VAIDINIMO BELAUKIANT
K. T. DUBYSA
Kremliaus mūruose vaidinimai vyksta be pertraukos. Ne visi vaidinimų atgarsiai pasiekia viešumą. Tai pareina nuo režisorių. Ypatingai nemėgo reklamuotis buvęs vyr. režisorius Josifas. Jam mirus prieš tris metus, vaidinimų atskiri aktai — paveikslai, nors ir trupiniais, pasiekė viešumą ir suįdomino laisvąjį pasaulį. O suįdomino dėl to, kad buvo įprasta apie tuos vaidinimus remtis spėliojimais, gandais, prileidimais. šiandien naujieji Kremliaus vadai jau atidengė daugiau sensacijų. Pati didžioji, kartu ir paslaptingoji — Chruščevo režisuojama komedija apie Stalino nudievinimą. Apie 30 metų komunizmo dievo garbinimas, laikymas jo augščiausiu partijos vadu, pasaulinio masto ideologijos strategu, staigus apkaltinimas ir laikymas pamišėliu, psichopatu, sulaužo daug tradicijų, prašoka visus iki šiol praktikuotus jų veiksmus. Vaidinimas įdomus, bet paslaptingas. Ko siekiama, Kas vyksta šioje komedijoje? Kam to reikėjo, kas verčia, kas bendrai paskatino komunistų vadus pasirinkti šį, o ne kitą kelią? Galvosūkis — politinė mįslė yra rafinuota. Jos atspėjimas — politikams ir diplomatams, komentatoriams ir “ekspertams” — sudaro plačią dirvą aiškinimų, pramatymų, bet neleidžia atidengti paslaptį, pagrindinį “žygio” tikslą. Visi žino, kad komunistai be tikslo nedaro staigmenų, ypatingai tokios neįprastos staigmenos. Daug jau yra prikalbėta, dar daugiau bus: vieni pramato Rusijos santvarkos lėtą pakitimą, kiti silpnumą, treti viduje besiformuojančių priešingų komunistinei santvarkai jėgų stiprėjimą, ketvirti mato tik paprastą taktikos pasikeitimą, bet ne pasikeitimą tikslų.
Tuo tarpu vaidinimas ruošiamas, Chruščevas su kompanija sumaniai režisuoja, išlaikydamas didžiausioje paslaptyje veikalo turinį ir pačius vyriausius vaidintojus. Viskas vyksta pagal planą: ir užsienio komunistai, satelitiniai kraštai, vis garsiau įsijungia į paslaptingą komediją, pasiduoda režisoriaus drausmei, drasko Stalino garbės laurus, meta kaltinimus ir jį smerkia.
Yra planas, yra jo sumanytojas, pasirinktas objektas, bet kas paslėpta tame veiksme, po kauke, palikta sumani tuštuma, paslaptingas klaustukas.
20 partijos kongrese ne atsitiktinai buvo pradėtas vaidinimas. Atstovų tyla tai komedijai buvo pritarimas. Tas reikštų, kad suvažiavusieji atstovai iš kalno žinojo komedijos paruošą. Jei ne visi, tai parinktieji buvo painformuoti. Gal paslapties neatspėsime, gal galvosime klaidingai, bet nenusidėsime, jei žengsime keletą metų atgal. Keliolikos metų atgal sugrįžimas — Stalino kelias į viršūnes — tegul neduos atsakymą, bet bent suksis apie paslaptį.
STALINO KELIAS Į DIKTATORIAUS KĖDĘ
1917 metais revoliucijos eigoje Stalinas nevaidino žymesnio vaidmens. Leninas ir Trockis buvo pagrindiniai vadai. Apie keturis metus padėtis nesikeitė. 1924 metais miršta Leninas. Jo testamentas nepalankus Stalinui iškilti. Bet Stalinas manevruoja, artėja prie valdžios viršūnių. Sudaro kombinaciją. Trockis, kaip kairiojo sparno komunistų partijos vadas, ištremiamas. Pradžia gera. Sekantis žingsnis, 1936 metais, paliečia Kamenevą, Buchariną, dešiniojo komunistųsparno vadus, šį su draugais likviduoja; kitus, Radeką, Zinovjevą, Rykovą — supūdo kalėjime. Tariamuoju “Benešo išdavimu” Stalinas įsisuka į armiją. Maršalas Tuchačevskis, gen. Jegorovas ir visa eilė kitų 1937 metais nuteisiami ir sušaudomi. Čia buvo likviduoti ir du lietuviai kariai: gen. Ubarevičius, majoras Putna. Kažin ar tik 5000 Raudonosios armijos karių buvo sunaikinta, kaip dabar išvedžioja Chruščevas? Manoma, kad sunaikintų bus daug daugiau. Toje audroje dingo ir diplomatų: Nikolai Krestinski — ambasadorius Berlyne (1938 m. sušaudytas), Leo Činčuk, A. Merkulov, A. Švarcev. šį darbą atliko trijulė: Stalinas, Berija ir Višinskis. Dabar jau Stalinas iškilo ir pasiekė diktatoriaus kėdę. Jis nuėjo tuo pačiu keliu, kaip ir caras Aleksandras I, kuris dalyvavo savo tėvo Povilo nužudyme 1801 m. kovo 23 d.
VIENODAS KELIAS
Šiandien Chruščevas, Bulganinas, Mikojanas, Žukovas ir kiti pasirinko tokį patį kelią, tik naudoja modernesnę taktiką. Prieš porą metų Malenkovas pasitraukė iš premjero vietos su prisipažinimu nesugebąs tvarkyti”. 1954 metais likviduojamas Berija, kaip “išdavikas”. Vėliau gauna užmokestį Dekanozovas ir visa eilė tariamųjų bendrininkų. Koks skaičius tokių buvo — paslaptis. Tiesa, Malenkovas tebėra gyvas, užima vieno iš premjero Bulganino padėjėjų postą, yra elektrainių ministeris. Bet kaip ilgai taip bus — spėliokime.
Lieka vėl trijulė: Chruščiovas, Bulganinas ir Žukovas. Čia ir yra paslaptis. Oficialiai skaitoma dabar “kolektyvinė valdžia”, bet neoficialiai tarp trijulės vyksta vaidinimas, kurį galime pavadinti ne kuo kitu, kaip tragedija. Gudrūs visi trys. Savo pasekėjų turi taip pat. Tenka jieškoti naujų apgaulės kelių, kurie vestų į vieno asmens valdymą. Kada prasidės tas draugų “mirties pasibučiavimas”, yra vaidinimo paslaptis. Kitas klausimas: ar iš to “pasibučiavimo” neišeis kas naujesnio santvarkos eigai? Jei galutiniam veiksmui vykstant susidarys tokios jėgos, kurios bus dešinesnių pakraipų, galimas rėžimo pasikeitimas, žinoma, jei laimėtų Žukovas ar nors Bulganinas. Priešingai atsitiks, jei laimės Chruščevas. Kraujas tikrai liesis kaip pačiame Kremliuje, taip ir už jo sienų.
KITI IŠVEDŽIOJIMAI
Laisvojo pasaulio spaudos ir politinių sluogsnių išvedžiojimus apie dabartinius Kremliaus “monus” galime suvesti į šiuos punktus: a) V. Vokietijos apsiginklavimas ir pusės milijono armijos sudarymas iššaukė sovietų baimę; b) Metimas visų resursų į apsiginklavimą ir sunkiąją pramonę, pradėjo atsiliepti į gyventojų būtino naudojimo prekių trūkumą. Kolchozinė ūkio politika sugriovė ūkį, trūksta maisto, kas sukelia nepasitenkinimą gyventojuose, persimetusį į partiją ir armiją; c) Kinijos pramonės sustiprinimas, neapleidžiant ir apsiginklavimo, pareikalauja iš sovietų medžiagų, kapitalo, ūkio gėrybių, kurios dar daugiau suvaržo sovietų žmonių gyvenimą; d) Satelitinių kraštų, kartu ir pagrobtų kraštų gyventojai taip pat visoje sovietų imperijoje esantys žmonės pradeda netikėti komunistų propagandai, jaučiama, jog per daug kišamasi Į jų reikalus, kai slopinama tikybiniai ar tautiniai įsitikinimai; darbo jėgų ir krašto resursus išvežant kitur, tuo tarpu žadamų pagerinimų neįvykdant ir panašiai.
