Kryžiuočiai

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Po pamaldų Zbyška patarnavo kunigaikštienei Danutei prie stalo bendruose su karalium pusryčiuose. Tarp svečių būta ir Ordino pasiuntinio Lichtenšteino, kurį Zbyška, bekeliaudamas Krokuvon, vos jietimi nenudūrė, nes savo širdies mergelei buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo. Už pasiuntinio užpuolimą jam grėsė iš Jogailos bausmė.

Pusryčių metu Lichtenšteinas pasiskundė Jogailai, kad pakeliui į Krokuvą, į laukiamo sosto įpėdinio krikštynas, jis buvo užpultas lenko riterio ir vos nežuvo. Tada Zbyška pats prisipažino, kad pasikarščiavo ir puolė pasiuntinį, jo nepažindamas. Jogailos įsakymu jis vietoj buvo suimtas ir uždarytas į bokštą.

Kitą dieną Macka nuėjęs pas Jogailą pradėjo prašyti, kad paleistų Zbyšką. Vieton jo galvos, kad patenkintų įstatymo griežtumą ir kryžiuočio kerštingumą, jis pasiūlė savąją.

Taip bekalbėdamas apkabino karaliaus kojas, o karaliaus akys pradėjo mirksėti — tai buvo jo susijaudinimo ženklas — ir tarė:

— Niekada nebus, kad aš tikrajam riteriui įsakyčiau nekaltai galvą nukirsti!

— Ir teisybės nebūtų, — pridūrė kaštelionas. — Įstatymas kaltąjį baudžia, bet tik slibinas nežiūri, kieno kraują jis geria. O jūs atsiminkite, kokia gėda ištiktų jūsų giminę. Jūsų brolvaikiui sutikus su jūsų siūlymais, ir jūs ir jo ainiai būtų visų laikomi negarbingiausiais žmonėmis...

— Nesutiktų jis, — atkirto Macka, — bet, jei šitaip įvyktų be jo žinios, tada jis už mane keršytų, kaip kad aš už jį keršyčiau...

— Skubėkite pas kryžiuotį, kad jis nesiskųstų, — patarė kaštelionas.

— Jau buvau.

— Ir kas? — paklausė karalius. — Ką jis pasakė?

— Pasakė, kad turėjau pakeliui į Tynecą prašytis dovanojamas. O jei tada aš nenorėjau, tai dabar jis nenorįs...

— O kodėl jūs nenorėjote?

— Nes reikalavo, kad nuo arklių nulipę atleidimo prašytume.

Karalius užvertė plaukus už ausų ir norėjo kažką atsakyti, bet tuo pat metu įėjo dvariškis ir pranešė, kad riteris iš Lichtenšteino norįs pasimatyti.

Tai išgirdęs, Jogaila pažvelgė į Jaską, o paskui į Macką, bet, tikėdamasis, kad šita proga galima bus kaip nors šį reikalą likviduoti, leido jiems pasilikti.

Tuo metu įėjęs kryžiuotis nusilenkė karaliui ir tarė:

— Garbingasis pone, štai čia yra skundas dėl įžeidimo, kuris mane ištiko jūsų karalijoje.

— Įteikite šiajam, — atsakė karalius, rodydamas į Jaską iš Tenčyno.

Bet kryžiuotis, žiūrėdamas tiesiai į karalių, tarė:

— Nežinau jūsų įstatymų ir jūsų teismų, bet žinau, kad ordino pasiuntinys gali tik pačiam karaliui skųstis.

Mažos Jogailos akys tiktai sužaibavo, tačiau ištiesė ranką, paėmė skundą ir perdavė jį Jaskai.

Pastarasis jį išvyniojęs pradėjo skaityti, bet beskaitant jo veidas staiga pradėjo blaustis.

— Pone, — pagaliau pratarė, — jūs taip reikalaujate šito jaunuolio gyvybės, tarytum jis būtų viso ordino pabaisa. Gaila man jūsų, kryžiuočiai, kad jūs jau net ir vaikų pradedate bijoti.

— Mes nieko nesibijome, — atšiauriai atkirto komtūras.

— O ypač Dievo, — tyliai pridūrė senasis kaštelionas.

Kitą dieną Povala iš Tačevo darė viską, kad sumažintų Zbyškos kaltę kašteliono teisme. Bet veltui jis stengėsi šito įvykio kaltę suversti jaunystei ir nepatyrimui; veltui įtikinėjo, kad ir bet kuris vyresniojo amžiaus vyras, prižadėjęs nurauti tris povo plunksnas ir meldęsis, kad taip įvyktų, ir pagaliau staiga jas prieš save išvydęs, — galėjo tai palaikyti Dievo ženklu, kad jo maldos išklausytos. Tiktai vieno dalyko jis negalėjo nuginčyti: kad Zbyškos ietis būtų persmeigusi kryžiuočio krūtinę, jei jis ten nebūtų laiku įsikišęs. Komtūras įsakė pateikti teismui jo tą dieną vilkėtus šarvus ir pasirodė, kad šitie šarvai buvo visai lengvi, naudojami tik švenčių metu, ir kad Zbyška, turint galvoje jo neįprastą jėgą, būtų lengvai juos pradūręs ir patį komtūrą nukovęs. Vėliau teismas klausinėjo Zbyšką, ar jis tikrai norėjęs kryžiuotį nukauti, ir Zbyška nesigynė, “šaukiau jam iš tolo, — tarė, — kad ietį pakeltų, nes gyvas nebūtų leidęsis, kad plunksnas jam nuraučiau. Bet, jei ir jis iš tolo būtų šaukęs, kad esąs pasiuntinys, tada būčiau palikęs jį ramybėje”.

Šitie jo žodžiai labai patiko į teismą susirinkusiems riteriams ir tuojau kai kurie jų pradėjo šaukti: “Teisybė! Kodėl nešaukė!” Tačiau kašteliono veidas pasiliko rimtas ir rūstus. Liepęs visiems nutilti ir pats kurį laiką tylėjo. Tik vėliau, įsmeigęs į Zbyšką tyrinėjantį žvilgsnį, paklausė:

— Ar gali Dievo Kančios vardu prisiekti, kad nematei apsiausto ir kryžiaus!

— Jokiu būdu! — atsakė Zbyška, — nes, nematęs kryžiaus, būčiau galvojęs, kad tai mūsų riteris, o savojo būčiau tikrai nepuolęs.

— O kokiu būdu kitoks kryžiuotis galėjo ties Krokuva atsirasti, jei jis nebuvo pasiuntinys ar pasiuntinio ryšininkas ?

Į tai Zbyška nieko neatsakė. Visiems atrodė pernelyg aišku, kad, jei Povala nebūtų įsikišęs, šiuo metu prieš teismą gulėtų ne pasiuntinio šarvai, bet pats pasiuntinys. Net ir tie, kurie iš visos širdies palaikė Zbyškos pusę, suprato, kad sprendimas Zbyškai negali būti palankus...

Praslinkus valandėlei kaštelionas pagaliau prabilo:

— Kadangi pasikarščiavęs nepagalvojai, ką puoli, ir veikei be pykčio, todėl Išganytojas mūsų į šitai atsižvelgs ir tau atleis, bet tu, apgailėtinas tvariny, prašyk Šv. Mergelės užtarimo, nes įstatymas negali palikti tavęs nebausto...

Išgirdęs šiuos žodžius Zbyška, nors ir tikėjosi tai išgirsiąs, truputį pabalo, bet paskui užvertė aukštyn ilgus savo plaukus, padarė Kryžiaus ženklą ir tarė:

— Dievo valia tebūnie, nors ir sunki!

Paskui pažvelgė į Macką ir akių žvilgsniu parodė jam į Lichtenšteiną, tarytum norėdamas pasakyti, kad Macka pastarąjį atsimintų. Macka į tai galva padarė ženklą, kad supranta ir kad neužmirš. Suprato šitą susižvalgymą ir Lichtenšteinas, ir, nors jo kūne plakė taip pat narsi ir atkakli širdis, bet vis dėlto šiurpulys perbėgo jo kūnu nuo pat galvos iki kojų. Kryžiuotis matė, kad su tuo senuoju riteriu, kurio veido jis negalėjo per šalmą gerai įsižiūrėti, nuo šio laiko turės lenktyniauti dėl gyvybės ir mirties, negalėdamas niekur pasislėpti, ir, kad, pabaigęs pasiuntinio pareigas, turės su juo susitikti nors ir pačiam Malburge.

Tuo tarpu kaštelionas pasitraukė į gretimą kambarį, kad padiktuotų Zbyškos sprendimą guviam raštuose raštininkui. Kai kurie riteriai tuo metu prisiartino prie kryžiuočio ir tarė:

— Duok Dieve, kad Paskutinysis Teismas tau būtų gailestingesnis! Kraujo trokšti?

Bet Lichtenšteinas vertino tiktai Zavišos nuomonę, nes pastarasis buvo pagarsėjęs ir karo žygiuose, ir riterių papročių žinojimu, ir nepaprastu griežtumu juos vykdant. Kebliausiose bylose, liečiančiose riterių garbės reikalus, buvo kreipiamasi į jį, kartais net iš labai tolimų kraštų, ir niekas nedrįso priešintis ne tik dėlto, kad dvikovoje jis buvo nenugalimas, bet ir dėlto, kad jis buvo laikomas “garbės veidrodžiu”. Jo tartas vienas pagyrimo ar papeikimo žodis greitai pasklisdavo lenkų, vengrų, čekų ir vokiečių riterių tarpe ir suteikdavo riteriui arba garbės aureolę arba gėdos dėmę.

Prie jo tad prisiartino ir Lichtenšteinas ir, tarytum norėdamas pasiteisinti dėl savo užsispyrimo, tarė:

— Tik pats Didysis magistras kartu su kapitula galėtų jo pasigailėti, bet aš — negaliu...

— Jūsų magistras negali kištis į mūsų įstatymus; savo malonę čia gali parodyti ne jis, bet mūsų karalius, — atsakė Zaviša.

— Aš, kaip pasiuntinys, privalėjau reikalauti bausmės.

— Anksčiau buvai riteris, kaip pasiuntinys, Lichtenšteinai...

— Argi aš negarbingai elgiuosi?

— Pažįsti mūsų riterių įstatymus ir žinai, kad du žvėrys yra riteriams pavyzdžiai: liūtas ir avinėlis. Kurį gi tu šiuo atveju pasekei?

— Ne tu esi mano teisėjas...

— Klausei, ar nesi nusikaltęs savo garbei, todėl aš ir atsakiau taip, kaip galvojau.

— Blogai man atsakei: šito aš negaliu suvirškinti.

— Tavasis, ne mano pyktis tave pasmaugs.

— Bet Dievas atsimins, kad labiau paisiau ordino garbės, kaip savo garso...

— Jis teis mus visus.

Tolimesnę jų kalbą nutraukė kašteliono ir sekretoriaus pasirodymas. Nors visi jautė, kad sprendimas nebus palankus kaltinamajam, tačiau salėje įsiviešpatavo kurti tyla. Užėmęs vietą už stalo, kaštelionas paėmė į rankas kryžių ir liepė Zbyškai atsiklaupti, o sekretorius pradėjo lotyniškai skaityti sprendimą, kurio nei Zbyška, nei kiti riteriai nesuprato, tačiau visi jautė, kad tai yra mirties sprendimas. Pabaigus skaityti, Zbyška mušėsi į krūtinę, kartodamas: “Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio”. Paskui staiga pakilo ir puolė į Mackos glėbį, o Macka pradėjo bučiuoti jo galvą ir akis.

Tos pat dienos vakarą trimitų garsams aidint, kiekviename aikštės kampe karaliaus šauklys pranešė visiems riteriams, svečiams ir miesčionims, kad kašteliono sprendimu bajoras Zbyška iš Bogdanieco yra nuteistas mirties bausme, nukertant galvą.

Tačiau Mackai pavyko išprašyti, kad sprendimas nebūtų tučtuojau vykdomas, nes to meto papročiais nuteistajam žmogui buvo duodama laiko atsisveikinti su šeimos nariais ir susitaikyti su Dievu. Net ir pats Lichtenšteinas nereikalavo, kad sprendimas būtų tuojau vykdomas, nes suprato, kad įžeista ordino garbė buvo atstatyta. Be to, jis jautė, kad yra nepatogu įžeisti galingą karalių, pas kurį buvo pasiųstas ne tiek krikštynose dalyvauti, kiek derėtis dėl Dobrynės žemių. Bet šitokiam jo sprendimui susidaryti labiausiai padėjo visų susirūpinimas karalienės sveikata. Krokuvos vyskupas net ir girdėti nenorėjo apie sprendimo vykdymą prieš didžiojo laukimo rezultatą, nes žinojo, kad egzekucijos bus negalima nuo karalienės nuslėpti, o gandas apie mirties bausmę galėjo ją smarkiai sukrėsti. Tokiu būdu iki sprendimas bus įvykdytas, Zbyškai pasiliko dar daug laiko, galbūt net ir keletas mėnesių, susitvarkyti savo reikalus ir atsisveikinti su artimaisiais.

Macka jį lankė kasdien ir guodė, kaip mokėjo. Jie graudžiai kalbėdavosi apie neišvengiamą Zbyškos mirtį ir dar graudžiau — kad jų giminė galinti išnykti.

— Nieko nebus kitaip, turite susirasti žmoną, — tarė kartą Zbyška.

— Man geriau patiktų įsūnyti kokį giminaitį, kad ir tolimą, — atsakė susigraudinęs Macka. — Kur man apie moteris galvoti, kai tau turi galvą nukirsti. Pagaliau, jei būtinai tektų kurią nors vesti, nevesiu, kol pasiųsiu Lichtenšteinui šaukimą į riterišką dvikovą ir kol savo keršto neįvykdysiu. Jau tu dėl to nebijok...

— Tegu Dievas jums atlygina, nors tuo galiu guostis! Žinojau, kad jam nedovanosite. Bet kaip tai įvykdysite ?

— Įvykdžius jam savo uždavinius, bus arba karas arba taika — supranti? Jei bus karas, išsiųsiu jam šaukimą, kad prieš kautynes stotų su manim į dvikovą.

— Ant sumindytos žemės?.

— Taip, ant sumindytos žemės, raitas arba pėsčias, bet tik iki mirties, o ne iki nelaisvės. O jei bus taika, nuvyksiu į Malburgą ir ietimi trenksiu į pilies vartus, o trimitininkui įsakysiu trimituoti, kad jį mirtin šaukiu. Jau jis man nepasislėps.

— Žinoma, nepasislėps. Ir tokią pirtį jam užkursite, kad ir pats norėčiau ją pamatyti.

— Norėtumei? Su Zaviša nesikaučiau, ir su Paška, taip pat ir su Povala, bet nesigiriant, tokius kaip jis — du paguldyčiau. Pamatys tas kryžiuotpalaikis! Ar gi nestipresnis buvo tas fryzų riteris? O kai kirtau jam iš viršaus į galvą be šalmo, tai kur mano kirvis sustojo? Tik jo dantys mano kirvį sulaikė. Gal ne?

Zbyška atsiduso patenkintas ir tarė.

— Lengviau bus man žūti.

Ir abu pradėjo dūsauti, o paskui vyresnysis riteris pradėjo sujaudintu balsu kalbėti:

— Tu nesirūpink. Tavo kaulams neteks vieniems kitų ieškoti paskutiniojo teismo dieną. Užsakiau tau ąžuolinį karstą tokį, kad geresnio ir Mergelės Marijos vienuolės nebeturi. Nežūsi tu kaip koks bernas ar net neseniai iškeptas bajoras. Neleisiu, kad tavo galva būtų nukirsta ant to paties patiesalo, ant kurio miesčionims galvas kerta. Susitariau su Amilėjumi, kad tau duotų visai naują medžiagą, iš kurios ir pats karalius galėtų sau apsiaustą pasisiūdinti. Ir mišių tau nepagailėsiu — nebijok!

Zbyškos širdis džiaugėsi tai girdėdama, ir jis, pasilenkęs prie dėdės rankos, pakartojo:

— Tegu Dievas jums atlygina.

Tačiau kartais, nepaisant visų paguodos žodžių, jį kankindavo begalinis liūdesys. Kitą kartą, vos spėjęs pasisveikinti su jį aplankiusiu Macka, žiūrėdamas per geležinius sienos virbus, paklausė:

— O kas vyksta ten, pilyje?

— Auksinė giedra, saulutė šildo — visas pasaulis džiaugiasi.

Tai išgirdęs, Zbyška apkabino savo kaklą abiem rankom ir atmetęs galvą, tarė:

— O, galingasis Dieve! Kad taip užsėdus arklį pasijodinėti po laukus, po plačiuosius. Sunku jaunam mirti! Baisiai sunku!

— Žūsta žmonės ir su arkliais! — atkirto Macka.

— Taip, bet kiek prieš tai jie lavonų pakloja!..

Ir pradėjo klausinėti apie karaliaus pilyje matytus riterius: Zavišą, Farurėjų, Povalą, Lisą ir visus kitus — ką veikia, kaip laisvalaikį leidžia, kokiose rungtynėse dalyvauja? Ir klausėsi atidžiai Mackos atsakinėjimų: kaip anksti rytą šarvuoti per arklius šoka, kaip virves traukia ir kaip kaunasi kardais ir švino ašmenimis kirviais, kaip linksminasi ir kokias dainas dainuoja. Zbyška visa savo širdimi geidė būti kartu su jais, o išgirdęs, kad tuojau po krikštynų Zaviša rengiasi išvykti kažkur į Vengriją prieš turkus, negalėjo susilaikyti nesušukęs:

— O kad ir mane leistų su juo! Geriau nuo pagonio rankos žūčiau!

Bet taip negalėjo būti, o tuo tarpu įvyko kas kita. Abi kunigaikštienės nepaliovė galvojusios apie Zbyšką, kuris buvo jas sužavėjęs savo jaunyste ir grožiu. Pagaliau kunigaikštienė Aleksandra sugalvojo parašyti laišką magistrui. Magistras iš tikrųjų negalėjo pakeisti kašteliono sprendimo, bet galėjo jaunuolį užtarti pas karalių. Karaliui Jogailai nepritiko Zbyškos pasigailėti, nes buvo nusikalsta prieš pasiuntinį. Tačiau atrodė tikras dalykas, kad jis Zbyškos pasigailėtų, jei pats Didysis magistras įsikištų. Tokiu būdu abiejų damų širdyse vėl atgimė viltis. Kunigaikštienė Aleksandra, pati jausdama silpnybę vienuoliškiems riteriams, buvo nemažai vertinama ir pačių riterių. Ne kartą ją pasiekdavo iš Malburgo turtingos dovanos ir laiškai, kuriuose magistras ją vadino garbinga ir dievobaiminga geradare ir ypatinga ordino globėja. Jos žodžiai galėtų daug ką paveikti ir todėl atrodė beveik tikra, kad jos prašymas būtų išklausytas. Reikėjo tik susirasti pasiuntinį, kuris sugebėtų trumpiausiu laiku laišką nugabenti ir grįžti su atsakymu. Išgirdęs apie tai, senasis Macka ėmėsi šio uždavinio negaišdamas...

Įprašytas kaštelionas sutiko iki tam tikro laiko palaukti su sprendimo vykdymu. Pilnas pasitikėjimo Macka negaišdamas dar tą pačią dieną pradėjo rengtis į kelionę, o paskui patraukė dar pas Zbyšką, kad paskelbtų jam šitą laimingą žinią.

Pačiu pirmuoju momentu Zbyška pražydo džiaugsmu, lyg tarytum bokšto durys būtų jam atidarytos. Tačiau paskui susimąstė, greitai atsigavo ir tarė:

— Kas ten iš vokiečių ko nors gera sulauks! Lichtenšteinas taip pat galėjo prašyti karaliaus malonės ir, taip darydamas, būtų dar laimėjęs, nes apsisaugotų nuo keršto, — bet vis dėlto nieko nenorėjo daryti...

— Jis įsižeidė, kad jo Tyneco kelyje neatsiprašėme. Apie magistrą Konradą žmonės blogai nekalba. Pagaliau pralaimėti šitame dalyke nieko nepralaimėsi.

— Teisybė, — tarė Zbyška, bet tenai žemai jam nesilankstykite.

— Kam aš turiu lankstytis? Kunigaikštienės Aleksandros laišką vežu — ir tiek...

— Taip, jei toks geras esate, tegu Dievas jums padeda...

Staiga pažvelgė į dėdę ir tarė:

— Jei karalius man atleis, tai Lichtenšteinas bus mano, ne jūsų. Atsiminkite...

— Dar galva netikra, todėl jokių pasižadėjimų nedaryk. Ir taip per daug kvailų pasižadėjimų davei, — pykdamas atsakė senasis.

Paskui abu apsikabino, ir Zbyška pasiliko vienas. Jo sieloje maišėsi viltis ir netikrumas. Atėjo naktis, o su ja ir audra. Virbais išpinti langai tarpais nušvisdavo žaibų pašvaistėmis, o griaustinis drebino kalėjimo sienas. Įsisukęs į bokštą švilpaujantis vėjo gūsis užgesino prie jo

Pilietis, turtingas žydas ir riteris viduramžiais

lovos spinksinčią lempelę, ir paskendęs tamsoje Zbyška vėl neteko bet kurios vilties ir per visą naktį nepajėgė nė akių sumerkti...

— Jau aš mirties neišvengsiu, — galvojo, ir niekas man negali padėti.

Tačiau rytą atėjo jo aplankyti kunigaikštienė Ona Janušienė kartu su Danute, kuri atsinešė ir kankles. Zbyška, nors ir buvo išvargintas nemigo nakties, netikrumo ir savo nedalios, tačiau neužmiršo riterio pareigos — pademonstruoti susižavėjimą Danutės grožiu.

Kunigaikštienė pakėlė į jį pilnas liūdesio akis ir tarė:

— Nesidžiauki jąja, nes, jei Macka nepargabens laimingos žinios arba ko gero visai negrįš, tada tu, vargšeli, netrukus danguje džiaugsies geresniais dalykais.

Ir tada, begalvojant apie jaunojo riterio likimą, pasipylė jos veidu ašaros. Tuo pačiu pasekė ir Danutė. Zbyška vėl pasilenkė prie jų kojų, nes ir jo širdis, girdėdama verksmus, pradėjo tirpti kaip vaškas krosnyje. Jis nemylėjo Danutės taip, kaip vyras myli mergaitę, tačiau jautė, kad ją myli iš visos širdies ir kad į ją žiūrint krūtinėje vyksta tokie dalykai, tarytum tenai būtų visai kitas žmogus, netoks griežtas, netoks impulsyvus, netrokštąs taip labai karo ir tuo pat metu besiilgįs meilės. Jį apėmė toks gailestis, kad turi jos netekti ir kad negalės įvykdyti to, ką prižadėjo.

— Jau aš tau, vargšele, nepaklosiu po kojomis povo plunksnų, — kalbėjo. — Tačiau į Dievo akivaizdą stojęs, tarsiu: “Atleisk man, Viešpatie, nuodėmes, bet jei žemėje yra kas gero, suteik ne kam kitam, o tik panelei Jurandaitei iš Spychovos”.

— Neseniai susipažinote, — tarė kunigaikštienė. — Dievas neišklausys tavęs, nes viskas būtų veltui.

Zbyška pradėjo atsiminti viską, kas buvo įvykę Tyneco smuklėje, ir vėl pasidarė linksmas. Pagaliau pradėjo Danutės prašyti padainuoti tą pačią dainą, kurią tada dainavo ir kada jis pagriebė Danutę nuo suolo ir atnešė pas kunigaikštienę.

Ir Danutė, nors ir nebūdama nusiteikusi dainuoti, tuojau pakėlė galvutę į lubas ir primerkusi kaip paukštelis akutes pradėjo:

O kad aš turėčiau

Sparnelius kaip gulbė,

Skrisčiau pas Jonelį

Į Sileziją.

Nutūpčiau ašen

Tenai ant tvorelės:

“Pažvelk tu į mane

Vargšę našlaitėlę.”

Bet staiga iš po jos vokais užspaustų akių pabiro ašaros ir negalėjo daugiau dainuoti. O Zbyška sugriebė ją į rankas, kaip ir aną sykį Tyneco smuklėje, ir pradėjo vaikščiodamas po patalpą pakiliai kalbėti:

— Ne damos aš tavyje ieškojau. Tegu tik Dievas mane išsaugo, tegu tik tu subręsti ir tegu tik tavo tėveliai leidžia — tada aš tave tai vesčiau, mergaite!..

Apkabinusi jo kaklą, Danutė paslėpė savo išverktą veidą ant jo pečių, o gailestis jame augo kaskart didesnis ir, plaukdamas iš pačios slaviškos širdies gelmės, jo krūtinėje išsiliejo liaudies dainos žodžiais:

Tai aš tave imčiau,

tai vesčiau, mergaite!

VI.

Tuo metu vyko įvykiai, kurių šešėlyje kiti rūpesčiai žmonių akyse neteko bet kurios reikšmės. 21 dienos pavakarėje pasklido pilyje žinia apie staigų karalienės nusilpnėjimą. Iššaukti gydytojai kartu su vyskupu išbuvo jos kambariuose per visą naktį, o tuo tarpu iš karalienės damų buvo nugirsta, kad karalienę pradėjo varginti perankstyvi skausmai. Krokuvos kaštelionas Jaska iš Tenčyno tą pačią naktį išsiuntė pasiuntinius pas išvykusį karalių. Kitą rytą žinia pasklido mieste ir apylinkėse. Buvo sekmadienis, todėl žmonių minios užtvenkė bažnyčias, kuriose kunigai liepė žmonėms melstis už karalienės sveikatą. Visos abejonės staiga išnyko. Po pamaldų svečiai riteriai, atvykę į gimtuvių šventę, bajorai ir pirklių atstovai patraukė į pilį. Cechai ir brolijos žygiavo su vėliavomis. Apie pietų metą nesuskaitomos minios žmonių apgulė Vavelio pilį, karaliaus lankininkai maišėsi minioje, darydami tvarką ir įsakydami laikytis tyliai ir ramiai. Miestas beveik visai ištuštėjo, tik tarpais tuščiomis gatvėmis praeidavo būriai aplinkinių ūkininkų, patyrusių apie karalienės ligą ir norinčių prisiskverbti arčiau pilies. Pagaliau pagrindiniuose vartuose pasirodė vyskupas ir kaštelionas, o su jais ir katedros kanauninkai, karaliaus patarėjai ir riteriai. Jie slinko palei sienas ir su naujiena reiškiančiais veidais pradėjo žmonėms įsakinėti susilaikyti nuo šūkavimų, kad nepakenktų sergančiai karalienei. Tada jie visiems bendrai paskelbė, kad karalienė pagimdė dukterį. Žinia pripildė visų širdis džiaugsmu, ypač kad tuo pat metu buvo patirta, jog, nepaisant perankstyvo gimdymo, nei karalienei, nei kūdikiui negresiąs joks numatomas pavojus. Minios pradėjo retėti, nes prie pilies negalima buvo šūkauti, o kiekvienas iš džiaugsmo norėjo ir patriukšmauti. Ir iš tikrųjų, vos tik buvo pasiekta į turgavietę vedančios gatvės, pasigirdo ir dainos ir džiaugsmingi šūkavimai. Žmonių džiaugsmo netemdė ir faktas, kad pasaulio šviesą išvydo mergaitė, o ne berniukas. “Ar buvo bloga, kalbėjo, kad karalius Liudvikas neturėjo sūnų ir kad Jadvyga paveldėjo karaliją? Per vedybas su Jogaila valstybės galybė padvigubėjo. Taip pat bus ir dabar. Kur rasti tokią įpėdinę, kokia bus mūsų karalaitė, nes nei Romos imperatorius, nei joks kitas karalius neturi tokias didelės valstybės, tokių plačių žemių ir taip gausiai riterių. Dėl jos rankos varžysis galingiausi valdovai, lenksis karalienei ir karaliui, važinės į Krokuvą, o mums, pirkliams, tas bus naudinga, nekalbant jau apie tai, kad kuri nors nauja valstybė, Čekija ar Vengrija, vėl susijungs su mūsų karalija”. Taip tarp savęs kalbėjo pirkliai, ir džiaugsmas augo valandėlėmis. Žmonės linksminosi namuose ir smuklėse. Turgaus aikštė prisipildė šviesų ir žibintų. Priemiesčiuose prie Krokuvos gyvenantieji ūkininkai, kurių kas kartą vis daugiau atsikeldavo į Krokuvą, susibūrė į stovyklas apie savo vežimus. Žydai posėdžiavo prie sinagogos Kazimierinėje. Iki vėlyvas nakties, beveik iki aušros, turgaus aikštėje būriavosi žmonės, ypač apie rotušę ir svarstyklių pastatus lygiai taip, kaip per didžiąsias muges. Žmonės dalinosi žiniomis, skverbėsi artyn pilies naujų patirti ir būriais apspisdavo iš ten grįžtančiuosius.

Blogiausia žinia buvo ta, kad vyskupas Petras naujagimę pakrikštijo tą pačią naktį: buvo daroma išvada, kad mergaitė turinti būti labai silpna. Gudresnieji miestiečiai tačiau pasakojo nutikimus, pagal kuriuos vos gyvi pakrikštyti naujagimiai tuoj pat po krikšto parūdydavę didelę jėgą gyventi. Tokiu būdu jų viltys augo, o jas dar labiau didino naujagimei suteiktas vardas. Buvo kalbama, kad joks Bonifacas ar Bonifacija negali numirti tuojau atėję į šį pasaulį, nes jiems esą pavesta padaryti ką nors gera, o pirmaisiais jų gyvenimo metais, ypač pirmaisiais mėnesiais vaikas negali padaryti nieko, nei gera, nei bloga.

Kitą dieną iš pilies atėjo žinios, nepalankios nei motinai, nei kūdikiui, ir sukrėtė visą miestą. Bažnyčiose per visą dieną buvo spūstis, tarytum atgailos metu. Pasipylė maldų ir pažadų jūros už karalienę ir karalaitę. Susijaudinę miestiečiai stebėjo, kaip neturtingi ūkininkai aukodavo ketvirtį saiko javų, kiti avinėlius, vištas, džiovintų grybų virtines ar maišelius riešutų. Riteriai, pirkliai ir amatininkai taip pat skyrė gausias dovanas. Buvo pasiųsti pasiuntiniai į stebuklingas vietas. Astrologai tyrinėjo žvaigždes. Pačioje Krokuvoje buvo įsakytos maldingos eisenos, kuriose dalyvavo visi cechai ir visos brolijos. Visas miestas plevėsavo vėliavomis. Taip pat įvyko ir vaikų eisena, nes buvo tikima, kad nekalti kūdikiai lengviausiai gali išprašyti iš Dievo malonių. Per miesto vartus vyko vis nauji būriai žmonių iš apylinkių.

Ir taip diena bėgo paskui dieną tarp nuolatinio varpų skambėjimo, bažnyčiose susirinkusių žmonių šnabždėjimo, eisenų ir pamaldų. Bet, kaisavaitei praėjus ir karalienė ir kūdikis dar tebebuvo gyvi, į žmonių širdis pradėjo grįžti pasitikėjimas. Žmonėms atrodė neįtikėtinas dalykas, kad Dievas galėtų pasišaukti valstybės valdovę, kuri, tiek daug Jam padariusi, turėtų palikti nebaigtus didelius dalykus. Mokytieji prisimindavo, kiek daug ji buvo padariusi Akademijai, dvasininkai — Dievo garbei, valstybininkai — taikai tarp krikščionių karalių, teisės žinovai — teisingumui, neturtingieji — kiek gero vargšams. Ir visiems netilpo galvoje, kad karalijai ir pasauliui taip reikalinga gyvybė būtų taip anksti nutraukta.

Tuo tarpu liepos 13 dieną gedulingi varpai paskelbė kūdikio mirtį. Miestas vėl subruzdo, ir netikrumas apgaubė žmones. Žmonių minios vėl apsupo Vavelį, teiraudamosios apie karalienės sveikatą. Tačiau šiuo metu nepasirodė nė vienas su geromis naujienomis. Apskritai, įvažiuojančių į pilį ir grįžtančių iš jos ponų veidai darėsi kas dieną vis labiau nuliūdę. Buvo kalbama, kad kunigas Stanislovas, laisvųjų mokslų magistras Krokuvoje, jau nepasitraukia nuo karalienės, kas dieną priimančios Šv. Sakramentus. Taip pat buvo kalbama, kad kiekvieną kartą komuniją priėmus jos kambariai sušvinta dangiškomis šviesomis. Kai kurie sakėsi matę tai pro langą. Tačiau šitos kalbos spaudė karalienei atsidavusių damų širdis, nes jos galvojo, kad tokie ženklai rodo, jog karalienė artėjanti į antžemišką gyvenimą.

Kai kurie tačiau netikėjo, kad gali įvykti toks baisus dalykas, ir stiprinosi viltimi, kad teisingasis dangus pasitenkinsiąs viena auka. Tačiau liepos 17 dieną, penktadienio rytą žmonėse pasklido žinia, kad karalienė merdi. Kas buvo gyvas, skubėjo prie pilies. Miestas tiek ištuštėjo, kad jame liko tik paliegėliai, nes net ir motinos su kūdikiais išskubėjo prie pilies vartų. Parduotuvės buvo uždarytos; valgis nebuvo gaminamas. Sustojo visas gyvenimas, o tuo tarpu prie Vavelio juodavo žmonių minia — nerami, išgąsdinta, bet tylinti.

Apie 13 val. pasigirdo katedros bokšto varpas. Iš karto nebuvo suprasta, ką tai galėtų reikšti, tačiau baimė pradėjo šiaušti žmonėms plaukus. Visų galvos ir akys nukrypo į bokštą, į kas kartą vis labiau įsisiūbuojantį varpą, kurio gailų skambėjimą pradėjo kartoti pranciškonų, Šv. Trejybės, Šv. Mergelės Marijos ir visi kiti ilgo ir plataus miesto varpai. Pagaliau buvo suprasta, ką tas varpų dejavimas reiškia, ir žmonių širdys prisipildė baimės ir tokio skausmo, tarytum varpų metalinė šerdis kirstų į kiekvieno širdį.

Staiga bokšte pasirodė juoda, su didele kaukole viduryje, vėliava, kurios apačioje baltavo du kryžmai sudėti blauzdikauliai. Visos abejonės išnyko: karalienė atidavė Dievui savo sielą.

Prie pilies pasigirdo šimto tūkstančių žmonių šauksmas ir verksmas, ir susiliejo su liūdnais varpų garsais. Kai kurie krito ant žemės, kiti plėšė nuo savęs rūbus ir draskė veidus, kiti kurčiai žvelgė į pilies mūrus, dar kiti garsiai dejavo ar, tiesdami rankas į bažnyčios ar karalienės kambarių pusę, maldavo Dievo pasigailėjimo ir stebuklo. Bet taip pat pasigirdo ir pykčio garsai, kurie dėl susijaudinimo ir nevilties panešėjo į piktžodžiavimus. “Kodėl mūsų mylima karalienė buvo atimta iš mūsų? Kam mūsų eisenos, mūsų maldos ir prašymai? Auksiniai ir sidabriniai pažadų ženklai buvo brangūs, bet už tai nieko mes negauname. Buvo paimta, bet nieko neduota!” Kiti tačiau dejuodami ir ašarodami, kartojo: “Jėzau, Jėzau, Jėzau!” Minios žmonių norėjo patekti į pilį, kad dar kartą galėtų pažvelgti į mylimos karalienės veidą. Jų neįleido, bet pažadėjo, kad netrukus jos kūnas bus pašarvotas bažnyčioje, kur kiekvienas galėsiąs ją pamatyti ir už ją pasimelsti. Vėliau, pavakare didelės minios žmonių pradėjo grįžti į miestą, pasakodamiesi apie paskutines karalienės valandas, laidotuves ir stebuklus, turėsiančius įvykti prie jos kūno ir kapo. Jų tikrumu jau dabar nė vienas neabejojo. Buvo net kartojama, kad karalienė tuojau pat būsianti kanonizuota ir visiems, kurie šiam teigimui nepritarė, buvo grasoma Avignonu.

Gedulas apgaubė miestą ir visą kraštą., ir ne tik eilinis žmogus, bet ir visi galvojo, kad kartu su karaliene užgeso ir laimingoji karalijos žvaigždė. Net ir Krokuvos ponų tarpe buvo tokių, kurie matė tik tamsią ateitį. Pradėta klausinėti save ir kitus, kas dabar įvyks: ar karalius Jogaila, mirus karalienei, turės teisę valdyti karaliją, ar turės grįžti į savąją Lietuvą, į Didžiojo Kunigaikščio sostą? Kai kurie numatė ir ne be pagrindo, kad jis pats panorėsiąs atsisakyti sosto ir tokiu būdu kartu su Jogaila iš Karūnos iškris neišmatuojami plotai žemių, prasidės karai tarp Lietuvos ir Karalijos. Ordinas taip pat pasijus stipresnis, taip pat ir Romos imperatorius ir Vengrijos karalius — o karalija, iki vakar dienos dar buvusi galingiausia valstybė pasaulyje, susmuks ir bus naikinama.

Pirkliai, kuriems buvo atviri dideli Lietuvos ir Rusijos kraštai, bijodami nuostolių, darė maldingus pasižadėjimus, kad tik Jogaila pasiliktų karaliumi, nors šituo atveju buvo pranašaujamas greitas karas su ordinu. Buvo žinoma, kad nuo šito karo Jogailą sulaikydavo tik karalienė. Žmonės dabar atsiminė, kaip kitados karalienė, pasipiktinusi kryžiuočių ordino gobšumu ir priekabių ieškojimu, pranašiškų vizijų pagauta kalbėjo: “Kol aš gyvenu, tol sulaikau savo vyro ranką ir teisėtą pyktį, tačiau atsiminkite, kad man mirus jus ištiks bausmė už visus jūsų nusidėjimus!”

Tačiau jie savo išdidume ir aklume karo nebijojo, nes manė, kad, jai mirus, karalienės šventumo aureolė daugiau nebesulaikys savanorių plūdimo iš vakarinių kraštų. Kilus karui jie tikėjosi sulaukti tūkstančių karių iš Burgundijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų tolimesnių kraštų. Tačiau Jadvygos mirtis buvo toks lemiantis įvykis, kad kryžiuočių pasiuntinys Lichtenšteinas, nelaukdamas net išvykusio karaliaus grįžimo, išskubėjo į Malburgą, kad galėtų kuo greičiausiai pranešti Didžiajam magistrui ir kapitulai svarbią ir tam tikrais atžvilgiais žiaurią žinią.

Vengrijos, Austrijos, Romos ir Bohemijos pasiuntiniai išvyko paskui jį arba pasiuntė pas savo valdovus pasiuntinius. Jogaila atvyko į Krokuvą sunkaus liūdesio slegiamas. Pirma proga ponams pareiškė, kad nenorįs be karalienės būti Lenkijos karaliumi ir kad grįšiąs į paveldimą Lietuvos sostą. Liūdesio kankinamas jis nebenorėjo kištis į jokius reikalus, neatsakinėjo į klausimus, o tarpais jį apimdavo toks pyktis prieš save patį, kad buvo išvykęs, kad nebuvo karalienei mirštant, neatsisveikino su ja ir neišgirdo paskutinių jos žodžių ir pageidavimų. Veltui kunigas Stanislovas ir vyskupas jam aiškino, kad karalienės liga buvo netikėta ir kad pagal visus žmonių skaičiavimus jis turėjo pakankamai laiko grįžti naujagimio sutikti, jei gimdymas būtų įvykęs normaliu laiku. Tokie aiškinimai jam jokios paguodos neteikė ir jo skausmo nemaldė. “Ne karalius aš be jos, — atsakinėdavo vyskupui, — tik atgailaujantis nusidėjėlis, niekada nerasiantis nusiraminimo,” paskui įsmeigdavo akis į žemę ir niekas negalėdavo iš jo daugiau žodžio ištraukti.

Tuo metu visi buvo užimti karalienės laidotuvėmis. Iš viso krašto traukė naujos minios ponų, bajorų ir valstiečių ir ypač elgetų, kurie tikėjosi laimėti daug išmaldų laidotuvių metu, truksiančiu ištisą mėnesį. Karalienės kūnas buvo pašarvotas katedroje ant tam tikro paaukštinimo, padaryto tokiu būdu, kad karalienės galva ir viršutinė kūno dalis buvo iškelta aukščiau už kojas. Taip buvo padaryta sąmoningai, kad žmonės galėtų geriau pamatyti karalienės veidą. Katedroje vyko nuolatinės nenutrūkstamos pamaldos. Prie morų degė tūkstančiai vaškinių žvakių, kurių apsiausta gulėjo ji, rami, šypsanti, panaši į baltą mistinę rožę, kryžiumi sudėtomis rankomis ant dangaus spalvas suknelės. Žmonės žvelgė į ją, kaip į šventąją ir vedė prie jos apsėstuosius, luošuosius ir sergančius vaikus ir kartą pačiame viduryje pamaldų pasigirdo riksmas kažkurios motinos, kuri savo sergančio vaiko veide pastebėjo šypsnį, sveikatos pranašą, tai šauksmą kažkokio paraližuotojo, kuris staiga atgavo jėgą valdyti nelankstomus sąnarius. Tuo metu žmonių širdys sudrebėdavo, ir žinia apie stebuklą apibėgdavo bažnyčią, pilį ir miestą ir sutraukdavo kas kartą vis didesnes minias nelaimingųjų, kurie galėjo tikėti tik stebuklu atgauti savo sveikatą.

Tuo metu apie Zbyšką buvo pamiršta visai, nes kas galėjo tokios milžiniškos nelaimės metu atsiminti apie paprastą kilmingą jaunuolį ir jo kalinimą pilies bokšte. Zbyška tačiau žinojo iš pilies sargų apie karalienės ligą, girdėjo žmonių triukšmą apie pilį, o, išgirdęs minios verksmus ir varpų skambėjimą, puolė ant kelių ir, atsiminęs savo likimą, iš visos širdies pradėjo verkti dėl mylimos karalienės mirties. Jam atrodė, kad kartu su ja kažkas užgeso ir jam ir kad dėl šitos mirties yra neverta niekam gyventi pasaulyje.

Laidotuvių garsai, bažnyčių varpai, eisenų giesmės ir minių judėjimas jo buvo girdimi visą savaitę. Per tą laiką jis pasidarė susimąstęs, neteko noro valgyti ir miegoti ir vaikščiojo po savo kamerą kaip laukinis žvėris po narvą. Jį vargino vienuma, nes buvo dienų, kad net ir kalėjimo sargas neatnešdavo jam šviežio maisto ir vandens — taip visi buvo užimti karalienės laidotuvėmis. Karalienei mirus niekas jo neaplankė: nei kunigaikštienė, nei Danutė, nei Povala, kuris anksčiau jam rodė tiek daug gero, nei pirklys Amiliejus, Mackos pažįstamas. Zbyška su kartėliu galvojo, kad Mackai mirus visi jį užmirštų. Tarpais jis pagalvodavo, kad jį užmirš galbūt ir teisė, ir kad jam teks pūti kalėjime iki mirties. Tuo metu jis maldavo mirties.

Pagaliau praėjus mėnesiui nuo karalienės mirties ir prasidėjus antram, pradėjo ilgėtis Mackos grįžimo. Macka buvo prižadėjęs greitai joti ir negailėti arklio. Malburgas — ne pasaulio krašte. Per dvylika savaičių galima buvo nujoti ir grįžti, ypač, jei kas skubėjo. “Bet galbūt ir jis neskuba — su gailesčiu galvojo Zbyška, — gal būt kur pakelėje susirado moterį ir gabenasi ją į Bogdaniecą, tikėdamasis susilaukti savojo įpėdinio, o aš čia per amžius turėsiu laukti Dievo pasigailėjimo!”

Pagaliau nustojo ir laiką skaičiavęs ir su sargu kalbėjęs ir tik iš voratinklių, pakibusių langų virbuose, suprato, kad artėja ruduo. Ištisomis valandomis jis sėdėdavo ant lovos, pasirėmęs rankomis į kelius, pirštus panėręs į plaukus, kurie jam siekė dabar žemiau pečių, ir pusiau miegodamas, pusiau sustingęs būdamas nepakeldavo galvas net ir tada, kai atnešęs maistą sargas jį užkalbindavo. Tačiau vieną dieną sugirgždėjo vyriai ir nuo slenksčio pasigirdo pažįstamas balsas:

— Zbyška!

— Dėde!—suriko nuo suolo atsiplėšęs Zbyška.

Macka suėmė jį į glėbį, paskui rankomis suspaudė jo galvą ir pradėjo bučiuoti. Gailestis, kartėlis ir ilgėjimasis taip suspaudė jaunuolio širdį, kad pradėjo verkti ant dėdės krūtinės kaip mažas vaikas.

— Galvojau, kad jau nebegrįšite, — tarė verkdamas.

— Nedaug ir betrūko, — atsakė Macka.

Tuo tarpu Zbyška pakėlė galvą ir, pažvelgęs į jį, sušuko:

— O kas jums atsitiko?

Ir žvelgė stebėdamasis į suliesėjusį, sukritusį ir išblyškusį kaip drobė seno kario veidą, į sulinkusią jo išvaizdą ir pražilusius plaukus.

— Kas jums? — pakartojo.

Macka atsisėdo ant suolo ir valandėlę sunkiai dūsavo.

— Kas atsitiko? — tarė pagaliau. — Vos perjojau per sieną, kaip vokiečiai apšaudė mane miške iš lanko. Plėšikai riteriai! — žinai? Dar ir dabar sunku man kvėpuoti. . . Dievas atsiuntė man pagalbą, kitaip manęs čia jau nebematytum.

— Kas jus išgelbėjo?

— Jurandas iš Spychovos, — atsakė Macka.

(Bus daugiau)