B. Sruoga — Ištrauka iš dramos “Barbora Radvilaitė” ir Poeto minėjimas
PRIEŠ DEŠIMTĮ METŲ NETEKOME MŪSŲ TAUTOS DIDŽIOJO POETO BALIO SRUOGOS
“BARBORA RADVILAITĖ”
IŠTRAUKA IŠ NEBAIGTOS BALIO SRUOGOS DRAMOS
I-as veiksmas, 11 pav. (Vilnius, Radvilų rūmų sodas) Barbora Radvilaitė ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Zigmantas Augustas
Zigmantas:
Barbora, tu verki? Neverk, brangioji!
Barbora :
Karalius! Ak! O aš maniau!.. Atleisk!
Zigmantas :
Sėsk, mano miela, būsim kaip seniau.
Barbora :
Seniai nebesimatėm.
Zigmantas :
Tik neverk.
Man ir be to sunku. Ne ašarų, —
Paguodos iš tavęs, Barbora, noriu.
Barbora:
Kad aš mokėčiau! Kad galėčiau! Viską
Tau padaryčiau, kad nebūtum liūdnas!
Zigmantas:
Mylėk mane!
Barbora :
Karaliau! Nekankink
Manęs! Matai, kad leisgyvė esu!
Zigmantas:
Tu pyksti ant manęs? Kad taip seniai
Nebebuvau? manai, tave apleidau?
Sužeidęs tavo širdį, sužalojęs
Jaunatvę tavo, tavim pažaidęs
Kaip vėjas, pasitraukiau nuo tavęs?
Barbora:
Karaliau! Nekalbėk! Ir taip skaudu!
Zigmantas:
Aš suprantu! Kitaip tu negalėjai
Galvot ir jaustis. Bet ir man nelengva!
Ne dėl tuštybės savo taip elgiausi!
Pakelt turėjau audrą, kad žinotum!
Barbora:
Graudu, kad per mane turi sunkumų!
Zigmantas:
Nutrūko kažkas širdyje. Žaizda
Paliko atvira. Ir nebegyja.
Žinai pati, kaip motiną mylėjau.
Ir jai buvau vienintelė paguoda.
Nūn vietoj meilės praraja prakiuro.
Jai svetimas pasidariau. Ir ji
Man svetima. Daugiau neg svetima,
Ji — piktas priešas man. Patsai pikčiausias!
Barbora:
Ir vis tai per mane! Verčiau negimus,
Verčiau maža lopšy užtroškus būčiau!
Zigmantas:
Gal per tave, o gal ir ne. Ji nori,
Kad vesčiau moterį, kurią ji man
Pasuks pagal užuogaidas savas!
Bet man to jau gana! Jau vieną kartą
Buvau paklausęs, vedęs dėl jos noro...
Gana, gana! Ir aš esu žmogus!
Ir aš gyventi noriu! Būt laimingas!
Barbora:
O jei manęs nebūtumei sutikęs?..
Zigmantas:
Gyvent nebegaliu. Šnipais apstatė.
Kiekvieną žingsnį seka, uosto, šniūkščia.
Ir kuo pasitikėk — nebežinia!
Išėjęs iš kantrybės, jos šnipus
Visus iškarti liepsiu ir jų galvas
Pasiųsiu motinai gimimo dieną!
Barbora:
Brangusis! Bus gal geriau, jei aš
Iš kelio pasitrauksiu?
Zigmantas :
Ištekėsi?
Barbora:
Ne, ne! Už kito niekuomet! Gal tik
Į vienuolyną kur. Ir Viešpatį maldausiu
Iki dienelių savo paginos,
Kad būtum tu laimingas, mano mielas,
Vienintelis, sapnuotas, numylėtas!
Zigmantas:
Nei Mano miela! Man vistiek, kas bus,
Bet mudviejų keliai nebesiskirs!
Barbora:
Karaliau, mylimas!
Zigmantas:
Ir tėvas — geras!
Taip motinos pasidavė pakuždom,
Kad net grūmoja valdžią Lietuvoj
Atimsiąs iš manęs, jei nesiskirsiu
Su tavim!
Barbora:
Turiu aš pasitraukt!
Zigmantas:
Kvaila kalba! Kunigaikščiu Didžiuoju
Mane išrinko Seimas Lietuvos,
Ir aš valdau teisėtai savo kraštą.
Net lenkų seimas savo karalium
Mane išrinko. Jeigu tėvas mirtų,
Ir Lenkijos valdovas vienas būčiau.
Kaip gali tėvas taip kvailai grūmoti?!
Ak, kažkas eina... Eikime giliau.
— — — — — — — — — — —
Zigmantas:
Neabejok manim, brangioji. Žodį
Aš ištesėsiu, nors pasaulis visas
Po kojų apsiverstų!
Barbora:
Man baugu,
Karaliau...
Zigmantas :
Tu manai, kad blogą vardą
Man prikergė, aš ir esu toksai?
Barbora:
Ak, mylimas!
Zigmantas :
Kad moteris aš tik
Vilioju? Moku jas tik suvedžioti?
Barbora :
Karaliau, mielas!
Zigmantas:
Žinoma! Žinau...
Esu karalius, kurs be sosto dar,
Bet ryt poryt ir jį, tur būt, turėsiu...
Kilmė ir padėtis — ne iš blogiausių.
Ir pats nesenas dar. Nežvairakys,
Ne luošas ir ne kreivas... Tad ir limpa
Visokios moterys savo valia...
O kiek dar motina man jų prisiunčia!
Iš kur ir imasi jų tiek? Ateina
Ir siūlo savo meilę kiekviena, —
Kad jas visas velniai kur nors nujotų!
Barbora:
Ir nori, mylimas, kad aš tikėčiau?!
Kas aš esu? Kas būti tau galiu?
Niekaniekis. Žaisliukas tavo rankoj.
Pažaisi... Atsibos... Ir rasi kitą...
O man — gyvybė ir pagunda tu!..
Gyvenimo prasmė, viltis, mirtis.
Zigmantas :
Ar tu žinai, Barbora, kad aš nieko
Lig šiol nesu mylėjęs? Net žmonos
Velionės. Nieko, nieko. Niekuomet.
Tu — meilė man pirma ir paskutinė.
Vienintelis gyvenime man džiaugsmas.
Esu lyg ta gėlelė vienametė.
Pražydo vieną kartą. Atžydėjo —
Ir miršta. Taip ir aš mylėsiu
Tik vieną. Bet visu žydėjimu.
Visom jėgom. Mylėsiu mirtinai...
Barbora:
Jei būtum paprastas žmogus, gal būtų
Taip, kaip sakai. Bet tu esi karalius...
Zigmantas:
Ak, po velnių karalių! Kas iš to?
Karalius — ne žmogus? Jausmai kitokie?
Kitaip jis ilgis? Dūsauja? Svajoja?
Malonės jis netrokšta? Laimės? Meilės?
Barbora :
Bijau karaliaus meilės kaip poeto.
Mum, moterim, baisesnė ji už mirtį.
Ateina ji kaip vėtra. Viesulan
Pagauna. Susuka ir apsvaigina,
Ir padega, ir gyvastį iščiulpia,
Ir neša per erdves sparnais ugniniais...
O vos mes perdegam, nuodėgulėti
Vos pradedam, mus meta prarajon
Be gailesio, ir kas visų baisiausia,
Be pykčio, be jausmų, kaip menką šiukšlę.
Zigmantas:
Barbora, tu žiauri! Tu nežinai,
Kaip įžeidi mane! Tu nepažįsti
Žmonių. Poetų ir karalių meilės...
Barbora :
Atleisk, karaliau mielas, jei netyčia
Neišmintingais žodžiais padariau
Skaudos. Ne žodžiuose esmė. Tikrai:
Poetai ir karaliai — kaip bitelė
Paglamonės, pasisiūbuos jame,
Kiekvieną žiedą atlankys daržely,
Iš jo saldybę gležnąją iščiulps,
Ir lėks toliau, į kitą gležną žiedą.
Jų pašaukimas toks. Jų pareiga —
Gal taip ir reikia... Jie kitai negali.
Iš paskirų žiedelių rinkt saldybę
Ir medų spaust iš jos, ir svaigų midų...
Gal taip ir turi būti... Nežinau.
Tačiau po to žiedeliui kas belieka?
Nudžiūt ir mirt. Jo gyvastis baigta...
Pastaba : šitos ištraukos buvo skaitytos 1957 m. spalių 6 d. Čikagoje per “Margučio” radiją “Pelkių Žiburėlio” programoje, kurią jau penktus metus paruošia “Šviesa” Čikagos skyrius. Barboros tekstą skaitė aktorė Marija Lemešytė, o Zigmanto Augusto — Jonas Kelečius. Muziką paruošė Dalia Bylaitienė.
Svarbesni Balio Sruogos raštai: “Milžino Paunks-mė”, “Baisioji Naktis”, “Radvila Perkūnas”, “Apyaušrio Dalia”, “Kazimieras Sapiega” (dramos), “Deivė iš Ežero”, “Saulė ir Smiltys”, “Dievų Takais” (eilėraščiai), “Giesmė apie Gediminą”, “Aitvaras Teisėjas” ir “Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus” (jaunimui) .
1957 m. 6 tomai Balio Sruogos rinktinių raštų išleisti Lietuvoje. Turimomis žiniomis, atsiminimai iš koncentracijos lagerio “Dievų Miškas” jau išversti į rusų kalbą.
Ištraukos iš Balio Sruojos laiškų, rašytų iš Stutthofo koncentracijos stowklos pragare.
1943 m. birželio mėn. 3 d.
“Mano sveikata nesirūpinkite. Net ir mano nervai ne taip blogi... tikiuosi greit pasimatyti”..
1943 m. birželio mėn. 15 d.
“Fiziškai jaučiuosi gerai, bet dvasiškai — labai sunkiai. Tėvvnės ilgesys beveik nebepakeliamas.. Taip, tokioj padėtyj galima jaustis sielos ligoniu... Kaip ilgai išlaikysiu ilgesį, nežinau, tačiau būti daiktu yra labai sunku. Atsimeni, ką Stephan George sako:
Was ich tat
Was ich litt
Was ich sann
Was ich bin?
Wie ein Rauch
Wie ein Klan”-
Der verraucht
Der verklingt!*)
* B. S. buvo priverstas laiškus artimiesiems rašyti vokiškai. Čia paduodami vertimai, išskyrus vokiečių poeto citatą.
1943 m. liepos mėn 5 d.
“Tik judvi būkit stiprios ir neliūdėkit — nenustokit vilties. Aš jos nenustoju”...
1943 m. liepos mėn 13 d.
“... atrodo, kad mūsų čia ilgai nebelaikys, bet tikrai dar nieko nežinau... Tačiau jeigu aš turėsiu vykti į Berlyną gyventi, man tai bus dar sunkesnis smūgis negu suėmimas. Nenoriu tikėti, kad galima seną poetą taip žiauriai iš tėvynės išvaryti ir jo gyvenimą sugriauti... Mano dienos eina vienodai, be įvykių, — aš laukiu, laukiu ir laukiu... Vilties nenustoju, bet visa tai taip skaudu”...
1943 m. liepos mėn 19 d.
“Dvasiniai vėl esu stiprus, laikinas silpnumas praėjo. Sveriu vėl jau 72 klg.”...*)
* Normalus B. S. svoris prieš suėmimą buvo 95—100 kg.
1944 m. rugpiūčio mėn. 15 d.
“Pas mus jau ruduo, šaltas, liūdnas ruduo. Ploni berželiai už vielų sienos verkia šaltomis ašaromis. Rudenį būties beprasmingumas atrodo dar skaudesnis... Bet mano sieloje yra dar kažkas jauno —- mano siela vėl Poezijos kupina. Tiktai čia aš negalėsiu eilėraščių rašyti. Betgi kada nors aš vėl būsiu laisvas, kaip kiti žmonės... Išmokau žiūrėt į pasauli su šypsena ir išmintimi, būdamas minioje vėl galiu jaustis vienas, gyvenu vėl ritmo, nuostabių garsų ir spalvų pasauly... Per ilgesį, per kančią vėl jaučiuosi jaunesnis...”
1945 m. sausio 14 d.
“...Po dešimties metų nepamirštamąjį Stutthofą sapne sapnuosiu. Tuo tarpu sapnuoju apie Babelį. Kaip ten bebūtų, aš esu suimtas ne dėl mano kalčių. Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą. Juk tai didelė garbė būti auka dėl savo tautos! Kaip tik čionai aš išmokau gerbti senąją mūsų tautos tūkstančių metų kultūrą... Mūsų vargšė nelaimingoji tauta turi pagrindo didžiuotis savo tūkstantmetine kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, išminties, kvailumo ir teisingumo sąvokas. Mūsų tautos tradicinės etikos ir estetikos sąvokos man yra visko pagrindas. Jaučiuosi išdidus būdamas įkaitu už tokią didžią dvasinę kultūra... Visas likimo kvailystes nugalėsime. Gyvename ne šiai dienai... Juo man sunkiau, juo drąsiau ir išdidžiau žiūriu į ateiti...”
Kas yra paskaitęs “Dievų Mišką” ir susipažinęs su KZ gyvenimo siaubu, tas gali tik galvą lenkti prieš Balio Sruogos dvasios stiprybę...
Dažnai savo laiškais B. S. duodavo suprasti, kad jis tiki, jog, karui pasibaigus, žus abi baisios galybės — ir vokiškasis fašizmas, ir maskoliškasis bolševizmas. Jis neabejodamas tikėjo Vakarų demokratijos laimėjimu ir šviesia Lietuvos ateitimi. Pastarąją viltį jis sukauptai išreiškė “Kazimiero Sapiegos” dramoje:
(Lietuva) ...žiemos iškentus šaltį,
dainuojančiu pavasariu suūš
Išmetus iš krantų putas šiukšlėtas,
Iš gilmenų sugaus gyvybe tokia,
Kad jos aidais dundės Uralo girios,
Karpatų skiauterės ir Elbos šlaitai!
“Kazimierą Sapiegą” Sruoga buvo pradėjęs rašyti pirmosios rusų okupacijos metu, 1940 m. pavasarį, o baigė — vokiečių okupacijos pradžioje, vasarą 1941 m.
Prof. Dr. Balio Sruogos
CURRICULUM VITAE
Gimiau 1896 m. 2 m. 2 d. valstiečių šeimoje Baibokų kaime (Biržų apskrit., Vabalninku valsčiaus).
1914 metais baigiau Panevėžio Realinę Mokyklą ir tais pat metais įstojau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) Girių Institutą.
1915 m. perėjau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) Universiteto Istorijos Filologijos Fakultetą.
1916 m. persikėliau į Maskvos Universitetą tą pat fakultetą, kur mokiausi iki 1918 metų pavasario.
1921 metais įstojau į Ludwig Maximilian Universitaet Muenchene, kur išėjęs slavų filologijos kursą, išlaikęs atitinkamus egzaminus ir apgynęs disertaciją, 1924 m. įsigijau filosofijos daktaro mokslo laipsnį.
1924 metų rudenį Kauno universitete apgynęs habilitacijos darbą, įsigijau privatdocento teises ir buvau pakviestas eiti docento pareigas. Vėliau Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas išrinko docentu, vėliau — ekstraordinariniu profesorium.
1940-1-1 buvau tuo pačiu titulu tom pačiom pareigom eiti perkeltas aš į Vilniaus Universitetą, — ir dėsčiau rusų literatūros istoriją bei visuotiną teatro istoriją.
1943-III-16 d. suėmė mane Gestapo ir išvežė į Stutthofo Koncentracijos lagerį, iš kurio grįžęs 1945-V-13 vėl pradėjau eiti buvusias pareigas Vilniaus Valstybiniame Universitete.
Jokiom politinėm partijom bei organizacijom niekuomet nepriklausiau, jokioje kariuomenėje niekuomet nebuvau.
Literatūros kūrybinį darbą pradėjau dar tebebūdamas Realinėje Mokykloje, spausdintis pradėjau 1912 m.
Balys Sruoga
Balio Sruogos gyvenimo aprašymas, rašytas 1945 m. Vilniaus Valstybiniam Universitetui.
Balys Sruoga buvo didelis mūsų krašto patriotas. Nors politiniame gyvenime jis aktyviai nedalyvavo,bet visad gyvai jį sekė — tai 1919 m. redaguodamas “Lietuvą”, tai sielodamasis tėvynės nelaimėmis ar džiaugdamasis jos laimėjimais Nepriklausomojo gyvenimo laikais. Kultūros ir visuomenės darbo sūkury jis buvo nuo pat mokyklos suolo ir jautriai atsiliepdavo į kiekvieną žymesnį įvykį. Jis yra parašęs ne tik daug grožinės literatūros kūrinių, mokslinių studijų, bet ir daugybę straipsnių įvairiausiais klausimais.
Poeto intuicija Sruoga labai anksti pajuto tuos pavojus, kuriuos Lietuvai nešė abudu okupantai — maskolius bolševikas ir vokietis fašistas. Vokiečių gestapo jis buvo suimtas kaip lietuvių tautos įkaitas kartu su 48 kitais lietuviais (jų tarpe prof. Jurgučiu, prof. M. Mackevičium, Germantu, kunigais S. Yla, A.Lipniūnu ir kt.), ryšium su vokiečių paskelbtąja mobilizacija Lietuvoje Lietuvos Gestapo viršininkas Jaeger pasakė tada B. Sruogos žmonai:
“Jei Lietuvos jaunimas eis į kariuomenę, jūsų vyras bus laisvas, jei ne, tai...” Nesunku buvo suprasti nebaigto sakinio žodžiai: pasmerktas mirti!
Karui pasibaigus Balys Sruoga palaužta sveikata atsidūrė Lietuvoje. Jam pernelyg sunku buvo kelti maskolių okupaciją. Verčiamas rašyti pagal komunistų užsakymus, jis kiek galėdamas priešinosi ir — nenusilenkė. Vienišas, visa savo esybe nepakęsdamas naujos vergijos, jis nebeatlaikė dvasinės prievartos. Mirė 1947 m. spalių 16 d. vos 51 metų amžiaus, pačiame kūrybos pajėgume.
