SŪDUVIAI — JOTVINGIAI — DAINUVIAI

PETRAS BŪTĖNAS

Matysime, yra tokia lietuvių atšaka, kurios šalies vardas trejopas Süduva-Jotva-Dainava, todėl trejopas ir jos gyventojų vardas sūduviai-jotvingai-dainuviai. Jie yra ir Mažosios Lietuvos bei Prūsų žemės rytiniai kaimynai. Net daugiau: jie kaip lietuviai pereina ir per vadinamąją D. ir M. Lietuvos ribą, taigi per dirbtinę, politinę, administracinę buv. Rusijos ir Vokietijos sieną, nueina į vakarus — į M. Lietuvą ir į Prūsų ežeryną, ir todėl, norėdami, pavyzdžiui, kalbėti apie pačią M. Lietuvą ar didžiulio Prūsų ežeryno sritį, negalime aplenkti nei jų, t.y. sūduvių-jotvingų-dainuvių. Juos ir tą jų trivardį gerai supratę, tegalėsime geriau orientuotis ir M. Lietuvos, Prūsų ežeryno bei Prūsų žemės reikaluose ir galėsime lengvai pripažinti, kad “M. Lietuva” iš vardo tėra tik sutartinis įvardas (terminas), o iš tikrųjų — kad M. Lietuva tėra visos Lietuvos neskirtingas ir natūraliausias geografinis ir etnografinis tęsinys. M. Lietuvos ir Prūsų ežeryno srities dalykus yra lengviausiai suprasti, juos imant nuo šiaurės ir rytų, t.y. nuo D. Lietuvos, o ne nuo pietvakariu ir vakarų, kaip visados yra ėmę svetimieji kronikininkai ar tyrinėtojai, ir todėl jie dažnai i dirbtinius sprendimus nukrypę ir kaip reikiant nebeišsipainioję. Užtat prie M. Lietuvos ir Prūsų ežeryno srities prieiname iš rytinės pusės, kur sūduvių-jotvingų-dainuvių gyvenama, ir su jais pirmučiausia čia susipažįstame.

BALTAI

Savo kalba, papročiais, krauju ir gyvenimo būdu visai atskira tautų šeima, nuošali nuo savo kaimynų slavų (rusų, gudų, ukrainiečių, lenkų, mozūrų ir kt.), germanu (vokiečiu, švedų, danų, norvegų ir kt.) ir suomių-ugrų giminės (lybių, estų, suomių, mardvių, vengrų ir kt.), yra baltai, arba aisčiai, kurių kitados net labai plačiai yra gyventa ir kurių tautiniai vardai yra šitokie: prūsai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai — visi jau nustoję savomis kalbomis kalbėti, o prūsai savo keliu lenkų mozūrų kunigaikščio Konrado XIII amžiuje atsikviestojo Vokiečių kryžiuočių (teutonų) ordino ugnimi ir kardu pavergti per atkaklias kovas ir per du didžiausius 1260 ir 1274 metų prūsų sukilimus; gi iš baltų lietuviai ir latviai tebėra gyvi, 1918 metais atsteigę savo valstybes, tik šiandien ir vėl tos pačios Rusijos pavergti. Lietuvių tauta gyvena Lietuvos valstybėje, kuriai priklauso ir Klaipėdos kraštas (tai Didžiosios, o ne Mažosios, Lietuvos dalis), ir Mažojoje Lietuvoje. M. Lietuva nuo 1945 metų Potsdamo (prie Berlyno) konferencijos vadinama Karaliaučiaus sritimi, surusintai Kaliningradskaja oblasts, dabar yra taip pat S. Rusijos žinioje ir vienodai bei uoliai kolonizuojama Rusijos tolimaisiais gyventojais. Lietuvos, Mažosios Lietuvos, Latvijos, kartu ir Estijos (šioje valstybėje gyvena estai — suomių-ugrų giminės kalba kalbantieji; rami tauta) gyventojai kryžiuotišku pavyzdžiu ketinami galutinai išžudyti ar Rusijos sibirų katiluose ištirpinti, visam kitam vadinamajam laisvam pasauliui šlykščiai tebeklūpčiojant prieš Maskvos diktatūrininkus ir tik pasmilkamais žodžiais ypač parlamentų rinkimų progomis sau rinkikų balsų pasimedžioti tyčia apgaulingai vis pakalbant ar parašant apie suniekinto žmogaus ir pavergtųjų tautų tariamuosius išlaisvinimus. Kol saulutė patekės, rasa ir akis išės!

IR DAR GIMINĖ

Baltų kalbų ir tautų giminei priklauso ir plačiuose plotuose vartota lietuviška kalba sūduvių-jotvingų-dainuvių, kurie savo lietuvišką istoriją anksti susiejo su pirmosios Lietuvos valstybės istorija ir gyvenimu karaliaus Mindaugo (mirė 1263 m.) laikais ir kurie buvo labai narsi, karinga bei patriotiška lietuvių giminė, ilgai besispyrusi prieš krievus (rusus), lenkus-mozūrus (net krokuviakus) ir germaniškąjį ordiną bei vokiškuosius kurfiurstus.

Yra manoma, kad sūduvių-jotvingų-dainuvių kalba yra artimesnė prūsų kalbai, o tai nuomonei pagrindo nedaug, nes, mat, jų neišliko spausdinto žodžio. Labiausiai iš vietovardžių telieka spręsti, nors apie jų žygius, gyvenimo būdą, gyventuosius plotus ir net jų kunigaikščius, gausias pilis ir karines citadeles nuo seno kitų tautų metraštininkų yra apsčiai prirašyta. Betgi jau vien lietuviško žodžio kalnas išplitimas visur Sūduvos-Jotvos-Dainavos vietovardžiuose pasako, kad sūduviai-jotvingai-dainuviai yra buvę arčiausi lietuviams, o istorijoje ir be skirtumo išvien abeji yra ėję ir už bendrosios šalies, Lietuvos laisvę yra kovoję. Mat, kalnas prūsiškai yra visai kitas žodis garbis, randamas Prūsų žemės vietovardžiuose. Pagaliau, pamatysime, Sūduva-Jotva-Dainava yra ir organiškas, natūralus pačios Lietuvos pietinis ir pietrytinis tęsinys.

TRIVARDIS

Aprašomoji mūsų tautos šaka turi trejopą vardą, ir tai galutinai įsidėmėtina.

II amžiuje po Kristaus graikų geografas Ptolemėjas skelbia, kad Galindai kai Soudinoi, t.y. galindai ir sūdynai, arba sūdai, dabar įprastinai vadinami sūduviais, tada yra, aiškiau nurodant, savo vakariniu šonu siekę Vyslos 200 kilometrų žemupio deš.-rytų krantą. Ptolemėjas turi galvoje vakarų galindus (taip pat baltai), gyvenusių nuo sūduvių į šiaurę, ir tų galindų kalba, sprendžiama, artesnė prūsų kalbai, nors ir jų žemės vietovardžiuose tebesutinkamas lietuviškas žodis kalnas. Mat, dar yra rytų galindai, taip pat baltai, gyvenę už Dniepro augštupio Gžatsko-Možaisko miestų (čia teka Gžatis bei Možaika-Mažeika upės) ir Protos-Naros upių srityje, Maskvos miesto link (žr. Keleivis, 1956 m. 15—33 nr.). 1420.II.11 lotyniškai rašoma terra Sudorum sine Gettarum, quae mediat inter terram Lithwaniam et Prussiam, t.y. žemė sūdų arba jotvingų (ne getų!), kurie gyvena tarp Lietuvos ir Prūsijos žemių; 1420.II.4 lot. dokumentas rašo: Per terram vocatam Suderland alias Jettuen, t. y. žemę, vadinamą sūdų šalimi arba jotviais, taigi jotvingais; 1422 m. terram Sudorum et Jatuitarum quod idem est, t.y. žemė sūdų ir jotvingų, ir tai yra tas pats; vokiškai Suderland und Schalwenland (SRP II 709), t.y. Sūdų šalis ir Skalnos šalis, o Skalva yra M. Lietuvos lietuvių tebegyvenama dalis prieš Nemuną Klaipėdos krašte ir į pietus nuo Nemuno 90 km ilgio žemupio kair.-pietų kranto, sueinanti su Sūduvos Suvalkijos žiemvakariais; Skalvos sričiai 1326 metais priklausiusi ir Nemuno žemupio deš.-šiaurės krante stovinti nebe M. Lietuvos žemė — Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštas, išskyrus tada jo geroką neskalvinę dalį, taigi jo vakarus, jo pajūrį, vadinta Lamata, Lamatos, “Lomos, Žemumos” sritimi. Taigi, antroji sūdynų tautovardžio lytis yra sūdai, o jų žemė Sūdą. Gi trečioji to tautovardžio lytis yra sūduvis, sūduviai, o jų žemė Sūduva. Tai paremia senieji raštai: 1231 m. Zudua, Zud-u-a, t.y. Sūd-uv-a, 1326 m. Sudouwin, Sud-uv-in, t.y. sūd-uv-is, sūd-uv-iai ir kt. Kazimieras Būga ir išrinko šaliai vadinti pastarąją lytį Sūduva, o jos gyventojai sūduviai. Vokiečiai ją vadina Sudauen, tuo pačiu vardu net ir to krašto Suvalkų miestą. Šaknies Sud- yra ir vietovardžių; šaknies reikšmė dar neišaiškinta. Dar yra dukart istorijoje buvęs vadinamasis Suvalkų trikampis, arba Sūduvos trikampis — dabartinis ribentroppinis — molotovinis (hitlerinis — stalininis) ir istorinis sembinis: 1283 m. vokiečių vadinamas Sudauischer Winkel Semboje, į kur tais metais iš Sūduvos srities Vokiečių kryžiuočių ordinas yra iškėlęs net 1600 sūduvių-jotvingų-dainuvių, taigi tos srities lietuvių; tad jau ir anais laikais būdavo mūsų žmonės svetimųjų (okupantų) iš savo tėvynės blaškomi. Suvalkų trikampis buvo “turgavojamas” ir naikinamas Hitlerio ir Stalino ministerių Ribentroppo — Molotovo sutarties II pasauliniame kare. Dabar ta mūsų valstybės dalis pasiliko Lenkijos okupuota. Užnemunę vokiečių šaltiniai vadina Sūduva, vok. Sudauen, o rusai — Jotvingais, rus. Jatviaz’, Jatviagi. Taigi, kartoju, iš eilės yra šitoks tas tautovardis: sūdynai, sūdai ir sūduviai, o jų šalis Sūda ir Sūduva, dabar tebesakant teberašant sūduviai ir Sūduva.

Ką tik matėme, kad iš 1420 ir 1422 m. ir kitų dokumentų sužinota, jog sūduviai vadinta ir jotvingais: lot. Jatven, Jettuen, Jatuitarum, t.y. Jatuitae, Jatuiti ir net Jaczwingi, taip pat Gettarum, t. y., Gettae, lenkiškai jacwingowie, rus. jatviaz’, jatviagi ir kt. Tai yra jotviai arba jotvingai, ir jokių germaniškųjų “getų” čia nejieškotina. Šiandien Sūduva būgiškai dar vadinama Jotva, o per tą šalį teka net 2 žinomos Jotuos vardo upės; Jotvos (Sūduvos) gyventojai yra jotvis, jotviai arba jotvas, jotvai arba, kaip jau ir priimta vadinti, jotvingas, jotvingai (žodžio galūnė kieta). Vardo reikšmė neišaiškinta. To tautovardžio vietovardžių apsčiai yra pačioje Jotvoje ir už jos. Jau iš ankstesnės dokumentų kalbos kiekvienas aiškiai supras, kad Gettae nėra gotai (germanų šaka), bet yra jetai, taigi jatai, jotai — jotvingai, tie patys sūduviai, tikri baltai. Mat, viduramžiais ir dar vėliau priebalsis j buvo rašte reiškiamas raide g. Todėl, pavyzdžiui, nėra sen. dokumentų Samogitia ar Samagitia, Sam-og-it-i-a, kokia “žiemių getija”, bet Žem-ait-ij-a, t.y. žemiau negu Aukštaitija esantis kraštas Lietuvoje, — taigi, priesaga -ogar -ag- tarytina tik -aj-, t.y. -ai- kartu su t, tad priesaga -ait-: Žem-ait-ij-a; taip pat ir mūsų XVI a. rašytojas lot. Rapagelanus, Rap-ag-el-an-us, tėra Rap-aj-el-an-us, tad Rap-ail-ion-is, arba vok. Dange “Dan-j-a”, Minge “Min--j-a”, Nerge “Ner-j-a” ir kt. tėra Danija ar Danė (Akmena, žem. Akmina), Minija, Neris upės; ir kt.

1253 m. dokumentuose Sūduva - Jotva pirmą kartą pavadinta ir lot. Deynove, o 1259 m. lot. Denowe, t.y. Dainava K. Būgos nustatymu, arba galėtų būti ir Dainuva, kaip yra Deltuva, Latuva upė, Laukuva, Lietuva, Linkuva, Pliskuva (Pskovas), Šeduva ir kt., o jos gyventojus galėtumėm vadinti dainuviai, kaip yra deltuviai, lietuviai, linkuviai, šeduviai ir kt. Dainavos vardu bus mėgę šalį vadinti patys lietuviai. Tos Dain- šaknies vietovardžių bus lig 30 ir ypač į rytus nuo Nemuno, o su šaknies Dan-vietovardžiais jų skaičius žymiai padidėtų. Dainavos tautovardžio reikšmė gana aiški. Kaip rodo latvių kalbos žodžiai diet “šokčioti, šokti”, dydinat “drebėti, virpėti, purtytis, šiurpti, šokdinti, varyti”, liet. vietovardinė šaknis dain- bus ne nuo “giesmės, dainavimo, dainos”, bet nuo vandenvardžio, susijusio su vietiniu žemėvaizdžiu, gamtovardžiu, — taigi, greitas, smarkus, verpetuojantis vanduo.

Toliau dėl trumpumo tą trivardę mūsų Sūduvos-Jotvos-Dainavos šalį apskritai vadinsime Sūduva, o trivardį tautovardį sūduviai-jotvingai-dainuviai vadinsime sūduviais. Nebent Sūduvos pietinę, užaugustavinę dalį ne pro šalį vadinti Jotva, o ten gyvenančius sūduvius jotvingais. Kur konkrečiai pats vietovardis rodo jotvingus, dainuvius ir šiandien, šitokiems vietiniams reikalams, žinoma, praverčia ir jotvingų ar dainuvių vardai. Kitas gal tai ir užginčys, betgi tai nebūtų esminga. Galop, tai dar ir iš tolimesnio aiškinimo labiau paaiškės.

PLOTAS

Sūduvos plotas šiaurėje prieina, pradedant nuo Kauno miesto, Nemuno žemupio kair.-pietų krantą, per 300 km beveik vienodai nutisdamas į pietus ligi v. Bugo (Vyslos labiau žemupio deš.-š. įtakas Jotvoje), tik pietinėje savo dalyje išplatėdamas į vakarus ir į rytus. Stambmenomis kalbant. į Sūduvą įeina: Suvalkų kraštas, arba Suvalkija ir M. Lietuvos platus rėžis su Prūsų ežeryno šiaurine ir rytine dalimis, prieinančiomis prie Suvalkų krašto; Augustavo arba prieš tai istoriškai Dainavos Jotvingų girių sritis, o nuo jos į vakarus ir Prūsų ežeryno pietinė dalis; ir vis pietyn — Lietuvos istorijoje vadinamasis Pagirys, apie kurį šit kas būtina pasakyti.

1255 ir 1257 metų lot. Polexia, lenk. Podlasze, Podlesie, K. Būgos Podliašė “Pagirys, Pagiriai”, kurio gyventojai lot. Pollexiani apie 1220 m. Kadlubko vadinami baltais: sunt antem Pollexiani Getharum sen Prussorum genus SRP I 755, t.y. poleksianai “pagiriečiai” yra jotvingų arba prūsu giminė. Administraciškai ta Poliašė dar nueina ir už V. Bugo upės taigi ir į pietus nuo V. Bugo. Tai jotvingų sritis. Į šią administracine mūsų sriti 1578 m. įėjo šie 16 miestų su savo apylinkėmis: Augustavas, Bielskas, Drogičinas (prie V. Bugo, jotvingų sostinė), Ciechanowiec, Gonondzis (Goniądz). Klesčeliai (Kleszczele), Knišinas (Knyszyn), Łosice, Melnikas, Narevas. Rogardas (Rajgród), Sokolovas, Suražas, Semiatycze, Tikocinas (Tykocin) ir Wysokie Litewskie (Augštieji Lietuviai) ir už V. Bugo upės: Mędzylesie, Mokobody, Mordy ir Węgrów.

O Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos palatinatais (sritimis) Sūduvą imdami, randame, kad ji yra Trakų palatinato tęsinys, prasidedantis nuo Nemuno ir nueinantis į pietus ligi V. Bugo, o nuo to palatinato į vakarus yra M. Lietuva ir (piečiau) Prūsų žemė, į rytus Vilniaus palatinato pietinė dalis, Naugarduko palatinatas ir pačiuose pietuose atsiradęs Lietuvos Brastos palatinatas.

NUOTOLIAI

Per visą Sūduvą nuo Kauno miesto į pietus ligi L. Brastos (prie V. Bugo) miesto yra 320 km; nuo Nemuno (tarp Kauno ir M. Lietuvos 1326 metų Skalvos srities rytinės dalies) į pietus ligi Augustavo girios maždaug 130 km; nuo Augustavo ligi Lomžos mst. — Lapų gst. — Narvies (Narevo) augštupio — Kainos ir Jotvos (Baltvydžio girios šiaurėje) upių yra 100 km; ir likusysis plotas per Baltvydžio girią Drogičino mst. ir V. Bugo upės link.

Kad Sūduvos plotas iš šiaurės į pietus būtų lengviau suprasti, nusižymėkime šias gaires: Kaunas, Prienai, Alytus, Seirijai — Merkinė, Leipalingis — Druskininkai — Gardinas, Kainos ir Jotvos upės — Baltvydžio giria, Wysokie Litewskie — Kamieniec Litewski miestai, Narvies (V. Bugo deš.-š. įtakas) augštupys — Drogičinas (buginis; jotvingų sostinė) — Kabrinas mst. — Drogičinas prie Pinos (Pripeties augštupio kair.-š. įtakas).

SŪDUVOS SKIRSTYMAS

Galvočiau, kad reiktų visą Sūduvą šitaip skirstyti, išmetus visokius Poliašes, Podlieses, Pagirius, Palenkės ir panašius svetimųjų “nuo savo pusės” atmestus vardus, tuo patim ir neesminius kaip netautovardinius ar ir palyginti nesenus:

1.    Sūduvos Suvalkija — šiaurinė šalies dalis.

2.    Sūduvos Dainava — vidurinė šalies dalis, t.y. Augustavo (Dainavos Jotvingų) giria ir nuo jos į vakarus ir į rytus, ir

3.    Sūduvos Jotva arba Sūduva-Jotva — pietinė šalies dalis.

SūduvosSuvalkija yra Lietuvos valstybės žemė; taip pat tai, kas Lenkijos okupuota, ir M. Lietuvos sūduvinė dalis.

Sūduvos Dainavaeitų Dainos upės —- Glucko linija 430 km, kur ir rytuose randama šaknų dain- ir jotv- vietovardžių. Daina, vok. Deine, upė teka 15 km į vakarus nuo Prūsų ežeryno. Slucko mst. 95 km į pietus nuo Minsko mst. Taigi, toje linijoje sutinkame: Dainą, Prūsų ežeryną, Suvalkų mst. — Augustavo girias, Druskininkus — Gardiną, Zietelos mstl. (kur 3 gyvenvietėse lietuvių tebegyvenama) — Slanimo mst., Naugarduko mst. — Baranovičių mst., Miro mst. — Kiecko mst., Minsko mst. — Slanino mst. ir, dar pridėjus ligi 70 km, priartėjama prie Lapitsch mstl. ir Werejcy mst., o toliau jau istorinė sritis Senieji ir Naujieji Keliai (Staryje ir Novyje Dorogi) miesteliai. Ir šitas tarpas aiškiai lietuviškas.

Sūduvos Jotvaiš vakarų į rytus nužymėtina nuo Narvies žemupio (jos deš.-v. krante tebėra Jotvingų k.) — Bugo vaga — Kalnas (Kolno) mst. (Pripeties kair.-š. krante, gerokai žemiau-ryčiau Turovo (Turov) mst. — 550 km, o smulkiau pietinėje linijoje šit kas stovi: Narvies žemupys, Drogičinas (prie Bugo), Lietuvos Brasta — Kabrinas, Drogičinas (prie Pinos), Pinos upė, Pripeties upė, Davidgorodok (prie Pripeties), Veližas (Wielcze), Turovas ir Kalnas (Kolno).

SŪDUVIŲ-JOTVINGŲ LIKIMAS

Iš jų ploto Lietuvos valstybės tėra nevisa Sūduvos Suvalkija, ir jos piečiausia gairė (tokiame sūrmaišelyje) yra Varviškės kaimas tarp Igaros žiočių ir Nemuno kair.-v. kranto. O Suvalkų ir Seinų miestai su Bakalariavos, Beceilų, Berzninko (Beržininko), Gibų, Kalietniko, Krasnapolio, Pilypavo, Prieraslio, Punsko, Račkų, Smalėnų, Vygrių, Vižainio, Žagarių ir kt. miesteliais yra Lenkijos okupuota.

Sūduvos-Dainavos sritimi, į pietus nuo Augustavo girios, iš vakarų į rytus eina mūsų norimoji etnografinė Lietuvos valstybės riba, dėl kurios taip pat vyko smarkios Nepriklausomybės kovos: Rogardas, Štabinas (iš Stab-ing-is), Dambrava, Sidra, Kuźnica, Indura, Svisločies (Nemuno kair.-p. įtakas) žemupys. Toliau į pietus taip pat dabar Lenkijos.

Istorijoje sūduvius-jotvingus-dainuvius ilgose kovose nugalėjo jų priešai: iš pietryčių krievai (rusai), iš pietų ir pietvakarių lenkai su mozūrais ir iš vakarų Vokiečių kryžiuočių ordinas su vokiškaisiais kurfiurstais. Net būdavo atvejų, kad prieš sūduvius-jotvingus-dainuvius išeidavo kariauti šiokie slaviškieji ir germaniškieji sąjungininkai: krievai (rusai), lenkai, mozūrai, krokuviečiai (krakoviakai) ir vokiečiai su savo labiausiai Europos vidurio germaniškaisiais talkininkais, išalkusiais baltų kraujo ir įsigeidusiais baltų sodybų ir žemių. Anais laikais Lietuva sūduviams-jotvingams-dainuviams kaip savo tautiečiams padėjo, nors ir ji pati tada iš kitų pusių taip pat būdavo puolama, pvz., Vok. kryžiuočių ir kardininkų ordinų kariuomenių. Tada visi baltai jau buvo patekę į kryžminę slavų ir germanų ugnį.

Būtina atsiminti šiuos iš vienos pusės laimėtus, iš kitos pusės pralaimėtus mūšius. 1264 metais paskutinis Sūduvos-Jotvos pietuose sūduvių-jotvingų pralaimėtas mūšis yra buvęs 40 km į šiaurę (ryčiau) nuo sūduvių-jotvingų Drogičino (prie Bugo) sostinės ir pietinio jų atsparos punkto, tarp Bronos ar Branos (Brona, slav. Bronka) ir Nuro upių, Kirsnavėlės (lenk. Kiersnowka) ir Kirsnavos (lenk. Kiersnowo) palivarkų žemėje, kur čia mūšyje su jungtiniu (anksčiau matėme) priešu yra krites sūduvių-jotvingų vadas kunigaikštis Komotas (kiti klaidingai rašo lenk. Kunatas) ir čia palaidotas. Bet sūduviai-jotvingai ir po to dar ilgai ir plačiai spyrėsi, ir istorija žino jų kai kurių kunigaikščių vardus, valdas, pilis ir karinius atsparos punktus jau į šiaurę nuo Sūduvos-Jotvos svetimųjų užgrobtos žemės, taigi vidurinėje dalyje — Sūduvos Dainavoje: Prūsu ežeryne ir Augustavo (Dainavos Jotvingų) girių pietinėje dalyje. Kunig. Komoto žuvimas ir didysis 1264 metų mūšis atsitiko 4 metais vėliau 1260 metų Durbės ežero Liepojos mst. apylinkėje mūšio. Tada prie Durbės ežero lietuviai sumušė Vokiečių ordino kariuomenę.

Prieš Durbės ežero (1260 m.) ir drogičininės Kirsnos (1264 m.) mūšius Lietuvos valstybės šiaurėje jau buvo įvykę mindauginių laiku dalybų (karalius Mindaugas nužudytas 1263 m.): 1253 metais Kuršo žemės žieminių ir pietinių sričių dalybos, 1254 metais Latvijos Žiemgalos dalybos ir 1254, 1255, 1257 metais Latvijos ir Lietuvos Sėlos dalybos. Po anų abiejų mūšių įvyko dar naujų dalybų: 1291 metais Kuršo žemės pietinių sričių tolimesnės dalybos, 1272 metais Latvijos Žiemgalos Duobenės dalybos, 1261, apie 1392, 1298 ir 1298 metais Sėlos dalybos.

Tie visi faktai gali liudyti, kad tuomet visai Lietuvai, ne tik jos pietinei Sūduvai-Jotvai, yra buvęs daromas negirdėtas karinis (ir diplomatinis) kaimynų ir apskritai tuometės Europos tvarkytojų spaudimas iš visų pusių. Todėl ir pietiniams sūduviams-jotvingams buvo sunku beatsispirti prieš krūvon bendram ekspansyviam tikslui susispietusius ir susimokiusius baltų žemės priešus — germanus (vokiečius) ir slavus rytų — krievus (rusus) ir vakarų lenkus ir mozūrus.