Kuprinės pabiros
RAUDONKRŪTINIS APMOVĖ BAJORUS
Dar baudžiavos laikais Žemaitijoje veikė Raudonkrūtinis su savo vyrų būriu. Jis, kaip ir Blinda, kovojo prieš dvarininkus, plėšė ir baudė juos ir gynė baudžiauninkus. Jo pavardė, rodos, buvo Vaitkus ir kilęs iš smulkių dvarininkų. Nešiodavo raudoną liemenę ir todėl buvo vadinamas “raudonkrūtiniu.” Jo kovos šūkis buvo: “Nuo kalno kasu — į daubas metu”. Ponai jo bijojo ir nekentė.
Kartą jis vienas sustojo senoje karčiamoje, kažkur Šiaulių apskrityje. Rado begeriančius kelis bajorus. Raudonkrūtinis atsisėdo prie staliuko netoli bajorų. Bajorai jo nepažino ir savo tarpe kalbėjosi apie Raudonkrutinį ir jo plėšikavimo žygius.
Atsargiai ir Raudonkrūtinis įsimaišė į jų kalbą, pasisakė pažįstąs tą plėšiką ir pradėjo pasakoti apie jo žygius.
— Girdit, ponai, Raudonkrūtinis plėšia visai švelniai, net geruoju jam ponai atiduoda savo brangenybes, — įtikinėja Raudonkrūtinis.
— Negali būt! — sušuko bajorai, — mes jokiu būdu geruoju jam neatiduotumėme savo brangenybių.
— Gerai, aš jums parodysiu, kaip Raudonkrūtinis apiplėšia geruoju. Padėkite čia ant stalo savo laikrodėlius ir žiedus.
Bajorai nė neįtardami Raudon-krūtinio, bet smalsumo skatinami pamatyti, kaip tasai plėšikas apiplėšia, sudėjo ant stalo savo brangenybes. Sudėjus, Raudonkrūtinis viena ranka pagrobė bajorų brangenybes, o kita ranka atskleidė savo paltą ir parodė raudoną krūtinę. Bajorai apstulbo. Kol jie atsipeikėjo, Raudonkrūtinis dingo iš karčiamos ir ant arklio sėdęs dingo ir iš miestelio.
J. D.
VISKAS ANTISOVIETINĖ PROPAGANDA
(1939—1940 m. žiemos jumoras)
1939 m. rudenį Lietuvai atgavus Vilnių, susidarė ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos siena.
Rudenį ir žiemą rytais Lietuvos pusėje ūkininkai pradėjo skersti savo kiaules. Jų žviegimas buvo girdėti ir sovietų valdomoje pusėje. Taip pat ir svilinant kiaules raudonos pašvaistės toli buvo matomos. Sovietų pusėje buvo tylu ir jokių svilinimo pašvaisčių nematyti, lyg ten kiaulių iš viso nebūtų.
Pagaliau bolševikai pritrūko kantrybės. Jų pasienio apsaugos viršininkai, išsišaukę Lietuvos pasienio policijos baro viršininką, užpuolė jį:
— Girdi, kokią ten antisovietinę propagandą darote savo pusėje ir drumsčiate Lietuvos ir Sovietų Sąjungos gerus kaimynystės ir draugystės santykius.
Nesuprantu! Kokią antisovietinę propagandą?... — nustebęs paklausė lietuvis baro viršininkas.
— Nagi, kas rytas žvieginate skerdžiamas kiaules ir drumsčiate Sovietų Sąjungos piliečių nuotaikas, agituodami, kad jūsų pusėje žmonės riebiai valgo, — atkirto sovietinis pareigūnas.
— Kas daryti, kad Lietuvoje laisvė kiaules auginti ir skersti, — aiškinasi lietuvis, bet rusas nenusileidžia.
— Gerai, auginkite ir skerskite, bet tik tyliai, be tų žviegimų ir svilinimo, kad mūsų piliečiai negirdėtų ir nematytų.
— Bet kad tos kiaulės netyli, — tvirtina lietuvis.
— Jūs kvailiai! Va, ir viskas! — supykęs atrėžė rusų pareigūnas. — Pas mus jos tylėtų. Pasakytumėm į ausį: “Tylėk, nes pasiųsime į Vorkutos stovyklas,” ir tuoj kiaulė net ir skerdžiama nutiltų ir iš baimės pati be svilinimo nupliktų. K. M.
RIMTAS EILĖNAS
DESPERATIŠKAS MĖSĖDAS
Kažinkas tėviškėje dedas?
Pypkutę dumdamas mąstau, —
Pats pošventis, keliai kaip ledas
Tenai po atlydžio lietaus — — —
Šunų balsai prie sodžiaus kelio
Piršlių aploja važelius, —
Gal ir pas manąją mergelę
Koksai naktibalda užklius — — —
Kalbėsis, girsis, ims ir vešis
Palaistę kraitį alučiu.
Po metų gandras bus atnešęs
Kažką, ir bus vėl daug svečių.
Užustalėj du kūmu glausis, —
Tai reiškia tankius dantukus
Vaikeliui, kurs krikštu nusprausęs
Skubės gyvenimo taku.
Tėvai stebėdami šypsosis,
Globos jo pirmus žingsnelius
Ir nepajus, — sūnus, kaip uosis,
Jau ilgis vėtrų niršulių.
Šerkšnos jau motinos galvelė,
Priges ugniakurai širdies,
Bet sūnų ji piršliais į kelią
Arba karužin palydės — — —
Tik vienas aš, be tėvo šlovės,
Pypkutę degdamas knatu,
Pro pat kandiklį nusispjovęs,
Skaičiuosiu senbernio metus — —
SOVIETINIS SPARTUMAS
1940 m. rudenį į Lietuvą priplūdo iš Sovietų Sąjungos daugybė “katiušų”. Nors ir iš pliko krašto atvykusios į visko pilną Lietuvą, bet visur mėgdavo girti savo “plačiąją tėvynę.” Pirmiausia jos puolė į lietuviškas krautuves apsipirkti.
Kaune, “Drobės” krautuvėje, stovi rusiškoji “katiuša” ir neva nustebusi giriasi greta stovinčiai lietuvei:
— E, keista pas jus tvarka. Toks mažas “magazinas” (krautuvė), ir tiek daug tarnautojų. Pas mus Maskvoje daug didesni “magazinai” ir tik pora tarnautojų tėra.
— Kaip jie gali suskubti? — nustemba lietuvė. — žiūrėk, kaip sušilusios mūsiškės laksto, kol aptarnauja pirkėjus.
— Ogi pas mus Maskvoje labai lengvai aptarnauja, — porina “katiuša.” — Viena pardavėja įėjusiam pirkėjui pasako, kad jo prašomos prekės nėra, o kitoji prideda, kad ir nebus. Ir taip jos dvi per dieną aptarnauja tūkstančius pirkėjų.
Š-as.
