LIETUVOS KOVOTOJŲ RYŽTINGUMAS
PRANYS ALŠĖNAS
Nuo pat pirmųjų bolševikinės okupacijos dienų Lietuvos šventoje žemelėje vyko ir dabar dar tebevyksta ryžtingas pasipriešinimas okupantams. Ypatingai kietas partizaninis judėjimas vyko Lietuvos miškuose pirmuosius 2—3 metus, 2-rą kartą raudonajai lavai užliejus mūsų Tėvynę. Tuomet mūsų žaliųjų girių kovotojai turėjo itin artimus ir glaudžius ryšius su partizaniniais judėjimais Ukrainoj, Lenkijoj, Baltgudijoj ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose.
Okupuotos Lietuvos partizanų pagrindinį branduolį, be abejonės, sudarė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėj išlavinti karininkai, puskarininkiai ir eiliniai atsargos kariai. Į partizaninius dalinius plūdo ir nauji savanoriai — jaunuoliai, dar netarnavę kariuomenėj. Juos išmokė ir parengė kovoms su krašto pavergėjais prityrę karininkai ir kariai. Visas Tėvynėje besireiškiąs partizaninis judėjimas buvo pavadintas Lietuvos Laisvės Armija (sutrumpintai — LLA). Kiekvienam įstojančiam į LLA reikėjo pakartoti ir pasirašyti šitokį priesaikos tekstą:
“įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, akivaizdoj Dievo ir visų kritusiųjų už Lietuvos laisvę, prisiekiu visomis jėgomis dėl Lietuvos Nepriklausomybes ir tolimesnės jos gerovės kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai pildydamas vadovybės pavestas pareigas ir švenčiausiai laikydamas patikėtas paslaptis.
“Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą gresia mirties bausmė.
“Tai, ką pasižadu, tegu Dievas laikyti man padeda”. (Priesaikos tekstas paimtas iš brošiūros “A Look Behind the Iron Curtain”, išleistos 1951 m.).
LIETUVOS KOVOTOJŲ DAINOS
Mūsų Tėvynės Žaliųjų girių kovotojų ryžtingumas, pasiaukojimas ir didi Gimtosios Žemės meilė atsispindi ne tik jų kovos žygiuose, ne tik kietame priesaikos tekste, bet ir jų dainuojamose dainose. Štai, Lietuvos partizanų kūrybos keletas dainų tekstų prieš mano akis. štai, posmelis iš “Upės bėgs į melsvą tolį”:
“Upės bėgs į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš.
Nežinau tik aš, motule,
Ar pabelsiu į duris”.
Kaip matome, tai graudus atsisveikinimas Lietuvos kario, paliekančio savo motulę, išeinančio kovoti dėl Lietuvos laisvės ir kasdien žvelgti mirčiai į akis.
O čia, vėl posmelis — iš “Bolševikai tegu žino”:
“Bolševikai tegu žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems paruoš kapus”.
Toliau, štai, “pagal prakeiktos atminties Liudą Girą”, kūrinėlyje apie “Keturias Raides (LTSR)”, šitaip partizanų eiliuojama:
“Tiktai keturios raidės, tik keturios,
O mums visą pasaulį užstoja...
Jos tik raktas, jos kelias tik atviras
Į skurdo ir bado rytojų”.
Arba vėl — partizanų kreipimesi į Tėvynę Lietuvą, eilėraštyje “Kaip Linas Tu Siūbuoji”, šitaip sakoma:
“Kaip linas tu siūbuoji
Audringose dienose,
Sakyk, šalie gimtoji,
Kada tu vėl dainuosi?”
Ir, iš tikrųjų, dabar gi beveik niekas nedainuoja pavergtoj, prispaustoj Tėvynėj Lietuvoj, nebent partizanai girių glūdumoj, brandindami savo ryžtą kovai su Tėvynės pavergėjais. Gi visi kiti — gedulą nešioja už žuvusius didvyrius ir Sibiro kankinius...
Eilėraštyje “Vingiuoja melsvos upės” posmuojama:
“Nors vokiečiai ir rusai
Nor’ šalį mūs pavergt,
Apginsim šalį mūsų —
Nereiks tau, sese, verkt...”
Nežinomajam kareiviui, Nepriklausomybes kovų prasme, partizanai žuvusiam savo kovų draugui, eilėraštyje “Atlikęs pareigą Tėvynei”, šitaip dainuoja:
“Atlikęs pareigą Tėvynei,
Narsus kary, Tu pražuvai,
Nors mums į laisvę kelią skynei,
Nežino nieks, kas tu buvai..
Girių ąžuolų, Tėvynės laisvės gynėjų, dainoj “Žingsnius lydi automatai”, šitoks ryžtas trykšta:
“Žingsnius lydi automatai
Ir nakties tamsa,
O karių veiduose matos
Ištvermė, drąsa”.
Gi “istrebitelius” pajuokiančio j dainelėj “Stribukai” — šitaip posmuojama:
“Mes stribukai Lietuvos,
Penkiakampė ant kaktos.
“Ruska strielba” už pečių,
Giedam tūkstančiais kačių. .
Dainoj “Šniokščia sraunios upės” šitaip partizanų skundžiamasi:
“Šniokščia sraunios upės, ašarom patvinę,
Kur ištiško kraujas, stiebiasi rugys...
Motiną išvežęs, tėvą nukankinęs,
Nesiliauja siautęs Kremliaus kraugerys...”
“Gegužėlėj” kreipiamasi į tą Lietuvos subtilųjį paukštelį šitokiais žodžiais:
“Gegužėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk,
Apraudoki mūs vargelį,
Našlaitėliams mums padėk”.
Na, ir t.t. Iš to, kas jau pacituota ir parašyta, kiekvienas aiškiai matysime mūsų kraujo brolių ryžtingumą ir aukojimąsi, kuris teuždega ir mumyse bent kiek daugiau Tėvynės meilės ir pasiaukojimo jausmų, kurie, deja, ima, apiblėsti, ypač laisvuose kraštuose gyvenančių lietuvių tarpe.
Lietuvos karo aviacijos v-kas brig. gen. A. Gustaitis prie savo sukonstruoto lėktuvo Anbo VIII.
Klišė: J. Vaičeliūno — Tėvynės Sargyboje
