Kryžiuočiai
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
Santrauka iš praėjusio numerio:
Tynece Laukinio Buliaus smuklėje, priklausiusioje vienuolynui, keletas žmonių klausėsi seno kario Mackos iš Bogdanieco pasakojimų apie karus. Kartu su savo brolvaikiu Zbyška jis vyko iš Vilniaus į Krokuvą, kur tikėjosi dalyvauti turnyre ruošiamame karalienės Jadvygos garbei, kuri tuo metu laukėsi įpėdinio.
Jiems besikalbant ir begirkšnojant, trumpo poilsio smuklėje sustojo, kartu susavo dvariškių būriu, Kęstučio duktė kunigaikštienė Ona Danutė, Mozūrijos kunigaikščio Januso žmona. Jos merginų tarpe buvo jaunutė mergaitė Danutė, kuri dvariškiams prašant skambino kanklėmis ir dainavo. Jai pritarė kiti dainininkai, skambindami citra ir didelėm kanklėm.
-o-
Ir vėl pritarė dainininkai. Jaunasis Zbyška, iš pat mažens įpratęs į karus ir į žiaurius jo vaizdus, niekada savo gyvenime panašių dalykų nematė Jis palietė už peties greta stovintį Mozūrą ir paklausė:
— Kas ji tokia?
— Mergaitė iš karalienės dvaro. Mūsų krašte netrūksta dainininkų, kurie linksmina karaliaus dvarą, bet ji yra viena geriausių, ir kunigaikštienė niekieno dainų taip mielai neklauso, kaip jos.
— Dėl to aš nesistebiu. Maniau, kad tai tikras angelas ir negaliu nuo jos akių atitraukti. Kas jos vardas?
— Ar negirdėjote? — tai Danutė. Jos tėvas yra Jurandas iš Spychovos, turtingas ir drąsus kunigaikštis, iškilmėse einąs prieš karaliaus vėliavą.
— Štai kaip! tokios žmogaus akys dar nematė.
— Myli ją visi ir už dainavimą ir už jos grožį.
— O kuris yra jos riteris?
— Ji gi dar tik vaikas.
Tolimesnį pokalbį vėl nutraukė Danutės dainavimas. Zbyška žiūrėjo į jos šviesius plaukus, pakeltą galvutę, primerktas akutes ir visą jos povyzą, nušviestą vaškinių žvakių ir blankios mėnulio šviesos, ir kas kartą vis labiau svajojo. Jam jau atrodė, kad ją kažkur bus matęs, tik neprisiminė, ar sapne, ar gal kurios nors Krokuvos bažnyčios lango stikle.
Ir vėl patraukęs dvariškį klausinėjo prislopintu balsu:
— Tai ji iš jūsų dvaro?
Jos motina atvyko iš Lietuvos su kunigaikštiene Ona Danute, kuri ją išleido už Jurando iš Spychovos. Ji buvo graži ir garbingos giminės; kunigaikštienės ji buvo mylima labiau už kitas dvaro ponias ir ji pati kunigaikštienę mylėjo. Dėl to ir dukterį pavadino tuo pačiu Onos Danutės vardu. Bet prieš penkerius metus, vokiečiams užpuolus mūsų dvarą prie Zlotorių, ji iš baimės mirė. Tada kunigaikštienė pasiėmė mergaitę ir nuo to laiko ją augina. Tėvas taip pat dažnai atvažiuoja ir džiaugiasi, kad mergaitė sveika ir kunigaikštienės mylima. Tačiau kiekvieną kartą ją pamatęs, prisimena savo velionę žmoną ir apsiverkia, o vėliau vėl išvyksta prieš kryžiuočius ieškoti nusiraminimo už jam padarytą skriaudą. Mylėjo jis savo žmoną, kaip niekas kitas savosios visoj Mozūrijoj nemylėjo, ir daug vokiečių dėl jos savo galvas nuo jo rankos jau paguldė.
Tuo momentu Zbyškos akys sužibo, ir jis suraukė kaktą.
— Tai jos motiną vokiečiai nužudė? — paklausė.
— Nužudė ir nenužudė. Pati mirė iš baimės. Per penkerius metus buvo taika, niekas apie karą nei negalvojo ir niekas jokio pavojaus nenujautė. Kunigaikštis išvyko į Zlotorių dvarą pilies bokšto statyti, be kariuomenės, vienas su savo palydovais, kaip paprastai taikos metu daroma. Tuo tarpu užpuolė niekšai vokiečiai be jokio karo paskelbimo ir be jokios priežasties... Patį kunigaikštį, nebodami nei Dievo baimės, nei to. kad iš jo protėvių buvo daug gero patyrę, pririšo prie arklio ir išsigabeno, o jo žmones išžudė. Ilgai kunigaikštis jų nelaisvėje išbuvo ir tik tada, kai karalius Vladislovas jiems karu pagrasė, iš baimės jį paleido. Bet per tą užpuolimą mirė Danutės motina, nes jos širdis sustojo plakusi.
— O jūs, pone, buvote tenai tuo metu? Kuo jus vadina, užmiršau?
— Vadinuosi Mikalojus iš Ilgamiškio. Buvau užpuolant. Mačiau, kaip vienas vokietis, povo plunksnomis papuoštu šalmu, norėjo Danutės motiną prie balno prisirišti ir mačiau, kaip ji staiga išbalo. Mane patį su alebarda parsmogė ir nuo to laiko žymę nešioju.
Tai taręs, parodė kaktoje gilų randą, einantį nuo plaukų iki antakio.
Valandėlei visi nutilo, tik Zbyška vėl pradėjo žiūrėti į Danutę ir paskui paklausė:
— Jūs sakėte, pone, kad ji dar neišsirinko riterio ?
Tačiau atsakymo nesulaukė, nes tuo metu daina nutilo. Vienas dainininkų, žmogus nutukęs ir sunkus, staigiai pakilo, ir suolas persisvėrė į vieną pusę. Danutė susverdėjo ir išskėtė rankas, bet, kol ji spėjo nukristi ar nušokti, Zbyška puolė, kaip laukinė katė, ir pagavo ją rankomis.
Kunigaikštienė, pagauta pirmojo įspūdžio, sušuko iš baimės, bet tuojau linksmai nusijuokė ir pradėjo šaukti:
— Tai Danutės riteris!
— Eikš čia, jaunasis riteri, ir atiduok mums mielą dainininkę!
— Vikriai ją sugriebė! — pasigirdo dvariškių balsai.
Zbyška artėjo prie kunigaikštienės, laikydamas prie krūtinės Danutę, kuri viena ranka buvo apkabinusi jo kaklą, o antrojoj laikė iškėlusi kankles, lyg bijodama, kad jos nesudužtų. Jos veidas šypsojosi, ir ji pati buvo patenkinta, nors truputį ir išsigandus.
Tuo tarpu jaunuolis, priėjęs prie kunigaikštienės, pastatė prieš ją Danutę, o pats, priklaupęs ir pakėlęs galvą, neįprasta jo amžiui drąsa, tarė:
— Kad jūsų žodžiai įvyktų, maloningoji ponia! Laikas šiai žavingai merginai turėti savąjį riterį, o ir man laikas turėti savąją damą, kurios grožį ir garbę ginčiau, kuriai dabar, jums leidus, noriu prisiekti ir iki mirties likti ištikimas.
Kunigaikštienės veidu prabėgo nusistebėjimas. Ne dėl Zbyškos žodžių, tik dėl to, kad viskas taip greitai įvyko. Riterio priesaikos paprotis iš tikrųjų buvo nelenkiškas, tačiau mozūrai, gyvendami prie Vokietijos sienos ir dažnai matydami riterius net iš tolimų kraštų, šį paprotį pažino geriau už kitų Lenkijos sričių žmones ir dažnai jį sekdavo. Kunigaikštienė apie šį paprotį taip pat buvo girdėjusi savo tėvo dvare, kur į visus vakarų papročius buvo žiūrima kaip į taisyklę ir kaip į kilnesniems riteriams sektiną pavyzdį, todėl ji Zbyškos pareiškime nerado nieko svetimo nei sau, nei Danutei. Atvirkščiai, apsidžiaugė, kad jos širdžiai taip miela mergaitė pradeda atkreipti į save riterių akis ir širdis.
Todėl nušvitusiu veidu kreipėsi į mergaitę:
— Danute, Danute! ar nori turėti savąjį riterį ?
Šviesiaplaukė Danutė iš pradžių pašoko kelis
kartus aukštyn ir, apkabinusi kunigaikštienę už kaklo, pradėjo šaukti taip džiaugsmingai, tarytum jai būtų kas padovanojęs žaislą, kuriuo tik suaugusieji tegali žaisti:
— Noriu! Noriu! Noriu!
— Iš juoko kunigaikštienės akys net ašarų prisipildė, o su ja kartu juokėsi ir visi dvariškiai. Tačiau ji, išsilaisvinusi iš Danutės rankų, kreipėsi į Zbyšką:
— Na, prisiek, prisiek! Ir ką jai prisieksi?
Tačiau Zbyška, išlaikęs rimtį juokų jūroje, nepasikeldamas atsiliepė lygiai pagarbiai:
— Prisiekiu jai, kad, pasiekęs Krokuvą, pakabinsiu savo skydą prie smuklės ir prie jo prisegsiu mokyto raštininko pagal visas taisykles padarytą užrašą, kad panelė Danutė Jurandaitė yra gražiausia ir dorybingiausia mergina. O kas su tuo nesutiks, šauksiu į dvikovą ir kausiuos tol, kol pats žūsiu arba jis žus, nebent mieliau sutiktų vergauti.
— Puiku! Matyti, kad žinai riterių papročius. O ką daugiau?
— Daugiau — patyręs iš Mikalojaus iš Ilgamiškio, kad Danutės motina mirė dėl vokiečių riterio su povo plunksna ant šalmo kaltės, — prisiekiu kelias tokias povo plunksnas išpešti iš vokiečių riterių šalmų ir pakloti jas po mano damos kojų.
Kunigaikštienė jį pertraukė ir paklausė:
— Ar nejuokauji prisiekdamas?
— Zbyška atsiliepė:
-— Tepadeda man Dievas ir šventas kryžius: šią priesaiką bažnyčioje prieš kunigą pakartosiu.
— Pagirtina yra su dideliu mūsų rasės priešu kovoti, bet man tavęs gaila, nes jaunas esi ir greit gali žūti.
Tada priartėjo Macka iš Bogdanieco, kuris, kaip senesnių laikų žmogus, iki tol tik pečius traukė, jausdamas patogią progą prakalbėti:
— Nesirūpinkite dėl to, maloningoji ponia. Mirtis kautynėse kiekvieną gali sutikti, o bajorui, jaunas jis ar senas — net garbė yra žūti besikaunant. Bet šitam vaikiui karas nėra svetimas, nes, nors ir trūksta jam metų, tačiau jam teko kovoti ir pėsčiam, ir raitam; su ietimi ir su kirviu; su ilgu ir .su trumpu kardu; su skydu ir be jo. Keistas yra paprotis, kai riteris prisiekia damai, kuri jam patinka. Bet kad Zbyška savajai prisižadėjo povo plunksnų, už tai jo nebarsiu. Nugalėjo jis jau ne vieną vokietį. Jei dėl povo plunksnų medžioklės dar pora galvų bus perskelta, tai tik jo garbė padidės.
— Matau, kad ne su bet kuo kalbuosi, — atsakė kunigaikštienė, o paskui kreipėsi į Danutę:
— Sėsk į mano vietą, nes šiandien esi garbingiausias asmuo; tik nesijuok, nes netinka.
Danutė atsisėdo į kunigaikštienės vietą ir norėjo vaidinti rimtą, bet mėlynos jos akys šypsojosi Zbyškai ir negalėjo ištverti nejudinusi kojų.
— Duok jam pirštinaites, — tarė kunigaikštienė.
Danutė padavė pirštinaites Zbyškai, kuris priėmė jas su didele pagarba ir, prispaudęs prie lūpų, tarė:
— Prisegsiu jas prie šalmo. Ir vargas tam, kuris jų sieks!
Paskui pabučiavo Danutės rankas ir vėliau kojas ir atsistojo. Bet tuo metu ikšiolinė rimtis jį apleido, nes jo širdis didžiai džiaugėsi, kad nuo šiol jau subrendusiu vyru sukinėsis visų šitų dvariškių tarpe. Ir taip, pamojavęs Danutės pirštinaitėmis, pradėjo šaukti iš dalies linksmai, iš dalies piktai:
— Pasirodykit, jūs, šunbroliai su povų plunksnomis !
Tačiau tuo pat metu į smuklę įėjo tas pats vienuolis, buvęs čia anksčiau, ir su juo kiti du, vyresnieji. Vienuolyno tarnai nešė paskui juos vytinį krepšį, kuriame pūpsnojo indai su vynu ir kiti greitomis sugriebti skanėstai. Vyresnieji pradėjo sveikinti kunigaikštienę ir iškalbinėti, kad neužsuko į vienuolyną, o pastaroji vėl jiems pakartotinai aiškino, kad išsimiegojusi dieną kartu su visu savo dvaru, naktį keliauja dėl nakties vėsumo ir kad jai poilsis nereikalingas ir kad nenorėjo naktį žadinti nei garbaus viršininko, nei kitų vienuolių, todėl bevelijo sustoti smuklėje ir leisti kojoms atsitiesti.
Po daugelio mandagių išsireiškimų pagaliau sutiko, kad po rytinių maldų ir ankstyvųjų mišių ji kartu su visais dvariškiais atvyks į vienuolyną pusryčių ir pailsėti. Vaišingi vienuoliai pakvietė kartu atvykti ir mozūrus ir Krokuvos žemininkus ir Macką iš Bogdanieco, kuris ir be to buvo nutaręs užsukti į vienuolyną ir palikti ten kare įgytą grobį ir Vytauto dovanas, kuriomis buvo numatęs išpirkti savo įkeistąsias žemes. Jaunasis Zbyška, neklausęs kvietimų, šoko prie savo ir dėdės vežimų, kuriuos saugojo sargybiniai, kad, kiek gražiau apsirengęs, galėtų vėl pasirodyti Danutei ir kunigaikštienei. Pasiėmęs iš vežimo reikalingas dėžes, įsakė jas nešti į šeimyninę trobą ir pradėjo ten rengtis. Palenkęs į priekį nepaklusnius plaukus, įkišo juos į šilkinį, gintariniais karoliukais papuoštą tinklelį, kurio priekyje švietė tikriniai perlai. Paskui užsivilko balto šilko liemenę, išsiuvinėtą auksiniais grifonais ir apačioje pasibaigiančią plačiais ornamentais. Susijuosė dvigubu paauksuotu diržu, prie kurio kabojo sidabru ir dramblio kaulu papuoštoje makštyje trumpas durklas. Viskas buvo žvilgančiai nauja, be jokių kraujo dėmių, nors visa tai buvo karo grobis, atimtas iš vieno pas kryžiuočius tarnaujančio fryzų riterio. Paskui užsimovė ištaigingas kelnes, kurių viena pusė buvo dryžuota išilginėmis žaliomis ir raudonomis, o antroji—- violetinėmis ir geltonomis juostomis, liemenyje besibaigiančiomis įvairiaspalviais kvadratiniais langeliais. Užsimovęs dar purpurinius ilganosius batukus — gražus ir atsigavęs — nuskubėjo į bendrąsias patalpas.
Bestovėdamas duryse, savo išvaizda smarkiai paveikė visus. Kunigaikštienė, mačiusi su kokiu džiaugsmu riteris buvo prisiekęs Danutei, dar labiau džiaugėsi. O Danutė tučtuojau kaip stirna šoko prie jo. Tačiau ar jaunuolio grožis ar dvariškių susižavėjimo garsai ją bebėgančią sulaikė. Ir taip, sustojusi prieš jį per žingsnį, staiga nuleido akis ir sunarinusi rankas pradėjo rakinėti pirštus, išraudusi ir sumišusi.
Tačiau paskui ją priartėjo ir kiti: pati kunigaikštienė, dvariškiai ir dvariškės, dainininkai ir vienuoliai ir visi kiti, nes kiekvienas norėjo iš arčiau- Zbyška -pasigrožėti. Mozūrės merginos žiūrėjo į jį lyg gailedamosios, kad ne jąsias išsirinko, o vyresniosios stebėjosi jo rūbų puošnumu. Zbyška gi stovėjo viduryje, išdidžia šypsena veide ir sukiojosi vietoje, lyg norėdamas, kad kiti geriau į jį įsižiūrėtų.
— Kas jis yra? — paklausė vienas vienuolių.
— Jaunas riteris, broliavaikis šito štai bajoro, — atsakė kunigaikštienė, rodydama į Macką, — jis tik neseniai prisiekė Danutei.
Vienuoliai tačiau tuo nesistebėjo, nes tokia priesaika nieko neįpareigojo. Dažnai būdavo prisiekiama ir ištekėjusioms moterims, o aukštesniojo luomo, kur šis paprotis buvo gerai pažįstamas, beveik kiekviena mergina turėjo savo riterį. Tačiau riteris, prisiekęs savo damai, dar nebuvo laikomas jos sužadėtiniu. Dar gi priešingai — dažniausiai ji ištekėdavo už kito, o patsai riteris, priklausomai nuo ištikimybės jausmo, likdavo jai iš tikrųjų ištikimas, nors ir vesdavo kitą.
Kiek daugiau vienuolius stebino jaunas Danutės amžius, tačiau ir tai ne perdaug, nes tais laikais šešiolikametės paauglės jau būdavo kaštelionėmis. Pati karalienė Jadvyga, atvykdama iš Vengrijos, buvo tik penkiolikos metų, o dažnai atsitikdavo, kad trylikametės jau tekėdavo už vyrų. Pagaliau šiuo metu daugiau buvo žiūrima į Zbyšką, kaip į Danutę, ir buvo klausomasi Mackos, kuris, didžiuodamasis savo broliavaikiu, pasakojo, kokiu būdu jis įsigijo tokį puošnų apdarą.
— Prieš metus ir devynias savaites, — pasakojo, — buvome Saksonijos riterių pakviesti į vaišes. Tuo metu pas juos buvo atvykęs iš tolimo Fryzų krašto, esančio toli prie jūros, vienas riteris su sūnumi, trejais metais vyresniu už Zbyšką. Vieną kartą per vaišes tas sūnus pradėjo Zbyšką įžeidinėti, kad esąs beūsis ir bebarzdis. Zbyška, būdamas karštabūdis, šitokių priekabių nepajėgė šaltai pakelti: griebė jam už veido ir nurovė beveik visus jo ūsus. Vėliau už tai turėjome kautis dėl laisvės ir mirties.
— Tai, vadinasi, kovėtės? — paklausė bajoras iš Ilgamiškio.
— Nes tėvas už sūnų užstojo, o aš už Zbyšką — ir susikovėme keturiese svečių tarpe. Taip buvo sutarta, kad nugalėtojas pasiima nugalėtojo ir vežimus, ir arklius, ir tarnus. Ir Dievas mus palaimino: abu fryzus paguldėme, nors ir su dideliu vargu, nes nei vyriškumo, nei jėgos jiems netrūko. Didelį grobį gavome: keturius vežimus porinius, ir keturius eržilus, ir devynius tarnus, be to du komplektus šarvų, kokių pas mus terastumeį. Teisybė, šalmų netekome per kautynes, bet Ponas Dievas mums kuo kitu atsilygino: geležimi apkaustytoje dėžėje radome gražių išeiginių rūbų. Ir tie, kuriais dabar Zbyšką vilki, ten pat rasti.
Tai išgirdę, Krokuvos žemininkai ir visi mozūrai pradėjo daug pagarbiau žiūrėti į dėdę ir brolėną, o ponas iš Ilgamiškio tarė:
— Matau, kad esate atkaklūs ir stiprūs vyrai.
— Dabar tikime, kad šis jaunuolis tikrai įsigys povo plunksnų.
O Macka tiktai juokėsi, rimtame jo veide žaidė kažin koks plėšrumas.
Tačiau tuo pat metu vienuolyno tarnai pradėjo kraustyti iš krepšių vyną ir kitus skanėstus, o tarnaitės pradėjo nešti iš šeimyninės trobos dubenis su garuojančia kiaušiniene ir dešromis, ir visa troba prisipildė kiaulinių riebalų kvapo. Tai išvydę, visi pasijuto alkani ir skubėjo prie stalo.
Tačiau niekas nesisėdo priešais kunigaikštienę, kuri, atsisėdusi ties stalo viduriu, įsakė Danutei ir Zbyškai užimti vietas priešais ją ir kreipėsi į Zbyšką:
— Būtų gražu, jei valgytumėte iš vienos lėkštės su Danute, tačiau nemink jos kojų po stalu ir net prie jos kelių nesiliesk, kaip kiti riteriai kad daro, nes ji dar perjauna.
Į tai jis atsakė:
— Ne, aš to nedarysiu, maloningoji ponia, nebent už dvejų ar trejų metų, kada, Ponui Dievui leidus, galėsiu savo priesaiką įvykdyti ir kada ši uogelė prisirps. O ant jos kojos ir norėdamas negalėčiau užminti, nes jos dar žemės nesiekia.
— Teisybė, — atsakė kunigaikštienė. —- Miela girdėti, kad esi pratęs padoriai elgtis.
Stojo tyla, nes visi pradėjo valgyti. Zbyška rankiojo gardžiausius dešros kąsnelius ir padavinėjo juos Danutei, o Danutė, patenkinta šaunaus riterio patarnavimais, mirksėjo akutėmis ir šypsojosi tai jam, tai kunigaikštienei.
Pabaigus valgyti, vienuolyno tarnai pradėjo pilstyti kvapnų ir saldų vyną į taures—vyrams pilnas taures, o moterims tik po truputį. Tačiau Zbyškos riteriškumas vėl pradėjo rodytis atnešus riešutus, vietinius ir tuo metu retai dar sutinkamus — itališkus. Sėdintieji už stalo su tokiu stropumu pradėjo juos naikinti, kad kurį laiką tik kevalų traškėjimas ir tebuvo girdimas. Tačiau klystų tie, kurie manytų, kad Zbyška tegalvojo tik apie save: jis norėjo pademonstruoti savo riterišką jėgą ir susitvardymą ir kunigaikštienei ir Danutei. Semdamas riešutus pilna sauja, jis jų nekrimto dantimis, kaip kiti darė, bet spaudė juos savo pirštais ir, nuvalęs kevalus, branduolius da-ve Danutei. Jis net žaidimą išsigalvojo: saujoje laikydamas kevalus, jis taip smarkiai papūsdavo į kumštį, kad kevalai net palubę pasiekdavo. Danutė taip smarkiai juokėsi, kad kunigaikštienė turėjo įsakyti Zbyškai nutraukti tą žaidimą, tačiau, matydama, kad Danutė yra labai patenkinta, paklausė:
— Tai kaip, Danute, ar gera turėti savąjį riterį?
— O, taip, — atsakė mergaitė, ir staiga palietusi pirštu šilkinį Zbyškos švarką, paklausė:
— Ar ir rytoj jis bus mano ?
— Ir rytoj ir iki mirties, — atšovė Zbyška.
Vakarienė užtruko, nes po riešutų buvo patiekti saldūs pyragaičiai su džiovintomis vynuogėmis. Kai kurie dvariškiai įsigeidė šokti, kiti — klausytis dainų, tačiau Danutės akys pradėjo merktis, ir ji, atsirėmusi į riterio petį, užsnūdo.
— Miega? — paklausė kunigaikštienė. — Štai kokia tavoji “dama”.
— Brangesnė ji man mieganti, kaip kita su manim šokanti, — atsakė Zbyška, sėdėdamas tiesiai ir nejudėdamas, kad mergaitės nepažadintų.
Tačiau jos nepažadino nei muzika, nei dainininkų dainos. Vieni mušė kojomis į muzikos taktą, kiti tarškino indais, tačiau, nepaisant viso triukšmo, Danutė nepabudo. Pragydus gaidžiams ir pradėjus skambinti bažnyčios varpams, visi šoko kilti nuo suolų šaukdami:
— Į bažnyčią, į bažnyčią!
— Eisime pėsti didesnei Dievo garbei, — tarė kunigaikštienė ir, paėmusi už rankos pažadintą Danutę, pirmoji išėjo iš trobos, o paskui ją ir visi kiti dvariškiai.
Jau švito. Rytuose dangus buvo nusidažęs keliomis spalvomis: viršuj — žalsvai, apačioje — rožine spalva, o dar žemiau galima buvo pastebėti lyg auksinę juostą, kuri pastebimai vis didėjo. Vakaruose slinko mėnulis, lyg išsigandęs beartėjančios šviesos. Žemė budo iš miego rasota, džiaugsminga ir atsigavusi.
— Dievas davė gražią giedrą, bet karštis bus didelis, — kalbėjo dvariškiai kunigaikštienei.
— Nieko nepakenks, — ramino juos ponas iš Ilgamiškio, — išsimiegosime vienuolyne, o Krokuvą pasieksime pavakariais.
— Tikrai spėsime pačiai šventei.
— Kasdien dabar ten šventė, o karalienei pagimdžius ir rungtynėms pasibaigus, prasidės dar didesnės šventės.
— Pamatysime, kaip vyks ten Danutės riteriui.
— Ei, jūs, medinės galvos! Ar negirdėjote, ką pasakojo apie keturių peštynes?
— Gal būt prisijungs prie mūsų dvaro, nes visą laiką apie kažin ką tariasi.
O jie iš tikrųjų kažin ką tarėsi, nes vyresnysis Macka nebuvo labai patenkintas tuo, kas įvyko. Todėl, eidamas iš paskos ir kartais stovinuodamas, kad galėtų laisviau pasikalbėti, tarė:
— Pagal teisybę, jokios tau naudos iš šito. Aš tenai vis kaip nors prie karaliaus prasiveršiu, nors ir su šitais dvariškiais, ir gal būt ką nors laimėsim... Na, pamatysim. Savo mieląjį Bogdaniecą vėl atgausime, nes, ką tėvai valdė, tą ir mes turime valdyti. Bet iš kur gauti žmonių? Tuos žmones, kurie mūsų žemę vienuolynui dirbo, vienuolynas atsiims, o be darbininkų žemė — vieni niekai. Todėl įsidėmėk, ką tau sakysiu: vesk tu ką nori, ar visai nevesk, bet su Melštyno ponu keliauk pas Vytautą ir — prieš totorius. Jei žygis prieš totorius prasidės dar karalienei nepagimdžius, tada nesnausk ir rungtynių nelauk, bet žygiuok, nes iš to gali turėti daug naudos. Kunigaikštį Vytautą juk pažįsti ir žinai jo drąsą, ir jis tave juk atsimena. Pasižymėsi, būsi apdovanotas. O tarp kitko, Dievui laiminant, ir belaisvių gali prisirinkti be skaičiaus. Totorių pilna, kaip skruzdėlių žemėje. Laimėjimo atveju, kiekvienam teks po šešiasdešimt belaisvių.
Ir čia Macka, būdamas godus žemei ir darbo jėgai, pradėjo svajoti:
(Bus daugiau)
