Partizanai: Istorija ir dabartis

Trečia dalis 1. Lenkija, „nacija priešas"

Trečia dalis

Anclrzej Paczkowski ir Karel Bartosek

KITA EUROPA - KOMUNIZMO AUKA

Andrzej Paczkowski

1. Lenkija, „nacija priešas"

SOVIETŲ REPRESIJOS PRIEŠ LENKUS

Tikriausiai lenkai priskirtini prie tų tautų, kurios labiausiai nukentėjo nuo sovietų represijų, nors sovietų teroro aparato organizatorius buvo lenkas Feliksas Dzeržinskis, o daug jo tautiečių ėjo tarnybą „organuose" - tiek VČK, tiek OGPU, tiek NKVD. Šitą „privilegiją" -„nacijos-priešo" statusą - lenkai pelnė dėl daugelio priežasčių. Aišku, tokia buvo sovietų represijų aparato funkcija, bet savo padarė ir tradicinis priešiškumas tarp abiejų tautų. Jo šaknys tolimoje praeityje, o čia dar prisidėjo sovietų vadovų, ypač Stalino, nepasitikėjimas Lenkija ir lenkais. Tarp 1772 ir 1795 m. Lenkija išgyveno tris padalijimus, ir kiekvieną kartą carų imperija atsirėždavo po liūto dalį. Neapsikęsdami rusų priespauda, lenkai du kartus, 1830 ir 1863 m., buvo sukilę, bet žiauriai numalšinti. Nuo to laiko diduomenė ir katalikų dvasininkija tapo patriotizmo ir pasipriešinimo tiek rusų, tiek prūsų okupacijai židiniais. 1914 m. karas ir trijų imperijų - Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos, daugiau kaip šimtmetį engusių Lenkiją, griuvimas beveik vienu metu suteikė jai istorinę progą atgimti kaip nepriklausomai nacijai. Savanorių armija su Jozefu Pilsudskiu priešaky buvo šios visai jaunos nepriklausomybės garantas ir varomoji jėga, tačiau ji iškart susidūrė su revoliucine Maskvos valia, nes Varšuva šiai buvo užraktas, kurį būtina atrakinti norint perkelti revoliuciją į Vokietiją.

1920 m. vasarą Leninas meta Raudonąją armiją prieš Varšuvą. Akibrokštas beveik pavyksta, bet staiga pakilusi lenkų tauta jį sužlugdo ir 1921 m. sovietai priversti pasirašyti Rygoje Lenkijai palankią taikos sutartį. Stalinas, kurio nedisciplinuotumas gerokai prisidėjo prie Raudonosios armijos nesėkmės, niekad nepamirš šios nuoskaudos ir tų, kurie jį ta proga kritikavo: Raudonosios armijos vado Trockio ir maršalo Tuchačevskio, tuomet vadovavusio kariuomenės daliniams. Tad juo lengviau suprantama sovietų vadovų, o ypač Stalino, pagieža Lenkijai, lenkams ir viskam, kas prisidėjo prie jų nepriklausomybės atkūrimo: lenkų diduomenei, armijai ir Bažnyčiai.

Lenkai, ar tai būtų sovietų piliečiai, ar ne, perėjo visas stalininio teroro fazes: „šnipų" medžioklę, „išbuožinimą", kovą su religija ir tautinėmis mažumomis, Didįjį valymą, pasienio rajonų ir Raudonosios armijos užnugario „valymus", „sutramdymus", skirtus padėti lenkų komunistams užimti valdžią, taip pat visas teroro formas - priverčiamųjų darbų lagerius, karo belaisvių egzekucijas, „socialiai pavojingų" asmenų masinius trėmimus...

 POW byla ir NKVD „lenkiška operacija" (1933-1938)

1924 m., kai lenkų repatrijavimas pagal 1921 m. Rygos sutartį ėjo į pabaigą, Sovietų Sąjungoje gyveno nuo 1 100 000 iki 1 200 000 lenkų, daugiausia (nuo 900 000 iki 950 000) Ukrainoje ir Baltarusijoje. Kalbama apie 80% valstiečių, ten įsikūrusių per XVII—XVIII a. lenkų kolonizaciją. Keletas lenkų bendruomenių dar gyveno didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Minskas ar Kijevas. Pačioje Rusijoje, ypač Maskvoje ir Leningrade, Užkaukazėje ir Sibire gyveno 200 000 lenkų. Tarp jų - keletas tūkstančių ištremtų komunistų ir dar maždaug tiek pat lenkų, kurie raudonųjų pusėje dalyvavo revoliucijoje bei pilietiniame kare ir negrįžo į Lenkiją. Likusią dalį sudarė daugiausia amžiaus pradžios ekonominiai emigrantai.

Nepaisant Rygos taikos sutarties ir diplomatinių santykių atkūrimo, įtampa tarp abiejų šalių neatslūgo. Turint galvoje sunkius prisiminimus iš 1920 m. lenkų-sovietų karo, taip pat įsigalėjusią teoriją apie „proletariato tvirtovę" imperialistų apsupty, nieko nuostabaus, kad daugelis lenkų tapo „šnipų medžioklės" aukomis. 1924-1929 m. keli šimtai jų buvo sušaudyta, nors tik vienas kitas iš tikrųjų užsiiminėjo šnipinėjimu. Pradėjus vajų prieš religiją, keli šimtai katalikų dvasininkų buvo persekiojami, kelios dešimtys sušaudyta arba dingo. Palyginus su auka, kokią sudėjo rusų Stačiatikių Bažnyčia, šios represijos atrodo ne tokios jau baisios, šiaip ar taip, tai nereiškė Bažnyčios, kuri buvo šimtų tūkstančių lenkų valstiečių dvasinis ir kultūrinis pamatas, sunaikinimo.

Šie valstiečiai priskiriami prie kolektyvizacijos aukų. Pagal to meto oficialią klasifikaciją, 20% jų buvo pažymėti kaip „buožės" ir truputį daugiau - kaip „pusiau buožės". Ukrainoje lenkų pasipriešinimas buvo labai stiprus, ir jį palaužti buvo galima tik jėga. Kol kas apytikriais duomenimis, gyventojų skaičius lenkų gyvenamose teritorijose vien 1933 m. sumažėjo apytikriai 25%. Baltarusijoje lenkų ūkių kolektyvizacija buvo ne tokia žiauri.

Išskyrus represijas prieš „lenkų šnipus", kitų masinių represijų logika aiški, mat taip buvo suprantama „klasių kova" (antireliginis vajus, kolektyvizacija). Tačiau greta kolektyvizacijos atsirado dar kitokių represijų. 1933 m. nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 1 5 d. valdžia areštavo apie dvidešimt lenkų komunistų, daugiausia emigrantų, tarp jų vieną Lenkijos komunistų partijos Politinio biuro narį. Po šių suėmimų prasidėjo kiti. Visus juos siejo tai, kad suimtieji tariamai priklausė „šnipinėjimo ir sabotažo organizacijai POW".

POW (Lenkų karinė organizacija), įkurta 1915 m. Jozefo Pilsudskio kaip slapta, veikianti prieš Austriją-Vengriją ir Vokietiją, 1918— 1920 m. vykdė žvalgybos užduotis pilietinio karo apimtose teritorijose, daugiausia Ukrainoje. Galutinai savo veiklą ji nutraukė 1921 m. Daugumą jos narių sudarė kairieji, daugelis priklausė Lenkijos socialistų partijai (PPS). Kai kurie buvo pasitraukę iš PPS ir įstoję į komunistų partiją. 1933 m. POW jau nebeegzistavo. To nepaisant, daug lenkų, sufabrikavus kaltinimus, kad jie priklauso POW, buvo nuteisti mirti ir sušaudyti (tarp jų ir žinomas poetas avangardistas Witoldas Wandurskis), kiti mirė kalėjime. Tie, kurie išgyveno, liko kalėjimuose, vėliau buvo sušaudyti Didžiojo valymo metais.

Bėgant metams, „POW byla" sukėlė daug vidinių kovų pačioje Lenkijos KP: kaltinimas, jog esi „POW provokatorius", skambėjo taip pat niūriai, kaip ir kaltinimas „trockizmu". Negana to, OGPU (o vėliau GUGB NKVD) tuo laikotarpiu sudarė išsamius lenkų, dirbančių sovietų administracijoje, Kominterne arba Saugumo aparate, sąrašus. jie dar buvo papildyti Ukrainoje ir Baltarusijoje gyvenančių lenkų sąrašais. Ten buvo dvi autonominės lenkų apygardos: pirmoji, pavadinta Juliano Marchlewski'o (vieno iš LKP kūrėjų, mirusio 1925 m.) vardu, įsteigta 1925 m. Ukrainoje, kitai, įsteigtai 1932 m. Baltarusijoje, suteiktas Felikso Dzeržinskio vardas. Abi apygardos turėjo savo vietinius valdžios organus, spaudą, teatrus, mokyklas ir lenkiškas leidyklas, tad sudarė lyg ir „Sovietų Lenkiją" SSRS viduje.

1935 m. rugsėjį Kijeve, Minske ir Maskvoje kilo nauja areštų banga, oficialiai turėjusi galutinai sunaikinti tariamą „POW tinklą". Kartu prasidėjo lenkų autonomijų likvidavimas. Tačiau tik 1936— 1937 m. sandūroje, sutartinai su Didžiuoju valymu, imta areštuoti lenkų kilmės NKVD darbuotojus. Palietusi Saugumo hierarchijos viršūnę, procedūra ėjo vis žemyn ir platyn. RKP(b) Centro komiteto 1937 m. birželio plenume N. Ježovas tvirtino, kad „sovietų žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų organus yra infiltravusi" POW, ir pareiškė, kad NKVD „susekė ir likvidavo patį svarbiausią lenkų šnipinėjimo tinklą". Jau buvo įkalinta šimtai lenkų, tarp jų didelė dalis LKP vadovų, o jiems primesti kaltinimai rėmėsi tardant smurtu išplėštais prisipažinimais.

1937 m. liepą NKVD ėmėsi visuotinių represijų prieš nacionalines mažumas, iš pradžių prieš vokiečius, paskui prieš lenkus. Rugpjūčio 11 d. Ježovas pasirašė potvarkį Nr. 00485, numatantį „visiškai likviduoti [...] lenkų šnipų tinklo SSRS gyvąjį rezervą".

NKVD ir Liaudies komisarų taryba 1938 m. lapkričio 15 d. sprendimu nutraukė „lenkų operaciją", bet ji buvo pratęsta, kai prasidėjo NKVD agentų, kurie patys dalyvaudavo operacijose, valymai. Represijos palietė tiek partijos vadovybę (46 Centro komiteto nariai ir 24 pavaduotojai sušaudyti), tiek „paprastus piliečius" - darbininkus, o ypač valstiečius. Pagal vieną 1938 m. liepos 10 d. NKVD raportą, suimta 134 519 lenkų kilmės asmenų, maždaug 53% jų buvo iš Ukrainos ir Baltarusijos. Manoma, kad 40-50% jų buvo sušaudyta (vadinasi, nuo 50 000 iki 67 000)¹. Likę gyvi buvo įkalinti lageriuose arba išvežti į Kazachstaną.

Lenkai sudaro daugiau kaip 10% visų Didžiojo valymo aukų ir maždaug 40% visų operacijos prieš tautines mažumas aukų. Čia pateikiami mažiausi skaičiai, nes tūkstančiai Ukrainos ir Baltarusijos lenkų išvežta ne pagal „lenkų operacijos" planą. Ištuštėjo ne vien „Liukso" viešbučio kambariai, kur buvo apsigyvenę lenkų komunistai, ir jų darbo kabinetai, bet ypač lenkų kaimai (arba kolchozai).

SSRS NKVD potvarkis Nr. 00485

Įsakau:
1. Nuo 1937 m. rugpjūčio 20 d. pradėti plačią operaciją prieš vietines POW organizacijas, ypač diversijų bei špionažo kadrus, siekiant likviduoti maištų pramonėje, transporte, kolchozuose ir sovchozuose organizatorius. Ši operacija turi būti užbaigta per tris mėnesius, t. y. iki 1937 m. lapkričio 20 d.

2. Areštuoti: a) pačius aktyviausius POW narius (pagal pridedamą sąrašą), išaiškintus tyrimais ir dar iki šiol nenustatytus; b) visus pasilikusius SSRS lenkų armijos karo belaisvius; c) pabėgėlius iš Lenkijos, nepriklausomai nuo to, kada atvyko į SSRS; d) politinius imigrantus ir su Lenkija apsikeistus politinius kalinius; e) buvusius PPS ir kitų antisovietinių politinių partijų narius; f) aktyviausius vietinius lenkų apygardų antisovietinius ir nacionalistinius elementus.

3. Arešto operaciją organizuoti dviem etapais: a) pirma, areštuoti asmenis, atliekančius tarnybą NKVD, Raudonojoje armijoje, dirbančius ginklų gamybos įmonėse, visų kitų įmonių ginklų gamybos padaliniuose, geležinkelio, sausumos, jūrų ar oro transporte, visų pramonės įmonių energetikos sektoriuose, naftos perdirbimo ir dujų gamyklose; b) antra, areštuoti visus dirbančius šalies saugumui nesvarbiose pramonės įmonėse, sovchozuose, kolchozuose ir administracijose.

4.    Užduotį pradėti vykdyti vienu metu. Atliekant apklausą naudoti spaudimą, kad būtų galima visiškai demaskuoti diversinių grupių organizatorius bei vadovus ir atskleisti jų tinklą; nedelsiant areštuoti visus šnipus, kenkėjus ir diversines grupes, išaiškintas areštuotų asmenų parodymais. Kiekvienam tyrimui sudaryti specialią operatyvinių agentų grupę.

5.    Visus areštuotus asmenis kvotos metu suskirstyti į dvi kategorijas: a) pirmoji kategorija - lenkų šnipų, žvalgybos, diversijų, sabotažo bei maištininkų tinklas, jai priklausantys asmenys turi būti sušaudyti; b) antroji kategorija - ne tokie aktyvūs kaip pirmosios kategorijos asmenys, jiems skirtina bausmė nuo penkerių iki dešimties metų kalėjimo arba lagerio. [...]

SSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras,
Valstybės saugumo generalinis komisaras 
N. ležovas, Maskva, 1937 m. rugpjūčio 11 d.

Katynė, kalėjimai ir trėmimai (1939-1941)

Viename slaptame 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS-Vokietijos pakto protokole buvo numatyta lenkų teritoriją padalyti į „interesų sferas". Rugsėjo 14 d. duotas įsakymas „pereiti į puolimą prieš Lenkiją", ir po trijų dienų Raudonoji armija įsiveržė į Lenkijos Respubliką, turėdama užduotį išlaisvinti vadinamąsias „Vakarų Baltarusijos" bei „Vakarų Ukrainos" žemes iš „fašistinės Lenkijos okupacijos" ir šias teritorijas inkorporuoti į SSRS. Aneksija, lydima gąsdinimų ir represijų, vyko sparčiai. 1939 m. lapkričio 29 d. SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas visiems nuolatiniams inkorporuotų teritorijų gyventojams suteikė sovietų pilietybę. Vilnius ir aplinkiniai rajonai buvo perduoti Lietuvos Respublikai, kuri gyveno paskutinius nepriklausomybės mėnesius. Buvo aišku, kad sovietų represinė sistema šiuose regionuose netruks išsiplėsti, nes visai pagrįstai buvo bijomasi susiformuojant pasipriešinimo organizacijų. Keletas Lenkijos armijos būrių išties buvo išvengę nelaisvės ir rudenį įstoję į partizanų organizaciją. Tad NKVD į tas sritis pasiuntė gausią kariuomenę ir pradėjo diegti savo struktūras. Čia buvo sutelkta daug Vidaus reikalų ministerijos ginkluotų pajėgų (taip pat pasienio apsaugos kariuomenės dalinių). Be to, naujajai valdžiai reikėjo išspręsti karo belaisvių problemą ir sutramdyti priešiškai nusiteikusius civilius gyventojus.

Pirmiausia kėlė susirūpinimą kariškiai. Sovietai buvo paėmę į nelaisvę nuo 240 000 iki 250 000 lenkų kariškių, tarp jų apie 10 000 karininkų. Antrą savo agresijos dieną SSRS priėmė pirmuosius sprendimus: rugsėjo 19 d. Lavrentijus Berija NKVD sudėtyje įsteigė (potvarkis Nr. 0308) Karo belaisvių valdybą (Glavnoje upravlenije po delam vojennoplenych, GUVP), taip pat specialių lagerių tinklą. Spalio pradžioje pamažu imta eilinius kareivius leisti į laisvę, tačiau 25 000 kareivių buvo pasiųsta tiesti kelių, o 12 000 perduota Sunkiosios pramonės komisariato žinion priverčiamiesiems darbams. Dar nežinia kiek jų nedidelėmis grupelėmis buvo išbarstyta po begalinius Gulago lagerius. Kartu buvo nuspręsta Starobelske ir Kozelske įkurti dvi „stovyklas karininkams", taip pat specialią stovyklą Ostaškove policininkams, kalėjimų prižiūrėtojams bei pasienio sargybiniams. Netrukus Berija įkūrė specialią operatyvinę grupę, kuriai buvo pavesta organizuoti teisminius tardymus pačiuose lageriuose. Iki 1940 m. vasario pabaigos buvo įkalinti 6192 policininkai (ir jiems prilyginti), taip pat 8376 karininkai.

Kelis mėnesius Maskva svarstė, ką su jais veikti. Dalį, pradedant Ostaškovo lagerio kaliniais, buvo ketinama nuteisti, kaip tada buvo įprasta, pagal Baudžiamojo kodekso 58-13 straipsnį, kuris buvo taikomas asmenims, „kovojusiems prieš tarptautinį darbininkų judėjimą". Pakako trupučio interpretacijos, kad būtų galima pagal jį nuteisti bet kurį lenkų policininką ar kalėjimo prižiūrėtoją... Numatytos bausmės siekė nuo penkerių iki aštuonerių metų lagerio. Nuteistųjų laukė Sibiras (pirmiausia Kamčiatka).

Galutinis sprendimas buvo priimtas 1940 m. vasario antroje pusėje, galbūt dėl netikėtai pakrypusių reikalų kare su Suomija. Kaip galima spręsti iš šiandien visiems prieinamų dokumentų, jis buvo gana netikėtas. Kovo 5 d. Berijos pasiūlymu Politbiuras nutarė visiems Starobelsko, Kozelsko, Ostaškovo kaliniams ir dar maždaug 11 000 Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos kalėjimuose uždarytų lenkų „skirti griežčiausią bausmę". (Žr. N. Wertho teksto pirmosios dalies ketvirtą įrėmintą pasakojimą.)

Nuosprendį priėmė „troika" - specialus tribunolas, kurį sudarė Ivanas L. Baštakovas, B. Z. Kobulovas ir Vsevolodas N. Merkulovas. Už Berijos pasiūlymą savo parašus padėjo Stalinas, Vorošilovas, Molotovas ir Mikojanas. Posėdžio sekretorius pažymėjo, kad tam neprieštarauja ir tą dieną nedalyvavę Kalininas bei Kaganovičius.

Išlikusio gyvo Katynės žudynių liudytojo Stanislawo Swianie-wicziaus pasakojimas

„Palubėje pastebėjau plyšį, pro kurį galėjau matyti, kas vyksta lauke [...]. Priešais buvo žole apaugusi aikštė [...]. Aikštę supo tankus NKVD kariuomenės kordonas su durtuvais ant šautuvų.

Tai buvo kažkas nauja, dar nepatirta. Net fronte, kai mus paėmė į nelaisvę, konvojaus šautuvai buvo be durtuvų [...]. Į aikštę atvažiavo paprastas autobusas. Gana nedidelis palyginti su tais, kokie įprasti Vakarų miestuose. Langai užbaltinti kalkėmis. Jame galėjo tilpti kokie trisdešimt žmonių, lipama iš galo.

Spėliojome, kodėl uždažyti jo langai. Autobusas privažiavo prie gretimo vagono atbulas, kad kaliniai galėtų į jį įlipti tiesiai iš vagono. Autobuso duris iš abiejų pusių saugojo NKVD kareiviai su durtuvais ant šautuvų. Kas pusvalandis autobusas sugrįždavo paimti naujos grupės. Vadinasi, vieta, į kurią pervežami kaliniai, netoliese [...].

Vidury aikštės, rankas susikišęs į plataus apsiausto kišenes, stovėjo NKVD pulkininkas, aukštaūgis vyras, tas pats, kuris mane atvežtą išlaipino [...). Buvo aišku, kad jis kontroliuoja visą operaciją. Bet kas tai per operacija? Turiu prisipažinti, kad ligi tol tokią skaidrią pavasario dieną man net nešovė mintis apie egzekucijas[...]".

(À l'ombre de Katyn („Katynės šešėlyje"), Institut littéraire, 1976.)

„Techniniai" pasirengimai truko mėnesį. Per kitas šešias savaites (nuo balandžio 3 iki gegužės 13 d.) iš lagerių buvo vežami kaliniai mažomis grupelėmis. Iš Kozelsko į Katynę atvežti 4404 žmonės, jie buvo nušauti kulka į pakaušį ir užkasti bendrame griovyje.

Starobelsko kaliniai (3896 žmonės) buvo nužudyti Charkovo NKVD patalpose ir užkasti Piatišatkų miesto pakrašty. Ostaškovo kaliniai (6287 žmonės) nužudyti Kalinino (šiandien Tverė) UNKVD patalpose ir užkasti Mednoje vietovėje. Iš viso likviduota 14 587 žmonės. 1940 m. birželio 9 d. NKVD liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas Vasilijus V. Černyševas raportavo, kad lageriai pasirengę primti naujus kalinius.

11 000 Berijos paminėtų belaisvių sudarė tik nedidelę dalį lenkų kalinių. Kiti priklausė kitoms kategorijoms. Pačią gausiausią sudarė bežency, žmonės, pabėgę iš vokiečių okupuotos Lenkijos teritorijos. 145 000 „bežencų" keliavo per kalėjimus ir sulaikymo įstaigas, vieni nuteisti ir išvežti į lagerius, kiti paleisti. Kita kategorija, perebežčikai, tai lenkai, sulaikyti bandant pabėgti į Lietuvą, Vengriją ar Rumuniją. Po kelių savaičių kai kurie jų paleisti, bet apie 10 000 OSO (Osoboje soveščianije, Ypatingasis pasitarimas) nuosprendžiu gavo nuo trejų iki aštuonerių metų. Jie atsidūrė Gulage, ypač daug Dallage, taip pat Kolymoje. Galop dalis jų 1940 m. kovo 5 d. potvarkiu sušaudyti. Trečiąją kategoriją sudarė „socialiai pavojingi elementai" (socialnoopasnyje) - asmenys, priklausę rezistencijos organizacijoms, karininkai, kurie nebuvo mobilizuoti 1939 m., valstybinių įstaigų administracijų ir vietos valdžios organų tarnautojai, įvairiausi pomeščiki. Diduma 1940 m. kovo 5 d. potvarkiu sušaudytų - 7305 iš 11 000 - kaip tik ir priklausė šiai kategorijai. Kur lavonai užkasti, nežinoma, žinoma tik tiek, kad 3405 žmonės sušaudyti Ukrainoje ir 3880 Baltarusijoje.

Visose į SSRS inkorporuotose teritorijose (įskaitant Lietuvą, kuri buvo prijungta 1940 m. vasarą) „kalinimo įstaigų gyventojų" skaičius dar galutinai nenustatytas, bet 1941 m. birželio 10 d. Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos kalėjimuose buvo 39 600 kalinių (iš jų maždaug 12 300 jau „nuteistų"). Palyginti su 1940 m. kovo mėnesiu, jų skaičius padvigubėjęs. Kriminalinių/politinių kalinių santykis ligi šiol nežinomas.

Vokietijai užpuolus SSRS, beveik visus juos ištiko žiauri lemtis. Vien Vakarų Ukrainos kalėjimuose nužudyta apie 6000 žmonių, nors nelabai įtikėtina, kad visi jie prieš tai būtų buvę nuteisti mirti. NKVD raportuose apie šitas kalinių likvidavimo operacijas kalbama kaip apie „pirmajai kategorijai priklausančių asmenų skaičiaus sumažinimą"². Keli šimtai žmonių, kurie bandė pabėgti pervežant, užmušti. Kartą ešelono komendantas „savo atsakomybe" liepė sušaudyti 714 kalinių (500 iš jų nebuvo stoję prieš teismą). Kai kuriuos nudėjo savo ranka.

SSRS aneksuotose teritorijose žmonės buvo masiškai tremiami. Buvo keturios didelės trėmimo operacijos, bet reikia pabrėžti, kad vežti šeimomis ar nedidelėmis grupėmis pradėta 1939 m. lapkritį, ir nežinia, kiek tada išvežta žmonių. Tą patį galima pasakyti apie 1940 m. antroje pusėje ištremtuosius į Besarabiją bei rytinius Baltarusijos ar Ukrainos rajonus. Istorikams dar nepavyko nustatyti tikslių skaičių. Dar neseniai buvo remiamasi lenkų rezistentų ar 1941 m. lenkų ambasados duomenimis. Atvėrus NKVD archyvus, dauguma tyrinėtojų mano, kad tie duomenys patikimi, bet nurodytieji skaičiai minimalūs, jie turėtų būti didesni.

Pirmoji trėmimų banga siūbtelėjo 1940 m. vasario 10 d., Liaudies komisarų tarybai 1939 m. gruodžio 5 d. priėmus atitinkamą nutarimą. Pasirengimas, ypač „dirvos ištyrimas" ir sąrašų sutikrinimas, užėmė du mėnesius. Trėmimų organizatoriams teko įveikti daug techninių kliūčių, viena iš jų - labai maža sovietiniams traukiniams pritaikytų geležinkelių. Visą operaciją koordinuoti pavesta Berijos pavaduotojui Merkulovui. Jis pats atvyko į vietą, o tai sovietų įpročiu rodo ypatingą operacijos svarbą. 1940 m. vasario trėmimas ypač palietė valstiečius, miestelių gyventojus, lenkų kolonistus, įsikūrusius šiose srityse vykdant „polonizacijos" politiką, ir eigulius. NKVD duomenimis, išvežta maždaug 140 000 žmonių, 82% jų sudarė lenkai. Operacijos aukomis tapo taip pat ukrainiečiai ir baltarusiai eiguliai. Ešelonai riedėjo į Rusijos šiaurę - Komijos respubliką ir Vakarų Sibirą.

Tuo pat metu, kai Kremlius pasmerkė mirti karo belaisvius, Liaudies komisarų taryba 1940 m. kovo 2 d. priėmė nutarimą dėl naujų trėmimų. Šį kartą jie buvo skirti belaisvių šeimų nariams, kaip „socialiai pavojingiems elementams". NKVD duomenimis, išvežta apie 60 000 žmonių, beveik visi į Kazachstaną, pasmerkti šalčiui ir badui; apie tai šiandien gerai žinome iš turimų liudijimų.

Trečioji operacija, surengta remiantis tuo pačiu Liaudies komisarų tarybos nutarimu, prasidėjo 1940 m. naktį iš birželio 28-osios į 29-ąją ir apėmė visus tuos, kurie iki 1939 m. rugsėjo negyveno aneksuotose teritorijose ir pamiršo, kad egzistuoja okupantų nustatyta sovietų-vokiečių siena: vienoje ar kitoje pusėje sugauti bėgliai turėjo teisę grįžti į namus; šitaip 60 000 žmonių, iš kurių 15 000 buvo žydai, grįžo į vokiečių reicho valdas. Iš tada ištremtų 80 000 žmonių 84% buvo žydai; ištrūkę iš Einsatzgruppen 1941 m. vasarą surengtų žudynių, jie buvo pasiųsti į Gulagą.

Ketvirtoji, paskutinė operacija prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. SSRS komunistų partijos Centro komiteto ir Liaudies komisarų tarybos gegužės 14 d. nutarimu, jos tikslas buvo „išvalyti" iš pasienio rajono ir Baltijos respublikų „nepageidaujamus elementus". Tremiamieji priklausė vadinamajai žylposelencų kategorijai, t. y. jie buvo nutremti dvidešimčiai metų (daugiausia į Kazachstaną). Ši trėmimų banga, neskaitant Latvijos, Estijos ir Lietuvos gyventojų, apėmė 86 000 asmenų.

Taigi, remdamiesi NKVD duomenimis, galime suskaičiuoti nuo 330 000 iki 340 000 išvežtų žmonių. Susumavus visus duomenis, represijų aukų skaičius išaugs iki 400 000 ar 500 000. Buvo tokių, kurie antrą kartą atsidūrė SSRS gilumoje, pvz., daugiau kaip 100 000 jaunuolių, kurie buvo priversti dirbti sovietų industrijoje (pirmiausia Donecko, Uralo ir Vakarų Sibiro anglies baseine), arba 150 000 jaunuolių, paimtų į Raudonosios armijos „darbo batalionus" (strojbataliony).

Per dvejus metus sovietų aneksuotoje Lenkijoje milijonas žmonių, arba kas dešimtas pilietis, nukentėjo nuo vienokių ar kitokių represijų: patyrė egzekucijas, kalėjimus, lagerius, trėmimus, pusiau priverstinį darbą. Ne mažiau kaip 30 000 žmonių sušaudyta, prie jų dar reikėtų pridėti 90 000 iš 100 000, mirusių lageriuose arba pervežant geležinkeliu, - manoma, kad tokių buvo 8-10% visų išvežtųjų.

NKVD prieš Armia Krajowa

1944 m. naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją pirmieji Raudonosios armijos tankai perkirto 1921 m. nustatytą Lenkijos-SSRS sieną. Iš tikrųjų šios sienos nebepripažino nei Maskva, nei didžiosios Vakarų valstybės, o atskleidus Katynės nusikaltimą, SSRS nutraukė bet kokius diplomatinius santykius su teisėta egziline lenkų vyriausybe Londone - ta dingstimi, kad ši kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, prašydama tarptautinės komisijos tyrimo. Tai atsitiktinai sutapo su panašiu vokiečių valdžios demaršu. Lenkų rezistentai buvo numatę artėjant frontui gyventojus mobilizuoti į AK (Nacionalinę armiją), stoti į mūšį su vokiečiais, o atžygiavusią Raudonąją armiją pasitikti kaip teisėta valdžia. Operacija gavo kodinį pavadinimą „Burza" („Audra"). Pirmieji mūšiai įsiliepsnojo 1944 m. kovo pabaigoje Volynėje, kur AK divizija kovėsi petys į petį su sovietų daliniais. Gegužės 27 d. kai kurios AK dalys buvo Raudonosios armijos priverstos sudėti ginklus. Todėl didumai divizijos teko, vis kaunantis su vokiečiais, pasitraukti į Lenkiją.

Tai buvo ne vienintelis atvejis, kai sovietai griebėsi tokio triuko - iš pradžių bendradarbiaujama vietos lygmeniu, paskui lenkai jėga nuginkluojami. Tai geriausiai matyti iš Vilniaus krašto įvykių. Pasibaigus mūšiams, po kelių dienų prisistatė NKVD vidaus kariuomenės pajėgos ir - sutinkamai su generalinio štabo įsakymu Nr. 220145 - surengė AK kareivių nuginklavimo operaciją. Pagal liepos 20 d. Stalino gautą raportą, daugiau kaip 6000 jos kovotojų buvo suimta, tūkstančiui pavyko ištrūkti iš apsupties. Visas šios partizanų kariuomenės štabas buvo areštuotas. Karininkai uždaryti į NKVD lagerius, o kareiviams leista pasirinkti arba lagerį, arba stoti į sovietų globoje suformuotą generolo Zygmunto Berlingo lenkų armiją. Tą patį patyrė AK junginiai, dalyvavę Lvovo išvadavime. Visa tai vyko teritorijose, kurias Maskva laikė priklausančiomis SSRS.

Tų pačių 1944 m. rugpjūčio 1 d. AK vadai pradėjo sukilimą Varšuvoje, kurią paimti Raudonoji armija (Baltarusijos frontas) planavo rugpjūčio 8 d. Stalinas pradėtą puolimą sustabdė jau persikėlus per Vyslą pietinėje Varšuvos dalyje ir leido vokiečiams sutriuškinti sukilėlius, kurie priešinosi iki spalio 2 d.

Į vakarus nuo Curzono linijos, kur AK buvo sutelkusi nuo 30 000 iki 40 000 kareivių ir išvadavusi daug nedidelių vietovių, NKVD, SMERŠ („Smert špionam", karinė kontržvalgyba) ir filtravimo daliniai, vykdydami aukščiausios vadovybės 1944 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 220169, pasielgė vėl kaip visada. Pagal spalio mėnesį surašytą raportą apie šios direktyvos vykdymą, areštuota, nuginkluota ir įkalinta apie 25 000 AK kareivių, tarp jų 300 karininkų.

NKVD daliniai ir operatyviniai SMERŠ būriai turėjo savo atskirus kalėjimus ir lagerius, kuriuose laikė tiek lenkų partizanus, tiek „folkdoičus" (Volkdeutsches³ ir vokiečius belaisvius. Atsisakę stoti į Berlingo armiją karininkai ir kareiviai, kaip ir jų draugai iš Vilniaus bei Lvovo, buvo pasiųsti pražūtin į Gulagą. Tikslus sovietų įkalintų operacijos „Buiza" dalyvių skaičius po šiai dienai nenustatytas. Nuomonės svyruoja tarp 25 000 ir 30 000. Iš naujo SSRS aneksuotų teritorijų gyventojus 1944 m. rudenį irgi užgriuvo masiniai areštai, suimtieji daugiausia būdavo siunčiami į Gulagą arba priverčiamuosius darbus, daugiausia į Donecko anglies baseiną. Teisybė, šį kartą daugumą išvežtųjų sudarė ukrainiečiai, bet manoma, kad nuo vienokių ar kitokių represijų nukentėjo mažiausiai keliasdešimt tūkstančių lenkų.

Išblaškius didžiąją dalį AK junginių, NKVD ir SMERŠ veikla anaiptol nenutrūko. 1944 m. spalio 15 d. Berija pasirašė įsakymą Nr. 0012266/44, kuriuo buvo nutarta suformuoti ir laikyti Lenkijoje specialią diviziją (64-oji, vadinamoji „laisvųjų šaulių", divizija). Pasienio rajonuose Baltarusijos ir Ukrainos NKVD daliniai dalyvaudavo lenkų pusės vykdomose pasienio operacijose. 1944 m. pabaigoje suformavus šią diviziją, buvo areštuota 17 000 žmonių, 4000 iš jų ištremti į tolimus sovietų lagerius. Nuo 1945 m. kovo 1 d. generaliniam NKVD patarėjui prie lenkų Viešojo saugumo ministerijos generolui Ivanui Serovui pavaldūs sovietų daliniai išbuvo Lenkijoje iki 1947 m. pavasario. Ligi 1945 m. rugpjūčio-rugsėjo tose zonose, kur buvo nepriklausomybę gynusių partizanų, jie atliko pagrindinį „valytojų" vaidmenį. Nuo 1945 m. sausio iki 1946 m. rugpjūčio suimta 3400 kovotojų iš įvairių rezistencijos būrių - diduma atsidūrė lageriuose, kiti perduoti lenkų valdžios organams; iš viso buvo sulaikyta 47 000 žmonių. Raudonajai armijai įžengus į 1939 m. Vokietijos aneksuotą Lenkijos teritoriją, buvo areštuojami ne vien „folkdoičai", bet ir lenkai, vokiečiams spaudžiant įsirašę į vadinamąjį III nacionalinį sąrašą (Eingdeutsche)⁴. Mažiausiai 25 000-30 000 civilių Pomeranijos ir Kalnų Silezijos gyventojų ištremta į SSRS, taip pat 15 000 šachtininkų, kurie buvo pasiųsti į Donbaso lagerius ir Vakarų Sibiro anglies baseiną.

Tačiau NKVD neapsiribojo masinėmis represijomis, žmonių medžiokle ir „baudžiamosiomis ekspedicijomis". 1944 m. vasaros pabaigoje SMERŠ įsteigė vietines operatyvines grupes; jos reguliariai veikė Lenkijoje, daugiausia verbavo informatorius. Pati žinomiausia operacija, kuriai tiesiogiai vadovavo NKVD generolas Ivanas Serovas, buvo ta, kai suimta šešiolika Lenkijos pogrindinės vadovybės narių - AK vadas, pogrindinės vyriausybės vicepremjeras, trys jo pavaduotojai ir vokiečių okupacijos metais įsteigta Nacionalinio susivienijimo taryba (lyg ir pogrindinis parlamentas). 1945 m. vasario 22 d. ši taryba protestavo prieš Jaltos susitarimus, tvirtindama esanti pasirengusi tiesiogiai derėtis su sovietais. Tada generolas Serovas pakvietė tuos pogrindininkus pasirodyti. Vos prisistatę į sutartą vietą (Pružkove, Varšuvos apylinkėse), jie buvo suimti ir 1945 m. kovo 28 d. nuvežti tiesiai į Maskvą, į Lubianką. Birželio 19 d., po keletą savaičių trukusios kvotos, Profsąjungų rūmų Kolonų salėje, kur vyko didieji ¹ prieškario procesai, prasidėjo viešas teismas. O Maskvoje tada vyko pasitarimas tarp prosovietinės lenkų valdžios ir Lenkijos demokratinių jėgų atstovų dėl Lenkiją liečiančių Jaltos susitarimų išlygų; tie atstovai irgi buvo pareiškę esą pasirengę tiesiogiai derėtis su sovietais. Teismo nuosprendis buvo paskelbtas tą pačią dieną, kai trys didžiosios valstybės (JAV, SSRS ir Didžioji Britanija) patvirtino skirtingų Lenkijos partijų susitarimą dėl koalicinės vyriausybės suformavimo; toje vyriausybėje komunistai su satelitinėmis organizacijomis turėjo triuškinančią daugumą. Paskelbtos bausmės - iki dešimties metų kalėjimo - atrodė pusėtinos, bet trys iš nuteistųjų niekada nebesugrįžo į Lenkiją. AK vadas generolas Leopoldas Okulickis 1946 m. gruodį mirė kalėjime.

Bibliografija

Čia išvardyta tik svarbiausi, naujausi ir išsamiausi darbai, taip pat naudotų dokumentų, pagrįstų neseniai atvertais sovietų archyvais, publikacijos. Prisiminimai, kurių nestinga, čia neminimi.

-    Armée nationale. L'Épilogue dramatique, réd. K. Komorowski, Varsovie, 1994.

-    S. Ciesielski, G. Hryciuk, A. Srebakowski, Les Déportations soviétiques massives au temps de la Seconde Guerre mondiale, Wroclaw, 1994 (ypač sk. „Déportations de la population polonaise", p. 26-82).

-    Jan T. Gross, Revolution from Abroad. The Soviet Conquest of Po-land's Western Ukraine and Western Bielorussia, Princeton, 1988.

-    Mikolaj Iwanow, Première nation punie. Les Polonais en URSS, 1921-1939, Varsovie, 1991.

-    „La Main de lejov", Karta, revue historique indépendante, Nr. 11 (spécial), 1993.

-    Katyn. Documents sur un crime; t.I, Les Prisonniers d'une guerre non déclarée, août 1939 - mars 1940, réd. W. Materski, Varsovie, 1995.

-    NKVD i polskoje podpolje 1944-1945 (Po „osobym papkam" J. V. Stalina, red. A. F. Noskova, Moscou, 1994.

-    Le NKVD, la Pologne et les Polonais. Reconnaissance dans les archives, réd. W. Materski, A. Paczkowski, Varsovie, 1996.

-    K. Popinski, A. Kokurin, A. Gurjanow, Routes de la mort. L'évacuation des prisons soviétiques des „confins" de l'Est de la IÏ République en juin et juillet 1941, Varsovie, 1995.

-    Le Procès des seize. Documents du NKVD, réd. A. Chmielarz, A. K. Kunert, Varsovie, 1995.

-    Izabela Sariusz-Skapska, Les Témoins polonais du Goulag. Littérature des camps soviétiques 1939-1989, Krakôw, 1995.

-    J. Siedlecki, Le Sort des Polonais en URSS dans les années 1939-1986, Londres, 1987.

-    La Tragédie du Parti communiste polonais, réd. Jarema Maciszew-ski, Varsovie, 1989.

-    P. Zaron, Les Camps de prisonniers polonais en URSS dans les années 1939-1941, Varsovie, 1994.

¹ Cit. N. Pietrow, L'opération polonaise du NKVD, Karta, Nr. 11, 1993, p. 27.

² Žr. K. Popinski, A. Kokurin, A. Gurjanov, Routes de la mort. L'évacuation des prisons soviétiques des „confins" de l'Est de la ll République en juin et juillet 1941, Varsovie, 1995, p. 96-99 ir kt.

³ Kalbama apie Lenkijos piliečius, kurie pareiškė esą vokiečių kilmės ir todėl priklausą vokiečių nacijai.

⁴ Taip vadinami lenkai iš Trečiojo reicho aneksuotų teritorijų, kurie buvo priversti užsirašyti kaip „artimi vokiečių kultūrai" ir tarnavo vermachte.