PARTIZANUI IŠEINANT
Kęstutis Jankevičius
Kelk, mergyt! Nebelaikąs ilsėtis!
Iš sapnų karalystės pabusk!
Juodi debesys raitos virš klėties
Ir riaumoja perkūnais dangus.
Prisiglaudus prie mano krūtinės,
Leisk dar kartą akis išbučiuot,
Ir išklysiu . . . Kaip paukščiai
išklysta Iš namų, kai ateina ruduo.
Ar nuspalvins lankas mėnesienos,
Ar trankysis po sodžius audra,
Aš svajonėse grįšiu kasdieną
Į šią klėtį atgal pas tave.
Jei dangus ilgai liktų užtemęs,
Nepraskaidrintų saulė miglos,
Tu neverk, čia ne ašarų reikia,
Lai beržai už tave paraudos.
Neraudot, bet kovoti mes turim,
Tesužino pasaulis platus,
Kad lietuvis į mišką išėjo
Už teriojamus savo namus.
