DVI REIKŠMINGOS SUKAKTYS

POV. DIRKIS

Praeitais metais sukako 70 metų nuo “Aušros” atsiradimo, o šiais metais susina 30 m. nuo jos leidėjo Dr. J. Basanavičiaus mirties. Mano manymu, vienas ryškiausių pilietinio susipratimo žymių yra prisiminimas savo tautos ar jos garbingų sūnų sukakčių. Dar nėra tos dienos, kad neskaitytume panašių nekrologų, tačiau užverčiami gyvenimo lapai nebūna vien tik prisiminimai, jei paliekami nepamirštami darbai ar pavyzdžiai, kurie niekad iš tautos istorijos neišbraukiami. Dr. J. Basanavičiaus nuveikti darbai, savo tautos iškėlimas bei prikėlimas, paliko gilius pėdsakus lietuvių tautos judėjime. Jis su savo “Aušra” suvaidino labai didelį ir svarbų vaidmenį laisvos Lietuvos iškilime.

1795 m. Lietuva prarado valstybinį savarankiškumą, tauta paskendo glūdžios nakties tamsoje. Pirmas mūsų tautos išniekinimas įvyko 1796 m., kai rusų care Kotryna davė parėdymą Lietuvos teritoriją padalyti į gubernijas ir vieton Lietuvos vardo vartoti: “Severo-Zapadny Kraj”, o tautą pakrikštyti į “svetlovolosi-goluboglazi narod litovski”. Tačiau lietuvių širdims tie nauji pavadinimai buvo svetimi, tolimi ir nesuprantami ir jokia jėga, jokia priespauda neprigydė jų širdyse. Tauta savo simboliškų, garbingų vardų — Lietuva, lietuvis — neišsižadėjo.

Nežiūrint beviltiškos padėties, troškimas nusikratyti pavergėjų — rusų diena iš dienos augo ir stiprėjo. Pirmiausia tas troškimas iššaukė 1831 ir 1863 m. ginkluotus sukilimus, kuriuose tūkstančiai jaunų patriotų nuėjo į pražūtį, nepasiekę tikslo. Tačiau tų kovų kančios, vargas, ašaros ir kraujo klanai tautos laisvės troškimą užgrūdino.

Po nepasisekusio paskutinio ginkluoto žygio, už metų kitų, Lietuvoje užviešpatavo Muravjovo, Kaufmano, Valujovo gadynė, kai lietuviui buvo uždrausta lietuviška spauda.

Tyliai kenčiantis lietuvis, patekęs tokion būklėn ir, matydamas, kad kova su ginklu neįmanoma ir beprasmė, griebėsi spaudos ginklo. Jis manė, kad tokiu laiku knyga bus geriausia priemonė ir patikimiausias ginklas kovoje su priespauda.

Nors tais laikais Mažojoje Lietuvoje ėjo vienas po kito lietuviški laikraščiai, kurie, tačiau, Didžiosios Lietuvos liaudžiai buvo mažai naudingi ir nevisuomet prieinami. 1830 m. Vilniaus universiteto lietuvių studentų ratelyje buvo sumanyta leisti laikraštį, pritaikytą Didžiosios Lietuvos liaudžiai. Tačiau tą kilnią mintį realizuoti atsirado ryžtingų idealistų tik 19 a. pabaigoje. Jie ne tik sulaikė ruoštas lietuvių tautos laidotuves, bet ir tautą pažadino iš apsnūdimo bei sustiprino tikros Lietuvos nepriklausomybės viltį.

Vienas iš pirmųjų pasiryžėlių buvo Dr. J. Basanavičius, šiandien vadinamas lietuvių tautos patrijarkų - pranašu, kurio 30 m. mirties sukaktį šiemet minime. Dar studentu būdamas ir svetimoje žemėje — Pragoję begyvendamas, jis paruošė ir Tilžėje pradėjo leisti lietuvišką laikraštį, Didžiajai Lietuvai pritaikytą — Aušrą. Aušra iš karto iš Tilžės, o vėliau iš Ragainės tiesiog švieste švietė ir skelbė tautai šviesų rytojų artėjant. Aušra kėlė Lietuvos praeities didybę, Lietuvos kalbos senumą, grožį bei turtingumą, žadino lietuvių tautinę savigarbą, nurodinėjo pavergėjų daromas skriaudas ir skelbė kovą prieš nutautėjimą. Nors trumpam laikui Aušra buvo sušvitusi, bet savo tikslą pasiekė: pažadino tautą. Jos spausdintas žodis buvo toks galingas ginklas lietuvybės išlaikymo kovoje, kad jos nepaprastos šviesos ir šimtų knygnešių žygio sustabdyti ir Muravjovo, ir Kaufmano galybė buvo persilpna.

Švęsdami Aušros 70 m. atsiradimo sukaktį ir jos išleidėjo, tautinės sąmonės žadintojo, tautos pranašo Dr. Jono Basanavičiaus-Basanio 30 m. sukaktį, nekalbėsime apie jo gyvenimą, nes jį mes žinome.

Jis buvo stambaus masto lietuviškosios visuomenės veikėjas, tėvynės meilės ir lietuvių kalbos kėlėjas — žadintojas. Jis stengėsi jungti išsiblaškiusius, nevieningus, sulenkėjusius, surusėjusius inteligentus lietuvius bendram darbui. Jis kėlė bręstančias galimybes atgauti Lietuvai laisvę. Tam tikslui buvo paskirtas visas jo gyvenimas. Netenka nė aiškinti, koks džiaugsmas buvo jam dalyvauti 1918 vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventėje ir padėti savo parašą tame brangiame dokumente. Tą dieną tikrai buvo apvainikuotas jo ilgų metų darbas tėvynės gerovei.

Šiandien mes esame išvakarėse tos garbingos dienos, būtent: Vasario 16 d. Tai Dr. Basanavičiaus Aušros steigėjo, redaktoriaus ir lietuvių tautos patriarko, mirties diena, kuri sutampa su Valstybine švente, šis žmogus, kurio visi lūkesčiai, darbai ir norai liko suvesti į nepriklausomos Lietuvos paskelbimą, mirė 1927 m. vasario 16 d. sostinėje Vilniuje, o jo palaikai ilsisi Rasų kapinėse. Antkapis byloja jo paties žodžius: “Kada mes jau į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tapusi tvirta, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia bus atbudusi, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis”.