PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS
JŪRŲ PUSKARININKIS V.
Babicko nuotr.
LAIVAS BE UOSTO
1939 m. kovo mėn. pabaigoje daugelyje Amerikos laikraščių, skyriuje “Believe it or not’’ (tikėsite ar ne), buvo įdėtas Ripley pieštas Lietuvos mokomojo karo laivo “Prezidentas Smetona” paveikslas su šiuo prierašu:
“Tikėsite ar ne. Pasaulyje yra karo laivas, kuris neturi uosto, į kurį galėtų sugrįžti. Vokiečiams užėmus vienintelį Lietuvos uostą — Klaipėdą, šis karo laivas išplaukė į jūras. Jei jis sustos kuriame svetimame uoste ilgiau 24 valandų — jis bus internuotas.”
Kovo dvidešimt trečioji diena kiekvienam lietuviui yra liūdnų ir skaudžių prisiminimų diena, o ypač tiems, kurie anais 1939 m. turėjo palikti Klaipėdą ir tuo būdu tapti pirmaisiais “išvietintaisiais” dar prieš 13 metų.
Anuomet Klaipėdoje, tiek kariniame, tiek mūsų prekybiniuose laivuose, apie Hitlerio ultimatumą Lietuvai — atiduoti Klaipėdą Vokietijai — nieko nebuvo žinoma. Tačiau jau iš vakaro prieš kovo 23-ją mūsų karo laive galima buvo jausti kiek susirūpinimo, kai vienas karininkų, grįžus iš miesto, laivo vadui papasakojo, kad geležinkelio stotyje uniformuoti SA vyrai apstumdę žydus, su ryšuliais beskubančius į vakarinį Kauno traukinį. Tačiau laivo vadas pastebėjo, kad jeigu būtų kokių svarbių įvykių — Kariuomenės Štabas ar Gubernatūra būtų painformavę ir laivo vadovybę.
Kitą rytę, kovo 23 d. 8 val., laive pakeliant karinę Lietuvos vėliavą, staiga mieste pasigirdo sirenos, o ant visos eilės laivų ir namų pakilo raudonos vėliavos su nacine svastika. Laivo kapitonas Kaškelis tuojau nuskubėjo prie telefono, o kapitono padėjėjas Labanauskas įsakė duoti signalą: “Pavojus! Įgula į vietas!” Majoras inž. Darginavičius įsakė kurti katilus ir paruošti laivo mašinas. Mes buvome įgudę, išgirdus pavojaus signalą, maždaug per vieną minutę atsirasti prie ginklų. Laivo pakūrimas žygiui užtrukdavo apie pusvalandį.
Sustoję į vietas, gavome įsakymą laikytis ramiai ir nerodyti bet kokio susijaudinimo. Laivo vado veide buvo justi susirūpinimas: jis negalėjo susirišti su Kaunu dėl perkrautų telefono linijų. Vado padėjėjas tada balsiai prasitarė, kad kaip tik tokį atvejį buvo numatęs, jog anksčiau rašęs Kaunui, kad būtų priskirta laivui daugiau žmonių; dabar gi nesą tarnybos nei uostui uždaryti, nei valdiniams laivams apsaugoti. Supratom tą jo susirūpinimą, kai į uostą įėjo juodai uniformuotų SA būrys ir užėmė ledlaužį “Perkūną”, žemsemę “Jūrą” ir kitus uosto kasimo, gilinimo laivus. Kitas jų būrys artinosi prie karo laivo ... Pamatę mus, sustojusius prie kulkosvaidžių ir automatinių pabūklų, SA vyrai sustojo keliasdešimt metrų nuotolyje, krantinėje, tarp mokomojo laivo ir uosto valdybos laivų. Kiek prisimenu, po kokio pusvalandžio atvyko aukštas mūsų karininkas iš Kauno, iš Karo Technikos štabo. Gavome nugirsti, kad vokiečių karo laivų eskadra atplaukianti į Klaipėdą apie 10 val. ryto su pačiu Hitleriu ant “Deutschland” kreiserio . ..
Kiekvienas pergyvenome įvairiausius jausmus: rūpėjo kas bus sumieste paliktom šeimom, nes su jom negalima buvo susižinoti nei telefonu, nei kitokiu būdu, stovint sargyboje prie parengtų ginklų; rūpėjo ką darys laivo vadovybė; ar teks susišaudyti; kur plauksime; kokia mūsų ateitis? Laivas jau virpėjo nuo bandomų mašinų, į jį buvo kraunami išsandėlio ir štabo namo svarbesni daiktai.
Uostelyje prie Dangės stovėjo ir pajūrio policijos laivai. Juose taip pat matėsi sujudimas. “Partizano” vadas Tamašauskas, “Savanorio”, “Vėjo”, “Vilnies” ir kitų laivelių vyresnieji buvo susirinkę karo laive ir tarėsi kas daryti. Po to, kiek pamenu, porai vokiečių kilmės jūrų policininkų pasilikus krante ir atsisakius plaukti, policijos laivai užvedė motorus ir išėjo į marias, jūros link.
Mūsų laivo išplaukimas buvo jaudinantis. Krante prie laivų buvo susirinkę uniformuotų vokiečių ir keletas artimųjų, stovinčių tyliai, nežinodami kas daryti. Po skubių pasikeitimų keletu žodžių su jais, pradėtas atsitraukimas nuo krantinės, kur tiek dirbta, mokytasi, kurta, iš kur vasaromis tiek žmonių buvo išvežta į jūras, supažindinti su karo laivo mokymo darbu ir ateities planais, tinkamai Lietuvą pastatyti jūros valstybių tarpe..
Švilpukas ir laivo karininkų komandos neleido ilgai galvoti. Atsidūrę mariose, pažvelgėme į krantinę ir miestą... Krantinėje dar mojavo viena kita skarelė . . . Ant uosto laivų matėsi jau juodos uniformos. Nuoprekybos uosto krantinių į jūrą judėjo kapitono Monkevičiaus vadovaujamas “Panevėžys”, berods, Krištupaičio “Kaunas”, Kaminsko “Mariampolė”, “Šiauliai”, Marcinkaus vadovybėje, ir kiti laivai. Pamenu, stovėjau prie vairo. Kuršių marių ir Nemuno jungtinėje srovėje mūsų karo laivas laukė, kol išeis į jūrą prekybos laivai. Pagaliau baltabarzdis jūrų kapitonas Kaškelis įsakė duoti signalą paleisti abi mašinas pirmyn: “Prezidentas Smetona” sudrebėjo ir pasijudino į uosto angą.
Netoli stovinčio laivo kapitono padėjėjo Labanausko paklausiau: “Koks kursas, išėjus į jūrą?” “Į šiaurę!”— atsakė jis susimąstęs. Kiek vėliau ramiu, įtikinančiu balsu jis dar pridūrė: “Visvien mes čia vieną dieną dar grįšime . ..”
Sušilęs, prakaitą šluostydamas, tiltelyje tada pasirodė laivo inžinierius mjr. Darginavičius.
— Kur plaukiame ? — paklausė jis vadą.
— Pažiūrėsim ... — ištraukęs pypkę iš burnos, pratarė laivo kapitonas Kaškelis.
Kas toliau atsitiko su šiuo laivu be uosto — prisiminsime kitą kartą.
