1830-31 METAI
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Tolimesnį priešo naikinimo planą bevykdant, maršalas Dibič-Zabalkanskis buvo teisingai nubaustas garbingomis kovo 31 ir balandžio 1 dienomis. Visa tai, sąryšyje su vėlesniais sukilimais Lietuvoje ir su ką tik pasibaigusiomis Iganų kautynėmis, atrodo, nulėmė galą jo armijai. Jos nuotaika buvo kritusi. Teko gyventi nusiaubtame krašte, o dėl įvykių Lietuvoje ir Žemaičiuose — jos maisto ištekliai buvo išsekę. (248 psl.).
17 SKIRSNIS
Pagaliau, po Minsko kautynių ties Dembe Vielkie ir Stojardlais, ankstyvesnis priešo puolimų liovimasis įrodė, kiek daug jis nukentėjo. Du jų generolai, Palenas ir kunigaikštis Ga-licynas, buvo mirštamai sužeisti. Jie neteko beveik 4.000 vyrų. Mūsų pusėje nuostoliai siekė tiktai keturių ar penkių šimtų.
Už nuopelnus šiose kautynėse tautinė vyriausybė ir vyriausias generolas pareiškė padėką 2-jai Gelgaudo vadovaujamai divizijai ir Skaržynskio vadovaujamai kavalerijos divizijai. Gen. Gelgaudas buvo pakeltas į divizijos generolo laipsnį. Gal būt dėl to jo pasižymėjimo ir pakilimo, tada nebuvo bijomasi patikėti jam vadovavimą visų svarbiausiai ekspedicijai į Lietuvą.
Balandžio 27 ir 28 d. d. jokių įvykių nebuvo. 28 dienos naktį priešas, dideliam mūsų nustebimui, užleido savo pozicijas ir pasitraukė net ligi Kalušyno, 24 angliškų mylių atstu. Mes negalime nustatyti tikrosios šio staigaus ir netikėto pasitraukimo priežasties. Gal tai padaryta dėl išteklių trūkumo. Kita priežastimi galėjo būti gandai, pradėję įgauti rimto pobūdžio, apie revoliuciją Lietuvoje ir Žemaičiuose.
Šis nepaprastas priešo judesys gali būti laikomas rusų armijos fizinio ir dvasinio susmukimo požymiu arba vado nuovokos stoka, maršalo Dibičo asmenyje. Tokio elgesio pakanka, kad būtų paneigti šio vado kariniai gabumai. Jis siekė didelių tikslų, bet menku griežtumu ir be pakankamos priežasties išsižadėjo savo sumanymo. Atrodo, kad nebūta jokio nustatyto plano, kuris būtų suderintas su sveikomis karinėmis pretenzijomis (279 psl.).
18 SKIRSNIS
Gen. Skžyneckis atnaujina puolimą.— Sakeno korpas atskirtas. — Gelgaudo divizija siunčiama Lietuvon. — Caro gvardija su dideliais nuostoliais išvejama už sienų.
Kelioms dienoms praėjus be jokių pastangų iš priešo pusės, mūsų vyriausias vadas nusprendė atnaujinti veiksmus mažais puolimais, tikslu paslėpti jo sumanyto didžiojo plano vykdymą.
Gen. Skžyneckis, įvertindamas esamas aplinkybes, tikrąją priešo būklę ir jo stiprumą, rado didelį skirtumą tarp dabartinės būklės ir ankstyvesnės, po Iganų kautynių. Dvemickio ir Siervaskio korpų nepasisekimai padarė žymių pakeitimų palyginamame abiejų šalių pajėgume. Šių dviejų korpų likimas teikė priešui žymią persvarą, leido jam laisvai telkti visas savo jėgas ir veikti viena mase. Tą priešo pirmavimą reikėjo nusverti. Reikėjo rasti priemonių pririšti priešo jėgas atskiromis dalimis, neleisti joms susitelkti. Tokių priemonių suradimas buvo juo labiau reikalingas, norint suteikti rimtą vaidmenį sukilimui Lietuvoje, duodant galimumo tai revoliucijai faktiškai užimti armijos korpo vietą; reikėjo pasiųsti kariuomenės į talką, reikėjo vadovauti partizanų jėgoms, kurias būtų galima ten sudaryti. Jei šia operacija pavyktų laikyti Lietuvą ir Žemaičius nuolatiniame ryšyje su didžiąja armija — operacijų linija pasidarytų ilgesnė. Ji atsiremtų į Vilnių ir Varšuvą. Operacijų linija taip pat apimtų Gardino ir Lomžos miestus. Kad būtų darbo Vitto ir Kreuco korpams, kurie tebebuvo Liublino palatinate, vyriausias vadas išskyrė nedidelį korpą, vadovaujamą Chžanovskio, kuriam duoti tokie pat įsakymai, kaip ir jo pirmatakui gen. Dvernickiui, būtent, bendrai veikti Zamoscės erdvėje.
Tarp kitų didžiajam generolui reikalingų savybių, Chžanovskis buvo apdovanotas dideliu šaltumu, protavimo nuoseklumu ir sistemingumo dvasia, kuri jį vesdavo į kiekvieną jo nusistatytą tikslą. Vyriausias vadas negalėjo pakankamai apgailėti nedavęs jam vadovauti ekspedicijai į Lietuvą, vietoj Gelgaudo. Jei Chžanovskio gabumai ir šaltumas toje ekspedicijoje būtų buvę sujungti su drąsiu bei uoliu Dvernickio sumanumu, viskas ten būtų buvę pasiekta kelių savaičių būvyje (290 psl.).
Aš negaliu skaitytojui pateikti patenkinamo išaiškinimo, kodėl gen. Skžyneckis nesivijo priešo gegužės 20 d. Gal jis paisė didelio kariuomenės nuovargio, ypač pėstininkų, kurie turėjo nugalėti didelius atstumus. Kita priežastis gal būt buvo ta, kad jis iš šios vietos pasiuntė į Lietuvą pirmąjį dalinį, norėdamas įsitikinti saugumu, pakeliui į pasienį. Faktiškai tas dalinys gegužės 20 d. išvyko Minieševo kryptimi ir perėjo karalijos sieną Mieno kaime, tarp Diechanovieco ir Surazo, priešais Brainską. Mūsų armija, vieną dieną užtrukusi Ksiendzopoly, gegužės 20 dienos vakarą apleido šią poziciją, kad toliau persekiotų gvardiją, kurią pasivijo Menzynino miške (295 psl.).
19 SKIRSNIS
Lietuviai priverčia du rusų korpus apleisti žemaičių kraštą. — Gen. Chlapovskio veiksmai Balstogės apskrity. — Bielsko paėmimas. — Rusų jėgų sumušimas ties Narevka ir priešo išvijimas iš apskričio. — Lietuvon pasiųstų jėgų apžvalga. — Didžiosios armijos veiksmai. — Maršalo Dibičc mėginimas pastoti Skžy-neckiui kelią.—Ostrolenkos kautynės.
Paliekant nuošaliai didžiąją armiją, kuri taip sėkmingai įvykdė svarbią operaciją, vydama rusų gvardiją iš karalijos ir pasiųsdama korpą į Lietuvą, — dabar grįšime pasižiūrėti į bendrąją būklę Lietuvoje.
Drąsūs lietuviai ištisa eile kruvinų susirėmimų privertė priešą skaudžiai juos pajusti. Raseinių ir Šiaulių apskrityse, apie gegužės mėnesio vidurį (visai prieš pat Ostrolenkos kautynes) Malinovskio ir Šyrmano vadovaujami du rusų korpai buvo beveik sunaikinti lietuvių sukilėlių, kurie, naktį ir dieną dažnai puldami juos iš pasalų miškuose, padarė rusams didelių nuostolių. Kurį laiką tiedu korpai klajojo tikrąja šio žodžio prasme, negalėdami atsilaikyti jokioje pozicijoje, kol pagaliau buvo priversti trauktis iš žemaičių krašto.
Balstogės apskritin neseniai atsiųstas nedidelis gen. Chlapovskio vadovaujamas korpas pradėjo operacijas dideliu pasisekimu, ši maža kariuomenės dalis, sudaryta iš 1-jo ulonų pulko keturių eskadronų (viso 480 raitininkų), 190 raitųjų pėstininkųsavanorių ir dviejų patrankų, Bielsko apylinkėje išblaškė du kazokų pulkus ir du pėstininkų batalionus, pastaruosius visus paėmusi nelaisvėn. O svarbiausia — Bielske, kaip ir Brainske, buvo rasti keli parako sandėliai. Bielsko apylinkėje buvo paimtas nelaisvėn didžiojo kunigaikščio Mykolo adjutantas plk. Mikotinas, pas kurį buvo rastas ir d. kng. Mykolo pranešimas didžiajam kunigaikščiui Konstantinui.
Mes patyrėme, kad raitieji pėstininkai, veikiant bendrai su kavalerija, gali būti labai sėkmingai panaudoti, ypač prieš priešo kavaleriją. Raitieji pėstininkai būdavo paliekami kavalerijos užpakalyje. Kai pastaroji vykdavo atakon, pėstininkai nusėsdavo nuo arklių ir, palikę juos tam tikslui skirto dalinio globai, išsiskleisdavo kaip šauliai ir paleisdavo ugnį į priešą, kuris, sumišęs nuo kombinuoto puolimo, būdavo atviras naikinančiajai kavalerijos atakai.
Bielsko miesto ir jo įgulos paėmimas pasižymėjo labai ypatingomis aplinkybėmis. Negausus gen. Chlapovskio korpas gegužės 22 d. staiga priartėjo prie miesto ir patyrė, kad jo įgulą sudaro du pėstininkų batalionai, ir kad netoli miesto stovėjo apie tūkstantis kazokų. Mažyčio mūsų korpo avangardas, kuriame buvopats generolas ir keli jo karininkai, prisiartino prie miesto barikadų. Mūsų dalinį pastebėjęs rusų sargybinis, matydamas karių tarpe ir generolą, nepažino mus esant priešą. Jis iššaukė sargybą pagarbai. Sargybai prisiartinus, gen. Chnlapovskis įsakė jai sudėti ginklus. Ji tatai ir įvykdė, tokias pat apeigas pakartojo ir didžioji sargyba miesto aikštėje. Nuostabos pagauti, rusai mechaniškai vykdė musų įsakymus. Gen. Chlapovskis, bijodamas, kad jis gali būti kazokų apsiaustas, paliko savo pėstininkus savanorius atremti bet kokiems priešo mėginimams susitelkti ir pasipriešinti, o pats visą artileriją ir kavaleriją nuvedė prieš kazokų stovyklą. Rusų pėstininkai, mėginę pasipriešinti mieste, buvo išsklaidyti durtuvų atakomis ir, gyventojams padedant, visi paimti nelaisvėn; tuo tarpu artilerijos ir kavalerijos puolimas visai pakrikdė stovykloje buvusius kazokus, kurių keli buvo paimti nelaisvėn. Gen. Chlapovskis belaisvius paliko gyventojų globai, imdamas su savim tik lenkų tautybės žmones, kurie pasisiūlė tarnybai.
Gen. Chlapovskio korpas apleido Bielską, žygiavo Orio kryptimi ir įėjo į Bialoviežo girią, kur jis gavo sustiprinimų iš Lietuvos sukilėlių.
(Bus daugiau)
