LAIDOTUVĖS PAGAL TABELES

A. GRAŽIŪNAS

★★★

Kai tik apšvietė mus Stalino saulė, naujai sudarytas statybos trestas gavo įsakymą pastatyti poligone keletą barakų. Bet dar buržuazinės mokyklos technikai negalėjo būti tinkamai įsisąmoninę priešakinę tarybinę statybos techniką, o administracinis personalas negalėjo turėti prityrusių sovietinių aparatčikų įgudimo. Ne kartą buvo daromos pagrindiniais klausimais klaidos net senų buvusių pogrindžio partiečių. Tresto įgaliotinis šiai statybai Kaplanas nei iš šio nei iš to ėmė ir pareikalavo, kad buvusioj eigulio sodyboj įsikūrusiai mūsų statybos kontorai būtų įvestas telefonas, ir susiprato, jog savo reikalavimais per toli nuėjo, bet tik tuomet, kai karinis statybos inspektorius jam aiškiai ir trumpai atsakė:

— Dvidešimt metų vaikščiojommes, dabar pavaikščiokit jūs. Matyt, dar buržuaziniai prietarai neišgaravo.

Statybos buhalteris buvo pasiųstas į trumpalaikius kursus susipažinti su tarybinių buhalterių priešakiniais pasiekimais ir sugrįžo labai suglumęs. Pasirodė, jog tarybinė buhalterija yra pasiekusi tokios tobulybės, kad ją įsisąvinti reikia rinktinės galvos ir ilgos praktikos. Kokia tai nepaprastai pažangi buhalterija, galima buvo spręsti iš to, jog beveik visi Tarybų Sąjungos buhalteriai, kaip pareiškė iš Maskvos atvykęs instruktorius, dėl nepakankamo sugebėjimo tokią pažangią buhalteriją pritaikyti, sėdi kalėjime. Kadangi nėra kuo juos pakeisti, tai jie kasdien iš kalėjimo atvedami į darbą, o vakare vėl ten uždaromi. Tad jis įspėjo ir vietinius buhalterius, kad labai nenustebtų, jei kuris ten atsidurs — visai suprantama, kad jiems, įpratusiems naudotis atsilikusia buržuazine buhalterijos sistema, nelengvai vyks pasisavinti labai tobulą tarybinę. Dėl šios priežasties ir šiai statybai buvo atsiųsta iš Maskvos prižiūrėtojų. Mums, dar nespėjusiems labai tobulą tarybinę tvarką perprasti ir gal dar nenusikračiusiems galutinai buržuazinio raugo, iš tų prižiūrėtojų labiausiai patiko draugas Vasilius Tarakanovas. Kiti buvo labai uolūs — nuolat visur žiūrinėjo ir, žinoma, rasdavo visokių dalykų, kur būdavo pagal atgyvenusią buržuazinę techniką, o ne pagal tarybinius pasiekimus. Taip pat mums būdavo gėda, kad trūko mums stachanovietiško tempo. Tarybų Sąjungoj, kaip jie mums nurodydavo, spartuolis mūrininkas per dieną sumūrija beveik ištisą Kremlių.

Statyba vykstanti tokiu tempu, kad, kur rytą dar ant kelmo stovėjo medžiai, vakare iš tų pat medžių jau stovi ištisi rūmai. O Tarakanovas buvo ne tiek uolus ir mums nuolaidesnis. Čia atvykęs, jis labai pasidžiaugė, kad gali įvykdyti viso savo gyvenimo didžiausią svajonę — gerti, kiek tik nori, degtinės. Ji čia pigi ir galėjai pirkti neribotą kiekį. Tad Tarakanovas tik pasidairydavo ligi pusdienio statybos vietoje ir tuoj patraukdavo takučiu per mišką į netoli esantį miestelį pietauti. O iš ten paprastai tą pačią dieną jau nebegrįždavo. Pietaudamas taip uoliai užkandą palaistydavo, kad, išėjus namo, sunku buvo ir nešti, ypač per mišką, kur visokios šakos ir šaknys kabinosi už kojų. Tad jis, pasukęs iš tako, dribdavo kur minkštose samanose, prasnūsdavo ir rytojaus rytą tiesiai iš ten ateidavo į statybos vietą.

Tik ši praktika draugui Tarakanovui blogai baigėsi. Kol buvo vasara, jis labai patogiai ir gerai tyram ore išmiegodavo. Bet šis dalykas pasirodė ne toks geras esąs, kai pradėjo šalti. Vieną rytą, iš miestelio į darbą ateidami, darbininkai rado Tarakanovą netoli tako jau sustirusį.

Pranešus šią žinią kariniam statybos viršininkui, tuojau buvo įsakyta apie tai niekur nekalbėti, o Tarakanovą parnešti ir tuojau palaidoti čia pat dar iš caro laikų bu/usiose poligono kapinėse.

O čia mums ir prasidėjo istorija.

- Reikėjo samdyti darbininkus, iškasti Tarakanovui duobę. Bet nė pats draugas Kaganas, kuris buvo kiaurai perskaitęs Markso, Lenino ir Stalino raštus, negalėjo pasakyti, kiek turi būti mokama už duobės negyvėliui iškasimą. Teko kreiptis į atsiųstą iš Maskvos jam pavaduotoju — draugą Afoniną.    

— Visi darbai turi būti apmokami pagal žemės kasimo darbų atlyginimo tabeles, — nurodė draugas Afoninas.

Kibome tad į tabeles. Bet reikalas pasirodė sudėtingesnis, negu mes manėme. Ten buvo skirtingos kainos už kasimą molėtos žemės, smėlingos, su žvyru ir be jo, drėgnos ir išdžiūvusios, atšilusios ir įšalusios, su velėna ir be velėnos, su šaknimis ir be šaknų ir t. t. ir t. t.

Pirmiausia griebėmės nustatyti, kokia ten bus žemė ir kokio storiokiekvienos rūšies sluogsnis. Bet sunku buvo sutarti. Vieni manė, kad dabar žemė jau įšalusi per dešimtį centimetrų, o kiti kad per penkioliką, vieni spėjo, kad ten bus su šaknimis bent trisdešimt centimetrų sluogsnis, kiti — jog gali siekti net ir ligi pusės metro. Nežinia, ko mes būtume ir griebęsi, jei ne Kagano išradinga galva.

— Draugai, — tarė jis, — mums aišku, kad už darbą turime mokėti pagal žemės kasimo darbų normas. O kurias normas pritaikyti atsiklausime komisariato. Dabar mes turime tik sužymėti, kokios žemės kiek bus iškasta, todėl darbininkai tegul eina kasti, o draugai sekretorius su buhalteriu eisite ir kiekvienos rūšies žemės sluogsnį vietoje išmatuosite.

Šitas sprendimas mums buvo kaip skęstančiam šiaudas, kurio tuojau ir įsikibome. Pasiųsti darbininkai tuoj griebėsi kasti, sekretorius rūpestingai matavo kiekvienos rūšies žemės sluogsnį, o buhalteris užrašinėjo, ir, stachanoviniu tempu pasivarius, duobė netrukus buvo iškasta.

Dabar mums visiems lyg akmuo nuo krūtinės nukrito, ir mes, visai jau gerai nusiteikę, pasiėmėm iš stalių dirbtuvės sukaltą karstą ir nutraukėm Tarakanovo laidoti. Bet koks buvo mūsų nustebimas, kai, įėję į kambarį, kur Tarakanovas buvo paguldytas, neradome jo nė kvapo. Veltui klausinėjome, ar jo kur kitur kas nepernešė. Niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs.

Dėl to buvo net didelis susijaudinimas. Kilo įtarimas, ar tai ne kokių antitarybinių gaivalų provokacija, nors niekas negalėjo suprasti, ką jie iš pašvinkusio Tarakanovo galėtų daryti.

Visur apieškoję ir niekur negyvėlio neradę, atsakingi pareigūnai didžiai susirūpino, kad dalyką reikės perduoti enkavede. O tai nebuvo malonus reikalas. Niekas nebuvo tikras, kad ir jis nebus kaip nors prikabintas prie šio labai neaiškaus įvykio.

Tookios nemalonios nuotaikos prislėgti jie išėjo ir į miestelį, iš kur norėjo susisiekti su atitinkamom įstaigom ir pasitarti, ką reikia daryti.

Miestelyje, praeidami pro smuklę, jie tik dabar atsiminė, kad per tuos rūpesčius dar nė nepietavę. Tad, prieš imdamiesi reikalų, jie užsuko bent kiek užkąsti ir kokiu lašu atsigaivinti. Ir savo akimis nenorėjo tikėti, ką jie ten pamatė — jau vėl raudonas ir gerai nusiteilkės, ten draugas Tarakanovas tuštino nežinia kelintą, pusbutelį, taisydamas sveikatą. Mat, paguldytas šiltam kambary, jis atšilo, atgijo ir nė nesirengė mirti. Tik po tokio sušalimo jautė, kad šaltis dar visuose kauluose tebesilaiko. Tad atsikėlė ir nutraukė tiesiai į miestelį pataisyti sveikatos, kad kartais kokia liga neprisimestų.

—    Tai ką gi? Draugas čia sėdi?— nustebo jie. — O gi mes tau ir karstą padarėme, ir duobę jau iškasėme. Kas dabar apmokės padarytas išlaidas?

—    O kam gi jūs man tą duobę kasėte ? — kad ir įtraukęs būdamas, nustebo savo ruožtu Tarakanovas.

—    Kam kasėme?! — pasipiktino tie. — Juk tave jau negyvą iš miško parnešė.

—    Negali būti, — užprotestavo draugas Tarakanovas. — Negaliu tikėti, kad būčiau iš numirusių prisikėlęs. Tai nesutinka su Stalino mokslu ir partijos linija. Tik koks prieštarybinis gaivalas galėtų iš numirusių keltis, o ne ištikimas tarybinis pilietis. Provokacijas, draugai, kalbate.

—    Kokia čia provokacija, — supyko užpultieji. — Gali pats nueiti ir pažiūrėti, kur tau duobę iškasė. O kad negyvą parnešė, galės paliudyti tie, kurie rado miške sustirusį.

—    Na, žinoma, kad nueisiu pažiūrėti, kur jūs mane, dorą rusą, šitoj priešiškų gaivalų žemėj norėjot po velėna pakišti. Tegul tik pabaigsiu degtinę gerti. Kur ta duobė?

—    Ne taip blogai būtų buvę ten tau smirsti, — numojo ranka tie. — Juk ten taip pat rusai guli. Būtum buvęs tarp savųjų. Ar taip gerai kitą kartą pasitaikys, dar nežinia. Be reikalo atgijai. Dabar tik bus painiavos dėl atlyginimo už duobės kasimą ir karsto kalimą.

—    Ne, draugai, — atrėmė Tarakanovas. — Kol čia tiek degtinės yra, aš nesirengiu mirti, vis tiek, ar jums tai patinka, ar ne. Nelaikykite jūs manęs kvailu, kad, radęs gero daikto, kieno malonumui nuo jo atsisakyčiau.

Tuo tarpu jis baigė gerti savo degtinę ir, palikęs draugus, kurie, palyginti taip gerai tokiai nemaloniai istorijai pasibaigus, taip pat nutarė pasivaišinti, išėjo.

—    Eisiu dabar tos duobės pažiūrėti, — dar pranešė išeidamas draugams.

Bet rytojaus dieną Tarakanovo niekur nebuvo matyt.

—    Vėl, tur būt, kur šunsnukis miške sustingęs guli, — kalbėjo Tarakanovo draugai. — Ar negaus pagaliau galo.

Bet kai ir ilgiau Tarakanovas nepasirodė, kilo net susirūpinimas ir buvo prisiminta, kad jis žadėjo eiti savo duobės žiūrėti.

—    O gal ir iš tikro jis tos duobės nuėjo pažiūrėti, — kilo mintis. — Kad nebūtų tik įsivertęs, girtas būdamas.

Prižiūrėtojas Trofimovas nuskubėjo prie duobės ir tuojau grįžo su žinia, kad Tarakanovą tikrai rado — jis duobėj gulįs. Matyt, įgėręs būdamas, ten įnėrė, nors praėjusią naktį ir mėnesiena buvo. Ir šį kartą, atrodo, jau tikrai esąs nebegyvas.

Išgirdę tokią žinią, visi nubėgome prie duobės, kurioje Tarakanovas gulėjo susirietęs ir apsikniaubęs ant rankų, tarsi jis būtų iš tikro atsigulęs tik miegoti. Kagano pavaduotojas Volynkinas net pabaksnojo kartele, ar jis kartais nėra dar gyvas. Bet Tarakanovas nebejudėjo.

— Atnešt karstą ir užkąst, —- ilgai netyrinėdamas, įsakė karinis statybos inspektorius ir liepė visiems čia nereikalingiems eiti į darbą.

Kai duobkasiai atnešė karstą, niekas nenorėjo lipti į duobę, traukt lauk Tarakanovą ir, įkišus į karstą, ir vėl leisti atgal.

—    Juk tos pačios kirmėlės vis tiek suės, ar mes čia su tuo burloku terliosimės, ar ne, — nusprendė jie ir, pasižiūrėję vienas į kitą ir į mane, šūstelėjo karstą ant Tarakanovo ir pradėjo versti į duobę žemę.

Man pasirodė, kad, numetus ant jo karstą, Tarakanovas pasirūsino, ir toptelėjo į galvą, kad jis ir šį kartą, gal būt, yra gyvas. Norėjau sulaikyti duobkasius, kad liautųsi vertę žemę ir patikrintų. Bet jie manęs tikriausiai nebūtų klausę. Aš jiems nebuvau joks viršininkas, o tik buvau padėjęs karstą atnešti. Gi mūsų visų čia aukščiausio viršininko jiems aiškiai buvo įsakyta Tarakanovą palaidoti, ir jie turėjo tai atlikti, nesigilindami į dalykus, kurie nebuvo jiems pavesti. Pagaliau man pasirodė, kad jiems malonu, jog gali bent vieną tų maskolių po velėna pakišti. Tad ir aš nutariau nesikišti, kur manęs niekas kištis neįgaliojo, nes iš kur gi aš galėjau žinoti, ar aukščiau stovintiems geriau patiktų, kad Tarakanovas būtų gyvas, ar kad būtų miręs.