Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS KARIUOMENĖ

Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo vardo bataliono vėliava.

Kazys Ališauskas

 (Istorinė apžvalga)

Kilęs 1914 m. I Pasaulinis karas pavertė Lietuvą kovų lauku. Tauta daug kentėjo ir dalinai tapo išblaškyta. Apie 200,000 Lietuvos piliečių atsidūrė Rusijoje. Tai buvo 1915 m. kai vokiečių kariuomenė pradėjo savo didįjį puolimą ir užėmė visą Lietuvą. Kaip likusieji Lietuvoje lietuviai taip ir svetur gyvenantieji organizavosi bendromis jėgomis gintis nuo vargo, plėsti kultūrinę ir politinę veiklą. Lietuviai jautė, kad reikia ruoštis valstybės atstatymo darbui. Lietuvių tauta ir ypač jaunimas su Laisvos Lietuvos idėja buvo jau susipažinęs per spausdintą žodį.

Dar vesdami kovą dėl spaudos atgavimo, lietuviai niekuomet nepamiršdavo ir nuolatos

prisimindavo Laisvos Lietuvos, kaip valstybės idėją — galutinį tikslą. Aušrininkų, varpininkų ir apžvalgininkų raštai teigiamai veikė į tautą. Žadindami tautinį susipratimą, Lietuvos atgimimo veikėjai ir rašytojai, lygiagrečiai nuolatos primindavo lietuviams, kad dėl Lietuvos laisvės reikia ne tik dirbti, bet ir kovoti. “Be aukų ir kovos nebus Laisvos Lietuvos” (Maironis). Tad I Pasauliniam karui prasidėjus, lietuvių tautoje Laisvos Lietuvos idėja buvo jau pribrendusi. Reikėjo tik atatinkamų sąlygų ir progos šią idėją įgyvendinti t.y. išsikovoti.

Karas teikė vilčių, kad Lietuvos klausimas, pasibaigus karui, nebus pamirštas. Kad nebūtų Lietuvos reikalai pamiršti karui vykstant, Lietuvos labui buvo stipriai veikiama tarptautinėje arenoje: vakarų Europoje, Amerikoje ir galop Rusijoje. Veikiama buvo dvejopai per kitataučių spaudą ir asmeniškai per įtakingus asmenis. Darbas vyko nors lėtu, bet tvirtu žingsniu.

1917 m. kilusi Rusijoje revoliucija sudarė patogesnes sąlygas Rusijoje gyvenantiems lietuviams dirbti Lietuvos valstybės atstatymo darbą. Tapo aišku, kad reikės kovoti ir savo siekimus paremti ginklu. Sukurto lietuviai kariai, tarnavusieji rusų kariuomenėje. Pasijutę laisvesni kibo tuoj į organizacinį darbą. Lietuvių karių Rusijoje buvo kelios dešimtys tūkstančių. Karo lauke, pafrontėje ir už fronto, lietuviai kariai pradėjo steigti savo komitetus. Petrapilyje, 1917 m. birželio 7 - 11 d. įvyko lietuvių karių atstovų suvažiavimas. Suvažiavimas įsteigė lietuvių karių sąjungą, išsirinko centrinį komitetą. Prasidėjo lietuviškų kariuomenės dalių steigimas. Vyko sunki kova dėl leidimų steigti tautines kariuomenės dalis. Kova buvo laimėta. Trumpu laiku lietuviai įsteigė šias atskiras lietuvių karines dalis:

1.    1 Atskiras lietuvių batalionas Vitebske. Jame buvo apie 1500 lietuvių karių. Faktinuoju vadu buvo kar. Juozapavičius.

2.    Lietuvių atsargos batalionas Smolenske.

Jame buvo apie 500—600 lietuvių karių. Vadovavo kar. J.Kubilius.

3.    Rovno lietuvių batalionas. Jame buvo apie 700 lietuvių karių. Šį batalioną organizavo karo vald. V. Čarneckis, vadovavo kar. E. Adamkavičius.

4.   Lietuvių Vytauto Didžiojo bat. Sibire. Jame buvo apie 500 lietuvių karių. Vadovavo kar. P. Linkevičius (Linkus).

5.    Lietuvių dragūnų divizionas Valke ir jo apylinkėje. Jame buvo apie 150 lietuvių raitininkų. Vadovavo kar. J. Mikuckis.

6.   Kars (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa.

7.    226-ta lietuvių lauko karo ligoninė Rumunijoje.

Apart šių dalių Rusijoje, buvo dar daug užuomazginių kariškų formacijų, kurios plačiau išsivystyti nesuspėjo. Lietuviai projektavo sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kuri su ginklais grįžtų į Lietuvą. Šio veikimo tikslas — Laisva Lietuva.

Rusų XII armijos lietuvių karių atstovų suvažiavimas Valke 1917 m. lapkr. 3-4 d., kuriame buvo nutarti kurti lietuvių pulkus.

Tačiau sugrįžti į Lietuvą organizuotai ir su ginklais nepavyko. 1917 m. rudenį bolševikai įvykdė perversmą ir paėmė valdžią Rusijoje. Lietuvių karių sąjungą sugriovė ir batalionai buvo raginami prisidėti prie raudonosios bolševikų organizuojamos armijos. Lietuviai atsisakė, tad jiems buvo nutrauktas maisto tiekimas.

Nebeliko nieko kito daryti, kaip tik išsiskirstyti ir pavieniui grįžti į Lietuvą. Valko lietuvių dragūnų divizionas bandė sugrįžti organizuotai į Lietuvą ir vokiečiai pradžioje buvo pažadėję perkelti, bet vėliau savo pažado neištesėjo, divizioną nuginklavo, žmones suėmė. Tragiškas likimas ištiko Sibiro lietuvių batalioną ir Karso lietuvių artilerijos kuopą. Karso lietuvių artilerijos kuopa žuvo 1918 m. turkų kariuomenei puolant Karso tvirtovę ir ją paėmus. Sibiro lietuvių batalionas tapo išformuotas labai žiauriu būdu, bolševikams užėmus Sibirą. 1919 m. lapkričio 25 d. jie vylingai įsiveržė į batalioną, suėmė 5 karininkus ir 3 kareivius, juos kankino ir pagaliau kardais sukapojo.

LIETUVOJE

Kai 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvą valdė vokiečiai. Administracija buvo kariška ir ganėtinai šiurkšti, vokiečiai tikėjo dar į pergalę. Tad laisvas veikimas buvo gerokai suvaržytas. Ką nors veikti Lietuvos atstatymo naudai buvo galima tik slaptai. Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Lietuvos žmonės sutiko su dideliu džiaugsmu, bet be entuziazmo. Reikšti entuziazmą buvo susilaikoma, prisibijoma buvo griežtos vokiečių okupacinės valdžios. Tautą labai imponavo darnus ir sutartinas Lietuvos Valstybės Tarybos veikimas, kurioje tilpo ir veikė visos lietuviškos srovės, stovinčios už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Kai žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą pasiekė užsienius, dauguma lietuvių manė, kad Lietuva tikrai jau yra nepriklausoma valstybė. Tikrenybėje taip nebuvo. Lietuvai laisvę reikėjo dar iškovoti su ginklu ir šią kovą pradėjo lietuviai kariai.

Lietuvių karių dauguma iš Rusijos į Lietuvą sugrįžo 1918 m. vasarą ir rudenį. Sugrįžę atnaujino kariuomenės organizacijos veiklą. Kariuomenės steigimo reikalas tapo aktualus. Į Vilnių atvykdavo vis daugiau lietuvių karininkų. Prie Valstybės Tarybos veikė Apsaugos Komisija, kuri kartais buvo vadinama “Karo Taryba”. Komisija registravo atvykstančius karius, rinko žinias ir svarstė galimybes kariuomenei organizuoti ir apginkluoti.

Mykolas Šleževičius, minist, pirmyn., pradėjęs energingai organizuoti Lietuvos kariuomenę 1918

Pradžioje buvo dirbama slaptai. 1918 m. spalių 11 d. į Vilnių atvyko pirmieji 11 kareivių savanorių. Lapkričio 5 d. įvyko Vokietijoje revoliucija ir pasikeitė vokiečių vyriausybė, tad Lietuvoje pasidarė laisvesnės sąlygos lietuviams veikti. Tačiau drauge su šiais įvykiais atsirado ir sunkių uždavinių ryšium su krašto vidiniu ir išoriniu saugumu.

Lapkričio 11 d. susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė. Pirmuoju ministeriu pirmininku ir krašto apsaugos ministeriu buvo prof. A. Voldemaras. Lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmas įsakymas Krašto Apsaugos Ministerijai, t.y. Lietuvos kariuomenei. Buvo įsteigtas kariuomenės štabas ir sparčiau pradėta steigti kariuomenės dalys. Lygiagrečiai su lietuvių kariuomenės dalimis buvo steigiamos gudų savanorių kariuomenės dalys, Lietuvos krašto apsaugos minis terijos valdžioje.

Lietuvos kariuomenės organizacijos pradžia buvo labai sunki, darbas dėl lėšų, ginklų, aprangos stokos ir kitų priežasčių ėjo lėtai. Rusų bolševikai iš rytų artinose prie Vilniaus, vokiečių kariai buvo demoralizuoti ir traukėsi į Vokietiją. Vilniaus miesto nebebuvo kas gina.

Vokiečiai,kurie 1917 m. buvo pasiekę Dniepro upę prie Oršos, dabar sparčiai traukėsi nesipriešindami bolševikams. Vokiečių rytų armijos štabas buvo įsikūręs Gardine, jam vadovavo generolas Falkenhain. Į jį kreipėsi lietuvių delegacija kad nors laikinai suturėtų bolševikų veržimasi. Gen. Falkenhain lietuvių delegaciją priėmė maloniai, bet pareiškė, jog

Pirmieji Lietuvos kariuomenės savanoriai 1919 m. sausio mėn.

dėl kariuomenės demoralizacijos ginti Lietuvos nebegali. Skundėsi, kad turi sunkių uždavinių dėl atitraukimo vokiečių kariuomenės dalių iš Ukrainos ir kitų pietinės Rusijos vietų.

Ginklų vokiečiai nors ir turėjo, bet Vilniuje lietuviams nenorėjo nei duoti nei parduoti. Pirmieji ginklai lietuvių savanorių buvo surankioti nuo gyventojų, užsilikę nuo karo. Dauguma jų buvo su dideliais trūkumais. Retkarčiais pavykdavo nupirkti nuo vokiečių vieną kitą ginklą.

Lenkai,Vilniuje ir apylinkėje taipogi organizavo savo kariuomenės dalis. Jie buvo susispietę į P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa) organizaciją. Ilgą laiką veikė slaptai. Iki Kalėdų 1918 m. Vilniuje mažai tesireiškė. Organizavosi daugumoje Vilniaus miesto priemiesčiuose ir apylinkėje. Kiekviena apylinkė, turėjo savo vadą, kuris slaptai verbavo savanorius ir juos mokė. P.O.W. organizacijos centras Lietuvai buvo Vilniuje. Vadovavo generolas Wejko. 1918 m. gruodžio mėn. pabaigoje gen. Wejko sutelkė visus į Vilnių. Tokiu būdu lenkai sudarė dominuojančią jėgą Vilniuje, staiga atsiradusią. Vokiečiai lenkams davė lengvųjų ginklų. Jie turėjo pėstininkų ir raitelių, kuriems vadovavo profesiniai karininkai. Vokiečiai negalėdami patys apginti Vilniaus miesto, leido lenkams laisvai veikt. Pirmasis lenkų žygis buvo puolimas bolševikų organizacijos buveinių Vilniaus mieste, kurios buvo greitai jų likviduotos per Naujus Metus. Kai kurie bolševikų vadai negalėdami pasprukti patys nusižudė, kiti buvo nužudyti, arba paimti į nelaisvę. Lenkai skelbėsi, kad Vilniaus miestas bus ginamas, kvietė ir lietuvius prie gynimo prisidėti.

Bolševikai,Lietuvos užėmimui suorganizavo Pskovo diviziją, kuri priklausė Šiaurės — Vakarų armijai. Divizija susidėjo iš 3 brigadų, brigadoje buvo du pėst. pulkai ir dar 1 atskiras šaulių pulkas, vadinamas lietuviškuoju, (jame buvo keletas lietuvių 5—je kuopoje). Divizija organizavosi Pskovo apylinkėse. Joje buvo 6000 — 7000 kovotojų su artilerija ir silpnais kavalerijos daliniais.

1918 m. gruodžio mėn. viduryje divizija buvo Daugpilyje. Gruodžio 22 — 23 d. užėmė Zarasus, Vidžius, Švenčionis ir Uteną. Į šiaurę nuo šios divizijos veikė Internacionalinė divizija, kuri buvo skirta Latvijos užėmimui. Pietuose veikė 17 šaulių divizija, Molodečno— Gardino kryptimi. Bolševikų karo vadovybė manė, kad pakaks vienos Pskovo divizijos Lietuvai užimti. Tačiau sausio mėn. pradžioje, sužinoję kad bolševikai Vilniuje žudomi, pakeitė savo pirmykštį sprendimą. Pskovo divizijai buvo įsakyta skubiai žygiuoti į Vilnių. Pietuose esančiai 17 šaulių divizijai taipogi buvo įsakyta dalinai žygiuoti į Vilnių. Inetrnacionalinė divizija buvo nukreipta per Rokiškį, Radviliškį, Šiaulius į Žemaitiją. Tokiu būdu Vilnius buvo puolamas gan didelių jėgų, puolimas buvo vykdomas koncentriškai ir 1919 m. sausio 5—6 d. buvo užimtas. Lenkai gynė Vilniaus miestą, bet negalėjo apginti ir pasitraukė. Lenkų pėstininkai pasitraukė Lentvario link, prie Lentvario buvo vokiečių nuginkluoti, susodinti į vagonus ir pasiųsti Gardino link. Lenkų raiteliai išvengė nuginklavimo, nes iš Vilniaus pasuko Eišiškių kryptimi, kur tęsė kovą su bolševikais. Tenka pastebėti, kad lenkų gen. Wejko pavardė tolimesnėje kovoje su bolševikais neminima, todėl reikia manyti, kad jisai buvo

tik geras organizatorius ir konspiratorius, bet silpnas karo vadas.

1918 m. gruodžio 24 d. pasikeitė Lietuvos Vyriausybė. Ministeriu pirmininku tapo Mykolas Šleževičius, kr. aps. ministeriu kar. M.Velykis. Naujoji vyriausybė tuoj išleido atsišaukimą į tautą, piliečius kvietė stoti į krašto apsaugą ir nustatė sąlygas stojantiems savanoriams į kariuomenę. Savanoriai buvo šaukiami vieniems metams. Tai buvo padaryta 1918 m. gruodžio mėn. pabaigoje Vilniuje. Kai kurioms apskritims buvo paskirti karinių sričių viršininkai. Kai kurie iš šių viršininkų vėliau turėjo labai didelės reikšmės, nav. kar. J. Variakojis, Panevėžio apsk. karinės srities viršininkas. Pradžioje Lietuvos vyriausybė buvo nusprendusi Vilniaus miestą ginti, šiam reikalui buvo paskirtas ir viršininkas, kar. Galvydis—Bykaus-kas. Vėliau, aplinkybėms verčiant, nuo Vilniaus miesto organizuoto gynimo buvo atsisakyta. Bolševikams puolant, lietuviai tuo laiku Vilniuje teturėjo tik 24 šautuvus ir mažą kiekį šovinių. Vyriausybė ir kariuomenės vadovybė 1918 gruodžio 31 d. persikėlė į Kauną.

Nežiūrint to, kad priešas sparčiai žygiavo ir grėsė užimti visą Lietuvą, lietuviai dvasioje nepalūžo, organizavosi sparčiau, dirbama buvo daugiau ir aktyviau. Kariuomenės organizavime labai aktyviai pasireiškė jaunimas, ypač moksleivija ir negausi anų laikų studentija. 1919 m. sausio 15 d. kariuomenėje buvo apie 3000 savanorių. Šis skaičius sparčiai augo. 1919 m. sausio 15 d. buvo paskelbta karininkų, puskarininkių ir karo—valdininkų mobilizacija. Mobilizacija didelių rezultatų nedavė, nes dauguma karininkų jau buvo stoję savanoriais į kariuomenės eiles, kitų mobilizacinis skelbimas nepasiekė, nes didesnė Lietuvos teritorijos

Gen. Itn. M. Velytos, krašto apsaugos ministeris 1918 m. XI1-1919 m. III.

Gen. Itn. J. Galvydis-Bykauskas, 1920 m. buvo kariuom. vadu.

dalis buvo jau priešo užimta. Persikėlus vyriausybei į Kauną ginklų pirkimas pas vokiečius buvo sutvarkytas. Pirmieji pirkti pas vokiečius ginklai buvo seni vokiški, arba rusiški šautuvai, kulkosvaidžiai ir patrankos. Vėliau buvo gaunami pirkti nauji vokiški šautuvai, kulkosvaidžiai ir patrankos. Rūbus savanoriai dėvėjo nuosavus, kol atėjo užpirkti Vokietijoje. Daugumos savanorių apranga buvo menka, jie kentėjo šaltį, tačiau dauguma jų buvo labai kantrūs.

Kariuomenės štabas ir vyriausybė įsikūrė Kaune. Kauno mieste ir jo priemiesčiuose susiorganizavo daug kariuomenės dalių ir veik visos karo technikos kariuomenės dalys. Apart Kauno, kariuomenės vienetai dar steigėsi: Alytuje — 1 pėst. pulkas (nuo 1918 m. gruodžio 18 dienos); Kėdainiuose — Panevėžio Atskiras batalionas (persikėlęs iš Panevėžio); Tauragėje — Žemaičių batalionas; Marijampolėje — 1 Atsargos batalionas; Raseiniuose — 3 pėst. pulkas; Gardine ir Kaune — gudų kariuomenės dalys. Vėliau išvadavus nuo priešo Šiaulius ir Ukmergę, Šiauliuose buvo organizuojamas Šiaulių batalionas ir Ukmergėje — Ukmergės batalionas. 1919 m. kovo 5 d. buvo pašaukti pirmieji naujokai, gimusieji 1897 ir 1898 m. Šaukimas palietė tik neokupuotą Lietuvos teritorijos dalį ir buvo vykdomas ne iš karto, bet palaipsniui dėl stokos ginklų ir aprangos. Naujokų ėmimas užsitęsė iki 1919 metų rudens, nes atvaduotose Lietuvos srityse irgi buvo vykdomas.

1919 m. pirmoje pusėje iki liepos mėnesio, Lietuvoje stovėjo ir vokiečių kariuomenės dalys. Vokiečių karo vadovybės santykiai su Lietuvos kariuomenės štabu buvo geri. Abi pusės derindavo savo veiklą kovoje su bolševikais Išimtį sudarė tik Alytaus įgula, kur vadovybių santykiai buvo blogi. Tarp kareivių buvo irgi blogi santykiai. Vokiečių kareiviai buvo demoralizuoti, tarp jų buvo spartakistų — komunistų, kurie neapkentė lietuvių. Jie iš pasalų užpuldavo lietuvius ir kartais nukaudavo. Lietuviai pykdavo ir norėdavo keršyti, bet vadai nuo keršto sulaikydavo. Žiemą, 1919 m. vasario mėn., spartakistai kelis kartus ruošėsi sukilti Kaune. Reikalas buvo bendras ir vokiečių karo vadovybė susitardavo su lietuviais dėl bendro veikimo sukilimui įvykus. Pavasarį, 1919 metais, vokiečių kar. dalys Lietuvoje buvo performuotos, nepatikimi buvo išvežti į Vokietiją, jų vietoje buvo suformuotos saksų savanorių dalys, tad santykiai pagerėjo.

Kauno įgulos tarnyboje, didžiausią uolumą pareiškė Kauno karo komendantūra, energingo kar. J. Mikuckio vadovaujama. Nuolatos teko budėti ir kovoti su vokiečių (spartakistais) komunistais, vietiniais bolševikais ir lenkų peoviakais (P.O.W.). Vidaus saugumo srityje buvo atliktas didelis darbas.

LIETUVIŲ KOVOS SU BOLŠEVIKAIS

Bolševikai 1919 m. sausio 5 d. užėmę Vilniaus miestą sudarė vyriausybę (sovietą) Lietuvai valdyti. Vyriausybės priekyje buvo ko-

Pirmasis Lietuvos kariuomenes vadas gen. Silvestras Žukauskas.    Darbininko klišė

munistas, lietuvis Vincas Kapsukas—Mickevičius. Pskovo divizija pakeitė savo pavadinimą ir pradėjo vadintis “lietuviška divizija”, savo ruožtu, ir šios divizijos pulkai pradėjo vadintis “lietuviškais pulkais”. Apie mėnesį laiko bolševikai iš Vilniaus didesnių veiksmų nevykdė, tik tvarkėsi ir mitingavo. Verbavo daugiau savanorių, tačiau mažai kas iš vietinių gyventoju ėjo. Tad divizija, taip ir liko savo sudėtyje turėdama daugumą mobilizuotų rusų. Sausio mėnuo buvo Lietuvos pietuose, palyginti su Lietuvos šiaure, ramus. Pro Gardiną į Rytprūsius traukėsi vokiečių kariuomenės dalys iš Ukrainos. Per Lenkiją vokiečiai trauktis į Vokietiją negalėjo. Šisvokiečių traukimasis iš Ukrainos pro rytinę Lenkijos dalį, buvo labai naudingas lenkams, nes savo pasitraukimu vokiečiai dengė lenkus nuo bolševikų puolimų.

Lenkai nebuvo puolami bolševikų nuo 1918 m. lapkričio mėn. iki 1919 m. pavasario ir ramiai galėjo tvarkytis ir organizuoti savo kariuomenę. Paramą lenkams teikė sąjungininkai ypač Prancūzija. Per žiemos meto 4 — 5 mėnesius lenkai, gaudami paramą, daug padarė. Vokiečių vyriausybė, kad palengvintų savo kariuomenės atsitraukimą iš Ukrainos, vedė su bolševikais Maskvoje derybas. Derybų pasėkoje buvo susitarta ir nustatyta demarkacijos li-nija (1919 m. sausio mėn. pradžioje). Ši linija lietė pietų Lietuvą ir ėjo pro Daugus ir 10 km. į rytus nuo gelžkelio linijos Kaišiadorys, Jonava ir Kėdainiai. Detalizuota ši linija nebuvo. Vokiečiai šios linijos laikėsi, bet bolševikai jos Lietuvoje nesilaikė. Bolševikai labai norėjo užimti Kauno miestą ir prieiti Rytprūsius kad turėtų bendrą sieną su Vokietija. Tuo laiku Rusijos bolševikų vyriausybė buvo izoliuota nuo pasaulio. Tad turėti bendrą sieną su Vokietija vertė bolševikus ekonominiai ir politiniai reikalai. Šiam uždaviniui įvykdyti bolševikai telkė jėgas.

1919 m. sausio mėn. Lietuvoje bolševikai turėjo 3 divizijas su artilerija ir kitomis pagelbinėmis ginklų rūšimis, viso apie 20.000 kovotojų. Vėliau šios jėgos buvo žymiai padidintos. Lietuviai tuo laiku teturėjo 3—4000 savanorių, neapmokytų, silpnai ginkluotų ir neaprengtų.

Pskovo divizija, užėmus Vilnių ir turėdama savo sudėtyje 7 pėst. pulkus, artileriją ir smulkius raitelių dalinius, Kauno miesto puolimą pradėjo vasario mėn. pradžioje. Dėl šio bolševikų žygio įvyko kautynės prie Kėdainių Jiezno ir Alytaus. Kaunas turėjo būti paimtas supamuoju bolševikų manevru iš šiaurės ir iš pietų. Dėl sniego, blogų kelių ir organizuotumo stokos Pskovo divizijos dalys puolimą pradėjo nevienodu laiku. Iš lietuvių bolševikai tikėjosi silpno pasipriešinimo, apie vokiečius galvojo, kad jie visai nesipriešins kaip ir anksčiau ir trauksis į Vokietiją.

Prie Kėdainių kautynės įvyko vasario 7 ir 8 d. Kėdainius gynė Panevėžio apsaugos būrys (120 vyrų), vadovavo kar. J.Variakojis ir Kėdainių apsaugos būrys (80 vyrų), vadovavo kar. J. Šarauskas. Kėdainių puolimą vykdė bolševikų 2-sis šaulių pulkas, virš 1000 kovotojų. Puolimą pradėjo anksti rytą vasario 7 dieną. Pirmąjį bolševikų puolimą atrėmė Panevėžiečiai, tada bolševikai pradėjo miesto supimą. Lietuviai sudarė žiedą aplink miestą, kairiame Nevėžio upės krante ir gynėsi. Puolimą atrėmus į Kėdainius pavakarėje atvyko vokiečiai su kulkosvaidžiais ir artilerija. Atvykus vokiečiams lietuviai pradėjo priešpuolį ir vasario 8 d. privertė bolševikus nuo Kėdainių pasitraukti. Šių kautynių metu žuvo Povilas Lukšys, pirmoji auka kovoje dėl Lietuvos laisvės. Lietuviai susitarę su vokiečiais vasario 10 d. puolė ir užėmė Šėtą. Bolševikai panikoje pasitraukė į Bukonis. Tokiu būdu apsupimas Kaunui iš šiaurės buvo likviduotas.

Kautynės prie Jiezno įvyko vasario 10 d. ir vasario 13 d. Čia puolimą vykdė bolševikų 7 šaulių pulkas, kuris buvo laikomas geriausiu šioje divizijoje, nes šio pulko sudėtyje,

5—je kuopoje, buvo keletas lietuvių. Pulkas turėjo uždavinį užimti Prienus, Garliavą ir per Aleksotą pulti Kauną.

Vasario 10 d. 7 šaulių pulkas užėmė Jiezno miestelį, tuo laiku čia atvyko 2 pėst. pulko kuopa iš 200 vyrų, Kuopa puolė bolševikus, tačiau puolimas nepavyko dėl vieno karininko lietuvių pusėje, ruso Cietuchin, išdavystės. Kuopa su nuostoliais pasitraukė į Prienus. Vasario 11 d. į Prienus atvyko daugiau jėgų, lietuvių ir vokiečių. Vasario 13 d. Jiezno puolimas buvo pakartotas lietuvių drauge su vokiečiais. Bolševikų 7 šaulių pulkas buvo sumuštas ir pasitraukė į Augštadvarį, Jieznas buvo užimtas.

Alytaus kautynės įvyko naktį vasario 12 į 13 d. ir 15 d. Alytų gynė 1 pėst. pulko 4 kuopos. Puolė bolševikų 3 ir 4 šaulių pulkai. Kautynėms vadovavo kar. A. Juozapavičius, 1 pėst. pulko vadas. Puolimą bolševikai pradėjo naktį iš vasario 12 į 13 dieną. Bolševikų puolimui paaiškėjus, kar. A. Juozapavičius vykdė priešpuolį, kuris nepavyko, nes vokiečiai, kurie buvo užėmę poziciją į pietus nuo mūsiškių, be kautynių pasitraukė. Tebelikę vieni lietuviai buvo priversti trauktis. Laike pasitraukimo, Alytuje ant tilto žuvo kar. A. Juozapavičius, pirmas karininkas žuvęs kovoje dėl Lietuvos laisvės. Tačiau vasario 15 d. Alytus buvo atsiimtas. 1 pėst. pulkas grįžo ir užėmė savo pirma turėtas pozicijas. Bolševikai pasitraukė į Varėnos rajoną. Tokiu būdu Kauno miestui pavojus buvo pašalintas. Kaišiadorių ir Jonavos baruose buvo tuo laiku ramu. Čia bolševikai turėjo puolimą vykdyti vėliau, kai tik paaiškės pasisekimas divizijos sparnuose. Tačiau nepasisekus bolševikams sparnuose prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus, nuo puolimo jiems teko atsisakyti. Po pirmojo nepasisekimo Lietuvoje, bolševikai laikinai liko ramūs, bet nuo savo pagrindinio tikslo, prieiti Rytprūsių sieną, neatsisakė ir telkė vis didesnes ir didesnes jėgas Lietuvai užimti.

Lietuviai ruošėsi tolimesnei kovai, organizuodami ir mokydami naujas kariuomenės dalis. Pirmosios kautynės su bolševikais parodė, kad lietuvis karys, kaip kovotojas yra labai geras. Tačiau jam reikalingas patikimas lietuvis vadas — karininkas. Karininkų buvo didelė stoka. Pradžioje buvo manoma, jei atsiras 800 — 1000 lietuvių karininkų, tai Lietuvos kariuomenei pakaks. Tiek lietuvių karininkų tačiau neatsirado, aplinkybės reikalavo turėti žymiai daugiau. Karininkams ruošti buvo tuojau Kaune įsteigta Karo Mokykla, kuri pradėjo veikti kovo mėn. 8 dieną.

Lietuvos Šiaurėje ir Latvijoje veikianti internacionalinė divizija susidėjo taipogi iš 3 bri-

Kareivis Povilas Lukšys, žuvęs 1919 m. vasario m. 9 d. Pirmoji mūsų auka kautynėse dėl Lietuvos nepriklausomybės.

gadų po 2 pėst. pulkus. Yra žinomi numeriai tik dviejų šios divizijos pulkų t.y. 39 ir 47 š. pulkų. Kitų pulkų numerių patirti nepavyko. Ši divizija 1918 m. gruodžio 27 d. užėmė Rokiškį, 1919 m. sausio 9 d. užėmė Panevėžį, sausio 15 d. atvyko į Šiaulius, kur jau rado įsigalėjusius ir sudariusius “sovietą” vietinius komunistus. Iki Šiaulių Internacionalinė divizija žygiavo sutelktai, svarbesniais keliais. Nuo Šiaulių daugiau išsiskleidė, vieni pasuko Mažeikių kryptimi, antri Telšių ir Tauragės kryptimis, tretieji Raseinių ir Kėdainių kryptimis. Divizijos štabas ir vadas liko Šiauliuose. Tenka pastebėti, kad Šiauliuose lietuvių veikla buvo mažiau aktyvi, negu kituose Lietuvos miestuose. Komunistai susiorganizavo ir, padedami vokiečių spartakistų, sausio 10 d. perėmė valdžią į savo rankas. Ypatingai aktyviai pasireiškė vienas vokiečių puskarininkis — ryšininkas, spartakistas. Įsigalėję Šiauliuose komunistai suorganizavo lietuvių žemaičių pulką. Pulko vadu buvo karininkas Baltušis—Žemaitis. Dėka silpnos informacijos iš lietuvių pusės, bolševikams pavyko surinkti į šį pulką 900 — 1000 lietuvių savanorių. Šis pulkas divizijos vado buvo laikomas geriausiu internacionalinėje divizijoje. Po trumpo apmokymo buvo pasiųstas į frontą Luokės rajonan prie Telšių. Sausio mėn. pabaigoje internacionalinė divizija buvo užėmusi: Mažeikius, Tirkšlius, Telšius, Luokę, priėjo prie Kražių, Raseinių ir buvo priversta sustoti ( žiūr. schemą).

Latvijojbolševikai sausio 5 d. užėmė Rygos miestą, sausio 10 d. užėmė Mintaują ir Tukumą. Veržėsi užimti Liepoją, kur buvo pasitraukusi Latvijos vyriausybė. Priėję Ventos upę buvo priversti sustoti. Liepojoje tuo laiku buvo stiprios vokiečių kariuomenės dalys, o be to atplaukė anglų karo laivų eskadra.

Vokiečiai.Iš Estijos ir Latvijos vokiečiai pasitraukė be didesnio pasipriešinimo bolševikams, kaip kad ir Lietuvoje. Šios vokiečių kariuomenės dalys pasitraukė į Vokietiją. Tik kai kurios liko Latvijoje ir Žemaitijoje. Tačiau į Liepoją iš Suomijos persikėlė vokiečių generolo Von der Goltzo junginys. Šis vokiečių generolas buvo energingas ir gabus, tačiau palinkęs avantiūroms. 1918 m. jisai buvo Suomijoje ir padėjo suomiams išsikovoti laisvę. 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje jis su savo junginiu persikėlė į Liepoją. Jo kariuomenės dalys nebuvo demoralizuotos ir turėjo teigiamos ir kartu neigiamos reikšmės kovoje dėl Lietuvos ir Latvijos laisvės. Gen. Goltz junginys susidėjo iš dviejų divizijų, su gausiomis pagelbinėmis ginklų rūšimis įskaitant ir aviaciją. Junginys buvo sutelktas Latvijoje apie Liepoją, Žemaitiją lietė tik prie Skuodo ir Ylakių, bei Barstyčių. Tauragės—Tilžės kryptį dengė nuo bolševikų vokiečių majoro Randow silpnas junginys. Tarp šių vokiečių kariuomenės dalių buvo didelis tarpas, kurį saugojo nuo bolševikų aktyviai veikdami kar. Povilo Plechavičiaus partizanai.

Lietuviaišiaurės Lietuvoje, kovoje su bolševikais, pasireiškė partizanine veikla. Žymiausi partizanų daliniai susidarė Joniškėlio apylinkėje ir Žemaitijoje, Sedos, Alsėdžių ir Židikių apylinkėje. Joniškėlio partizanai veikė Biržų apskr. ir dalinai Šiaulių ir Panevėžio apskrityse; jų veikimas apima du laikotarpius: pirmas, slaptas, tebesant bolševikų okupacijai, nuo 1918 m. gruodžio mėn. iki 1919 m. kovo 22 d., antras, atviros kovos laikotarpis, nuo 1919 m. kovo 22 d. iki bolševikus išvejant iš Lietuvos.

Žemaičių partizanai, kar. P. Plechavičiau vadovaujami, tuoj pasireiškė atviroje kovoje su bolševikais, t.y. stabdydami bolševikų veržimąsi gilyn į Žemaitiją tose vietose, kur vokie-

I p. p. Vadas, kar. A. Juozapavičius žūva kautynėse su bolševikais Alytuje ant tilto.

Gen. Itn. K. Ladyga; 1920 m. buvo kariuom. vadu.

čių kariuomenės dalinių nebuvo. Kaip Joniškėlio, taip ir Žemaičių partizanai turėjo labai silpną ryšį su Lietuvos vyriausybe, todėl visus klausimus, kaip karinius taip ir administracinius, spręsdavo ir vykdydavo patys savo nuožiūra.

Vasario mėnesio pabaigoje, kai kuriose vietose kovo mėn. pradžioje, vokiečiai Žemaitijoje ir Latvijoje pradėjo puolimą. Šiame puo

lime dalyvavo Žemaičių partizanai, suaktyvino savo veiklą ir Joniškėlio partizanai bolševikų fronto užnugaryje. Vėliau prie Radviliškio ir Šeduvos prisijungė lietuvių kariuomenės dalys. Puolimą vokiečiai pradėjo vasario 27 dieną prie Telšių ir Luokės. Luokės barą gynė Žemaičių pulkas, komunistų suorganizuotas Šiauliuose, sausio mėn. pradžioje. Sparnuose Žemaičių pulko veikė bolševikų pulkai susidedantieji iš mobilizuotų rusų. Vokiečiams puolimą pradėjus, rusų pulkai panikoje tuojau pasitraukė. Iš Telšių bolševikus išvijo 2 vokiečių kareiviai ir keletas lietuvių partizanų. Neturėjusį sparnuose apsaugos Žemaičių pulką vokiečiai apsupo ir smarkiai sumušė. Žemaičių pulko kariai gynėsi atkakliai. Dauguma pasitraukė, dalis žuvo kovoje, dalis pateko į nelaisvę. Paimtuosius į nelaisvę vokiečiai daugumą sušaudė. Teko sužinoti, kad jie ėjo mirti drąsiai ir šaudant net atsegdavo ar atstatydavo krūtinę. Pasitraukusieji Žemaičių pulko kariai susitelkė Šiauliuose, iš Šiaulių nužygiavo į Joniškėlį. Joniškėlyje susižinojo su vietos partizanais, sukilo ir kovo 22 d. pasidavė. Dauguma jų perėjo tarnauti pas Joniškėliečius, kiti buvo paleisti namo. Pulko vadas, slaptai patikimų vedamas, pabėgo pas rusus. Taip baigėsi šio pulko dienos. Jie buvo privilioti, išnaudoti ir apgauti; kuriems pavyko išsisukti džiaugėsi ir vėliau buvo geri kariai, drąsiai kovojo dėl Lie-

Lietuvos kariai Kalkūnuose prie Dauguvos 1919 m. bolševikų fronte.    Darbininko klišė

tuvos laisvės. Kovo 2 d. prie Tirkšlių ir Mažeikių buvo sumuštas 39 šaulių pulkas. Mažeikiai buvo užimti. Mažeikių puolime dalyvavo ir Žemaičių partizanai.

Užėmus Mažeikius, Telšius, Luokę ir Kelmę vokiečiai puolimą tęsė, bolševikai traukėsi mažai, ir tik vietomis, pasipriešindami. Kovo 12—15 dienomis, buvo užimti Kuršėnai, Šiauliai, Radviliškis ir Šeduva. Prie Radviliškio ir Šeduvos susitiko vokiečiai su lietuvių kariuomenės dalimi atvykusia iš Kauno. Latvijoje vokiečiai puldami pasiekė Rygos miestą, šiame puolime dalyvavo ir latvių kariuomenė, susidedanti tuomet iš kelių kuopų. Laike šio puolimo žuvo karininkas O. Kalpaks, pirmasis latvių kariuomenės vadas. Užėmus Šiaulius, Radviliškį ir Joniškį, vokiečiai toliau nėjo. Frontą saugojo šiaurėje Joniškėlio partizanai ir į pietus nuo jų Panevėžio atskiras batalionas. Joniškėlio partizanams susirišus su Lietuvos vyriausybe Kaune ir su kariuomenės vadovybe, tapo lengviau, nes gaudavo moralinę ir materialinę paramą, todėl pradėjo dar aktyviau veikti. Geriau susiorganizavo ir centralizavosi. Pamažu nustojo partizaninio pobūdžio. Administracinę veiklą tvarkė J. Navakas, karinę A. Stapulionis. Vėliau iš šių partizanų išaugo 9 pėst. pulkas. Iki gegužės mėn. vidurio šiame bare didelių permainų fronte neįvyko. Vyko tik dažni paskirų dalinių puolimai ir susišaudymai visoje pafrontėje.

LIETUVIŲ PUOLIMAS VILNIAUS KRYPTIMI

Iki balandžio mėn. pradžios Lietuvos kariuomenė gerokai sustiprėjo. Buvo įsteigta naujų kariuomenės dalių. Mokymas vyko reguliariai. Gautieji ginklai ir rūbai gerai nuteikdavo kaip karininkus taip ir kareivius. Organizacija tobulėjo. Kariuomenės štabe kilo sumanymas — pulti ir atsiimti nuo bolševikų savo sostinę Vilnių. Šis puolimas Vilniaus kryptimi buvo vykdomas balandžio mėn. pradžioje. Buvo sudarytos 2 voros: viena iš Kaišiadorių — Žąsliai, Vievis, Vilnius kryptimi; antra iš Alytaus — Daugai, Varėna taipogi į Vilnių. Kaišiadorių vora susidėjo iš 2—jų batalionų: Vilniaus bataliono, kar. K. Škirpos vadovaujamo ir 2 pėst. pulko I bataliono (Marijampolės), kar. J.Butkaus vadovaujamo. Šią vorą rėmė viena artilerijos baterija. Puolimas pradžioje sekėsi, buvo užimta eilė kaimų ir balandžio 3 d. Žąslių miestelis ir gelžk. stotis. Tolimesnio puolimo buvo atsisakyta sutikus gan didelį bolševikų pasipriešinimą. Alytaus vora susidėjo iš 4 kuopų 1 pėst. pulko ir 2 patrankų. Vadovavo kar. K. Ladyga. Puolimą pradėjo balandžio 5 d. abipusiu Daugų apėjimu. Daugus užėmus buvo

Kareivis Kostas Skinulis, žuvęs 1919 m. VIII. 30 d. kautynėse su bolševikais ties Daugpiliu. “Niekai gyvybė, jeigu šalis vėl būtų priešininkų pavergta”— buvo jo šūkis.

puolama Varėna, bet priėjus Varėną buvo susidurta ir gan didelėmis priešo jėgomis. Nuo tolimesnio puolimo taipogi buvo atsisakyta ir net pasitraukta. Šis puolimas parodė, kad: bolševikai šiame bare turi sutelkę dideles jėgas, vis dar nori prieiti Rytprūsių sieną ir užimti visą Lietuvą; antra, puolant reikia saugoti savus sparnus. Todėl puolimas buvo sustabdytas ir laikinai atidėtas, kad sutelkus daugiau jėgų. Tačiau tuo pačiu mes pavėlavome.

Lenkaibuvo bolševikų nespaudžiami ir gavę vakarų paramą, greitai sukūrė didelę kariuomenę. Turėjo palankias sąlygas, nes vokiečiai iš Lenkijos išsikraustė dar 1918 m. pabaigoje, vokiečių divizijos iš Ukrainos traukėsi ne per Lenkiją, bet pro Gardiną į Rytprūsius. Savo pasitraukimu vokiečiai dengė Lenkiją nuo bolševikų puolimų. Lenkai savo krašte buvo pilni šeimininkai. Valstybės viršininkas J. Pil-

Gen. P. Plechavičius su kavalerijos karininkų grupe.

sudskis, lietuvių kilmės, parodė didelius organizacinius ir karinius gabumus. 1919 m. pavasariui atėjus lenkų kariuomenė išvystė didelę veiklą. Staigiu prasiveržimu lenkų kavalerijos stiprus junginys, balandžio 17 d., užėmė Lydą ir balandžio 19 d. užėmė Vilnių. Gardiną lenkai jau buvo užėmę kovo 3 d. Tenka pastebėti, kad bolševikų karo vadovybė labai spaudė ir dabojo lietuvius, o prieš lenkus laikė labąi silpnas jėgas. Lenkų puolimo jie nesitikėjo. Vilniaus miestą lenkams užėmus, turėjo būti pakeisti Lietuvos karo vadovybės sumanymai. Kariuomenė, kuri buvo telkiama Vilniui užimti, dabar turėjo būti nukreipta į Lietuvos šiaurės rytus. Suėjus į sąlytį su lenkų kariuomene prasidėjo nuolatiniai mūsų sargybų užpuldinėjimai. Padėtis dalinai palengvėjo, dalinai pasunkėjo. Santykiai su lenkais negerėjo, bet vis blogėjo. Nenoras pripažinti lygių teisių smarkiai erzindavo lietuvius.

KARIUOMENĖS VADOVYBĖS KLAUSIMAS Iki 1919 m. balandžio mėn. pabaigos Lietuvos kariuomenė kariuomenės vado neturėjo, šias pareigas ėjo krašto apsaugos ministeris, kurį pavaduodavo kariuomenės štabo viršininkas. Kovoms su bolševikais vis intensyvejant, darbo atsirasdavo nuolat daugiau. Būtinas reikalas kilo turėti kariuomenės vadą, arba vyriausią karo vadą, kaip tuo laiku buvo įprasta vadinti ir kalbėti. Vyriausiu karo vadu buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas, lietuvis, buvęs rusų armijos generolas. Lietuviams jisai buvo jau žinomas iš Vilniaus laikų 1918 m. pabaigos. Į Vilnių gen. S. Žukauskas atvyko iš Ukrainos 1918 m. pabaigoje. Pasisiūlė tarnauti Lietuvai ir buvo priimtas. Buvo paskirtas krašto apsaugos viceministeriu vietoj generolo Kondratavičiaus. Išbuvęs Vilniuje keletą dienų jis susirgo šiltine. 1918 m. gruodžio mėn. 24 d. išvyko gydytis į Gardiną, iš Gardino į Lenkiją. Iš Lenkijos grįžo pasveikęs ir sustiprėjęs 1919 m. balandžio mėn. Balandžio 26 d. tapo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo viršininku ir kiek vėliau vyriausiu karo vadu. Nors jam buvo 60 metų amžiaus, tačiau jis buvo stiprus ir energingas. Jam teko vadovauti Lietuvos kariuomenei kovoje su bolševikais ir vėliau su lenkais. Gen. Žukausko nuopelnai Lietuvai yra labai dideli. Keturis kartus jis skiriamas kariuomenės vadu. Jam vadovaujant Lietuvos kariuomenė niekad nepralaimėdavo.

Ukmergės paėmimas.Tapęs vyriausiu karo vadu gen. S. Žukauskas tuoj pradėjo kariuomenę telkti pulti bolševikus. 1919 m. gegužės mėn. pradžioje bolševikai Lietuvoje turėjo: 18 pėst. pulkų, 3 atskirus batalionus, 5 atskiras spec, rinktines, keletą raitelių pulkų.

2-ji eskadrilė lenkų fronte1920 m.

Iš H. Bezumavičiaus albumo.

Lietuviai gi galėjo prieš pastatyti nedaugiau kaip 5000 kovotojų. Tad bolševikus pulti galima buvo tik paskirose vietose. Gegužės 3 d. buvo užimta Ukmergė. Puolime dalyvavo Panevėžio batalionas ir vienas vokiečių—saksų savanorių batalionas. Vadovybė buvo bendra lietuvių ir vokiečių. Puolimas buvo vykdomas 5 voromis, abipus plento Jonava — Ukmergė. Visos 5 voros buvo mišrios, vokiečių ir lietuvių. Puolimas pavyko labai gerai. Ukmergę užėmus ir priėjus Vidiškio miestelį buvo sustota. Buvo paimta keli šimtai karo belaisvių ir daug kariško turto. Gegužės 7 d. atskira lietuvių rinktinė, kar. K. Dragunevičiaus vadovaujama, užėmė Širvintus ir susitiko su lenkais. Gegužės 9 d., lietuviai, bendrai veikdami su lenkais, užėmė Giedraičius.

Kurklių ir Panevėžio paėmimas.Ukmergę užėmus gen. S. Žukauskas kariuomenę pergrupavo tolimesniam puolimui. Buvo sudarytos 2 rinktinės. Viena nukreipta:    Ukmergė, Utena,

Zarasai kryptimi; antra Panevėžys, Rokiškis, Obeliai kryptimi. Nuo Ukmergės ir Panevėžio miestų šios rinktinės gavo savo vardus, kol buvo iš jų suformuotos brigados ir vėliau divizijos.

Ukmergės rinktinei priklausė:    Panevėžioatskiras batalionas, 2 pėst. pulkas ir Marijampolės batalionas, vėliau prisijungė Joniškėlio batalionas. Vadais šios rinktinės buvo: kar. J. Variakojis, kar. M. Katche, kar. V. Grigaliūnas—Glovackis ir pastoviausiai kar. St. Nastopka. Vadovybė keitėsi, tačiau darbas vyko sklandžiai.

Sutelkimus atlikus gen. S. Žukauskas įsakė pradėti vykdyti “sustiprintą žvalgymą”, priešui traukiantis “pulti ir persekioti”. Puolimas prasidėjo gegužės 18 dieną. Pasisekus šis “žvalgymas” išsivystė į stambią operaciją.

Ukmergės rinktinėiš prie Vidiškio, pagal Šventosios upę ir Siesarčio upelį užimtų pozicijų, pradėjo puolimą abipus plento, trimis voromis. Dešiniąją vorą prie Lyduokių sudarė vieni lietuviai, kairioji ir vidurinė buvo mišrios, lietuvių ir saksų. Puolimo tikslas buvo užimti Kurklius ir plotą tarp Šventosios ir Virintos upių. Didžiausią pasipriešinimą bolševikai pareiškė abipus plento, bet kar. K. Ladyga su dešiniąją vora prasiveržė pro Lyduokius, perėjo Siesarčio upelį ir užėjo į bolševikų užnugarį. Bolševikai buvo priversti bėgti. Kurkliai buvo užimti gegužės 18 d. Užėmus Kurk-

Karo aviacijos Albatroso avarija Aleksote. Kair. pilotas H. Bezumavičius, deš. žvalgas Itn. Mačiokas.

Iš H. Bezumavičiaus albumo

lius, vokiečių saksų savanorių dalys liko stovėti vietoje ir saugoti barą. Lietuvius kar. K. Ladyga nukreipė į šiaurę. Gegužės 19 d. buvo užimti Anykščiai, geg. 20 d. užėmė Andrioniškį ir gegužės 21 d. priėjo prie Viešintų miestelio.

Panevėžio rinktinėjeveikė vieni lietuviai. Rinktinė buvo sutelkta prie Ramygalos ir Krakenavos. Rinktinei puolimui planą paruošė kar. M. Katche. Vadovavo kar. J. Variakojis. Puolimo tikslas buvo užimti Panevėžį. Puolimui buvo sudarytos 3 voros su rezervu. Voros dydis — vienas batalionas. Dešiniajai ir vidurinei vorai sekėsi gerai, bet kairioji sutiko didesnį bolševikų pasipriešinimą. Pasiųsti rezervai priešą nugalėjo ir privertė trauktis. Puolimas buvo pradėtas geg. 18 d. anksti rytą. Gegužės 19 d. pavakarėje Panevėžys buvo užimtas. Užėmus Panevėžį buvo išstatytos sargybos, nes Rinktinei norima buvo duoti pailsėti. Gegužės 21 d. anksti rytą bolševikų stiprios jėgos puolė mūsų sargybas ir privertė pasitraukti iš Panevėžio. Mūsų karo vadovybė pergrupavo jėgas, panaudojo manevrą ir pradėjo abipusį Panevėžio miesto supimą. Joniškėlio partizanai pradėjo stipriai veikti Panevėžio šiaurėje. Kar. K. Ladyga užėmęs Andrioniškį slinko prie Viešintų, o kar. M. Katche sutelkė didesnę savo jėgų dalį į pietų rytus nuo Panevėžio miesto. Priešas pastebėjęs, kad yra supamas, be kovos, gegužės 22 d., vakare, iš Panevėžio pasitraukė. Gegužės 23 d. Panevėžys vėl buvo mūsų užimtas. Kariuomenės vadas įsakė tęsti priešo puolimą.

Kupiškio paėmimas.Lietuviams užėmus Panevėžį, bolševikų štabai ir komisarai su politrukais susitelkė Kupiškyje. Pozicijas įrengė paskubomis prie Kupiškio, abipus gelžkelio. Kai kurios bolševikų pozicijos buvo labai geros, sunkiai prieinamos, matomumas didelis, apšaudomi plotai labai platūs, prieigų buvo mažai.

Puolimas prasidėjo gegužės 26 d. Puolimui vadovavo kar. V. Grigaliūnas—Glovackis, laikinai einąs Panevėžio rinktinės vado pareigas. Puolama buvo 3 voromis. Geg. 27 d. buvo užimta Subačiaus miestelis ir gelžkelio stotis. Geg. 28 d. buvo tęsiamas puolimas, bet prie Rudilės Radžiūnų ir Miliūnų kaimų sutiko aršų bolševikų pasipriešinimą. Visos trys voros buvo priverstos sustabdyti puolimą. Buvo sutelkta daugiau jėgų. Pradėta daugiau manevruoti. Joniškėlio partizanų kar. Michelevičiaus kuopa, prasiveržė pro priešo saugą į šiaurę nuo Kupiškio ir užėmė Rokiškį. Karininkas J. Laurinaitis vykdė priešo apėjimą iš rytų. Gegužės 31 d. Kupiškis buvo užimtas. Priešas pasitraukė naktį be kautynių. Šioje operacijoje prie Kupiškio dalyvavo ir vokiečiai, tačiau jų vaidmuo nebuvo reikšmingas ir pasibaigus šioms kautynėms jie iš fronto pasitraukė.

Utenos paėmimasKol paaiškėjo fronto reikalai prie Panevėžio ir Kupiškio, Ukmergės rinktinė turėjo keletą dienų laukti ir talkinti šalutiniais veiksmais Panevėžio rinktinei. Jėgų dauguma buvo sutelkta arčiau plento Ukmergė—Utena. Gegužės 28 d. rinktinė pradėjo puolimą 3 voromis. Bolševikai buvo įsitvirtinę Pakalniai, Seliūnai, Debeikiai riboje. Smarkūs susirėmimai su bolševikais įvyko prie: Aluntos, Pakalnių, Leliūnų ir Vyžuonos. Kautynės tęsėsi 3 dienas. Priešas sutartino spaudimo neatlaikė ir pasitraukė. Utena buvo užimta birželio 2 dieną. Užėmus Uteną saksų savanorių dalys pasitraukė ir tolimesnėje kovoje su bolševikais nedalyvavo. Vokiečių savanoriams baigėsi sutartas laikas ir jie grįžo į Vokietiją.

Birželio mėn. pirmoje pusėje bolševikai traukėsi iš Lietuvos visu frontu. Lietuvos kariuomenė juos persekiojo. Buvo užimti: Užpaliai, Daugailiai, Tauragnai, Obeliai, Aleksandravėlė, Zirnojai. Prie Ilukšto mūsų žvalgai buvo pasiekę Dauguvos upės krantus, bet pasitraukė. Birželio 7 d. buvo nustatyti ryšiai su Latvijos kariuomene. Priėjus Dusetų ir Sartų ežerų liniją, buvo sustota apsitvarkyti.

Salako paėmimas.Mūsų kariuomenės, Ukmergės rinktinei, persekiojamt besitraukiančius bolševikus pagal plentą Zarasų link, sparne šios rinktinės liko neužimtas Salakas. Liepos 11 d. buvo užimtas Vajesiškių bažnytkaimis. Liepos 12 d. buvo puolamas Salako miestelis. Salako miestelis buvo apeitas iš pietų. Buvo panaudotas manevras. Visos jėgos buvo sutelktos priešo apėjimui, iš priekio veikti buvo palikta tik keletas kareivių. Apėjimas pavyko labai gerai. Puolimui vadovavo kar. K. Ladyga, 1 pėst. pulko vadas. Šio puolimo metu ypatingai pasižymėjo savo sumanumu ir drąsa 1 pėst. pulko karininkai Povilas Dundulis ir M. Rėklaitis. Salako paėmimas, taktiniu žingsniu, yra laikomas vienas iš gražiausių veiksmų mūsų kariuomenės, mažų ir paskirų dalių veikime.

Zarasų operacija.Pasitraukęs priešas prie Daugpilio įsitvirtino Avilių, Čičiro ir kitų ežerų tarpekliuose. Šiame ežerų ir kalnų išraižytame krašte priešas išsilaikė nuo birželio 7 d. iki rugpiūčio 24 dienos. Liepos 6—11 dienomis Panevėžio rinktinė bandė išvyti bolševikus iš Lietuvos teritorijos ribų, bet nepavyko. Tuo laiku kaimyniniai fronto barai buvo pasyvūs. Bolševikai sutelkė savo rezervus ir iš Bebrinės rajono kontratakavo Panevėžio rinktinės dalis. Po 4—5 dienų kautynių, vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas įsakė nutraukti kautynes ir

Mūšis su lenkais ties Širvintais 1920 m.

Darbininko klišė

pasitraukti į anksčiau turėtas pozicijas. Taip ir buvo padaryta. Buvo ruošiamasi sekančiam puolimui.

Rugpiūčio 24 d. gen. S. Žukauskui vadovaujant buvo pradėtas bolševikų puolimas. Puolimą pradėjo Ukmergės rinktinė. Rugpiūčio 24 d. priešo įsitvirtinta pozicija buvo pralaužta. Rugpiūčio 25 d. buvo užimti Zarasai. Tuomet vyr. karo vadas įsakė veikti ir Panevėžio rinktinei. Kpt. E. Noreika prasiveržė pro Avilių ir Čičiro ežerų tarpeklį ir atliko gilų apėjimą į priešo užnugarį. Šis apėjimas privertė priešą pasitraukti iš įsitvirtintų pozicijų. Operacija vyko labai sklandžiai. Dalių vadai derino savo veiksmus su kaimynais. Vartojo jėgų sutelkimus ir priešo sparnų apėjimus. Dėl mūsų kariuomenės lanksčių judesių, priešui nepavyko išnaudoti nei senųjų rusų įsitvirtinimų, kurių buvo ištisos eilės 7 km. prieš Daugpilį. Rugp. 30 d. Panevėžio rinktinė ir užėmė Ilukšto miestą. Rugp. 30 d. buvo užimti Kalkūnai ir abi rinktinės priėjo Dauguvos upę. Gen. S. Žukauskas asmeniškai vykdė žvalgymą prie Daugpilio ir paskui įsakė “per upę neiti”. Tad buvo sustota. Rugpiūčio 31 dieną bolševikai kontratakavo mūsų kariuomenės dalis prie Kalkūnų. Jų kontrataka vykdoma iš Gryvos, Daugpilio priemiesčio, buvo paremta stipria artilerijos ugnimi. Tačiau jie buvo atremti su labai dideliais nuostoliais. Ateityje kontratakuoti nebandė, buvo ramūs. Vykdavo tik susišaudymai.

Operacijai pasibaigus, Prezidentas gen. S. Žukauskui pareiškė viešą padėką ir apdovanojo jį Vyties Kryžiumi su kardais.

KARAS SU BERMONTININKAIS.

Dar kovoms vykstant su bolševikais, Žemaitijoje, Kuršėnuose ir vėliau Šiauliuose atsirado kitas Lietuvos priešas — bermontininkai. Vadu jų buvo Bermondt—Avalov, rusas — karinis avantiūristas, vokiečių remiamas. Iš Vokietijoje buvusių rusų belaisvių Bermondtas

Radviliškio operacinis planas

sudarė armiją. 1919 m. liepos 12 d. Bermondtas su savo štabu ir dalimis atvyko Latvijon ir apsistojo Mintaujoje. Tuo metu Latvijoje ir Žemaitjoje buvo gen. Goltzo vadovaujamas VI-tas rezervinis korpas ir kitos kariuomenės dalys, kurios čia nieko neveikė. Santarvininkai jau senai reikalavo vokiečius apleisti ir išsikraustyti iš Pabaltijo kraštų. Išvyko mažuma. Likusieji pasidavė Bermondt—Avalovo valdžiai. Tokiu būdu Bermondtas iš karto sudarė didelę jėgą. Jis skelbėsi jog nori eiti kariauti su bolševikais ir kad esąs rusų generolo Judeničo valdžioje. Gen. Judeničas tuo laiku buvo Estijoje, kur kariavo su bolševikais ir norėjo užimti Petrapilį. Vėliau Bermondtas nuo priklausomybės Judeničui atsisakė ir Judeničas paskelbė Bermondtą parsidavėliu ir avantiūristu. Bermondtas nepripažino nei Lietuvos nei Latvijos vyriausybių. Lietuvą laikė Rusijos dalimi. Savo raštus rašytus Lietuvos vyriausybei adresuodavo “Kauno vyriausybei”. Buvo aišku, kad teks kovoti, tačiau kol vyko kovos su bolševikais, teko tylėti ir kentėti. Visur stiprus nebūsi.

Pirmieji bermontininkai Lietuvoje pasirodė liepos 26 d. Kuršėnuose, tai buvo pulk. Virgolič rinktinė. Atvykę nesiskaitė su vietos savivaldybės įstaigomis, sauvaliavo ir terorizavo gyventojus. Spalių 5 d. bermontininkai užėmė Šiaulius. Spalių 9 d. nuginklavo neskaitlingą mūsų Šiaulių komendantūrą nužudydami keletą kareivių. Užėmė paštą, apiplėšė iždinę ir suėmė keletą valdininkų. Spalių 15 d. užėmė Biržus, o Spalių 16 d. užėmė Radviliškį. Tolimesnis bermontininkų puolimas buvo sustabdytas. Kariuomenės vadovybė prisiuntė daugiau jėgų. Įvyko kova. Spalių 22 d. bermontininkams slenkant į rytus pagal gelžkelį prie Linkaičių jie susidūrė su 6 pėst. pulku (Marijampolės bat.) atvykusiu iš bolševikų fronto. Įvyko aršios kautynės. Iš abiejų pusių veikė kulkosvaidžiai ir artilerija. Nei viena pusė nenorėjo trauktis. Tad ir susidarė frontas. Abi pusės telkė jėgas prie Radviliškio, šio svarbaus kelių mazgo.

Latvijoje Bermondto armija jau anksčiau pradėjo aktyviai veikti. Spalių 8 d. jie puolė Rygą, aiškinosi kaip kad ir lietuviams, kad no-ir išeiti į frontą ir kariauti su bolševikais. Latvių kariuomenė atkakliai kovėsi ir Rygą apgynė padedant estams ir anglų karo laivynui stovėjusiam prie Dauguvos upės žiočių.

Kol buvo kariaujama su bolševikais ir vyko aktyvūs karo veiksmai, prieš bermontininkus veikė mūsų tik labai silpnos jėgos. Bolševikus privertus pasitraukti už Dauguvos u-pės iš bolševikų fronto galima buvo paimti daugiau mūsų kariuomenės dalių ir pasiųsti jas prieš bermontininkus. Bolševikų fronte mus skyrė Dauguvos upė, natūrali gamtos kliūtis, kurią saugoti galima buvo ir su mažomis jėgomis. Ištisą spalių mėnesį vyko jėgų koncentravimas prieš bermontininkus.

Bolševikus išvijus iš Lietuvos, 1919 metų rudenį, Lietuvos kariuomenė buvo gerokai padidėjusi ir sustiprėjusi techniškomis priemonėmis. Tačiau pasireiškė ir silpnų vietų. Kariuomenės rūbai, kurie buvo pirkti Vokietijoje 1919 m. pradžioje, daugumoj suplyšo, apavas taipogi. Karių maistas buvo vienodas. Krašte stokojo iš viso maisto, nes kraštas buvo karo gerokai nualintas ir iščiulptas rekvizicijomis. Gyventojai noriai tiekdavo kariuomenei ką tik turėjo ir galėjo duoti, tačiau gyventojų ištekliai nebuvo dideli. Vyriausybė tuo metu jautė stiprią finansinę krizę. Kariuomenei algos nebuvo mokamos ištisus 4 mėnesius. Tačiau kariuomenė savo pareigas vykdė stropiai, nežiūrėdama visų nedateklių. Tuo laiku, artėjant žiemai, spalių mėn. buvo gauta amerikiečių parama. Buvo gauta rūbų, maisto ir medikamentų. Dalis šios paramos, rūbų ir apavo, buvo pirkta Lietuvos vyriausybės iš amerikiečių sandėlių Europoje, kita dalis buvo gauta veltui, kaip dovana Amerikos lietuvių Lietuvai. Rūbai nors dauguma jų buvo dėvėti, bet buvo dar geri ir jų buvo gauta pakankamai. Apavas buvo naujas ir geras. Maisto buvo gauta: miltų,

riebalų ir konservų, t.y. to ko labiausiai trūko. Lietuvos kariuomenė buvo aprengta, dar prieš siunčiant į bermontininkų frontą. Maistas ir sanitarinė globa taipogi pagerėjo. Iki to laiko Lietuvos kariuomenė išaugo į rimtą jėgą. Joje buvo 9 pėstininkų pulkai, 3 atskiri batalionai, 1 raitelių pulkas ir keletą atskirų kuopų prie apskričių komendantūrų. Trūko artilerijos, suorganizuota buvo tik 6 baterijos, kitos formacijos stadijoje. Kariuomenė rugp. mėnesį buvo suvesta į brigadas, bet kiek vėliau, brigados buvo panaikintos ir įvestos divizijos.

Spalių mėn. 7 d. gen. S. Žukauskas, sėkmingai vadovavęs kovoms su bolševikais, iš kariuomenės vado pareigų buvo atleistas. Jo vieton buvo paskirtas gen. Pr. Liatukas, buvęs I-mos brigados vadas, tačiau gen. S. Žukausko įtaka reiškėsi visuose svarbesniuose kariniuose sprendimuose ir po to.

Prieš bermontininkus buvo sutelkta: 1,2, 5, 6, ir 7 pėst. pulkai, Pasvalio batalionas, keletą komendantūrų kuopų ir raitelių pulkas. Pajėgų kumštis buvo sutelktas prie Radviliškio ir Šiaulių. Pietuose, Raseinių apylinkėje, veikė 7 pėst. pulkas ir Raseinių karo komendantūros kuopa. Šiaurėje Pasvalio batalionas. Bermontininkai laikėsi šios ribos: Krintai, Pašvilinys, Lygumai, Radviliškis, Šiluva, Viduoklė, Eržvilkas. Jiems buvo nustatytas laikas išsikraustyti iš Lietuvos iki spalių 15 dienos, tačiau jie neišsikraustė, todėl kariuomenės vadovybė įsakė pulti ir išvyti bermontininkus iš Lietuvos žemės.

Aktyvūs veiksmai iš lietuvių pusės prasidėjo lapkričio mėn. Lapkričio 10—12 d. bermontininkai buvo išvyti iš Biržų, Saločių, Vaškų ir Žeimelio. Bendras puolimas buvo pradėtas lapkričio 21 d. Svarbiausios kautynės įvyko prie Radviliškio lapkričio 21 ir 22 d. Po aršios kovos, lapkričio 22 d. vakare, 1 ir 2 pėst. pulkai užėmė Radviliškį. Buvo paimtas didelis karo grobis. Tuo laiku 4 pėst. pulkas užėmė Meškuičius ir 5 pėst. pulkas, iš Šiaulėnų puldamas, užėmė Padubisį. 7 pėst. pulkas artinosi prie Tauragės. Pasvalio batalionas lapkričio 27 d. užėmė Joniškį. Tuo laiku latviai apgynė Rygą, perėjo puoliman ir lapkričio 21 ir 22 d. užėmė Mintaują. Spaudžiamas fronte lietuvių ir latvių kariuomenių ir, politiniai, santarvininkų gen. Niesselio karinės misijos, Bermondt-Avalovas buvo priverstas kapituliuoti. Jis pasidavė gen. Eberhardt (atvykęs iš Vokietijos vietoj gen. Goltz) valdžiai ir pasižadėjo išsikraustyti. Gen. Niesselis pareikalavo lietuvių ir latvių, kad sustabdytų karo veiksmus. Kautynės buvo nutrauktos lapkr. 23 į 24 d. naktį. Bermontininkai išsikraustė. Lietuvos kariuomenė sekė paskui ir gruodžio 14-16 d. buvo prieita prie Klaipėdos krašto ribų.

KARAS SU LENKAIS

Dar Lietuvos kariuomenei kariaujant su bolševikais, lenkai pradėjo veržtis į Lietuvą. Santarvės valstybės tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustačiusios tris demarkacijos linijas. Lenkų atstovai dalyvaudavo demarkacijos linijų nustatyme. Linijos buvo rėžiamos vis gilyn į Lietuvos teritoriją, tačiau ir tai lenkų nepatenkino. Lenkai svajojo atgaivinti senąją Lietuvos-Lenkijos valstybę, t.y. kad Lietuva sueitų į uniją su Lenkija. Lietuviams nesutikus, stengėsi jėga tai įvykdyti. Nuo pat suėjimo į sąlytį su lenkų kariuomene vyko nuolatiniai mū-

Karo grobis, paimtas iš bermontininkų po mūšio ties Radviliškiu, pakrautas į traukinį.

sų kariuomenės sargybų užpuldinėjimai ir vis didesnių Lietuvos plotų, atvaduotų nuo bolševikų, užėminėjimas. Toki puldinėjimai ir Lietuvos teritorijos užėminėjimas, labai erzino lietuvius. Santykiai su lenkais nebegerėjo, bet nuolatos blogėjo. Lietuviams esant užimtiems kare su bolševikais, vėliau su bermontininkais, jėga suturėti lenkų puolimų buvo neįmanoma. Didesni lenkų kariuomenės puolimai mūsų sargybų 1919 m. buvo: kovo 9 d. lenkai puolė ir nuginklavo gudų kariuomenės dalis Gardine, gegužės 8 d. įvyko užpuolimas mūsų sargybų prie Vievio; rugp. 22 ir 23 d. lenkai puolė ir užėmė Seinų miestą; rugsėjo mėn. viduryje lenkai plačiu baru puolė Ukmergės link ir užėmė eilę kaimų ir miestelių. Širvintai, Giedraičiai, Želva, šeštuoliai buvo paimti lenkų. Jie buvo priėję netoli Lyduokių ir norėjo užimti Ukmergė-Utena plentą. Spalių 3 d. užėmė Upninkus. Spalių 5 d. užėmė Salako miestelį, bet netrukus pasitraukė. Spalių 8d. užėmė Degu-lių dvarą, visai arti Utenos. Spalių 11 d. puolė ir užėmė Kadišių kaimą, Seinų apskr. Spalių 25 d. antrą kartą užėmė Salaką. Lygiagrečiai su puldinėjimu mūsų sargybų ir užiminėjimu vis didesnių Lietuvos teritorijos plotų, Lietuvoje slaptai buvo ruošiamas sukilimas. Sukilimą ruošė lenkų organizacija P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa). Ši organizacija buvo lenkų iš Vilniaus kariuomenės štabo instruktuojama. Lietuvos vyriausybė buvo šmeižiama, esą Lietuvos vyriausybė yra vokiečių pastatyta. Tikslas šios organizacijos buvo: sukilti ir paimti valdžią į savo rankas, nors trumpam laikui kol atvyks lenkų kariuomenė. Tačiau saugumo organai išaiškino sąmokslą, sukilimo rengėjai buvo suimti rugp. 28 į 29 d., naktį. Surastas buvo šios organizacijos archyvas. P.O.W. centras buvo Kaune. Lietuva buvo suskirstyta į 13 apskričių, tad visą Lietuvą buvo apėmęs sąmokslininkų tinklas. Sukilėlių sąrašuose buvo rasti 435 asmenys. Teisiami ir nubausti, buvo tik vadai. Tokios lenkų klaidos Lietuvos atžvilgiu, jeigu lenkai norėjo su Lietuva geruoju gyventi turėjo to viso nedaryti. Darė klaidų ir lietuviai, nes neinformavo lenkų visuomenės apie atgimusios Lietuvos reikalus.

Vykstant kovoms su bermontininkais, lenkai buvo pasižadėję nepuldinėti mūsų sargybų, tačiau šį pasižadėjimą tik dalinai vykdė. Buvo susišaudymų, bet rečiau. Lenkai siūlė savo kariuomenę, per tarpininkus, bermontininkams iš Lietuvos išvyti. Lietuvos vyriausybė atsisakė, ruošėsi su savomis jėgomis tai atlikti, ką ir įvykdė.

1920 metų ankstyvą pavasarį, lenkų kariuomenė pradėjo didelę ofenzyvą Ukrainoje. Visos lenkų kariuomenės jėgos buvo sutelktos prieš bolševikus. Prie Lietuvos liko labai mažai, tad ir sargybų puldinėjimai liovėsi. Gegužės 8 d. lenkai užėmė Kijevą, perėjo Dniepro upę, tačiau toliau pradėjo nesisekti. Nuo Smolensko ir Vitebsko bolševikai pradėjo smarkiai spausti lenkus. Silpnos lenkų jėgos šiaurėje, nes visas jėgų svoris buvo sutelktas Ukrainoje, neatsilaikė ir pradėjo paskubomis trauktis. Nepasisekimas šiaurėje, privertė atsisakyti nuo Ukrainos ir ofenzyvą nutraukti. Tuo laiku Lenkijos vyriausybė bandė pagerinti santykius su Lietuva ir liepos 4 d. 1920 m. pripažino “de facto” Lietuvos vyriausybę. Lietuvos vyriausybės delegacija tuo laiku vedė taikos derybas su bolševikais Maskvoje. Liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Kadangi karo veiksmai priėjo prie pat Lietuvos ribų, Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Lenkai trumpino frontą ir buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos užimtų plotų.

Apleistas lenkų vietas, kai kur užimdavo Lietuvos kariuomenė. Vietos gyventojai tuojau pranešdavo apie lenkų išvykimą ir kviesdavo lietuvius. Liepos 10-12 d. Lietuvos kariuomenė buvo priėjusi maždaug iki maršalo Fošo demarkacijos linijos. Buvo užimta:    Kutkiškės,

Alunta, Želva, Balninkai, Saldutiškis, Dubingiai Giedraičiai, Širvintai, Paberžė, Kaltinėnai, Švenčionėliai ir dar eilė gyvenviečių. Liepos 15 d. viena 7 pėst. pulko kuopa, praėjo pro neužimtą tarpą ir apie 14 val. atvyko į Vilnių. Vyriausybė susitarė su bolševikais, kad Lietuvos teritoriką evakuos zonomis. Vilniaus miestą turėjo apleisti rugpiūčio 28 dieną. Lenkai vis traukėsi. Liepos 19 d. bolševikai užėmė Gardiną. Lenkijos vyriausybė pasikeitė. Kariuomenę vadovauti perėmė J. Pilsudskis.

Rugpiūčio 16-19 d. bolševikai prie Vyslos lenkų buvo smarkiai sumušti. Dešinysis bolševikų armijos sparnas buvo atkirstas ir sunaikintas. Apie 10 bolševikų divizijų buvo nugrūstos į Rytprūsius ir čia vokiečių nuginkluotos. Gavę smūgį nuo lenkų, bolševikai pasidarė sukalbamesni su lietuviais ir rugp. 26 d. apleido Vilniaus miestą. Lietuvos vyriausybė persikėlė į Vilnių. Rugp. 28 d. lenkų kariuomenė suėjo į sąlytį su Lietuvos kariuomene prie Augustavo. Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadovybė tikėjosi, kad viskas baigsis gerai, todėl šiame bare daug kariuomenės nelaikė. Čia buvo tik 10 pėst. pulko 2 batalionai. Atvykę lenkai, kai kurioms mūsų sargyboms leido nekliudomai pasitraukti, kai kurias sargybas sulaikė ir nuginklavo, su kai kuriomis įvyko kautynės. Rugpiūčio 30 ir 31 d. lenkai užėmė Suvalkus ir Seinus. Tuo laiku, santarvininkams tarpininkaujant, Kaune rugp. 25-30 d. tarp lenkų atstovų ir Lietuvos vyko de-

Lietuvių artilerija žygyje į frontą prie Širvintų 1920 m.

Artil. baterija pozicijose ties Širvintais, 1920 m.

rybos. Susitari nepavyko ir Lenkijos atstovai išvyko. Seinų-Suvalkų ruože su lenkais vyko maži susirėmimai. Situacija buvo neaiški. Paskubomis kariuomenės vadovybė telkė į Seinų-Suvalkų ruožą daugiau jėgų. Nuolatos įvykdavo dažni susirėmimai su lenkais.

Tuo laiku vyr. karo vadu pareigas ėjo krašto apsaugos ministeris plk. K. Žukas, kariuomenės vadu buvo plk. K. Ladyga, kariuomenės štabo viršininku tapo paskirtas plk. Kleščinskis. Fronto vadu Suvalkijoje buvo paskirtas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, kuris fronto štabą įsteigė Seirijuose. Paskubomis sutelkus jėgas rugsėjo 2 d. plk. Grigaliūnas-Glovackis pradėjo lenkų puolimą. Operaciją vykdė keturi pulkai. Pradžioje operacija šiaip taip sekėsi, buvo užimta: Beržininkai,

Seinai, Lipskas ir prieita prie Augustavo. Suvalkai nebuvo manoma užimti. Rugsėjo 4 d. lenkai kontratakavo mūsų kariuomenės dalis apeidami miškais mūsų sparnus ir privertė pasitraukti. Operacija pasibaigė nepasisekimu. Pasitraukus vyko nedidelio masto puolimai iš abiejų pusių. Rugsėjo 15 -18 d. Kalvarijoje įvyko derybos, bet joms teigiamų rezultatų nedavus, byla buvo perduota Tautų Sąjungai spręsti. Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta tik gintis ir jokių puolimų nedaryti. Į šį barą buvo perkelta II divizija. Vilniaus apylinkėje tebeliko tik I-os divizijos dalys, kurios buvo labai plačiai išsiskleidę, nes privalėjo saugoti Lietuvą dar ir nuo bolševikų.

Lenkai Augustavo miškuose sutelkė didžiules jėgas. Jėgų sutelkimo mūsų žvalgybai nepavyko išaiškinti, kliudė miškai. Rugsėjo 22 d. lenkai staiga puolė didelėmis jėgomis Seinų ruože, vykdydami abipusį supimą ir nugalėjo. Labai nukentėjo 2 ir 8 pėst. pulkai, mažiau 5 ir 6 pėst. pulkai. Atremti lenkų puolimą, arba juos nugalėti nebuvo įmanoma, galima buvo tik pasitraukti. Pasitraukimą kliudė raižyta ežerais Seinų apylinkė.

Prasiveržę pro Seinus ir į pietus nuo Seinų lenkai savo kariuomenės jėgų svorį perkėlė per Nemuną. Užėjo į bolševikų kariuomenės užnugarį ir privertė bolševikus pasitraukti iš Gardino ir jo apylinkių. Bolševikų kariuomenė traukėsi Minsko link. Fronto situacija keitėsi labai greitai. Kavalerijos veiksmai turėjo pirmenybę.

Pasėkoje šių skaudžių pralaimėjimų prie Seinų pasikeitė kariuomenės vadovybė. Nuo kariuomenės vado pareigų pasitraukė plk. K. Ladyga, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis buvo atleistas nuo II-os divizijos vado pareigų. Kariuomenės vadu spalių 5 ar 6 dieną vėl buvo paskirtas gen. S. Žukauskas.

Suvalkuose rugsėjo 29 d. prasidėjo lenkų-lietuvių derybos. Derybos tęsėsi 8 dienas ir spalių 7 d. Suvalkuose, santarvininkų atstovams matant, buvo pasirašyta sutartis.

Pagal šią sutartį Suvalkijoje t.y. į vakarus nuo Nemuno buvo primta demarkacijos linija maršalo Fošo nustatyta ir Augščiausios Santarvininkų Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. patvirtinta. Į rytus nuo Nemuno, Vilniaus krašte, buvo nustatyta nauja demarkacijos linija, kuri ėjo Nemunu iki Gravės upelio, Gravės upeliu iki Merkinės-Ratnyčios plento, nuo plento tiesia linija iki Skroblio upelio įtako į Merkio upę, Merkio upe iki Derežnytės upelio prie Varėnos, Derežnytės upeliu ir toliau per Bar-

8 p. p. dalis karininkų 1920 metais    Iš P. Dirkio albumo

čius, Kučius, Paturonis, Montviliškį, Eišiškes iki Bastūnų gelžk. stoties. Prie šios linijos buvo sutarta sudaryti neutrale zona. Varėnos gelžk. stotis sudarė išimtį, buvo palikta lenkams. Į rytus nuo Bastūnų lenkai atsisakė tartis dėl demark. linijos, motyvavo, kad nenori suvaržyti savo kariuomenės veiksmų laisvės kovoje su bolševikais. Pasižadėjo karo operacijoms pasibaigus tęsti derybas. Sutartis pradeda galioti spalių 10 dieną 12 val. Tą pačią dieną pas lenkus jau buvo paruošta kariuomenė Vilniui pulti ir užimti. Slaptai kariuomenė buvo sutelkta į šiaurę nuo Lydos, rajone Šalčininkai. Pradžioje ši armija susidėjo iš 2-jų pėst. divizijų ir 2-jų raitelių brigadų su gausia artilerija. Vėliau šios jėgos keitėsi. Vadu buvo paskirtas gen. Lucijus Želigovskis, karo veiksmams prasidėjus numatytas paskelbti maištininku. Visą tai paruošė lenkų generalinis štabas. Tai buvo nebe vienos dienos darbas.

Karo veiksmus gen. L. Želigovskis pradėjo spalių 6-7 dieną, nustumdamas kai kuriose vietose mūsų sargybas. Reiškia, priartėjo ir užėmė išeities ribą puolimui. Ofenzyvą gen. L. Želigovskis pradėjo spalių 8 d. anksti rytą. Pagrindines jėgas nukreipė Jašiūnai-Vilnius kryptimi. Perėjęs Merkio upę pradėjo manevruoti vykdydamas abipusį Vilniaus miesto supimą, stipriai pridengęs savo kairįjį sparną aktyvia apsauga. Mūsų sauga buvo linijoje:...Turgeliai, Jašiūnai, Rūdninkai... Gynė šį barą tik vienas 4 pėst. pulko batalionas ir vienas 9 pėst. pulko batalionas. Veiksmams prasidėjus į šį barą buvo pasiųstas dar vienas batalionas, iš Vilniaus. Tad Vilnių gynė 3 batalionai, 1 raitelių eskadronas ir 1 art. baterija. Kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas, kuris neseniai buvo perėmęs kariuomenės vado pareigas, Lietuvos kariuomenės dislokaciją rado visai netinkančią Vilniui ginti. Pradžioje, spalių 8 d. iš ryto buvo nusprendęs Vilnių ginti ir davė atatinkamus įsakymus. Tačiau tą pat dieną, apie vidurdienį, sužinojęs kad lenkai forsavo Merkio upę didelėmis jėgomis, ir paaiškėjus lenkų puolimo kryptims, apie 14 val. įsakė trauktis. Kariuomenė buvo sumaniai atitraukta be didesnių nuostolių. Vyriausybė ir kariuomenės įstaigos paskubomis apleido Vilnių ir persikėlė į Kauną. Spalių 9 d. pavakarėje lenkai užėmė Vilniaus miestą. Tą pat dieną, lenkų spauda ir radio paskelbė grynai politiniai-propagandinių žinių apie gen. Želigovskį, būk tai jis veikia savo atsakomybe ir lenkų vyriausybės neklauso. Tautų Sąjunga svarstė gen. Želigovskio žygį ir spalių 14 d. lenkus pasmerkė. Užėmus Vilnių lenkai tęsė puolimą. Spalių 10 d. užėmė Rūdiškes ir spalių 11 d. Nemenčinę, kad apsaugotų savo sparnus.

Spalių 12 d., latviai, naudodamies mūsų sunkia būkle prie Vilniaus, puolė ir užėmė Ilukštą ir eilę kaimų šioje apylinkėje. Spalių 13 d. lenkai tęsė puolimus, kaip dešiniajame taip ir kairiajame Vilijos upės krantuose. Vokės ir Lentvario barą teko apleisti ir mūsų III divizija pasitraukė į Semeliškių, Rykantų liniją. Spalių 14-16 d. vyko smarkios kautynės prie Rykantų. Rykantus teko apleisti, tačiau tolesnis lenkų puolimas iš Vilniaus, Vievis-Kaunas kryptimi, buvo sustabdytas. Aktyvus liko tik šiaurinis Neries upės krantas, Lenkai veržėsi Ukmergės kryptimi. Įvyko eilė kautynių: prie Kabaciškių, Pikeliškių, Švenčionėlių, Širvintų, Giedraičių, Maišiogalos ir Musninkų. Lenkai buvo pasiekę Želvos miestelį, bet lietuviai spalių 29/31 d. kontraataka o lenkus ir 1 pkričio 1 d. užėmė Giedraičius. Frontas laikinai stabilizavosi.

Lapkričio 17 d. gen. Želigovskis vykdė paskutinę operaciją. Operacijos tikslas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo užimti Kauną. Šiam tikslui gen. Želigovskis buvo sutelkęs stambias jėgas į šiaurę nuo Vilniaus. Puolimą vykdė 3 voromis:

Padėtis lenkų fronte ties Širvintais ir Giedraičiais 1920 m.

2 pėstijos ir 3-čia kavalerijos junginys iš 13 eskadronų. Buvo užėmę Širvintus, Giedraičius, Želvą, Balninkus, kavalerijos vora buvo priėjus net prie Kėdainių. Gen. S. Žukauskas tuoj suprato lenkų manevro esmę, atvyko į Ukmergę ir drauge su I-os divizijos vadu plk. E. Adamkevičium ir jo štabo viršininku kar. Lanskoranskiu vadovavo šioms kautynėms. Svarbiausia buvo neduoti lenkų puolančioms voroms susijungti. Lapkričio 19 d. buvo sumušta lenkų Širvintų vora. Lapkričio 21 d. buvo sumušta lenkų Giedraičių vora. Musninkų bare 4 pėst. pulkas ne tik atlaikė priešo puolimą, bet pats perėjo priešpuolin. Nugalėjus priešo pėstininkus, buvo tikimasi nukreipti daugiau jėgų prieš raitelių vorą, tačiau Tautų Sąjungos kontrolės misija pareikalavo lapkričio 21 d. sustabdyti kautynes. Kovos pasibaigė.

Lenkų raitelių vora nuo Kėdainių pati pasitraukė. Ji buvo netekusi ryšio su savo pėstininkais. Lapkričio 24 d. prie Labanoro ji susijungė su lenkų kariuomene. Taip pasibaigė kovos su lenkais, padariusios daug medžiaginės ir dar daugiau moralinės žalos.

Lapkričio 29 d. buvo nustatyta neutrale zona, abi pusės turėjo pasitraukti po 3 klm., 6 klm. ruožas buvo niekeno žemė. Neutrale zona buvo panaikinta 1923 m. tebeliko administracinė linija (demarkacinė linija), kuri išbuvo iki 1940 m. spalių mėnesio.

TAIKOS LAIKOTARPIS 1920—1940 M.

Aplinkybėms verčiant, kare su lenkais Lietuvos kariuomenė 1920 m. rudenį buvo smarkiai didinama. Įsteigta buvo IV-ji divizija. Suorganizuoti buvo 11, 12 ir 13 pėst. pulkai, 2-as ulonų ir 3 dragūnų “Geležinio vilko” raitelių pulkai. Sustiprinta artilerija ir specialios technikos kariuomenės dalys. 1920 metų pabaigoje kariuomenėje buvo apie 60,000 vyrų. Tai buvo pats didžiausias pasiektas skaičius. Turėjome mažą, bet gerą, kovoje išbandytą kariuomenę. Valstybei kariuomenės išlaikymas kainuodavo 70-72 procentus viso valstybės biudžeto. Daug kainuodavo ginklų ir šaudmenų pirkimas. Bet nuo 1921 metų kariuomenei išlaidos nuolatos mažėjo. Kovoms dėl Vilniaus pasibaigus kariuomenė demobilizuota nebuvo, nes nebuvo aišku ar teks kariauti ar ne. Kariuomenė buvo išdėstyta arti demark. linijos su lenkais, kaimuose ir miesteliuose. Taip išbuvo ištisus 1921 metus. 1921 m. rudenį buvo paleista atsargon daug kareivių ir puskarininkių dalyvavusių kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vėliau kariuomenė palaipsniui buvo telkiama į kareivines, nuolatines stovyklas. Pasienio apsaugai buvo suformuoti pasienio apsaugos pulkai.

Karo Muzėjaus įsteigimas.Vos tik spėjo kovos dėl Lietuvos laisvės pasibaigti, gen. V. Nagius-Nagevičius, Kr. Aps. Ministeriui pritarus, įsteigė Kaune Karo Muzėjų. Muzėjus buvo įsteigtas 1921 m. sausio 22 d., atidarytas vasario 16 d. Karo Muzėjaus tikslas buvo pavaizduoti lietuvių tautos kovas dėl laisvės. Jame buvo du pagrindiniai skyriai: vienas skyrius vaizdavo Lietuvos praeitį, t.y. senąją Lietuvą, antrasis skyrius atgimusią Lietuvos kariuomenę ir jos kovas dėl Lietuvos laisvės. Muzėjų globojo gen. V. Nagius-Nagevičius su karo invalidais, nustojusiais sveikatos kovoje dėl Lietuvos laisvės. Prie Karo Muzėjaus, sodelyje, buvo Nežinomojo Kareivio kapas, žuvusio kovoje dėl Lietuvos laisvės, prie pat kapo žuvusiems paminklas ir aukuras.

Vakarais saulei leidžiantis įvykdavo įspūdingas valstybinės vėliavos nuleidimas Muzėjaus bokšte ir žuvusių kovoje dėl Lietuvos laisvės pagerbimas. Laike didesnių iškilmių skambindavo “Laisvės Varpas”, Amerikos lietuvių dovana Lietuvai. Karo Muzėjus 1931 m. buvo pavadintas Vytauto Didžiojo Muzėjumi.

Dislokacija ir organizacija.1922-1924 m. laikotarpyje kariuomenė buvo pritaikinta taikos meto sąlygoms, t.y. dislokuota ir sumažinta. Išformuota buvo: 10, 11, 12, ir 13 pėst. pylkai, gudų batalionas ir 3-čias dragūnų “Geležinio Vilko” pulkas. Tebeliko 9 pėst. pulkai, 4 art. pulkai, 2 raitelių pulkai, karo technikos dalys ir tarnybos. Lietuvos teritorija tapo padalinta į 3 karo apygardas. Divizijų vadai liko karo apygardų viršininkais. Pasienio apsaugos dalys, taipogi tapo išformuotos. Pasienio apsauga buvo perduota policijai, vidaus reikalų ministerijos valdžioje. 1926 m. kariuomenė buvo dar mažinama ekonominiais sumetimais, išformuoti buvo 3 ir 6 pėst. pulkai, 1 artilerijos pulkas ir minosvaidžių batalionas. Vėliau, vis daugiau komplikuojantis Europos tarptautinei situacijai, kariuomenės dalių skaičius buvo padidintas. 1935 m. buvo vėl suformuoti 3 ir 6

Kpt. Eduardas Noreika, žuvęs 1923. I. 15.

pėst. pulkai, 3 dragūnų pulkas, 1 artilerijos pulkas, priešlėktuvinė apsaugos rinktinė ir raitosios artilerijos grupė. Kariuomenės didinimą iššaukė karo grėsmė.

Pėstininkai sudarė 3 divizijas ir buvo išdėstyti:

I    pėst. divizija:    divizijos vadas ir štabas —

Panevėžyje.

1    pėst. D.L.K. Gedimino pulkas-Ukmergė.

3    pėst. D.L.K. Vytauto pulkas-Kėdainiai, Raseiniai, Seredžius.

4    pėst. Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas-Panevėžys, Kupiškis.

II    pėst. divizija: divizijos vadas ir štabas — Kaunas.

2    pėst. D.L.K. Algirdo pulkas — Kaunas-Šančiai.

5    pėst. D.L.K. Kęstučio pulkas - A. Panemunė, Prienai.

9 pėst. D.L.K. Vytenio pulkas - Marijampolė, Vilkaviškis.

III    pėst. divizija: divizijos vadas ir jo štabas—Šiauliai.

6    pėst. L.K. Margio pulkas - Klaipėda, Plungė, vėliau persikėlė į Telšius.

7    pėst. Ž.K. Butegeidžio pulkas—Tauragė, Ž. Naumiestis, Pagėgiai.

8    pėst. K.K. Vaidoto pulkas—Šiauliai ir Varniai.

I-jo gusarų p. vadas plk. Jackevičius 1927. IX. 25. gautą iš Resp. prezid. A. Smetonos pulko vėliavą perduoda vėliavininkui.

Iš P. Jurgėlos rinkinio

Artilerija stovėjo šiose vietose: Panevėžys, Kupiškis, Ukmergė—1 artilerijos pulkas; Kėdainiai, Raseiniai, Seredžius—2-ras artilerijos pulkas; Kaunas, Prienai, Marijampolė—3-čias art. pulkas ;Šiauliai, Tauragė, Plungė—4-tas art. pulkas. Priešlėktuvinė rinktinė stovėjo—Kaune, A. Panemunėje. Artilerijos inspektorius ir jo štabas rezidavo Kaune.

Lietuvos kavaleriją sudarė 3 raitelių pulkai—1 divizija.

1 gusarų D.L.H.K. J.Radvilos pulkas—Kaune. 2 ulonų D.L.K. Birutės pulkas—Vilkaviškyje vėliau Alytuje ir Tauragėje.

3-čias dragūnų Geležinio Vilko pulkas—Tauragėje, vėliau Vilniuje.

Klaipėdos krašto netekimas ir Vilniaus krašto atgavimas sudarė kai kurių dislokacinių pakeitimų. 1 pėst. pulkas ir 3-čias dragūnų pulkas buvo perkelti į Vilnių.

Lietuvos karo aviacijąsudarė: žvalgomosios, bombonešių ir naikintuvų eskadrilės, viso apie 100 lėktuvų. Aviacijos štabas, tiekimo, remonto ir statybos dirbtuvės buvo Kaune. Aerodromai buvo: Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Gaižiūnuose ir Palangoje.

Karo technikos dalis sudarė:Ryšių batalionas, Auto rinktinė, Pionierių batalionas, Gelžkeliečių batalionas, Šarvuočių rinktinė ir Karo laivynas (užuomazgoje). Dauguma karo technikos dalių stovėjo Kaune.

Lietuvos vyriausybes nariai priima kariuomenės paradą.

Estradoje: gen. Radus Zenkevičius, plk. K. Skučas, prof. A. Voldemaras, prezid. A. Smetona, gen. S. Žukauskas, kpt. L. Virbickas; dešin. žemai, antroj eilėj, J. Budrys, tada vid. reik. minist, patarėjas, dabartinis Lietuvos gen. konsulas New Yorke.

Gen. gyd. V. Nagevičius, Karo Muzėjaus steigėjas.

Pėstininkų organizacijoje mažiausias vienetas buvo kautynių skyrius - 14 kovotojų. K. sk. pagrindą sudarė lengvo kulkosvaidžio grandis, kurią papildydavo šautuvinių granatų svaidytojas ir šauliai. 3 kaut, skyriai sudarė būrį. 3 būriai sudarė kuopą. Kuopa buvo taktinis ir administracinis vienetas. 3 šaulių kuopos, 1 sunk. kulk. kuopa, ryšių būrys ir autom, pabūklų būrys sudarė pėst. batalioną—taktinį kariuomenės vienetą. 3 batalionai, ryšių kuopa, pionierių būrys ir atatinkamos tarnybos sudarė pulką. Taikos metu ne visi pulkai buvo vienodi, kai kurie susidėjo iš 2-jų batalionų, kai kurie iš 3-jų batalionų.

Artileriją sudarė 4 art. pulkai. Kiekviename art. pulke—3 art. grupės, grupė iš 2-3 baterijų, baterija 2-4 pabūklai. Visa artilerija buvo arkliais traukiama, motorizuota buvo tik priešlėktuvinės apsaugos rinktinė.

Ginklai.Pėstininkai buvo ginkluoti “Mauser” sistemos šautuvais ir karabinais 7, 9 kalibro, lengv. kulk. “Brno”, sunk. kulk. “Maksim” 1908-1915 m. sistemos, priešlėktuviniais ir prieštankiniais autom, pabūklais 20 mm. šveicarų gamybos. Patrankos 75 mm. ir 105 mm. gaubicos, daugumoje prancūzų gamybos. Lengvųjų ginklų Lietuvos kariuomenė turėjo pakankamai, daug jų buvo įsigyta už aukas Lietuvos visuomenės kariuomenei. Artilerijos ir šarvuočių turėta labai mažai. 1939 m. turėta 36 lengvieji tankai ir viena priešlėktuvinės art. grupė iš 3 baterijų, 9 patrankos.

Paskutiniais Neprik. Lietuvos gyvavimo metais Lietuvos kariuomenėje buvo:

a)    kadro karininkų apie 1100.

b)    liktinių puskarininkių apie 1400.

c)    būtinos tarnybos kareivių, 14,000—21,000 (du arba trys šaukimai).

d)    civilinių tarnautojų apie 500.

Tad viso Lietuvos kariuomenėje taikos metais buvo 17,000—24,000 vyrų. Karo atveju, visuotiną mobilizaciją paskelbus, numatoma buvo pašaukti apie 200,000 vyrų, kurie sudarytų 4 divizijas ir 2 atsargines brigadas. Mobilizuojamo amžiaus apmokytų atsarginių buvo apie 300.000 vyrų. Visų jų nebuvo numatoma šaukti, nes neturėjome tiek ginklų.

Vadovybė.Kariuomenės vadovavimas, ruošimas ir krašto gynimas rėmėsi įstatymais. Visų ginkluotų pajėgų vyriausiu viršininku buvo Respublikos Prezidentas. Kariuomenės štabas (krašto aps. ministerija) buvo Kaune. Štabe rezidavo krašto aps. ministeris ir kariuomenės vadas.

Mokymas.Karininkų kadrui paruošti Kaune nuo 1919 metų veikė Karo Mokykla. Karo mokykla paruošdavo karininkus visoms ginklų rūšims. Prie karo mokyklos buvo paruošiama ir karininkų atsarga-aspirantai. Pasibaigus kovoms dėl Lietuvos laisvės buvo susirūpinta tinkamu kariuomenės paruošimu bei mokymu. Reikalinga buvo sustiprinti kadrus jų specialybėse. Šiam reikalui 1922 m. buvo įsteigti Augštieji karininkų kursai, vėliau pavadinti “Vytauto Didžiojo karininkų kursais”. Specialioms karo technikos dalims buvo įsteigti Augštieji Karo Technikos kursai. Lygiagrečiai su karininkų tobulinimosi kursais Lietuvoje, pradedant 1922 m. kasmet po keletą karininkų buvo siunčiama į užsienius į augštąsias karo mokyklas: į Čekiją, Prancūziją, Belgiją, vėliau į Italiją ir Vokietiją. Nuo 1931 m. Lietuvoje buvo įsteigta Vytauto Didžiojo Augštoji Karo Mokykla (karo akademijos teisėmis), kuri išleido 2 laidas.

Puskarininkių kadrams ruošti kariuomenės dalyse veikė mokomos kuopos. Kursas truko 6-9 mėnesius. Kandidatai turėjo būti baigę bent pradžios mokyklą.

Kareivių karinių dalykų mokymui, buvo paruošti mokymo planai ir programos, kurių buvo stropiai prisilaikoma. Vasaros laiku kariuomenė eilės tvarkoje buvo išvedama į Gaižiūnų paligoną, kur atlikdavo šaudymo ir lauko taktinius pratimus. Rudenį ir žiemos metu būdavo atliekami sujungtų ginklų rūšių pratimai (manevrai). Kiekvienais metais rudenį būdavo atliekamas prizinis šaudymas iš šautuvų ir lengv. kulkosvaidžių. Prizai buvo duodami daliniui ir asmeniui. Geriausi šauliai kareiviai gaudavo sidabrinius, arba nikelinius laikrodžius.

Kaunas, Vytauto Didžiojo Karo Muzėjus.

Sportas.Kariuomenėje fizinis lavinimas buvo labai vertinamas. Daugiausiai buvo ugdomos šios sporto šakos: šaudymas iš pistoletų ir šautuvų, fechtavimas, lauko jojimas, lauko bėgimas, plaukimas, granatų mėtymas, patrulio žygis, estafetinis bėgimas, šokimas į augštį ir tolį, krepšinis, futbolas, daugiakova.

Žirginio sporto srityje, kasmet buvo rengiamos raitųjų rungtynės.

Švietimas.Į kariuomenės švietimo ir auklėjimo sritį, buvo kreipiamas ypatingas dėmesys. Daug gelbėdavo kar. štabo spaudos ir švietimo skyrius taipogi švietimo vadovai visose kariuomenės dalyse. Nemokantieji rašyti ir skaityti kariuomenėje būdavo išmokomi, nors jau paskutiniais Neprikl. Lietuvos metais į kariuomenę beraščių ateidavo labai mažai. Mažai mokantieji rašyti ir skaityti buvo lavinami daugiau, kad išmoktų. Taipogi buvo mokoma istorijos ir geografijos. Buvo ruošiamos ekskursijos, mėgiamiausia vieta buvo Kaune Karo Muzėjus. Paskaitos būdavo ruošiamos ne tik moralinio bei karinio turinio, bet ir iš žemės ūkio srities: žemdirbystė, gyvulininkystė ir bitininkystė. Nesant kariuomenėje savų specialistų, kariuomenės dalys kviesdavo paskaitininkus ir civilinius asmenis.

Bibliotekos.Kariuomenėje veikė 109 bibliotekos su 190,000 tomų knygų. Kareivių bibliotekų buvo 53, prie kareivių bibliotekų buvo skaityklos, kurias kareiviai noriai vakarais lankydavo. Svarbiausia buvo Centrinė kariuomenės biblioteka Kaune.

Spauda.Lietuvos kariuomenė turėjo savą spaudą. Kareiviams buvo leidžiamas savaitinis laikraštis “Karys”. Karininkai savomis lėšomis leido mėnesinį žurnalą “Kardas”. Be šių ėjo dar karo mokslo žurnalas “Mūsų Žinynas”; karo istorijos žurnalas “Karo Archyvas” ir “Trimitas’ - Lietuvos Šaulių Sąjungos laikraštis. Spaudą kareiviai gaudavo veltui į kuopas ir skaityklas. Be kariškos spaudos kareiviams būdavo tiekiama valdžios lėšomis ir civilinė spauda, tik mažesniame kiekyje.

LIETUVOS OKUPACIJA

1939 m. prasidėjo II Pasaulinis karas. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą ir griežtai jo laikėsi. Žlugus Lenkijos valstybei ir jos teritoriją pasidalinus Vokietijai ir Sovietų Rusijai, Vilniaus kraštas grįžo Lietuvai. Lietuvos vyriausybė vedė sunkias derybas Maskvoje, bet buvo priversta įsileisti Sovietų Rusijos kariuomenės įgulas į Lietuvos teritoriją. Sovietų kariuomenės bazės Lietuvoje įsikūrė 1939 metų rudenį: Vilniuje, Alytuje, Prienuose ir Gaižiūnuose. Pasinaudodama sau palankia Europoje tuometine situacija, Sovietų Rusija 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą. Puolimą įvykdė staiga. Iš Vilniaus, Alytaus, Prienų ir Gaižiūnų sovietų kariuomenės bazių, sovietų kariuomenės junginiai staiga puolė Kauną ir kitus gyvybinius krašto centrus. Tuo pačiu laiku per sieną į Lietuvą įsiveržė dar 4 sovietų kariuomenės korpai - viso apie 250.000 karių, su gausia motorizuota artilerija, aviacija, daugybe tankų ir šarvuočių. Puolančios priešo jėgos dešimtį kartų viršijo Lietuvos jėgas. Mobilizuota Lietuvos kariuomenė nebuvo ir tuo laiku turėjo tik apie 22,000-24,000 karių, taikos meto sudėties. Kariuomenė stovėjo savo nuolatinėse stovyklose-kareivinėse.

Kariūnai parade 1937 m.    V. Augustino nuotr.

Nors Lietuvos kariuomenė kovai su priešu buvo paruošta moraliai ir materialiai kiek krašto sąlygos leido, tačiau negavo įsakymo priešintis. Jai buvo įsakyta: “stovėti savo nuolatinėse vietose, sutikti ir informuoti...’’(gen. V. Vitkausko įsakymas 1940 m. birželio 15 d.). Tuo laiku, informaciją apie įvykių eigą, kariuomenės dalių vadai gaudavo labai silpną, arba jokios negaudavo. Tik todėl taip lengvai pavyko Sovietams okupuoti Lietuvą.

Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą tuoj pasikeitė vyriausybė. Naujoji vyriausybė vykdė jau sovietų vadovybės valią. Pareikalavus sovietams buvo uždraustas bet koks Lietuvos kariuomenės judėjimas, nuginkluota ir likviduota Lietuvos Šaulių Sąjunga, atleista daug augštų karininkų ir šiaip valdininkų, kurie vėliau buvo areštuoti, lietuviška karinė spauda buvo panaikinta ir išleista komunistinė.

Liaudies kariuomenė.1940 m. liepos mėn. pradžioje Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta “Liaudies kariuomene”. Liaudies kariuomenei iš Maskvos buvo atsiųstas vadas, sovietų gen. mjr. Baltušis-Žemaitis. Atvyko draug su 3 komisarais. Kariuomenėn buvo įvesta politinių vadovų institucija. Prie visų vadų buvo paskirti politkomisarai ir politvadovai. Politinius vadovus parinko komunistų partija. Karių veikimas buvo suvaržytas, karininkai ir kareiviai buvo sekami. Iš kariuomenės buvo atleisti visų tikybų karo kapelionai. Iš kareivinių buvo pašalinti visi tautiniai ir religiniai simboliai, jų vietoje buvo pakabinti bolševikinių vadų paveikslai ir komunistiniai šūkiai. Nuolatos buvo daromi mitingai, kuriuose kalbėdavo tik politiniai komisarai ir jiems prijaučiantieji. Buvo vedama propaganda už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos.

Kariuomenės dalyse kilo nepasitenkinimas, kuris vis didėjo. Ypatingai karius erzindavo propaganda už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ryškiausias pasipriešinimas įvyko 9 pėst. pulke, Marijampolėje. Dėl to pulko vadas buvo pašalintas, pulkas perkeltas į Švenčionėlius prie Sovietų sienos ir izoliuotas. Švenčionėliuose 9 pėst. pulkas tęsė kovą ir nepasidavė, tad su sovietų tankų pagelba buvo išformuotas. Ta pati dvasia reiškėsi ir kituose pulkuose. Daug karininkų ir kareivių buvo suimta ir išvežta, kurie dingo be žinios.

29-tas teritorinis šaulių korpas.Neilgai gyvavo “liaudies kariuomenė’. Rugp. mėn. buvo įsakyta persiformuoti į Sovietų armijos “29-tą teritorinių šaulių korpą”. Įsakymas atėjo iš

Maskvos. Korpas susidėjo iš 2-jų divizijų: 179 š. divizijos ir 184 š. divizijos. Iš Lietuvos kavalerijos 3 pulkų buvo suformuotas vienas 26 kavalerijos pulkas. Likusius nuo formavimo 26 kav. pulko arklius pasiėmė sau rusai. Karo aviacijos buvo palikta tik viena oro eskadrilė. Karo mokykla tapo panaikinta ir Vilniuje įsteigta rusiška. Į korpą buvo prisiųsta 300 rusų komisarų ir politrukų, kurie savotiškai pradėjo “šviesti” lietuvius karius. Tai buvo įkyriausias pasityčiojimas iš lietuvių. Sovietai nepasitikėdami lietuviais, 29-tą korpą perkėlė iš savo nuolatinių stovėjimo vietų į rytinį Lietuvos pakraštį, toliau nuo vokiečių sienos.

Dauguma korpo dalių buvo patalpintos Vilniuje, kur korpas pateko į labai blogas sąlygas: blogos patalpos, menkas ir vienodas maistas, žiauri drausmė ir įkyri, be paliovos varoma, komunistinė propaganda. Kareivių ir karininkų tarpe pasireiškė pasyvus pasipriešinimas, ignoravimas rusų, vos nepriėjęs prie ginkluoto sukilimo. Ryškiausias pasipriešinimas įvyko rudenį, lietuvių 615 art. pulke Vilniuje, Šnipiškių kareivinėse. Raminti artileristus buvo atvykę visi didieji bolševikų komisarai ir generolai esantieji Vilniuje. Daug artileristų buvo suimta. Korpe veikė rusų-bolševikų įsteigti NKVD ypatingieji skyriai, kurie prievarta užverbavo daug agentų. Suėmimai buvo nuolatinis reiškinys. Suėmimus atlikdavo NKVD ypatingi skyriai, naktimis. Karininkai buvo suimami kareiviams nematant. 1940-1941 m. žiemą korpe buvo suimta apie 2000 lietuvių karininkų ir kareivių. Suimtieji buvo išvežami į Rusiją. 1941 m. gegužės mėn. 179 divizija išvyko į Pabradės poligoną ir 184 divizija į Varėnos poligoną. Poligonuose stovyklavo ir rusų kariuomenės dalys, tad lietuviai buvo nuolatos rusų apsupti. Birželio 14 d. abiejose divizijose, tuo pačiu laiku, buvo įvykdytas masinis lietuvių karininkų ir kareivių areštas. Suimta buvo 271 karininkas, 33 puskarininkiai, 15 eilinių ir 4 civiliai tarnautojai lietuviai. Suimtieji tuojau buvo išvežti ir dingo be žinios. Tuo pat laiku ir visoje Lietuvoje vyko plataus masto suėmimai. Netolimoje ateityje buvo užplanuota dar daugiau karininkų ir kareivių suimti. Tačiau kilęs karas bolševikų planus sutrukdė.

Birželio 22 d. vokiečiai pradėjo karą, stipriai puldami bolševikus. Sovietų kariuomenėje kilo panika, visi leidosi bėgti, kas kur tik išmano. Lietuviai spietėsi į didesnius vienetus ir sukilo. Varėnos poligone sukilimas įvyko birželio 22 d. vakare, Vilniuje birželio 23 d. vakare, Pabradėje birželio 24 d. Vilniuje prie sukilusių lietuvių karių tuojau prisidėjo darbininkai ir studentai. Tokiu būdu atsipalaidavo nuo priešo apie 5,000 lietuvių kareivių ir labai maža dalis karininkų.

II-jam Pasauliniam karui vykstant lietuvių tauta darė keletą bandymų sukurti kariuomenę ir atstatyti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tie bandymai nepasisekė. Lietuvių tauta pateko į komunistinę vergiją, bet ne dėl savųjų klaidų, bet dėl svetimųjų padarytų planų tarptautinėje arenoje. Nežiūrint į visus sunkumus, nepasisekimus ir kliūtis, ateityje lietuvių tauta bandys vėl sukurti kariuomenę, kovos ir sieks kol pasieks laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Jeigu tauta nori gyvuoti ir tarpti ji turi turėti laisvą ir nepriklausomą gyvenimą, kitaip ji yra tik trąša kitoms tautoms. Gyvenime matome kad ne tas yra stiprus kuris muša ir plaka kitus, bet tas, kuris atlaiko smūgius. Būkime vieningi ir kantrūs.