ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮNAŠAS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE
PLK. LTN. M. KARAŠA
Šį rašinį skiriu Vlado Putvio-Putvinskio 23-oms metinėms nuo jo mirties prisiminti. Jis mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, būdamas Šaulių Sąjungos Pirmininku.
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės dienų iki bolševikinės okupacijos 1940 m., Šaulių Sąjunga yra išvariusi platų barą karinėje, kultūrinėje ir sportinėje srityse. Jos plačią patriotinę veiklą verta prisiminti ir dabar. Dabar, kada daugelis šaulių išsiblaškė po platųjį pasaulį, daug jų okupantų išžudyta ir ištremta, o dar daugiau Lietuvos miškuose ir laukuose veda nelygią kovą arba neša sunkią vergijos naštą.
Šį kartą noriu trumpai priminti keletą ryškesnių Šaulių Sąjungos darbų, turėjusių glaudų rvšį su kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės.
1) Pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, Lietuva buvo nusistovėjusio fronto ruože, vokiečių pusėje. Karui pasibaigus, iš kariuomenės dalių ir drausmės atsipalaidojusieji kariai grupėmis ir pavieniai pradėjo siausti krašte, beplėšikaudami. Per Lietuvos žemę į rytus traukė rusų belaisviai, alkani ir apdriskę. Jie nesitenkino tuo, ką iš savo menkų išteklių duodavo geraširdis lietuvis ūkininkas, bet grobė viską, kad pasotintų savo alkį ir gobšumą.
Besikurianti Lietuvos kariuomenė ėjo ginti kraštą nuo išorinių priešų. Krašto policija (milicija) nepajėgė kovoti su visomis vidaus negerovėmis. Kad apsaugotų ir išvalytų kraštą nuo plėšikų, vietose pradėjo organizuotis, pradžioje pasivadinę partizanais, mūsų šauliai. Didesnės ar mažesnės šaulių grupelės, ginkluotos čia pat surastais ar iš plėšikų atimtais ginklais, nusagstė Lietuvos plotus. Šaulių grupės aktyviai kovojo su plėšikais ir kūrė ramesnį gyvyenimą Lietuvos ūkininkams. Daug šaulių nuėjo į talką ir bekovojančiai mūsų kariuomenei.
2) 1919 m. lenkų slaptoji karinė organizacija P. O. W., turėjusi tikslą pagrobti Lietuvos valdžią ir kraštą atiduoti Lenkijai, savo tinklą buvo išplėtusi visoje Lietuvoje. To tinklo mazgams išaiškinti daug prisidėjo ir šauliai. Šaulių Štabo Žinių Koncentracijos Biuro (ŽKB) padedamas, tuometinis Žvalgybos Skyrius išaiškino P. O. W. centro vietą. Rugpjūčio mėn., prieš pat sukilimo dieną, šauliams padedant, Kaune, V. Putvinskio (tuomet dar Kalnų) gatvėje, Nekrošo sode, buvo surastas P. O. W. archyvas su narių sąrašais, organizacijos ir sukilimo planais. Tuo būdu šaulių talka padėjo pašalinti didelį Lietuvos pavergimo pavojų.
3) 1920 m. negausi mūsų kariuomenė kovojo su lenkais. Veiksmai vyko Lietuvos pietuose. Valstybės rytų sienos buvo saugomos mažų dalinių, atstu atitolusių vienas nuo kito.
Turėdami tikslą palengvinti ir pagreitinti Kauno užėmimą, perkertant geležinkelį Šiauliai—Kaunas, į mūsų užnugarį lenkai pasiuntė keleto eskadronų kavalerijos grupę. Pasinaudodami miškais ir ežeringa vietove, ties Labanoro miesteliu lenkų raitininkai perėjo mūsų retai saugomą ruožą ir netikėtai atsirado ties Kovarsku. Ši kavalerijos grupė, lenkuojančių dvarininkų remiama, slinko Kėdainių link. Šiame ruože mūsų kariuomenės dalių nebuvo.
Visu skubotumu šauliai organizuojasi trukdyti kavalerijos grupės judesį. Siunčiamas taip pat kariuomenės dalinys, kad lenkams užkirstų Kėdainių kryptį. Lenkų raitininkai, sutikę pasipriešinimą, pasuko Panevėžio link. Tuo metu Panevėžyje iš moksleivių ir šiaip ginklą vartoti pajėgių vyrų buvo suorganizuotas šaulių būrys, kuris išvyko pasitikti lenkų.
Po susišaudymo priešo raitininkai nuskubėjo Troškūnų link. Prieš miestelį ir miestelyje jau laukė šaulių būrelis. Įvyko kautynės. Troškūnų miestelyje prie šventoriaus žuvo keturi šauliai. Kavalerijos grupė, prasimušusi ties Troškūnais, paskubomis patraukė pro Anykščius, Labanoro link ir grįžo į lenkų užimtą sritį. Nuo Troškūnų iki Labanoro lenkų kavalerijos grupė įvairiose vietose buvo sutikta ir palydėta šaulių ugnimi. Lenkai turėjo nuostolių žmonėmis, arkliais ir ginklais.
Šaulių skubios veiklos dėka, lenkų kavalerijos grupės judėjimas buvo sulėtintas ir duota galimumo mūsų kariuomenės daliniui laiku užkirsti kryptį į svarbiausią tikslą. Priešas buvo priverstas paskubomis ir su nuostoliais grįžti į išeities ribą.
4) 1921 m., po pergalingų kovų 1920 m. ties Širvintais ir Giedraičiais, Tautų Sąjungos komisija sustabdė mūsų kariuomenės žygį į Vilnių ir pasiūlė derybas. Deryboms vesti Tautų Sąjungos skirtas belgas Hymans pasiūlė tokias sąlygas, kurias priėmus Lietuva būtų surišta politiškai, kariškai ir ekonomiškai su Lenkija. Kai kuriais sumetimais mūsų tuometinė vyriausybė buvo linkusi tokias sąlygas priimti. Šaulių Sąjunga visoje Lietuvoje organizavo tautos pasipriešinimą. Iš viso krašto plaukė protestai ir reikalavimai vyriausybei, kad atmestų Hymanso projektą. Kaune protestas buvo pareikštas griežtesne forma. Tuo būdu prieš tautos valią Vyriausybė nesiryžo eiti. Projekto nepriėmė.
5) 1923 m. Pirmojo Pasaulinio Ka ro Taikos Konferencijos nuo Vokietijos atskirtam Klaipėdos uostui ir kraštui valdyti, 1922 m. rudenį didžiųjų valstybių buvo sudaryta Komisija Klaipėdos Krašto statutui svarstyti. Statuto projekte buvo numatyta sudaryti “Freistadt” — laisvąją valstybę.
Klaipėdos karšto lietuviai darė visa, kad uostas ir kraštas būtų neatskiriamai prijungti prie Lietuvos. Tam siekiui įgyvendinti buvo likęs tik vienas būdas: sukilimas. Sudarytasis Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas 1923 m. sausio mėn. pradžioje išleido keletą atsišaukimų į krašto gyventojus, kuriuos ragino imtis ginklo ir pareikšti savo valią — prisijungti prie Didžiosios Lietuvos.
Atsišaukime į Lietuvos šaulius, tarp kitko, buvo sakoma:
“Broliai šauliai! Jūs žinote, kad mūsų mažai yra, kad mes esame nepasiruošę ir neprityrę kovotojai, dėl to mes šiandien šaukiamės jūsų pagalbos. Mes tikime, kad vardan mūsų motinos Lietuvos jūs ateisite ...”
Šauliai, nei vienos dienos nesudelsę, broliams Mažosios Lietuvos lietuviams nuėjo į pagalbą. Iš visų Lietuvos kampų ginkluoti šauliai plaukė į nurodytus rinkimosi taškus Klaipėdos žemėje. Kartu su vietos sukilėliais ir kitais Lietuvos patriotais, šauliai pradėjo žygį. Ryžtas buvo galingas. Prieš jį neatsilaikė svetimos kariuomenės dalinys ir suvokietėjusių žandarų grupės. Savo krauju šauliai ir sukilėliai praplatino Lietuvai langą į platųjį pasaulį.
Nuo sukilimo pradžios Šaulių Sąjunga turėjo savo atstovą prie Vyr.Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto.
Bekovodami dėl Lietuvos nepriklausomybės iki 1924 m. šauliai neteko: žuvusių — 67, sužeistųjų — 1.46.
Šauliai, besirūpindami savo kasdieniniais darbais, nepriklausomybės kovų metu rado galimybių prie jų prisidėti ir ne tik savo kraują, bet ir gyvybę aukoti.
Kūrimosi laikotarpyje šaulių eilės buvo retokos. Palyginus su bendru šaulių skaičiumi, jų nuostoliai buvo nemaži. Taigi ir šaulių ne tik sudėtos aukos dėl nepriklausomybės yra žymios ir reikšmingos, bet ir jų atlikti darbai.
