paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys

Vincas Daunoras gimė 1921 m. Gyveno Marijampolės aps. Balbieriškio vls. Žiegždrių k. Į partizaninę kovą įsitraukė 1944 metais.

Iki 1951 metų buvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vadas. 1951 m. paskirtas šios rinktinės vadu.

1951 m. rugsėjo 27 d. žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Juozui Gegužiui-Diemedžiui, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis 1951 m. spalio mėn. laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas pavedė V. Daunorui-Unguriui.

Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys. Apie 1951 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

1951–1952 m. daug partizanų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, tačiau saugumiečiams niekaip nesisekė sučiupti V. Daunoro. Naudos nedavė ir 1952 m. prieš Dainavos apygardos vadą surengta provokacija, kurioje dalyvavo saugumo užverbuotas buvęs Dainavos apygardos Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Petras Luiza-Šernas. Vis dėlto kitos MGB provokacijos buvo sėkmingos.

1952 metais saugumiečiai sunaikino visus žemesniuosius organizacinius rinktinės vienetus.

Dar labiau suaktyvėjus MGB veiklai, paskutiniam Dainavos apygardos vadui V. Daunorui-Unguriui eiti šias pareigas buvo sunku. Jis turėjo gerą ryšį su Pietų Lietuvos (Nemuno) srities štabu, tačiau didelėje apygardoje, trūkinėjant ryšiams, vykstant nuolatinėms MGB provokacijoms, kontroliuoti padėtį jau buvo nebeįmanoma.

Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanai pietauja. Iš kairės pirmas – Vincas Daunoras-Ungurys. 1951–1952 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

1952 m. pavasarį MGB smogė dar vieną smūgį. 1952 m. gegužės mėn. sovietinis saugumas įkūrė legendinį Dainavos apygardos štabą, inscenizuodamas Dainavos apygardos Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių vadų sąskrydį, kuriame dalyvavo saugumiečių suimti partizanų vadai, jų agentai. Šiame sąskrydyje paskelbta, kad V. Daunoras-Ungurys atleidžiamas iš užimamų pareigų ir jo vieton skiriamas Juozas Karpavičius-Medelis. Protokolai buvo nusiųsti Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadui S. Staniškiui-Vilčiai ir laikinai einančiam Dainavos apygardos vado pareigas V. Daunorui-Unguriui. Provokacija buvo sėkminga. 1952 metų rugpjūčio mėn. S. Staniškis-Viltis šį paskyrimą patvirtino. Taip nustojo egzistuoti Dainavos apygardos vadovybė.

Likę be vadų atskiri partizanai, kaip ir pats V. Daunoras-Ungurys, dar kovojo iki 1954 metų. Tais metais rugpjūčio 18 d. Prienų r. Naudžiūnų k. gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje per susišaudymą su KGB Prienų r. skyriaus operatyvine grupe jis žuvo kartu su savo ryšininku Jurgiu Palioniu-Dobilu.

1999 m. gegužės 12 d. V. Daunorui pripažintas kario savanorio statusas, 1999 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Parengė Rūta Trimonienė

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/08/201408_daunoras_biogr.pdf

Pietų Lietuvos (Nemuno) srities štabo nariai ir srities pogrindžio spaudos leidėjai.
Iš kairės: Vincas Daunoras-Ungurys, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sergijus Staniškis-Litas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Konstantinas Baliukevičius-Tylius.
(Genocido aukų muziejus)

Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html