Kuprinės pabiros
— Už ką, Jonai, tu patekai į šią vergų stovyklą?
— Ogi už nepasakymą teisybės, kas kolchozo pirmininkui naktį pakaušį prakalė. O tu už ką?
— Aš atvirkščiai! Aš už teisybės pasakymą, kad Sovietų Sąjunga yra vienas didžiulis pragaras su visais nelabaisiais ir prakeiktaisiais.
JOKŪBAS SU GALVA
Pažinojau poną Jokūbą Akamoną, didelį veikėją ir apsukrų pilietį, nei vandenyje skęstantį, nei ugnyje degantį. Aplamai, žmogų, turintį galvą ant pečių, o ne kokį nors arbūzą.
Kartą Kaune, viename garbingos organizacijos susirinkime, ponas Jokūbas, už prezidijumo stalo stovėdamas, sakė karštą ir patriotinę kalbą. Baigdamas staiga dūrė dešinės rankos rodomuoju pirštu žemyn ir perkūno balsu sugriaudė: “Jeigu tėvynei grės pavojus, aš pirmas už jos laisvę žūsiu!”
Ir išaugo mano akyse didvyris Jokūbas. Taip mano vaizduotėje ir susidarė reginys: po stalu guli žuvęs už tėvynę ponas Jokūbas.
Praėjus porai metų, kažkaip netikėtai patekau į vienos organizacijos pirmininkus ir su visomis, pirmininkui priklausančiomis pareigomis, perėmiau ir slaptųjų raštų bylą. Dievaž, apie tokias bylas organizacijose nė svajote nesvajojau. Susidomėjęs greit sėdausi už stalo pasidairyti po slaptuosius raštus. Tarp daugelio slaptų raštų raštelių, kurie galėtų gulėti ir neslaptųjų bylose, užtikau vieną sąrašą iš tikrųjų slaptą. Tai gautą iš saugumo su keliasdešimt organizacijos narių charakteristikomis.
Visos kitos neįdomios, paprastos, trumpos. Kiek ilgesnė ir įdomesnė charakteristika buvo apie poną Jokūbą Akamoną. Saugumas šiaip gražiai jį charakterizavo: “PilietisJokūbas Akamonas krikščionių demokratų valdymo metais buvo krikščionis demokratas, 1926 metais buvo liaudininkas, o dabar tautininkas. Žmogus linksta ten, kur valdžia. Kaipo toks, jokiam režimui nepavojingas”.
— Laimingas žmogus! — užskleidęs bylą pagalvojau. — Toks niekad ir niekur nepražus.
Prabėgo dar keletas metų. 1940 m. rudenį, nors ir šaltoka diena buvo, Kauno Laisvės alėjoj susitinku draugą Jokūbą, gerokai sušilusį ir beskubantį. Galvos plaukai susitaršę, po smakru raudonas kaklaryšis, kišeniukėje kyšo raudonų šukų galas, o švarko atlape raudonuoja įsegtas kūjis su pjautuvu.
— Skubu, drauge, labai skubu! — mano sulaikytas pradėjo teisintis. — Tie visokie darbai ir veikimai. O darbų begalės. Tik skubėk ir skubėk. Vakare 8 val. atvyk į mitingą. Būtinai! Į Rotušę! — Ir nušlapseno, nuskubėjo kompartijos būstinės link.
Smalsumo traukiamas vakare nueinu į draugo Jokūbo kviečiamą mitingą. Kalba, plepa, gargaliuoja įvairiausio plauko ir nosies piliečiai. Pagaliau kelintas ten iš eilės išeina draugas Jokūbas. Kalba taip karštai, lyg, rodos, Jokūbas būtų senesnis partietis net už patį Leniną. Baigdamas vėl duria pirštu žemyn ir liūto balsu sustaugia: “Jeigu grėstų pavojai, aš pirmas žūčiau už Lenino ir Stalino raudonąją vėliavą!”
Į ką ponas ir draugas Jokūbas dabar mano akyse išaugo, parašyti negaliu. Padorumas neleidžia. Tik prisiminiau saugumo atestaciją: “Jokiam režimui nepavojingas!”
1941 m. karštomis birželio pabaigos dienomis, bomboms jau sproginėjant, maniau, kad ir draugas Jokūbas iškulniavo tolyn į plačiosios tėvynės lygumas. Bet kur tau! Liko toj pačioj mūsų mažutėje žemelėje. Ar 1942 metų vasarą vėl susitinku jį Kaune, portfelyje prisikrovusį agurkų, kopūstų ir kitokio gero. Ir vėl skubėjo, kaip ir visuomet. Ir šįkart buvo nusiteikęs pagal naują vėją, keikdamas visus, kas ardo gerus santykius su naujosios Europos kūrėjais. Vadinas, Jokūbas perėjo per vandenį ir ugnį, nepaskendęs ir nesudegęs. Tai reikia turėti gerą galvą.
Bučiau apie Jokūbą ir užmiršęs, jeigu ne šis pavasaris. Einu Brooklyne Union Ave. ir prieš mano akis išdygsta ponas Jokūbas. Pačios mano akys iššoksta ant kaktos, netikėtai susitikusios Jokūbą.
— Ar seniai, pone Jokūbai, čia Brooklyne? — užklausiu.
— O, jau penki metai! — atsako Jokūbas.
— Ir nesusitikome nei jokiuose lietuvių parengimuose bei minėjimuose, nei lietuviškose bažnyčiose, — pridūriau. — Lietuvoje buvai toks didelis veikėjas, o čia niekur nesirodai.
— Et, brolyti — numojo ranka Jokūbas. — Čia ne Lietuva. Iš veikimo karjeros nepadarysi. Ar tu veiksi, ar ne — vis tą patį darbą fabrike dirbsi. O organizacijose dalyvauti, į parengimus eiti, žinai, doleris kaštuoja. Jie gatvėse nesimėto. Reikia sunkiai uždirbti. O ir į tas bažnyčias dykai nosies neįkiši. Įeidamas mesk dešimtuką, kokia pora rinkliavų — ir vėl po dešimtuką. O dešimtukai kruvinu prakaitu uždirbami. Kokią keletą kartų per metus užeinu į artimiausią airišių bažnyčią. Jau neesu toks bedievis, žinai, reikia taupyti centą juodajai dienai, nes nežinai kas rytoj bus.
Ir kaip matot, Jokūbas turi galvą. Žino, kada naudinga veikti ir sušilus be kvapo bėginėti po mitingus, o kada aklinai užsidaryti ir niekur nosies neiškišti, kad nesusidurtum su savaisiais tautiečiais. O susidurdamas su jais, gali kai kada klaidą padaryti ir jų įkalbėtas nueiti į kokį nors lietuvišką parengimą. O ten, žinai, doleris kaštuoja! Praleisto dolerio į banką nebepadėsi.
Raulas Gurga
