LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.
DR. V. SRUOGIENĖ
Padėk, padėk, pons Kosciuška,
maskolius valioti.
Liaudies daina.
Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1792 m. kraštas dar netikėjo, kad netrukus ilgos, ilgos vergijos letena žada ji prislėgti. Bet tas smūgis drauge sukrėtė ir patriotus, visą jaunimą, kuris per kūrybingą 20 metų laikotarpį po pirmojo padalinimo (1772 — 1792 m.), jau buvo visiškai perauklėtas, atsisakęs saksų gadynės lėbavimo ir girtavimo, apsišvietęs ir trokštąs laisvės. Ryžtasi sukilti. Vyriausioji vadovybė buvo perduota Tadui Kosciuškai, kuris, jau nusipelnęs didvyrio vardą kovose už Amerikos nepriklausomybę, buvo grįžęs į Europą ir ramiai gyveno Lietuvoje, savo Siechnavičių dvarely.
Tadas Kosciuška, gimęs 1746 m. Gudijoje, vadino save “gente Ruthenus, natione Lithuanus”, savo prigimtimi ir būdu — kuklus, santūrus, mažakalbis, gilios sielos žmogus — buvo tikras lietuvis, laiškuose save pakartotinai lietuviu vadinęs ir net protestavęs, kam jį karo vadovybė skyrė tarnauti Lenkijoje, ne Lietuvoje. Tačiau baigęs kadetų korpą Varšuvoje, savo kilme, išauklėjimu, įvykių bei aplinkybių suvestas su lenkais patriotais, tapo tipingu savo gadynės “lietuviu lenku”, kuris sielojosi abiejų valstybių — Lietuvos ir
Tadas Kosciuška Amerikos kariuomenes generolo uniformoje
Lenkijos — likimu ir kuris stojo į kovą prieš bendrą jų priešą. Klausimas — ar jis buvo lenkas, ar lietuvis, nera tikslus, jis atsirado todėl, kad mes žiūrime į kitos epochos žmones mūsų laikų akimis. Amerikiečiai jį garbina už tai, kad jis, nors svetimtautis, kovojo už šio krašto laisvę. Mums jis savas, nes kovojo ir už Lietuvos laisvę.
Tadas Kosciuška, studijavęs Paryžiuje tapybą ir karo mokslus kaip tik ėjusios Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu, susipažino su demokratinėmis idėjomis, tapo J. J. Rousseau gerbėju, o ilgainiui, patekęs į JAV, artimai bendravęs su G. Washingtonu ir T. Jeffersonu (šis buvo paskirtas vykdyti Kosciuškos testamentą), praktikoje matė demokratinių idėjų įgyvendinimą, pats tapdamas laisvės, lygybės ir brolybės šalininku bei kovotoju.
— Vien už bajorus nekovosiu! Noriu visos tautos laisvės! — pareiškė Kosciuška.
1794 m. kovo 24 d. Kosciuška Krokuvos turgavietėje, susirinkus minioms žmonių, paskelbė sukilimo aktą (nenorėta erzinti Austrijos, tai sukilimas buvo skelbiamas tik prieš rusus) ir prisiekė valužios nepanaudosiąs piktam, tik — kovai už laisvę. Jis stojo vadovauti kaip senovės romėnas: tik karo metui, žadėdamas, kraštą išlaisvinus, pavesti jo likimą seimui. Savo veikloje jis rėmėsi Amerikos patirtais pavyzdžiais. Atskirais atsišaukimais į Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, jis kvietė visuotinai griebtis ginklo, o moteris jautriai prašė ruošti sužeistųjų globą.
Tuoj gyvai atsiliepė miestiečiai, patriotiškai nusiteikę bajorai, net tokie galingi didikai, kaip Čartorskiai jį slapta rėmė, bet dauguma didikų ir senų laisvių šalininkų traukėsi atbuli. Kosciuškai savo atsišaukimais pavyko patraukti ir valstiečius, kurių daug atėjo į jo kariuomenę su dalgiais. Ypač gražiai pasireiškė šviesesniųjų bajorų, kurie buvo atleidę savo pavaldinius nuo baudžiavos, valstiečiai (Vilniaus krašto Merkinės — Pavlovo ūkininkai, suorganizuoti savo pono, kanauninko Bžostovskio, atėjo jau išmankštinti kariai). Valstiečiai ir nulėmė 1794 m. balandžio 4 d. laimėjimą ties Raclavicais (Lenkijoje). Asmeniškas vado pavyzdys, jo paprastumas, nuoširdumas ir širdies gerumas, taip pat ir liepsnojantis ryžtingumas — žavėjo kiekvieną. Balandžio vidury sukilo Varšuva ir išvarė maskolius.
Kosciuška buvo pasiryžęs panaikinti baudžiavą. Jis naudojosi proga tatai padaryti, drauge norėdamas daugiau pritraukti valstiečių prie sukilimo. Stovykloje ties Polaneco kaimu 1794 m. gegužės mėn. 7 d. jis išleido universalą, kuriuo paskelbė valstiečiams asmens laisvę, nuosavybės teisę jų dirbamai žemei, įstatymų globą ir administracijos globą į karą išėjusių vyrų šeimoms. Tai dar nebuvo visiškas atleidimas nuo baudžiavos, kadangi karo metas netiko radikalinėms reformoms, kurios galėtų atstumti bajorus. Kosciuška buvo priverstas laikinai tenkintis kompromisu. Betgi ir atsargus elgesys gerokai atšaldė bajorus, o jo universalai reikiamai valstiečių neįtikino. Kosciuška visą laiką sielojosi, kad kareiviai būtų gerai aprūpinti ir tuo reikalu rašinėjo laiškus Lietuvos artilerijos generolui Niesiolovskiui. Jis net pats prižiūrėjo, kad karo belaisviai netik nebūtų skriaudžiami, bet net maitinami lygiai su sukilėliais. Čia pilnumoje pasireiškė Kosciuškos humaniškumas. Jis buvo pars pirmasis, kuris savo atsišaukimais į Lietuvos liaudį prabilo lietuviškai.
Tuo tarpu sukilimui plintant sujudo ir visa Lietuva. Kai vyriausieji Lietuvos sukilimo organizatoriai — I. Grabovskis, S. Soltanas, M. Bžozovskis, kun. Bagužis ir kt. — buvo suimti, P. Jelskis, Karolis Prozoras ir gen. Niesiolovskis, nors daugybės maskolių šnipų sekami, palaikė ryšius su Kosciuška. Jau balandžio mėn. vyriausiajam sukilimo vadui prisiekė žemaičiai, kaip visada, pirmi sukilę.
Visa Lietuvos judėjimo siela buvo pulkininkas Jokūbas Jasinskis, vienas narsiausių savo laiko vyrų, karštas demokratas, respublikoniškos santvarkos bei radikalinių socialinių reformų šalininkas, drauge talentingas poetas. Jo šūkis buvo:
— Težūsta karaliai, tesie pasaulis laisvas!
Jokūbas Jasinskis buvo kilęs iš neturtingų Lietuvos bajorų. Bet bajoras jis buvo lygiai toks, kaip ir Kosciuška, svajojęs panaikinti bajorų privilegijas.
Prancūzų istorikas J. Michelet, kalbėdamas apie Kosciušką, sako, jog tuo momentu, kada jis, būdamas vyriausiuoju sukilimo vadu, per kautynes su rusais, apsivilkęs valstiečio milinę, nušoko nuo žirgo ir atsistojo greta valstiečio savanorio — tada įvyko didžiausias, simboliškas istorijos persilaužimas: bajoras atsisakė nuo senų tradicijų ir nuėjo su liaudimi.1
Kosciuškos pėdomis sekė ir Jasinskis, tik jis buvo dar griežtesnis, dar radikalesnis.
Jokūbas Jasinskis, gimęs 1759 m., baigęs 1783 m. garsųjį kadetų korpą Varšuvoje, dvejus metus dirbo kaip tos mokyklos karininkas instruktorius. Jautrus, aistringos sielos, jis buvo liudytoju Didžiojo Varšuvos seimo (1788—1791 m.), stebėjo įvykius, reformų bandymus, kartu su žymiais to laiko šviesuoliais skaitė revoliucinę prancūzų literatūrą. Sukilimui prasidėjus jis — Lietuvoje, jos organizatorių tarpe.
Rusams parsidavęs paskutinis Didžiosios Kunigaikštijos etmonas Simanas Kosakovskis, kuris baimingai sekė sukilimo ruošą, vis aliarmuodavo Vilniaus rusų įgulos viršininką Arsenjevą ir pagaliau liepė Jasinskį suimti. Bet šis slapstėsi Antakalnyje ir net drąsiai nusiuntė Kosakovskiui pašiepiamą laiškelį:
— Keliauti “kibitka” ir medžioti sabalų — neturiu noro! — pareiškė.
Apie Velykas Arsenjevas parsitraukė daugiau kariuomenės į Vilnių.
Tuo pat laiku Lietuva organizavosi. Šiauliuose pas Sulistrovskį susirinko keli sukilimo vadai (gen. J. Niesiolovskis, Romualdas Giedraitis, Zaviša, Prozoras ir kt). ir sudarė planą surinkti išsklaidytiems sukilėlių būriams ir pulti Vilnių.
Balandžio 21 d. sukilėliai susidūrė su rusais ties Nemenčinu.
Tuo tarpu Vilniuje balandžio 22 į 23 d. nakties tyloje pasigirdo patrankos šūvis. Tai Jasinskis su 380 vyrų pradėjo sukilimą. Ėmė gausti bažnyčių varpai, ginkluoti sukilėliai išėjo iš slėptuvių ir puolė rusus, kurių buvo aštuoniskart daugiau. Iš miego pašokę maskoliai beveik nesipriešinę pasidavė. Visas jų turtas teko sukilėliams. Šv. Kazimiero bažnyčia prisipildė belaisvių, kurių tarpe atsidūrė ir etmonas Kosakovskis. Jis atkakliai gynėsi, bet buvo surištas ir nutemptas į kalėjimą. Rusai pasitraukė iš Vilniaus, o Jasinskis įsigijo didvyrio vardą.
Kitą dieną miesto aikštėje susirinkusiems piliečiams buvo perskaitytas sukilimo aktas, pranešta apie įsikūrusią laikinąją Lietuvos vyriausybę (lietuviškaispausdintuose atsišaukimuose ji pasivadino “Wiresnibe arba Roda šio čieso Lietuwos” ir kitur ‘‘Roda neydidžiausia naradaus Lietuwos”), kurios nariais buvo: gen. J. Niesiolovskis, B. Morykoni, M. Bžostovskis, Vilniaus universiteto rektorius M. Počobutas ir kt.2) čia pat buvo išleistas universalas, sudarytas teismas ir skubiai nuteistas mirti etmonas S. Kosakovskis.
Turgavietėje pastatytos kartuvės, suplaukė minios. 2 val. p.p. Pilies gatvėje pasigirdo duslūs būgnų garsai — tai kareivių būrys lydėjo baltais arkliais pakinkytą karietą, kurioje buvo vežamas Kosakovskis — neapsirengęs, su chalatu, kaip suimtas. Jasinskis — Vilniaus komendantas — liepė miniai nutilti, teismo atstovas paskaitė sprendimą, vienuolis bernardinas karietoje išklausė pasmerktojo išpažinties ir... paskutinis Lietuvos etmonas buvo pakartas.
Sukilimas sėkmingai plito mūsų krašte. Jasinskis stojo kaip vyriausiasis vadas, o jo padėjėjais buvo gen. Niesiolovskis, Katilas, Giedraitis. Netrukus buvo susidurta su besitraukiančiais rusais ties Žagare, Joniškiu, Pušalotu, Biržais, Panevėžiu, Žiežmariais. Telšių apskričio generolas majoras Vaitkevičius nutraukė susisiekimą tarp Rusijos ir Prūsijos — iš pradžių sausuma, paskui ir jūra. Žemaičiams apsirūpinus ginklais Liepojuje, Vaitkevičius su Vavžeckiu birželio men. 23 d. užėmė Liepojos miestą ir uostą, kiek vėliau Ventpilį. Kuršo dvarininkai vokiečiai, verčiami paleisti baudžiauninkus, bėgo pas rusus. Kotryna II. nesitikėjusi sukilimo ir įsiutusi, skubiai rinko kariuomenę. Liepos 12 d. rusai atsiėmė iš sukilėlių Liepoją, bet po dviejų savaičių žemaičiams vėl pavyko miestą atmušti, tik neilgam. Drauge su priverstais grįžti į Lietuvą sukilėliais ėjo šimtai latvių ir kuršių valstiečių.
(Bus daugiau)
Rusijos Kotryna II, kuriai valdant jvyko 1794 m. sukilimas
Amerikos generolas Gates sveikina Kosciušką po kautynių ties Entow Springs.
Z. Ajdukiewicz pav.
