Partizanai: Istorija ir dabartis

Veteranų Veikla

RAMOVĖS SKYRIAUS SUSIRINKIMAS

Rugsėjo 29 d. L. Auditorijoje įvyko L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė p-kas Pov. Dirkis ir pakvietė susirinkimui pirmininkauti J. Bubelį ir sekretorium B. Račkauską. Į susirinkimą atvyko gana apsčiai narių ir nemaža svečių.

Vienas iš dienotvarkės punktų, svarbiausias ir įdomiausias, buvo rašytojo Petro Babicko paskaita: Lietuva — Brazilija. Kadangi perdaug skirtinga ten gamta, klimatas, žmonių papročiai ir gyvenimas, tai prelegentui nepavyko įtikinti klausytoius, kad Lietuva būtų Brazilija, arba atvirkščiai. Nežiūrint to prelegentas labai vaizdžiai nušvietė lietuvių gyvenimą ir kultūrini veikimą ne tik pačioje Brazilijos sostinėje Rio de Žaneiro, bet ir bendrai visam krašte. Kaip mums žinoma. Brazilija yra labai didelė ir padalyta į atskiras valstybes panašiai kaip JAV. Kraštas valdomas demokratiškai, bet tas demokratiškumas nevisur ir nevisada išlaikomas. Kai kada už tą patį nusikaltimą smarkiai baudžiama, o kai kada nieko nedaroma. Arba komunistu veikimas kartais labai trukdomas. o kartais ne. Susidaro įspūdis. kad nėra ribos, kur baigiasi demokratiia ir kur prasideda sauvaliavimas. Kraštas yra labai turtingas, bet tie turtai dar mažai ištirti ir menkai išnaudoti. Pragyvenimo lygis labai žemas, o atlyginimai maži, o kainos gana augštos. Tarplietuvių ir lenkų, gyvenančių Brazilijoje vyksta lyg ir rungtyniavimas, ginčijamasi kieno yra Aušros Vartų paveikslas, lietuvių ar lenkų? Bet šiaip lietuvių vardas stovi augštai ir lietuviai yra populiarūs. Visose Brazilijos valstybėse priskaitoma 55,000 lietuvių. Senieji ateiviai dalinai sukomunistėję. Kai kurie iš jų jau neblogai gvveno, bet buvo suagituoti ir likvidavę savo turtus, išvažiavo į Sovietu roių. Tačiau, kaip žinoma, skaudžiai apsivylė ypač jaunimas, kuriam kelio atgal nėra.

Po paskaitos būta įvairių paklausimų. Iš dalyvių tarpo kun. B. Sugintas supažindino susirinkusius bendrai su dabartinių lietuvių gyvenimu Brazilijoje. Praeitais metais važinėjęs po Brazilija ir aplankęs daug vietovių, kur gyvena lietuvių ir patyręs, jog dauguma lietuvių labai pesimistiškai atsiliepia apie tenykščius lietuvybės reikalus. Jaunimas subrazilėjęs ir savo tėvų gimtosios kalbos nebemoka. Pagal valdžios patvarkymus pradžios mokyklose lietuvių kalbos mokyti draudžiama, galima tik aukštosiose mokyklose. Daug įgyto nejudomojo turto prie bažnyčių yra prarasta — nusavinta. Brazilijos valdiškų įstaigų tendencija yra mažumas nutautinti. Po to viso ėjo jau grynai skyriaus organizaciniai reikalai: informacijos pranešimai. Pirm. Dirkis pakartotinai skatino papildyti aukų lapą “Kariui” paremti. Pranešė, kad žurnalui “Lithuanus” paremti v-ba paskyrė iš savo kuklios kasos $20.00 ir Čikagos Lietuvių Tarybai $15.00. Ir į Tarybos sesiją išrinko šiuos ramovėnus: B. Ambraziejų, J. Burneikį, J. Čigą, P. Žitkų ir St. Baltrimą.

P. Erdvys

BALTIMORĖS RAMOVĖNU VEIKLA

Šiais metais L.V. Ramovė Baltimores skyriui vadovauia valdyba iš pirm. Jono Jakubausko, sekr. Igno Venckūno ir ižd. Morkaus Šimkaus.

Pavasariniame visuotiniame susirinkime valdybos patiektas veiklos planas stropiai vykdomas.

Liepos mėn. buvo visų skvriaus narių su šeimomis išvvka prie vienos iš Baltimorėje gausių įlankų. Buvo paruošti “krebsai” ir šalti gėrimai. Gausiai susirinkusieji su svečiais maloniai ir nuotaikingai praleido karšta sekmadienį prie vandens. Skyriaus narys A. Baltikauskas akordeonu pritarė sklindantiems dainų garsams.

Spalių 27 d. skvriaus v-bos iniciatyva, narių ponios surengė jaukų vieno nario žmonos pagerbimą. Įteikta dovanų ir palinkėta sveikatos ir laimės, ruošiantis motinos pašaukimui.

Lapkričio 30 d. rengiamas Kariuomenes šventės minėjimas. Kaip ir kas metai, minėjimo meninėje dalyje numatyta labai vertinga programa. Atvyksta Mykolo Liuberskio vadovaujamas Skautų Vyčių oktetas iš Brooklyn, N. Y. Iškilmingoje dalyje numatyta: įžangos žodis, malda, žuvusiųjų pagerbimas, trumpas pranešimas, Tautos Himnas, žuvusiųjų pagerbimo metu oktetas sugiedos atitinkamą giesmę.

Po Naujų Metų vasario mėn. numatytas nuotaikingas su linksma programa pobūvis.

Skyriaus valdyba gausi sumanymais ir energija. Linkėtina sėkmės ir visuomenės paramos, atsilankant į parengimus.    M. K-a

KEISTAS NUTARIMAS

Š. m. Kario 7 nr. 235 psl. teko pasiskaityti korespondenciją iš Čikagos, parašytą tūlo Mato K., kurioje tarp kitų Sav.-Kūr. S-gos V-bos nutarimų, skelbiama, kad nutarta pavesti vice-pirm. Jonui Švedui patikslinti “Karyje” gaunamas korespondencijas, liečiančias Sav. -Kūr. S-gą. Atseit, Sav.-Kūr. S-gos Centro, V-ba paskyrė žurnalui “Karys” “cenzorių”. Jeigu ta žinutė nėra išgalvota korespondento, bet yra tikras faktas, tai, nors ir nežinant “Kario” nusistatymo, dėlto tenka kiek plačiau pasisakyti.

Visų pirma, nesuprantama, kas privertė Sav.-Kūrėjų S-gos vadovybę tokį nutarimą daryti? Antra, ar Sav.-Kūr. S-ga žurnalą “Karį” laiko savo organu, kuris turi jai paklusti ir jos nutarimams pasiduoti? Kad tokias pretenzijas turėtų ir reikštų L.V.S. “Ramovė”, tai būtų gal ir pateisinama, nes žurnalą “Karį” visi Ramovės skyriai remia ir laiko savos organizacijos oficiozu. Gi Sav.-Kūr. S-ga, kiek man žinoma, nieku prie žurnalo “Karys” egzistencijos neprisideda. Sav.-Kūrėjų S-gos narių, jeigu neskaityti tų, kurie yra kartu ir ramovėnai, “Karį” skaito mažuma. Ir bendrai, Sav.-Kūr. S-goje, kaip kur “Kario” rėmimo klausimas visai nekeliamas ir jam neteikiama jokios reikšmės. Net Neprikl. laikais Lietuvoje Sav.-Kūr. S-ga panašių “nutarimų” nėra dariusi. Tuo labjau čia, išeivijoje, turėtų susilaikyti nuo neapgalvotų nutarimų.

Be to, tas pats korespondentas pabaigoje priduria, kad Sav.-Kūr. S-goje sugyvenimas geras. Tačiau tas teigimas labai tolimas nuo tikrovės. Jeigu jau “cenzoriai” spaudai reikalingi, tai aiškiai pačioje Sav.-Kūr. organizacijoje kažkas netvarkoje. “Pavojingų” korespondentų reikia jieškoti savųjų tarpe, bet ne “Kario” žurnale. Nutarimas, kokio kolektyvo jis bebūtų, nėra žaislas. Tačiau dėl tokių nutarimų, nenoriu būti pranašu, bet ir pats žurnalas “Karys” labai greitai gali nustoti ne tik korespondentų, bet ir prenumeratorių.

L.V.S. RAMOVĖ ČIKAGOS SKYRIAUS VEIKLA

1.    Skyriaus valdyba nutarė, kad įvairios užuojautos, pranešimai ir padėkos, ypač apmokamos, reikia talpinti žurnale “Karys”. Tuo pačiu paremsim savo organą pinigais.

2.    Skyriaus valdyba š. m. lapkričio 24 d. Jaunimo namuose ruošia iškilmingą Lietuvos Kariuomenės 39 m. minėjimą. Minėjimas prasidės 10 val. pamaldomis Šv. Kryžiaus bažnyčioje, dalyvaujant Lietuvos vyskupui V. Brizgiui.

3 val. p.p. Jaunimo namuose oficiali ir meninė dalys. Oficialią dali veda skyriaus p-kas Pov. Dirkis. Meninę dalį veda šv. ir kult. vadovas Ed. Vengianskas, talkininkaujant ramovėnui Baliui Račkauskui.

Pagrindinis kalbėtojas bus Augšt. lituanistikos mokyklos mokytojas ped. Domas Velička.

Lietuvos Valstybės vardu tars žodi Čikagos Konsulas Daužvardis. Meninėje dalyje dalyvauja: Vyrų Choras, vadovaujamas muz. Baltrušaičio, grupė jūrų skautų šokėjų, skaučių trio ir bus B. Račkausko deklamacija.

Šis minėjimas skirsis nuo pirmykščių tuo, kad nebus kviečiamas prezidiumas, nebus sveikinimų ir kad bus paminėti ne tik kariai, bet visi kovotojai, kurie kovojo dėl Lietuvos visais laikais ar tai ginklu ar tai knyga, lyra ar arklu.

P. Erdvys

B. GEN. ST. DIRMANTO SUKAKTIS

š. m. lapkričio 2 d. sukako 70 metų ats. brigados generolui Stasiui Dirmantui. Gimęs Raseiniuose 1887 metais, S. Dirmantas 1908 m. baigė Vilniaus realinę mokykla ir 1914 m. Maskvos Geodezinį institutą. Nutaręs padaryti akademinę karjerą, priėmė kvietimą dėstyti Tomsko Technologijos Institute. Pirmasis Pasaulinis karas pakeitė jo planus: ligi 1918 metų teko būti Rusijos armijos artilerijos karininku. Grįžęs į Lietuvą 1918 m., buvo Ukmergės aps. žemės tvarkytojas ir miškų urėdas, įsteigė ir vadovavo matininkų kursams. Nuo 1919 metų jis tarnavo Lietuvos kariuomenėj. Bu

vo Karo Mokyklos inspektorius, artilerijos, inžinerijos, topografijos ir karo teisės lektorius. Nuo 1924 m. Augštųjų Karo Technikos Kursų viršininkas, 1926 m. Karo Mokslo Valdybos viršininkas, 1927 m. Karo Technikos Skyriaus viršininkas, 1929 m. Augštųjų Karininkų Kursu viršininkas. 1933 m. išėjo į atsargą, bet grįžo 1935 m., paskirtas Krašto Apsaugos ministeriu. 1937 m. pakeltas brigados generolu ir pasitraukė po Lenkijos ultimatumo.

Profesoriaus darbą S. Dirmantas pradėjo dirbti 1921 m. Kauno Augštuosiuose Kursuose, nuo 1922 m. Lietuvos universitete, kaip Geodezijos katedros vedėjas. nuo 1930 m e. o. profesorius. Kartu jis dėstė geodeziją Kauno Augštesnioioie Technikos Mokykloje nuo 1923 ligi 1935 metų. Vokiečių okupacijos metu, 1942 — 1944 m., jis buvo V. D. Universiteto Statybos Fakulteto dekanu. Išleido Topografiją 1923 m. ir buvo paruošęs Topometriios kursą, kuris liko neišspausdintas.

1944 m. atsidūrė tremtyje, Reutlingen«. Dirbo Vliko planavimo komisijoje, dėstė Technikos Mokykloje Nuertingene - Sch waebisch Gmuende, buvo Lietuvių profesorių draugijos tremtyje pirmininkas. 1950 m. emigravo į JAV.

KRIVŪLĖS KLUBO TRADICINĖ ŠVENTĖ SPALIŲ 2 D.

Nepriklausomoje Lietuvoje spalių 2-oji buvo tradicinė policijos tarnautojų šventė. Tai Angelų Sargų diena, kuriuos Lietuvos policija buvo pasirinkusi savo globėjais. Lietuvoje spalių 2 d. visos policijos rūšys labai gražiai ir iškilmingai švęsdavo. Tai buvo grynai profesinė šventė, kurioje būdavo pasidžiaugta pasiektais laimėjimais ir pasiryžta siekti tolimesnio policijos tobulinimo. Policija Lietuvoj buvo nepolitinė, kuri, atlikdama pareigas, aktyviai pergyveno istorinius įvykius: lenkų kavalerijos brigados “ekskursiją” Lietuvos teritorijoje, savųjų organizuotus “bandomuosius aliarmus”, suvalkiečių ūkininkų sąjūdį, gruodžio 17 d. persversmą. O skaudžiausi pergyvenimai buvo įžengus į Vilniaus kraštą ir bolševikų įgulų įsikūrimas. 1939 m. spalių 2 d. Lietuvos policija šventė paskutinę Angelų Sargų šventę. Kas išliko gyvas po 1940 m. prasidėjusio genocido ir vėlesnių karo audrų, emigravo į kitus kraštus. Daug policijos tarnautojų atvyko į JAV ir dauguma apsigyveno Čikagoje, čikagiečiai dar 1954 m. susiorganizavo policijos klubą “Krivulę”, kurio tikslas labdarybė ir Lietuvos vadavimas. Klubas atgaivino ir Angelų Sargų šventę spalių 2 d., kurią kasmet iškilmingai švenčia, štai ir šiemet “Krivūlės” valdyba suruošė iškilmingą minėjimą šv. Kryžiaus bažnyčioje spalių 6 d. 10 val. ryto. Pamaldų metu labai gražu ir turiningą, policijos šventei pritaikytą pamokslą pasakė kun. Stašys. Po pamaldų, susiėję į Andriulio svetainę, išklausė teis. Br. Kviklio paskaitos apie policijos kūrimąsi ir jos pasiektus laimėjimus. Paskaitai pasibaigus, buvo iškilmingi pietūs, kurių metu buvo ir sveikinimų. Gražia ir jaudinančią kalba pasakė L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus p-kas Pov. Dirkis. Visų pirma jis palinkėjo netolimoje ateity vėl atidaryti nauią lapą Lietuvos policijos istorijoje, kuri laikoma pradėta 1505 m. ir kuomet buvo įsteigta milicija, kuri 1796 m. Valujevo ukazu sužlugdyta, o 1918 m. laimingai atnaujinta. Jis policininką priskyrė prie augščiausios rūšies kovotojo, nes policininkas aukojasi ne tam, kad savo kraštą praturtintų ginklu, arba kad savo kraštą kitų sąskaiton praplėstų, bet tam, kad apsaugotų savo krašto žmonių gyvybes, jų turtą ir kad savajame krašte įgyvendytų gėrį. Jis pasidžiaugė, kad keletas pasiryžėlių sukūrė policijos tarnautojų klubą, kuris prisimena savo senuosius draugus, patekusius į vargą, skurdą, juos šelpia, prisimena savo kritusius, mirusius ir žuvusius draugus. Jis savo kalboje išreiškė pasipiktinimą dėl tų buv. policijai priklaususių pareigūnų, kurie klube nedalyvauja, kaip tai: apskričių v-kai, policijos vadai, barų, rajonų, nuovadų v-kai ir policijos departamento įvairūs referentai. Jis juos pavadino praradusiais sąžinę, nustojusiais pareigos jausmo, virtusius dvasiniais storpilviais, sniego seniais.    P. Erdvys

MŪSŲ MIRUSIEJI

A.A. PLK. LTN. VYTAUTAS STEPONAITIS

š. m. spalio 12 d. Lietuvoje mirė ats. plk. ltn. Vytautas Steponaitis, buvęs “Kario” redaktorius Lietuvos Nepriklausomybės karų metu.

Velionis gimęs 1893 m. kovo 24 d. Sintautuose, Šakių aps. Pirmojo Didžiojo karo metu tarnavo rusų carinėje kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. sausio mėn. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę.

Įsteigus Krašto Apsaugos Ministerijos Literatūros Skyrių, karininkas V. Steponaitis buvo pakviestas į minimą skyrių dirbti. Pradėjus leisti kariams laikraštį, skyriaus viršininkas karininkas Petras Ruseckas suredagavo pirmąjį “Kariškių žodžio” numerį ir toliau jį redaguoti pavedė V. Steponaičiui (1920 m. “Kariškių Žodis” buvo pavadintas “Kariu”). Tuo būdu pirmuoju “Kario” redaktoriumi yra Petras Ruseckas, o antruoju velionis Vytautas Steponaitis.

Be “Kario”, velionis ilgus metus redagavo karinių mokslų žurnalą “Mūsų Žinynas” ir istorinį “Karo Archyvas”. Šį pastarąjį redagavo visą laiką — iki pirmosios bolševikų okupacijos, kada buvo panaikinta visa lietuviška karinė spauda.

Be minėtų leidinių, velionis yra nemaža suredagavęs vienkartinių karinių leidinių, parašęs originalių, bet, neturint po ranka medžiagos, sunku atsiminti. Aplamai velionis buvo platus mūsų karinės spaudos darbuotojas, bibliografas, istorikas ir t.t.

Be redagavimo, rašymo, velionis daug buvo surinkęs istorinės medžiagos: karinės ir nekarinės. Rinko viską, kas istorijai ar spaudos muziejams tiktų: knygas, įvairius kitokius leidinius, atsišaukimus, įvairius plakatus, religinius paveiksliukus ir daug daug kitokių spausdinių. Nemaža buvo surinkęs, jeigu per karą nežuvo. Frontui priartėjus prie Kauno, buvo laikinai išvykęs į Šakių aps. Tuo metu daug kas palikta Kaune galėjo dingti.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu V. Steponaitis vertėsi knygų vertimu. Ir antrosios okupacijos metu dirbo spaudos srityje. Dirbo valstybinėje bibliotekoje, ypač ruošdamas bibliografinius leidinius.

Velionis buvo tvirtų principų žmogus ir drąsus savo užsimojimuose. Jeigu kam nors reikėdavo padėti kokioje bėdoje, tai velionis nesvyruodamas padėdavo.

Plk. ltn. V. Steponaičio įnašas į lietuvių karinę spaudą yra didelis. Iš atminties apimti jo veiklą jokiu būdu neįmanoma. Už uolų pasidarbavimą karinės spaudos srityje velionis buvo apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiumi. Kadangi palaikė glaudžius ryšius ir su daugelio valstybių karine spauda, tai buvo apdovanotas ir kitu valstybių garbės ženklais.

St. Butkus

A.A. KPT. ANTANAS PABEDINSKAS

Spalio 28 d. Toronte, Kanadoje, mirė Lietuvos kariuomenės kurėjas savanoris kapitonas Antanas Pabedinskas.

Velionis_ gimęs 1898 m. gruodžio 17 d. Nocėgalos kame, Naujamiesčio val., Panevėžio aps. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Karo Mokyklą. Ją baigęs, buvo paskirtas į 4 pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką, kurio eilėse jam teko kovoti prieš Lietuvos priešus.

Po karų, vėlesniais laikais, buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademiją karinių žinių pagilinti. Tarnaudamas kariuomenėje lankė Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir studijavo ekonominius mokslus.

1926 m. gruodžio mėn. pabaigoje išėjęs iš kariuomenės į atsargą, perėjo dirbti į verslo sritį.

1944 m. nuo antrosios bolševikų okupacijos pasitraukęs iš Lietuvos į Vokietiją, gyveno Uchtės stovykloje. Paskui buvo išvykęs į Maroką Afrikoje, o iš ten persikėlė į Kanadą.

A. a. kpt. A. Pabedinskas už pasižymėjimus kovse dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Palaidotas Toronte, Park Law kapinėse.

Psk. Vladas Miškinis. Rugpjūčio 1 d. Didž. Britanijoje mirė Lietuvos karo aviacijos puskarininkis Vladas Miškinis.

Velionis gimęs 1914 m. Rusijoj, Dniepro Petrovske. Po Pirmojo Pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuva.

Palaidotas Nottinghamo kapinėse. Anglijoje.

Eil. Antanas Zubavičius. Š .m.rugpjūčio 2 d. Northamptone, Anglijoie, mirė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Zubavičius.

Velionis gimęs 1899 m. Pabiržės vai., Montgailiškių dvare. Į Lietuvos kariuomene Vilniuie stojo 1918 m la.pkričio mėn., kada dar mūsų kariuomenė buvo susidėjusi iš keliasdešimt savanrių.

Gruodžio mėn., stoięs Vilniuje savanoriu. A. Zubavičių jau radau Iškart atkreipiau į jį dėmesį, nes tai buvo kupinas energijos ir geros nuotaikos kareivis. Pasitraukus iš Vilniaus, drauge su juo teko tarnauti ir Kauno karo komendantūroje. Ryškiausią atsiminima apie jį turiu iš 1919 m. vasario mėn. Vieną vėlų vakara mane iškvietė į karo komendantūrą. Ten radau nepažįstamą karininką. Jis manęs pa-klausė: “Miegojai praeitą naktį?” Manydamas, kad mane vėl nori skirti į kokią tarnybą, atsakiau: “Buvau sargyboje banke”. Mat, tais laikais nuolat su sunkiuoju kulkosvaidžiu budėdavome dienomis ir naktimis banke prieš duris, kad kokios nors gaujos neišplėštų mūsų skurdaus valstybės iždo.

Karininkas man paliepė atsiųsti kulkosvaidininką, kuris praeitą naktį miegojo. Ir kągi! Radau išsimiegojusį Zubavičių ir jį pasiunčiau. Greit jis grįžo iš komendantūros didžiausiu triukšmu ir džiaugsmu. Girdi, dar šiąnakt išvažiuoja su lengvuoju kulkosvaidžiu į Jėzna kautynėms su bolševikais. Ir skubiai pradėjo ruoštis kelionei.

Kiti savanoriai pavydo akimis žiūrėjo į jų nuomone laimingąjį Antaną, o į mane piktomis, kam Zubavičių, o ne juos pasiunčiau į komendantūra. Mat, tuo laiku buvau kulkosvaidininkų būrininkas.

Po keletos dienų ar savaitės Zubavičius grįžo iš Jėzno kautynių. Ir taip nuotaikingai apibūdino kautynes. kad klausantieji užsidegė noru kuo greičiau vykti į frontą.

A. Zubavičius buvo narsus kareivis. Buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais 3 ir 2 laipsnio, savanorių-kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės ir Latvijos Nepriklausomybės (su kardais) medaliais.

Zubavičius palaidotas Kingsthorco R. Kat. kapinėse, Anglijoje. Be lietuvių, jo laidotuvėse dalyvavo ir latvių, lenkų ir anglų.

St. Butkus

LAPKRIČIO 23 D. MINĖJIMAS ČIKAGOJE

L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus valdyba lapkričio 24 d. suruošė Lietuvos Kariuomenės 39 metų sukakties minėjimą. Pagal vietinės spaudos pasisakymus šventė buvo atšvęsta labai gražiai ir minėjimas buvo vykęs.

Šventės programa buvo pradėta iškilmingomis pamaldomis šv. Kryžiaus bažnyčioje — pačioje lietuviškiausioje Čikagos šventovėje. Pamaldose dalyvavo Ramovės, Sav. Kūrėjų, Šaulių klubo vėliavos ir gausus būrys lietuviškos visuomenės. Pamaldų metu giedojo Dainavos ansamblis, vadovaujamas muz. S. Sodeikos. Turiningą ir tai šventei pritaikytą pamokslą pasakė vyskupas V. Brizgys.

3 val. po pietų Jaunimo centre, jėzuitų namuose įvyko viešas minėjimas su iškilminga ir menine dalimi. Minėjimas buvo pradėtas Ramovės Čikagos skyriaus p-ko Pov. Dirkio svariu žodžiu ir p-lės Mačytės sugiedotu J.A.V. himnu. Žuvusius ir mirusius laisvės kovotojus pagerbus atsistojimu ir susikaupimu, pakviestas Lietuvos Konsulas Čikagoje dr. Daužvardis, pasakė kalbą, kurioje pabrėžė, kad kovojant dėl Lietuvos laisvės visų lietuvių vienybė yra būtinas dalykas. Jis kvietė visus lietuvius burtis po garbinga ir nenugalima kario vėliava ir, kad tą pajutę, visi ryžtųsi padėti Lietuvą išlaisvinti iš pavergėjų jungo.

Po to skaitė gana ilgoką, mitologijos ir filosofijos pavyzdžiais paįvairintą paskaitą “Kova kitame fronte” Čikagos Augšt. Lituanistinės mokyklos mokytojas Domas Velička. Jo paskaita buvo ryški, įvairiais pavyzdžiais įrodanti, kokią svarbą turi kultūrinė kova Lietuvos vadavimo byloje. Jis prašė savo turėtais titulais perdaug nedisponuoti ir nesididžiuoti, bet parodyti savo kraštui, savo tėvynei meilę savo darbais. Jis kvietė nestatyti kiečių tvorų, belaukiant greitos savo mirties, bet tvirtai ruoštis šviesesnei ateičiai. Kalbėtojas priminė dar ir tą, kad laikas užmiršti turėtus direktorių, vadų postus bei įvairius rangus, nes jie šiandieną, šioje šalyje nieko nereiškia. Jie gal dar šį tą reiškia mums patiems, bet ne mūsų jaunimui. Jaunimas pripažįsta tik aktyvią veiklą dabartinėse naujose sąlygose.

Po paskaitos ir 10 min. pertraukos vyko meninė dalis, kurią vedė Ramovės Čikagos Skyriaus šv. ir kult. vadovas Edm. Vengianskas. Meninėje dalyje dalyvavo: solistė Danutė Stankaitytė, Jūrų skautų ir skaučių šokėjų grupė, vad. p-lės Sabaliūnaitės, Čikagos garsusis vyrų choras ir prof. Jakubėnas.

P-lė Stankaitytė, skambinant prof. Jakubėnui, labai vykusiai padainavo kelias daineles. Šokėjų grupė labai grakščiai pašoko keturis lietuvių liaudies šokius. Muziko Baltrušaičio vadovaujamas vyrų choras padainavo kelias kariškas dainas ir priedo Budriūno “Tėvynei”. Tai labai sudėtinga, giliai jausmus paveikianti kenčiančios Lietuvos ilgesio daina, už kurią vedėjas ir dainininkai susilaukė ilgų, nuoširdžiai karštų plojimų. Minėjimas buvo baigtas Vyrų Choro drauge su visa auditorija sugiedotu Lietuvos himnu.

Sveikinimo žodžiu nebuvo. Raštu sveikino: L.V.S. Ramovės Centro V-ba, Sav. Kūrėjų S-gos Centro V-ba, Lietuvių Tautinis Sambūris, Lietuvių Studentų S-gos Čikagos skyrius, L. K. Birutės D-ja, Tėvai Jėzuitai, Čikagos L.B. Apygarda, Čikagos skautija ir Tautinė S-ga. Minėjimas sutraukė apie 500 lietuvių.

P. Erdvys

ROCHESTERYJE

Ročesteryje Kar. šventė buvo paminėta lapkričio mėn. 24 d. Lietuvių Radijo Klubo sutikimu dalis sekmadienio rytais transliuojamos lietuvių radijo valandėlės buvo skirta K. šventės paminėjimui. Tinkamą žodį ir muziką tai programai parinko ir perdavė V. Žmuidzinas. šv. Jurgio bažnyčioje pamaldose už žuvusius kovotojus gausiai dalyvavo lietuvių visuomenė. Popiet parapijos salėje įvyko minėjimas, kurį atidarė ir įžanginį žodį tarė “Ramovės” skyriaus valdybos pirmininkas plk. Pr. Saladžius. Istorijos mokytojas A. Jančys įdomioje paskaitoje nušvietė Nepriklausomybės Kovų laikotarpį — politinę raidą ir kovas. Priminė, kad lietuvių tautinis sąmoningumas, pasiryžimas ir auka ir pasitikėjimas savo jėgomis buvo lemiami veiksniai tuo sunkiu laikotarpiu. Baigdamas pareiškė mintį, kad praeities patyrimai visai pateisina pasitikėjimą savo kariuomene. Tą pasitikėjimą reikia ne slopinti, bet ugdyti.

Meninę programos dalį, kuriai nuotaikingai vadovavo A. Polinauskaitė, išpildė armonika solo Ši-paila sen. — pagrojo maršų ir lietuvių liaudies dainų. Betgi didžiumą programos dalies išpildė patys jauniausieji. Deklamavo — J. Šipaila, Ž. Vitkutė ir A. Juodvalkis. Muz. Z. Nomeika parengė pasirodymui savo piano klasės jauniausius mokinius — A. Bulsį, K. Saladžių ir K. Cieminį. Kiek vyresnio amžiaus ir didesnio pažangumo buvo R. Obalis — stipendininkas žinomos Eastman muz. mokyklos. Liaudies dainelių padainavo seserys A. ir ž. Vitkutės.

Per minėjimą rinktos aukos Nepriklausomybės Kovų karo invalidams paremti. Surinkta ir pasiųsta 76 dol. Aukas rinko energingosios ir susipratusios lietuvaitės skautės — Andriūnaitė, Grybauskaitė, Reivydaitė, Užemytė ir Vosyliūtė.

Nemokamai parapijos sale ir jos įrengimais leido pasinaudoti kleb, kun. Valukas.    A. C.

SIDNĖJUJE, AUSTRALIJOJE

L.V.S. Ramovės iniciatyva š. m. lapkričio 24 d. St. Benedict bažnyčios parapijos salėje buvo suruoštas Lietuvos Kariuomenės Šventės minėjimas, prasidėjęs pamaldomis, kurias pravedė buvęs Lietuvos kariuomenės kapelionas kun. Butkus. Iškilmingų pamaldų metu giedojo DAINOS choras. Lietuvos Trispalvę per pamaldas saugojo Sidnėiaus, Benkstowno ir Cabramattos skautai, kurie savo drausmingumu ir gražiu elgesiu priminė mūsų miela kariuomenę nepriklausomais laikais.

Po pamaldų buvo iškilmingas posėdis, kurio prezidiuman Ramovės skyriaus pirm. N. Cininas pakvietė dešimties veikliausių įvairių organizacijų, draugijų ir sąjungų atstovus.

Paskaitą skaitė Liet. Kar. Savanorių P-kas p. V. Šliogeris, kurioje jis išryškino kai kuriuos dar nežinomus faktus iš Nepriklausomvbės kovų laikų. Įspūdingą žodi tarė Sidnėjaus apylinkės vald. p-kas inž. Bukevičius.

Po oficialios minėjimo dalies, pagerbus vienos minutės susikaupimu žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę, vyko meninė minėjimo programa. Joje gražiai pasirodė skautai, pašokdami komplikuotą tautišką šokį, KARIO bendradarbis, poetas Almis Jūragis paskaitė savo kūrinių, o ypač gražiai padainavo baritonas Jonas Abromas, pianinu lydimas p-lės L. Raminskaitės,

Po programos buvo vaišinamasi alučiu ir dalinamasi įspūdžiais. Nors tą dieną Sidnėjuje siautė karščiai, siekę 100 F lps., vis dėlto į minėjimą susirinko virš 150 žmonių.

Tą pačią dieną 4 vai. p.p. įvyko Sidnėjaus Ramovės skyriaus susirinkimas, kurio metu buvo išrinkta valdyba 1958 metams. Išrinkti ramovėnai pareigomis pasiskirstė taip: N. Cininas — pirmininkas, K. Elertas — vice pirmininkas ir iždininkas, V. Pivoriūnas — narys, Zaremba — kandidatas; Revizijos komisijom Kapočius — pirmininkas ir Jablonskis — narys.

Po susirinkimo vyko gyvos diskusijos dėl ramovėnų prieauglio, buvo pareikšta nuomonė, jog jo tektų jieškoti šaulių eilėse. Buvo pasiūlyta steigti Sidnėjuje šaulių sąjungą, bet daugumai pasipriešinus, kad nedidėtų organizacinis susiskaldymas, buvo nutarta kviesti šaulius glaustis prie Ramovės. Pirm. N. Cininas pasiūlė šiuo klausimu atsiklausti Centrinės Valdybos. Susirinkimas praėjo gyvoje jaukioje nuotaikoje.    Kupstas

ČIKAGOS BIRUTININKIŲ KONCERTAS - BALIUS

Š. m. lapkričio 23 d. D.L. Kunigaikštienės Birutės D-jos Čikagos centrinio skyriaus valdyba Western Ballroom erdvioje salėje suruošė tradicinį koncertą-balių. Rinktinė publika pradėjo eiti dar prieš 8 vai. vakaro ir iki 8 vai. jos prigužėjo pilna salė. Ten matėsi Lietuvos Konsulas Čikagoje Dr. Daužvardis su ponia, vienas žymiausiųjų Čikagos advokatų, Sanitarinio Districto prezidentas Antanas Olis su ponia, žymi veikėja ir “Margučio” radio valandų vedėja p. Vanagaitienė ir daug daug kitų. Balius buvo pradėtas šokiais grojant didelio sąstato p. Jakelio orkestrui. Pats gi koncertas buvo pradėtas lygiai 9 val. vakaro L.V.S. Čikagos skyriaus pirmininko Pov. Dirkio sveikinimo kalba Lietuvos Kariuomenės 39 m. sukakties, t.y., lapkričio 23 dienos proga. Po to ėjo pats koncertas, kuriame dalyvavo jaunos jėgos, nauji talentai, būtent: pianistė Laima Leonaitytė, solistė Vita Valionytė ir solistas Valentas Liorentas. Pianistė Leonaitytė paskambino pora gražių dalykėlių, solistai Valekony-tė ir Liorentas sudainavo po keletą dainelių bei arijų iš operų. Jiems pritarė pianu prof. Jakubėnas. Už gražiai sudainuotas dainas bei arijas dalyviai nepasigailėjo solistams plojimo, o ypač Valikonytei, kuri buvo apdovanota gėlių puokšte. Po koncerto tęsėsi šokiai ir vyko loterija, kurią suruošė pačios D-jos narės. Publika buvo rinktinė, nuotaika nepaprastai gera, o rengėjos patenkintos.

Koncerto tvarkdariu ir pranešėju buvo p. Mulėjus.

P. Erdvys

KAS RAŠO IR NERAŠO ATSIMINIMUS

Kai kas aimanuoja, kad perdaug rašoma savo atsiminimų (turint galvoje knygas). Mano nuomone, mes, lietuviai, dar permaža prirašėme savo atsiminimų.

Va, mano geras prietelis Jokūbas Blimbiukas yra susidaręs tokią nuomonę apie atsiminimų autorius. Nežinau, iš palankumo ar nepalankumo jiems.

Kas rašo: 1) Kas nori savo pergyvenimus palikti istorijai. 2) Kas turi prigimtį savo laimėmis ar nelaimėmis pasidalyti su kitais. 3) Kas nori pateisinti savo praeities veikimo klaidas. 4) Kas nori kailį išperti savo politiniams ar asmeniškiems priešams. 5) Ką priverčia draugai, prieteliai ar leidėjai arba redaktoriai parašyti.

Kas nerašo: 1) Kas turi nusipirkęs arba pasistatęs namą. 2) Kas turi nusipirkęs automobilį, ypač seną (nes dažnai taisyti reikia). 3) Kieno bibliotekoje tėra tik viena knyga, būtent, banko indėlių knygutė. 4) Kas jau tiek praeityje yra pridaręs klaidų, kad jokiais atsiminimų gudravojimais nebeįveiks savęs nubaltinti. 5) Kas turi tokį kietą nugarkaulį, kad jo tinginio niekas neperlauš: nei draugai, nei prieteliai, nei redaktoriai.

Sab. D-nas