LIETUVIŲ SĄJUNGA “RAMOVĖ” KRYŽKELĖJE
ZIGMAS RUMŠA
STRAIPSNIS DISKUSINIS
Lietuvių Sąjungos “Ramovė” legalizavimui ar reorganizavimui jau nuo seniai sėjama mintis įsijungti į Amerikos Lietuvių Legioną — pasidaryti to legiono vasalu. Siūloma ramovėnams pasidaryti tokios organizacijos nariais, kuri pati yra nykimo laipsnyje ir jos pagrindiniai siekiai ne Lietuvos Valstybės atstatymo tikslas, bet lietuvių bendravimas, lietuvių tautos kultūros propagavimas, paradai, uniformos ir t.t. (Plačiau apie šį legioną rasime p.m. Karyje Nr. 7). Jeigu nevisai tiksliai, bet apytikriai Amerikos Lietuvių Legioną galima prigretinti prie tų Amerikos lietuvių organizacijų, kurių organizatoriai, prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą, galvodami apie Lietuvių tautos laisvę ir didžiuodamiesi lietuvių praeities karo žygiais, stengėsi per šias organizacijas įdiegti rusenančią patriotinę dvasią ir sulaikyti lietuvius linkstančius į nutautėjimą. Tokias čia kelias organizacijas galima paminėti, k.a.: Lietuvių Kareivių Draugystė, Švento Mykolo Archangelo Draugija, Vytauto Posto Legionieriai ir panašiai. 1919—1923 metais, Lietuvos sūnums vejant priešą iš Tėvų Žemės, Amerikos lietuviai — veteranai taip pat organizavosi kovojantiems broliams padėti. Neskaitant smulkių lokalinių susibūrimų, buvo sudarytos dvi stambios centrinės organizacijos: Lietuvos Laisvės Sargų su centru New Yorke ir Susivienijimo Amerikos Lietuvių Kareivių su centru Chicagoje. Tačiau su ginklu kovojantiems broliams padėti gal vienas kitas teatvyko.
Pagal Lietuvių Sąjungos “Ramovė” statutą, visi nuo eilinio iki generolo buvusios Lietuvos Kariuomenės kariai ir lietuviai, tarnavę kitų valstybių kariuomenėse (atskiru skyriaus valdybos nutarimu) jungiasi į šią organizaciją, kad sutelktomis jėgomis pasipriešintų imperialistiniam — internacionaliniam komunizmui ir atstatytų Lietuvos Valstybę. Visi kiti uždaviniai tik išplaukia iš to pagrindinio nutarimo — tikslo ir yra antraeiliai. Turint ne reprezentacinį tikslą, bet Lietuvos Nepriklausomybės atstatvmo idėją ar yra prasminga “Ramovei” sutirpti minėtame legione? Tiesa, L.S. “Ramovė” prieauglio neturi, bet nyksta ir A.L. Legionas, nes tremtinių jaunimas pasirinko kitus kelius.
Todėl šalininku už L.S. Ramovės susijungimą su A. L. Legionu, ar tiksliau sakant, prie A. L. Legiono prisijungimo, tektų paklausti kam tas viskas daroma? Ar dėl legalizavimosi, kad pasinaudotu čarteriu, ar, kad Lietuvos karys netektų savo vardo? Jeigu tas daroma dėl formos ar laikino prisitaikinimo, tai iš dalies būtų pateisinama, bet jeigu tas daroma pagal antrąjį varianta, tai būtų skaudus smūgis Tėvynės laukuose kovojančiai tautai. Buvusios Lietuvos Kariuomenės kariai neturėtu slėptis ir išsižadėti, bet priešingai — didžiuotis, kad buvo jos nariais ir tokiais toliau skaitomi, nes tos nuomonės pasilieka ir toliau mūsų tautiečiai už “Geležinės Uždangos”. Tiesa, didesnė dalis lietuvių spaudos Amerikoje, ar tai apie visą buvusią Lietuvos Kariuomenę, ar tai apie jos pavienius asmenis, jų gerąsias puses ir darbus apeidama ar neįmatydama, rašo apie pripuolamą blogį ar pasitaikusias joje neigiamybes, tirštindama viską tą juodomis spalvomis, apsilenkdama dažnai su tiesa. Pasitaikydavo neigenybių, bet ar jų nėra ir kitose pavyzdinėse kariuomenėse? Tačiau pamirštant gerąsias jos puses, ar vertėtų šiais laikais tik vien blogąsias puses be reikalo minėti, kas gal sudaro priežastį išsižadėti savo kariuomenės?
Palikim istorijai ir istorikams, kurie daugiau kompetetingi, tarti žodį dėl buvusios Lietuvos Kariuomenės atliktų didžiųjų darbų, atstatant 1918—1923 metais Lietuvos Valstybę ir tos kariuomenės gana ryškų įnašą Nepriklausomybės laikais į visos Lietuvos gyvenimo sritis. Norėčiau tik priminti buvusios Lietuvos Kariuomenės tragedijos metu iškilusius ryškesnius momentus, sugrupuojant juos šitaip:
1. 9 p. L.K. Vytenio pulko žygis, okupuojant Sovietų Sąjungai Lietuvą ir jo vėlesnis didvyriškas pasipriešinimas.
2. Atskirų mažesnių dalinių ar pavienių karių, ypač iš žaliojo kaimo jaunimo, pasipriešinimai priimti savanoriškai priesaiką Raudonajai Armijai.
3. Dėl “Didžiųjų” politinių kombinacijų persiformavusios į pogrindį Lietuvos Kariuomenės (turiu galvoje ir atsargas paruoštas taikos metu) 1941 m. birželio 22 d. sukilimas prieš okupantus ir išvalymas Lietuvos krašto nuo bolševikų.
4. Mūsų Savisaugos Dalinių narsios kovos prie Ilmenio ežero ir kituose frontuose.
5. Didžiausiam vokiečių nustebimui, generolui Plechavičiui trumpai prašant, keliu dienu laikotarpyje, nepaprastu tikslumu ir greitumu susiorganizavo Vietinė Rinktinė, nors išviršiniai žiūrint Lietuvos Kariuomenė ir jos štabai neegzistavo. Ja galima buvo didinti iš keliolikos tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių kovotojų, nes savanoriu netrūko. Kieto žemaičio — generolo Plechavičiaus vadovaujama, ši Rinktinė nebuvo atiduota vokiečių karo mašinai, bet paleista ir jos dalyviai tampa anų dienų partizanų pradininkais, o pats vadas su savo štabu patenka į koncentracijos stovyklą, kad išgelbėtų Lietuvos jaunimą.
6. Mūsų pavienių karių didvyriški pasižymėjimai paskutiniojo karo žygiuose.
Tie visi momentai yra mūsų pasididžiavimas, mūsų druska ateities Lietuvos vadavimo žygiams. Jie laukia kario — rašytojo plunksnos, kad mes prisimintume, kad juos išgarsintume mūsų tautoje, ypač lietuvių bręstančiam jaunimui, kuriam jie būtu kelrodis ateities Tėvynės laisvinimo darbuose. Taigi ar ta viską atliksime, jeigu jau nebūsime ramovėnais? Persiorganizavę mes greičiau nuo vaišingo šio krašto stato ir minkšto guolio pavargsime savo tautai, o lietuviškas jaunimas negrįžtamai išnyks Tėvynei. Už šį darbą ir istorija nepagirs buvusios Lietuvos Kariuomenės karių emigracijoje.
Ramovėnams, prieš darant galutinį sprendimą, dar kartą tektų pasvarstyti ar nėra galimybių L.S. “Ramovę” išlaikyti savistoviai. Juk turime pavyzdžių, k.a.: Teisininkai, Agronomai, Inžinieriai. Architektai, Miškininkai, Šauliai ir kitos Laisvoje Lietuvoje veikusios profesijos ir organizacijos turi savo savistovius organizuotus susibūrimus. Jeigu nėra galimybės Lietuvių Sąjungai “Ramovė” savistoviai išsilaikyti, tai geriausia pasilikti prie Lietuvių Bendruomenės ir leistinuose rėmuose, pagal esamas galimybes, Tėvynės vadavimo darbo ratą sukti.
Tektų priminti, kad čia atvykę buvę Lenkijos kariai sukūrę savo organizaciją, “Kolo Armiji Krajowej”, kol kas jos performavimais neužinteresuoti.
L.S. “Ramovė” įsijungimo šalininkai turėtų dar atsižvelgti į padėtį veikiančių L.S. “Ramovė” skyrių Australijoje, Kanadoje ir kitur, kurie kažin ar panorėtų būti Amerikos Lietuvių Legiono priklausomybėje. Šalpos reikalu praktika to nerodo. Dabar į L.S. “Ramovę” telpa visų kraštų lietuviai kariai, bet į A.L. Legioną ar sutilps Australijos, Kanados, Lietuvos, Vokietijos ir kitų valstybių piliečiai?
