MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
A. A. PLK. VACLOVAS JONAVIČIUS
Šių metų kovo 9 d., 2 val. ryto, neatlaikęs širdies smūgio, staiga mirė ats. plk. Vaclovas Jonavičius.
Tai buvo netikėta ir skaudi žinia visai lietuviškai Adelaidės kolonijai, o ypač “Ramovės” skyriui, kurio nariu buvo ir a. a. pulkininkas. Labiausiai šis smūgis palietė jo mylimą žmoną ir dukrelę bei artimiausius gimines, nes dar prieš pat mirtį velionis buvo geriausios nuotaikos ir jokių ligos žymių nesimatė. Ir štai, penkių minučių būvyje kaip žvakė užgeso ant kpt. Z. Samuolio rankų.
A. a. pulkininkas, dėl savo takto, mandagumo, visada geros nuotaikos ir nuolatinio optimizme, buvo gerbiamas ir mylimas visos kolonijos. Nors visuomeniniam darbe perdaug aktyviai nesireiškė, bet jo vertingi patarimai ir nuomonės vadovaujančių asmenų su malonumu buvo priimami dėmesin. Su savo šeima buvo gražiai įsikūręs vienam Adelaidės priemiesčių, nuosavame name. Dirbo fizinį, tačiau nesunkų, darbą.
Paskutinis atsisveikinimas su mylimu pulkininku įvyko kovo 10 dieną Cheltenhamo kapinėse, dalyvaujant velionio šeimai, giminėms, “Ramovės” skyriaus nariams ir gausiam visuomenės būriui. Paskutinius religinius patarnavimus atliko kun. dr. Jatulis. Naujai supiltas kapas buvo padengtas gėlėmis.
Velionis buvo gimęs 1887 m. gruodžio 3 d. Šventežerių kaime, Seinų apskrityje. 1909 metais baigė Suvalkų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Petrapilio universiteto teisių fakultetą, bet sausi teisės paragrafai neatitiko gyvo ir veržlaus Jonavičiaus būdo, todėl po trumpo laiko jau jį matome Vladimiro Karo Mokykloje. Caro Rusijoje į karo mokyklas galėjo patekti tik bajorų vaikai, bet, atrodo, kad Jonavičius greit ir nesunkiai įsigijo bajorystės pažymėjimą. Minėtą mokyklą sėkmingai baigė 1911 metais ir tuoj buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 55 artilerijos brigadą, kurios sąstate ištarnavo beveik iki 1917 metų rudens.
Pirmąjį pasaulinį karą praleido vakarų fronte ir už narsumą bei gerą vadovavimą buvo apdovanotas net šešiais aukštais karo ordinais, jų tarpe ir šv. Jurgio 4 laipsnio ordinu. Karui vykstant istorinės Lietuvos žemėse, 2 kartus buvo sunkokai sužeistas ir nors privalėjo būti evakuotas ligoninėn, bet nesutiko ir vadovavo toliau savo baterijai. 1917 metais už pasižymėjimus kare buvo savo viršininkų pristatytas pakėlimui į pulkininko leitenanto laipsnį. Pilietinis Rusijos karas jėga įtraukė į savo sūkurį ir Jonavičių, bet po ilgų pastangų ir rizikos pavyko atsipalaiduoti nuo primestų pareigų ir vargais negalais pasiekti savo tėvynę, kur ištiestomis rankomis buvo sutiktas mūsų jaunos kariuomenės, kuriai taip trūko prityrusių ir aukštesnio laipsnio vadų.
Kariuomenės Štabas, kaipo artilerijos specialistą, tuoj skiria Karo Mokyklon, kur plk. Jonavičiui paveda dėstyti artilerijos dalykus jaunesniems ir vyresniems kursams. Nepoilgo pulkininkas Jonavičius kviečiamas į Artilerijos Štabą ir skiriamas artilerijos poligono viršininku, Jau 1924 m. skiriamas Artilerijos Viršininko padėjėju, kur dažnai tenka eiti ir Artilerijos Viršininko pareigas. 1925 m. keletą kartų tarnybiniais reikalais komandiruojamas į užsienį.
Kariuomenės vadovybė, įvertindama jo nuopelnus tarnyboje, tais pačiais metais pakelia į pulkininko laipsnį ir vėliau paskiria eiti 3 artilerijos pulko vado pareigas. Dar vėliau jį matome etatiniu V. D. Aukštųjų Karininkų Kursų lektorium, bet nuo 1927 m. vasario mėnesio galutinai atsiduoda mūsų jaunųjų karininkų rengimui Karo Mokykloje, kur ne tik lektoriavo, bet dažnai papildomai ėjo mokyklos inspektoriaus ir viršininko pareigas.
1932 metais spalio 4 dieną, dėl pervargimo nuo įtempto darbo, savo noru išeina į atsargą. Ir atsargoje būdamas nenutraukė ryšių su kariuomene. Ilgesnį laikotarpį dirbo ginklų užsakymo atstovybėje, vadovavo A. Panemunės ginklų fondo vajui, rašinėjo kariniais klausimais spaudoje ir kt. Velionis buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės deišmtmečio medaliu, 3 laipsnio Gedimine ir 3 laipsnio Vytauto ordinais.
Pirmos bolševikų okupacijos metu tik besislapstydamas išvengė deportacijos, todėl 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kur dalinosi bendru visų tremtinių vargu ir gyvenimo sąlygomis. Australijos žemę laikė tik laikina prieglauda ir visada svajojo apie būsimą Didįjį Laisvės žygį, kurio, deja, jam nebuvo lemta sulaukti.
Tikrai skaudžiai šią liūdną žinią pergyvens visi tremtyje esantieji kariai, o ypač jo buvę mokiniai, kurie visada jautė savo mokytojui didelę meilę ir pagarbą. A. Levickis
Didžiai Gerbiamam ir mielam daugelio mūsų mokytojui
Pulkininkui Vaclovui Jonavičiui
Australijoje staiga mirus, jo mylimai žmonai, dukrai ir artimiesiems — nuoširdžiausia užuojauta.
8591 Lietuvių Darbo Kuopos Vadą (Vokietijoje)
Kapitoną M. Neimaną,
jo gilaus liūdesio valandoje, tremtyje netekus savo mylimos motinos, nuoširdžiai užjaučiame
KARIO REDAKCIJA
