Pabaigai
Ši studija nepretenduoja atskleisti ką nors negirdėta apie valstybinės prievartos sistemą SSRS ir apie sovietinio režimo represijų formas, naudotas pirmoje jo gyvavimo pusėje. Šią temą seniai išgvildeno istorikai, kurie, norėdami atsekti sovietinio teroro mastą ir svarbiausius jo etapus, nelaukė, kol bus atverti archyvai. Kita vertus, priėjimas prie dokumentų leidžia sudaryti pirmąją suvestinę, atspindinčią sovietinio teroro plėtojimąsi chronologine tvarka, skaičius, formas. Tie apmatai ir yra pirmasis etapas, nuo kurio prasideda sąrašas klausimų apie valstybės vykdytą smurtą, jo įsišaknijimą bei reikšmę skirtingomis laiko aplinkybėmis.
Šis darbas yra didelio žygio, prieš dešimtį metų pradėto tiek Vakaruose, tiek Rusijoje, dalis. Atsivėrus, nors ir ne iki galo, archyvams, istorikai pirmiausia ėmėsi lyginti „anų laikų" istoriografiją su dabar disponuojamais šaltiniais. Ir prieš keletą metų grupė istorikų, daugiausia rusų, paskelbė medžiagą, kuria ligi šiol remiasi visos naujausios studijos. Kai kurios sritys, tokios kaip konclageriai, konfrontacija tarp valdžios ir valstiečių, sprendimų priėmimas viršūnėse, susilaukė išskirtinio dėmesio. Istorikai, kaip V. N. Zemskovas ar N. Bugajus, sudarė, pvz., pirmąją kiekybinę viso stalininio periodo trėmimų suvestinę. V. P. Danilovas Rusijoje, A. Graziosi Italijoje kartu atkreipė dėmesį į susidūrimus tarp naujojo režimo ir valstiečių kaip į pagrindinį ir nenutrūkstamą reiškinį. Pasitelkęs Centro komiteto archyvus, O. Chlevniukas gerokai nušvietė „Kremliaus šulų" funkcionavimą.
Remdamasis tais tyrimais pabandžiau atkurti, kaip nuo 1917 m. Sovietų Sąjungoje ciklas po ciklo rutuliojosi smurtas, kuriame įrašyta visa jos socialinė istorija, dar laukianti savo istorikų. Eidamas „pionierių", ex nihilo atkūrusių šios tragiškos istorijos drobes, išmintu taku, atsirinkau šaltinius, kurie, mano nuomone, plačiausiai atspindi smurto ir represijų formas, priemones, aukų grupes, taip pat ir visokius neatitikimus bei prieštaravimus. Pvz., nors Leninas savo kalbose koneveikė opozicionierius menševikus, kuriuos esą reikėtų „visus sušaudyti", tačiau iš tikrųjų jie dažniausiai būdavo įkalinami. 1922 m. pabaigoje, nors jau daugiau kaip prieš metus Centras buvo paskelbęs nepą, po kaimus dar siautėjo rekvizicijos būriai. 1930 m., viena vertus, apsibrėžiant „kalėjimų atlaisvinimo" kampanijos ribomis kaliniai buvo išleidžiami į laisvę, kita vertus - akivaizdžiai nesiliovė masiniai areštai. Mano sumanymas buvo pateikti kuo daugiau skirtingų atvejų ir šitaip padaryti pradžią smurto bei represijų formų surašymui, kuris išplėstų masinio teroro mechanizmo, masto ir prasmės problematiką.
Man rodos, šios praktikos išsilaikymas iki pat Stalino mirties ir jos lemtinga įtaka SSRS visuomenės istorijai bus mums pateisinami motyvai, jeigu politinę istoriją, bent jau pirmąjį jos etapą, nukelsime į antrą planą. Stengdamasis atkurti istoriją, bandžiau sieti tai, ką žinojau seniai arba ne taip seniai, ir dokumentus, kurie kelia vis naujų ir naujų klausimų. Tai daugiausia pranešimai iš vietų - rajonų funkcionierių susirašinėjimas apie badą, Tulos ČK raportai apie darbininkų streikus, konclagerių administracijų ataskaitos apie kalinių būklę, suteikiantys žinių apie konkrečią tikrovę ir įtampą toje nežabotos prievartos visatoje.
Pirmiausia išskirkime tuos prievartos ir represijų ciklus ir leiskime atsiskleisti šioje studijoje nagrinėjamai problematikai.
Pirmasis ciklas, apimantis laikotarpį nuo 1917 m. pabaigos iki 1922 m. pabaigos, prasideda su valdžios paėmimu, o tai Leninui neišvengiamai eina per pilietinį karą. Palaukus, kol visuomenėje ims stichiškai reikštis nepasitenkinimas, tariamai kurstomas ardomųjų „senosios tvarkos" jėgų, 1918 m. pavasarį surengiamas iš anksto apgalvotas puolimas prieš valstietiją. Šis puolimas, išėjęs už ginkluotos „baltųjų" ir „raudonųjų" kovos ribų, ilgus dešimtmečius bus teroro veiksmų modelis ir galutinai nulems politinės valdžios nepopuliarumą. Stebina atsisakymas leistis į bet kokias derybas, nesiskaitymas su jokiomis kliūtimis, nors tiek daug priklauso nuo netvarios valdžios. Tą puikiai iliustruoja represijos prieš darbininkus, „natūralius bolševikų sąjungininkus", Kronštato maišto numalšinimas. Šiuo atžvilgiu - tik viršūnėlė. Šitas ciklas nepasibaigia nei su baltųjų sutriuškinimu, nei su nepu, o iš inercijos išsilieja smurto banga ir išsenka tik su 1922 m. badu, kuris palaužė paskutinį valstiečių pasipriešinimą.
Kokią prasmę suteikti trumputei pauzei nuo 1923 iki 1927 m., kuri atskiria du prievartos ciklus? Kai kurie ženklai byloja, kad palengva išeinama iš pilietinio karo kultūros: smarkiai sumažėja politinės policijos skaičius, pastebima atvanga kare su valstietija ir juridinio reglamentavimo pradžia. Vis dėlto politinė policija ne tik neišnyksta, bet ir išsaugo kontrolės, priežiūros bei duomenų rinkimo funkcijas. Jau dėl trumpumo tą pauzę galima laikyti abejotina.
Pirmasis represijų ciklas vyksta tiesioginių ir plačių susidūrimų aplinkybėmis, o antrojo pradžia sutampa su sąmoningu grupės stalinistų puolimu prieš valstietiją vykstant politinei kovai viršūnėse. Šiaip ar taip, šis nežabotos prievartos prasiveržimas buvo suvokiamas kaip grįžimas atgal. Politinė valdžia vėl prisiminė prieš keletą metų išbandytą praktiką. Tie patys mechanizmai, sugriovę normalius socialinius santykius per pirmąjį ciklą, dabar ne tik sukėlė naują teroro bangą, bet ir sugrąžino smurtą dar ketvirčiui amžiaus. Šis antrasis valstietijai paskelbtas karas nulėmė teroro, kaip valstybės valdymo būdo, įteisinimo procesą. Pažadindamas senus kaimo žmonių sąmonėje glūdinčius „archajinės" neapykantos klodus, iš dalies jis pasitarnavo įtampos kurstymui visuomenėje; jis įtvirtino masinių trėmimų sistemą; jis buvo ta aplinka, kurioje formavosi režimo kadrai. Pagaliau, įvedus plėšikiškas duokles, kurios sutrikdė vientisą
gamybos ciklą, „karinė-feodalinė valstiečių eksploatavimo sistema", anot Bucharino formuluotės, atveda prie naujos vergovės formos ir atveria kelią žiauriausiam stalinizmo eksperimentui - 1933 metų badui, kuriam stalinistinio periodo aukų suvestinėje pačiam vienam tenka didžiausias svoris. Po visiškos suirutės - nebėra kam sėti, kalėjimai prikimšti - šmėkšteli trumpas dvejų metų atokvėpis: pirmą kartą kaliniai masiškai išleidžiami į laisvę. Tačiau retos gyventojų nuraminimo priemonės veda į naujus nesusipratimus: ištremtų buožių vaikai atgauna pilietines teises, bet jiems neleidžiama grįžti į namus.
Kaip sudėlioti iš eilės atskiras teroro atkarpas nuo pat karo prieš valstiečius pradžios ketvirtajame dešimtmetyje ir per visą kitą dešimtmetį? Jas rikiuojant galima orientuotis pagal įvairius požymius, pvz., represijų intensyvumą ir užmojį. Per mažiau nei dvejus Didžiojo teroro metus (nuo 1936 m. pabaigos iki 1938 m. pabaigos) nepaprastieji tribunolai paskelbė daugiau kaip 85% viso stalininio laikotarpio mirties nuosprendžių. To meto aukų sociologija neaiški: nors nemažą dalį tuomet represuotų ar areštuotų asmenų sudarė partiniai kadrai, jie negali užgožti daugybės aukų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių, likviduotų „per atsitiktinumą", vykdant kvotas. Ar šios aklos ir barbariškos represijos „visomis kryptimis" krečiant teroro karštinei nerodo, kad nesugebėta apeiti vieną kitą kliūtį ar išspręsti vieną kitą konfliktą kitaip, o tik sunaikinimu?
Kitas orientyras norint daugiau sužinoti apie represijų atkarpas -aukų grupių tipologija. Augančio visuomenės nusikalstamumo fone per dešimtmetį galima konstatuoti daug charakteringų puolimų, iš kurių paskutinis, 1938 m. sustiprėjus antidarbininkiškų įstatymų leidybai, palietė „mažus miestų žmones".
1940 m., naujai aneksuotų teritorijų sovietizacijos, paskui „Didžiojo Tėvynės karo" fone, stoja naujas represijų laikotarpis, paženklintas tiek naujo tipo aukų apibrėžimais - tai „nacionalistai" ir „priešiškos tautos", - tiek masinių trėmimų sistemingumu. Šios naujosios bangos apraiškas jau buvo galima pastebėti 1936-1937 m., kai sugriežtinus pasienio politiką buvo ištremti korėjiečiai.
Su rytinių Lenkijos sričių aneksija 1939 m., paskui su Baltijos šalių aneksija prasideda tiek vadinamųjų „buržuazinių nacionalistų" naikinimas, tiek specifinių mažumų, pvz., rytų Galicijos lenkų, trėmimas. Ši veikla plečiasi net pačiame karo įkarštyje, nepaisant šaliai gresiančio mirtino pavojaus. Vėliau siūbtelėję ištisų etninių grupių - vokiečių, čečėnų, totorių, kalmukų - trėmimai, be kita ko, rodo įgūdžius, įgytus tokio tipo operacijose ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Tokie veiksmai neprasideda ir nesibaigia su karu. Jie tęsiasi pasirinktinai per visą penktąjį dešimtmetį, kai vyksta ilgas naujų į imperiją inkorporuotų kraštų pajungimo ir sovietizavimo procesas. Beje, didelių nacionalinių kontingentų antplūdis į Gulagą tuo periodu iš esmės pakeitė lagerių gyventojų sudėtį, ir čia didžiausias svoris jau teko „nubaustųjų tautų" atstovams bei nacionaliniams rezistentams.
Dar karui nepasibaigus, vėl sustiprinamas antivisuomeniškų elementų persekiojimas. Gulago gyventojų skaičius nepaliaujamai auga. Šiuo pokario laikotarpiu Gulagas pasiekė savo apogėjų kalinių skaičiumi, bet tie metai žymi ir peraugusio, išvarpyto aibės prieštaravimų konclagerinio pasaulio krizę, vis labiau ir labiau abejotinas darosi jo ekonominis rentabilumas.
Be to, paskutiniai šio stalininio ciklo metai, dar labai mažai pažinti, liudija, kad šiuo periodu būta specifinių poslinkių: vėl iškilusi sąmokslo šmėkla suaktyvėjusio paslėpto antisemitizmo fone iškėlė į dienos šviesą menkai identifikuotas tarpusavyje besigrumiančias jėgas - pačios politinės policijos ar regioninių partinių organizacijų viduje gyvuojančius klanus. Tad istorikams peršasi prielaida apie laukusią dar vieną, paskutinę kampaniją, naują Didžiojo teroro bangą, kurios auka pirmiausia būtų buvusi sovietinių žydų populiacija.
Ši trumpa pirmųjų SSRS istorijos metų apžvalga pabrėžia kraštutinės prievartos, kaip politinio manipuliavimo visuomene formos, tęstinumą.
O gal vertėtų iš karto grįžti prie klasikinio klausimo: ar antrasis, „stalininis" ciklas nebuvo pirmojo, „lenininio" ciklo tęsinys, tam tikras atkartojimas? Istorinė terpė vienu ir kitu atveju aiškiai nepalyginama. „Raudonasis teroras" 1918 m. rudenį įsišaknija plačių susirėmimų fone ir šios konjunktūros radikalumas iš dalies paaiškina represijų kraštutinumą. O karas su valstietija, kuriuo pagrįstas antrasis prievartos ciklas, įsiveržia į taikų kraštą ir verčia galvoti apie ilgalaikį puolimą prieš didžiulę visuomenės daugumą. Nepaisant šio nepaneigiamo aplinkybių skirtumo, teroro panaudojimas svarbiausiu įrankiu lenininės politikos projektams įgyvendinti buvo paskelbtas prieš pat įsiliepsnojant pilietiniam karui kaip veiksmų programa, nors ir laikina. Iš šio taško žiūrint, trumpas nepo atokvėpis ir kompleksiniai bolševikų vadų debatai dėl tolesnių vystymosi kelių neatmeta klausimo, kad padėtis galėjo normalizuotis ir represijos nebūtų vienintelis būdas spręsti visuomeninius ir ekonominius nesklandumus. Iš tikrųjų tuos keletą metų kaimas gyveno po senovei, o valdžios ir visuomenės santykius bendrais bruožais galima apibūdinti kaip abipusį ignoravimą.
Abu prievartos ciklus susiejęs karas su valstiečiais pasitarnavo pavyzdžiu, nes iš pažiūros atgaivino 1918-1922 m. taikytą ir išplėtotą praktiką - priverstinių rekvizicijų kampanijas, sėdamas socialinę nesantaiką tarp pačių valstiečių, skatindamas tiesioginius susidūrimus ir pirmykščių, archajinių formų žiaurumą. Ir smurtininkai, ir aukos buvo įsitikinę, kad išgyvena jau žinomą scenarijų.
Net jei Stalino epocha mus panardina į specifinę visatą, kur teroras - visuomenės valdymo bei manipuliavimo visuomene mechanizmo sudedamoji dalis, turime ieškoti jos ištakų, pasireiškiančių per įvairius represijų aspektus. Tuo požiūriu svarstyti trėmimų klausimą galima pasitelkus kad ir pirmąjį tokį atvejį - kazokų iškeldinimo kampaniją 1919-1922 m. Sumaniusi atsiimti kazokų teritorijas, vyriausybė suskato tremti visą tenykštę kazokiją. Šia operacija buvo pratęstas pirmasis išpuolis, nukreiptas prieš labiausiai pasiturinčius kazokus, bet po jo atėjo eilė „masiniam fiziniam kazokų sunaikinimui", kurį galima paaiškinti pernelyg dideliu vietinių veikėjų uolumu. Daugeliu požymių šio įvykio eiga, tik visai kitu mastu ir skirtingoje plotmėje, bus atkartota po dešimties metų: nusitaikoma į vieną socialinę grupę, aibė direktyvų vietose, paskui ji išgyvendinama pasitelkus trėmimus. Kiekvienas iš šių elementų turi stulbinančių panašumų su išbuožinimo praktika.
Kita vertus, jei pažiūrėsime plačiau į tuos reiškinius - kolektyvinį priešiškų grupių išstūmimą, vėliau izoliavimą, vienu metu, pilietinio karo audroje, sukuriant ištisą koncentracijos stovyklų sistemą, norom nenorom gausime pripažinti didelius atotrūkius tarp šių dviejų represijų ciklų. Negalima, nei pagal tikslus, nei pagal realybę, pilietinio karo metų koncentracijos stovyklų bei trečiojo dešimtmečio trėmimų vertinti vienodai su ketvirtojo dešimtmečio konclagerių pasauliu. Iš tikrųjų didžioji 1929 m. reforma vertė ne vien atsisakyti tradicinių kalinimo formų - ji padėjo pagrindus naujai sistemai, kuriai, be kita ko, būdinga dar ir priverstinis darbas. Gulago fenomenas bei jo raida mus grąžina prie pagrindinio klausimo: ar trėmimai buvo sumanyti iš anksto ir ar ketinta jais pasinaudojant per ilgą laiką sukurti sąlygas ekonominiams ir socialiniams pertvarkymams? Daugelis elementų byloja šios tezės naudai ir daro ją svarbių mokslinių ieškojimų objektu. Pirmiausia kaip vieną iš tokio ketinimo išraiškų galima aiškinti teroro, tokio, koks jis atsiskleidžia per kvotų politiką nuo išbuožinimo pradžios iki Didžiojo teroro metų, planavimą. Archyvai rodo, kad iš tiesų įvairiausi valdžios ešelonai, nuo viršūnių iki apačių, buvo apsėsti skaičių, ir tai skatino jų nepaliaujamą veiklą. Reguliarios šifruotos suvestinės liudija, kad vadovaujantys asmenys buvo puikiai įvaldę represijų procesą. Be to, istorikui jos leidžia atkurti visas pakopas pagal intensyvumą, neužmirštant, jog kai kurie skaičiai gali būti padidinti. Šiandien geriau pažįstama skirtingų represijų antplūdžių chronologija padeda perprasti, kokia tvarka būdavo vykdomos operacijos.
Vis dėlto, atkūrus bendrą represijų proceso vaizdą, kaip veikė įsakymų perdavimo grandinė, kaip tie įsakymai būdavo taikomi, pasekus operacijų eigą, įspūdis, kad būta sąmoningo, gerai iš anksto parengto, toli į ateitį numatyto sumanymo, daugeliu atžvilgių susilpnėja. Patyrinėję represijų planavimo klausimą, aptiksime nemaža nenumatytų atvejų, pertrūkių skirtingose operacijų fazėse. Vienas būdingiausių tokių pavyzdžių yra buožių trėmimas be paskirties vietos, kitaip sakant, trėmimas dėl trėmimo duodant laisvę improvizacijai ir visiškam chaosui. Ir kalinimo vietų „atlaisvinimo kampanijos" rodo aiškios krypties nebuvimą. Dabar, palietę įsakymų perdavimo ir vykdymo temą, tegalime konstatuoti tik tokių vietose atsiradusių reiškinių kaip lenktyniavimas, „pernelyg didelis uolumas" ar „perlenkimai" svarbą.
Grįžtant prie Gulago, kuo labiau giliniesi, tuo sunkiau suvokti, kokias tikslais ir kieno interesais buvo sukurta ta sistema. Priešingai kalboms apie Stalino tvarką, kur Gulagas, nors ir piešiamas kaip „tamsioji" jos pusė, laikomas išbaigta sistema, šiandieną prieinami dokumentai atskleidžia dar daugiau konclagerių pasaulį raižiusių prieštaravimų: plūstančios vis naujos ir naujos nuteistųjų grupės, regis, daugiau prisidėjo prie gamybos sistemos dezorganizavimo negu prie jos efektyvumo; nors pagal tam tikrą įvaldytą sistemą nuteistieji, nelygu statusas, buvo skirstomi į kategorijas, ribos tarp atskirų kategorijų atrodo vos juntamos, beveik neapčiuopiamos. Pagaliau vis dar abejotinas tos žmonių eksploatavimo sistemos ekonominis rentabilumas. Nors čia konstatuota įvairių prieštaravimų, improvizacijų, sutapimų, daugelis hipotezių suformuluotos taip, lyg dėl periodiškai pratrūkstančių masinių represijų būtų kaltos galvos viršuje ir logika, slypinti pačiame prievartos bei teroro mechanizme.
Mėgindami įvardyti didįjį stalininį represijų ciklą išjudinusias varomąsias jėgas, istorikai į pirmą vietą iškėlė improvizaciją ir nesiskaitymą su priemonėmis „Didžiojo posūkio" į modernizaciją politikoje. Šis staigus šuolis iškart virto tokiu plačiu puolimu, kad valdžia negalėjo turėti iliuzijų sukontroliuoti jį kitaip, negu dar labiau sugriežtindama terorą. Ją pagavo kraštutinės prievartos srautas, kurio mechanizmai, grandininės reakcijos ir besaikiškumas nūdieniams tyrinėtojams ir istorikams amžinai išsprūsta iš rankų. Jau pačios represijos, vienintelis atsakas į konfliktą ar kliūtį, savo ruožtu skatina nekontroliuojamus veiksmus, maitinančius prievartos spiralę.
Šis svarbiausias fenomenas SSRS socialinėje ir politinėje istorijoje šiandien užduoda vis sudėtingesnius ir sudėtingesnius klausimus. Naujausi tyrimai, bent jau dalinai, sugriauna ilgą laiką sovietologijos sferoje vyravusias tezes. Nepuoselėdami ambicijų pateikti visa aprėpiantį ir galutinį šio protu nesuvokiamo fenomeno paaiškinimą, jie daugiau dėmesio skiria prievartos mechanizmų bei dinamikos analizei.
Perspektyvoje dar daug tamsių vietų, iš kurių svarbiausia - socialinis elgesys prievartos sąlygomis. Kad tyrinėjimuose neliktų spragų, reikėtų atsakyti: kas tokie buvo vykdytojai? To tiesiogiai reikėtų klausti visos visuomenės, kuri buvo auka, bet kartu buvo ir to, kas vyko, aktyvi dalyvė.
