POSMAI APIE GIMTĄJĄ ŽEMĘ
Stasys Jakštas
TĖVŲ NAMAI
Lygiavosi namai į kaimynų namus,
Galu į vieškelį platų, langais į pietus.
Stogas buvo krėstinių šiaudų
Ir apklotas aksomu žalių samanų.
Rytuose priebutis vedė į klėtį,
Vakaruose buvo sodas išeit pailsėt,
Šiaurėj tvartai seni ir kuproti,
Pietuos liepa namams nuo perkūno užstoti.
Už vieškelio— kluonas ir platūs daržai,
Už daržų surikiuoti stovėjo beržai:
Gal tik tam pasodinti jie buvo tenai,
Kad stovėtų kamaroj sidos kubilai.
Tai ne namas, tai buvo šventovė šeimos,
Kur kabėjo kryželis ir ženklas kančios,
Kur iš sienų žiūrėjo paveikslai šventų,
Apsauga ir viltis geru sodžiaus namų.
Žilo ten seneliai, kadaise jauni,
Pastatę šventovę vilties kupini,
Kad jųjų namuose kurs laimę vaikai—
Namų šeimininkai, vadai, kunigai.
Tenai staklėse iš šaudyklės šaunios .
Metmenys—atauduos dygo raštai mamos,
O ant stalo gulėjo šventųjų knyga,
Išvedžiota vaikų, kaip artojo vaga.
Tokie buvo mūsų gimtieji namai,
Kur gyveno senoliai, mūsų tėvai,
Kur skambėjo Maironio daina paskleista,
Iš kur kilo karių savanorių karta.
ARTOJAS
Ariu,
Molėtą pūdimą verčiu,
Patėvio aš Sarčiu.
Klumpu,
Nes žemė plytom stodama,
Artoją griauna virsdama.
Tikiu,
Juodoji žemė mums duota,
Kad kantriai būtų sužirta.
Keliuos,
Paglostau Sarčio aš karčius
Ir vėl vagas verčiu.
LAISVĖS KOVA
Kartą kilo kareivių pulkai
Amžinosios tėvynės vaduot,
Priešui mirtiną smūgį suduot—
Rinkos miestai, miesteliai, kaimai.
Nes aušra, lyg miražas gaivus,
Buvo šviesi, tiktai tolima,
Laisvės meilė, dainos giedama,
Reikalavo mirties ir kovos.
Prie Giedraičių, Šiaulių, Dauguvos
Lemtingoj kovoje, nelygu arai,
Sutriuškino priešą mūsiškiai kariai,
Pašventinę laisvę savos Lietuvos
Po skausmingų žaibų ir griausmų
Toli ten nudundėjo audra,
Patekėjo dienon vėl giedra—
Žemė degė kūrybos džiaugsmu.
Su žaizdom po laimėtos kovos
grįžo mūsų didvyrių pulkai—
Rinkos miestai, miesteliai, kaimai
Atstatyti Tautos Romuvos.
59.X.25
