15. Ėjimas iš stalinizmo
Stalino mirtis buvo įvykis, ženklinantis septynis dešimtmečius trukusio Sovietų Sąjungos egzistavimo viduryje lemiamą etapą, epochos pabaigą, o gal ir sistemos pabaigą. Kaip rašo François Furet, Didžiojo vado mirtis atskleidė „paradoksą sistemos, kurią buvo pretenduojama įtraukti į visuomenės vystymosi dėsnius, bet kurioje viskas taip priklausė nuo vienui vieno žmogaus, kad tam žmogui išnykus sistema neteko kažko, kas buvo jos esminis dalykas". Viena to „esminio dalyko" sudedamųjų dalių buvo didžiausias įvairiausiomis formomis pasireiškiančių valstybės represijų prieš visuomenę išplėtojimas.
Pagrindiniams Stalino bendradarbiams - Malenkovui, Molotovui, Vorošilovui, Mikojanui, Kaganovičiui, Chruščiovui, Bulganinui, Berijai - iškilo itin sudėtinga politinė problema: Stalino įpėdinystė, jie turėjo ir užtikrinti tolesnį sistemos funkcionavimą, pasiskirstyti pareigas, rasti pusiausvyrą tarp kurio nors vieno iš jų kad ir sušvelninto pranašumo ir kolegialaus pareigų vykdymo, atsižvelgiant į kiekvieno ambicijas ir jėgų santykį, ir kartu greitai įgyvendinti tam tikrus pokyčius, kurių būtinumo niekas neneigė.
Suderinti tuos tikslus buvo labai sunku. Tuo ir paaiškinamas nepaprastai sudėtingas ir vingiuotas politinis kursas laikotarpiu tarp Stalino mirties ir Berijos nušalinimo nuo valdžios (suimtas 1953 m. birželio 26 d.).
1953 m. kovo 5 d. (Stalino mirties dieną) ir 1953 m. liepos 2-7 d. (po Berijos nušalinimo) vyko Centro komiteto plenumai. Šiandien jau prieinamos jų stenogramos1 atskleidžia, kokios priežastys pastūmėjo sovietinius vadovus pradėti tą „ėjimą iš stalinizmo", kurį Nikita Chruščiovas pavers „destalinizacija" su kulminaciniais jos momentais: pirmiausia SSKP XX suvažiavimu 1956 m. vasarį, o vėliau - SSKP XXII suvažiavimu 1962 m. spalį.
Pirmoji priežastis buvo savigynos instinktas, siekimas išlikti gyvam. Paskutiniais Stalino gyvenimo mėnesiais beveik visi vadovai pajuto, kokie jie patys neapsaugoti nuo diktatoriaus savivalės. Niekas negalėjo jaustis saugus: nei Vorošilovas, išvadintas „Intelligence Service agentu", nei Molotovas su Mikojanu, diktatoriaus pašalinti iš postų Centro komiteto Prezidiume, nei Berija, kuriam grėsė intrigos Stalino manipuliuojamų Saugumo tarnybų viduje. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vidurines grandis: karo metais susiformavęs biurokratinis elitas baiminosi režimo teroro ir jį atmetė. Visagalė politinė policija buvo paskutinė kliūtis, trukdžiusi jo stabiliai karjerai. Reikėjo pradėti ardyti tai, ką Martinas Malia taikliai pavadino „mašinerija, kurią velionis diktatorius buvo sukonstravęs naudotis sau pačiam" - tik tada būsi tikras, kad niekas nepasinaudos tuo mechanizmu įtvirtinti savo pranašumui prieš politinius kolegas ir varžovus. „Stalino įpėdinius" sutelkė prieš Beriją ne tiek skirtingas nuo jo požiūris į būsimas reformas, kiek baimė, kad į valdžią ateis naujas diktatorius, nes Berija tuo metu atrodė esąs stipriausias - juk jis disponavo didžiuliu Saugumo ir Vidaus reikalų ministerijos aparatu. Visi buvo gerai įsidėmėję išeitą pamoką: nebegalima leisti, kad represiniai aparatai „būtų už Partijos kontrolės ribų" - tiesiai sakant, taptų kurio nors vieno ginklu ir grasintų politinei oligarchijai.
Antroji permainų priežastis buvo esmingesnė. Ją sąlygojo visų pagrindinių vadovų (tiek Chruščiovo, tiek Malenkovo) suvokimas, kad ekonominės ir socialinės reformos yra būtinos. Grynai represinis ekonomikos valdymas, besiremiąs autoritariniu beveik visos žemės ūkio produkcijos nusavinimu, visuomeninių santykių baudžiamumu, Gulago hipertrofija, baigėsi rimta ekonomine krize ir socialinėmis kliūtimis, dėl kurių jokia darbo našumo pažanga buvo neįmanoma. Ekonominis modelis, kurio įkūnijimas ketvirtajame dešimtmetyje prieš visuomenės daugumos valią atvedė į aukščiau aprašytus represijų ciklus, atgyveno.
Pagaliau trečioji permainų priežastis buvo susijusi su pačia kovų dėl paveldėjimo dinamika. Toliau už visus savo kolegas destalinizacijos, nuosaikios ir dalinės politinėje plotmėje, bet radikalios kasdieniame žmonių gyvenime, keliu nuėjo Nikita Chruščiovas. Jam tai pavyko dėl daugelio priežasčių, kurių mes čia neanalizuosime. Iš jų paminėtina ir jo paties sutikimas pripažinti savo stalinistinę praeitį, ir nuoširdi atgaila, ir politinis lankstumas, ir savitas populizmas, ir ištikimybė tam tikrai socialistinio tikėjimo „šviesia ateitimi" formai, ir noras grįžti prie to, ką jis laikė „socialistiniu teisėtumu".
Kokie gi buvo pagrindiniai tos represijų mašinos ardymo etapai, kaip vyko tas judėjimas, kurio dėka Sovietų Sąjunga, buvusi baisiausių teisminių ir neteisminių represijų sistema, per keletą metų tapo autoritariniu ir policiniu režimu, kur prisiminimai apie terorą ištisos kartos gyvenimo tarpsniu bus vienas efektyviausių postalininės tvarkos garantų?
Nepraėjus nė dviem savaitėms po Stalino mirties, buvo iš pagrindų pertvarkytas Gulagas. Jis tapo pavaldus Teisingumo ministerijai. Ekonominės jo infrastruktūros buvo perduotos kompetentingoms civilinėms ministerijoms. Dar didesnę sensaciją nei tie administraciniai pokyčiai, aiškiai rodę labai ryškų visagalės Vidaus reikalų ministerijos vaidmens sumažinimą, sukėlė 1953 m. kovo 28 d. Prav-doje paskelbta didelė amnestija. Išvakarėse SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo priimtu dekretu, pasirašytu jos pirmininko maršalo Vorošilovo, buvo amnestuojami:
1. Visi, nuteisti trumpesniam nei penkeri metai bausmės laikui.
2. Visi, nuteisti už pareigybinius nusikaltimus, už ekonominius nusikaltimus ir už piktnaudžiavimą valdžia.
3. Nėščios moterys ir neturinčių dešimties metų vaikų motinos, nepilnamečiai, vyresni kaip penkiasdešimt penkerių metų vyrai ir sulaukusios daugiau kaip penkiasdešimties metų moterys.
Be to, amnestijos dekretu buvo numatyta perpus sumažinti likusį bausmės laiką visiems kitiems kaliniams, išskyrus tuos, kurie buvo nuteisti už „kontrrevoliucinius" nusikaltimus, stambaus masto vagystę, banditizmą ir tyčinį nužudymą.
Per kelias savaites iš Gulago buvo paleista maždaug 1 200 000 kalinių, t. y. beveik pusė lagerių ir kolonijų gyventojų. Dauguma jų buvo arba smulkūs nusižengėliai, nuteisti už smulkias vagystes, arba - dažniausiai - eiliniai piliečiai, įkliuvę dėl kurio nors iš begalinių represinių įstatymų, sankcionavusių beveik kiekvieną veiklos sritį, nuo „pasitraukimo iš darbo vietos" iki „įstatymo dėl vidaus paso pažeidimo". Ši dalinė amnestija, palikusi nuošaly politinius kalinius ir „specialius perkeltuosius asmenis", savo dviprasmiškumu atspindėjo dar menkai apibrėžtus pokyčius ir vingiuotą 1953 m. pavasario kursą. Tai buvo intensyvios kovos dėl valdžios laikotarpis, kuriuo Lavrentijus Berija, Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras, atrodė virtęs „smarkiu reformatoriumi".
Kokie sumetimai padiktavo tą didelę amnestiją? Anot Lavrentijaus Berijos biografės Amy Knighf2, 1953 m. kovo 27 d. amnestija, kurios iniciatorius buvo pats vidaus reikalų ministras, greta kitų politinių priemonių liudijo apie įsitraukusio į įpėdinystės kovas dėl valdžios po Stalino mirties ir įsukto į politines varžybas Lavrentijaus Berijos „posūkį į liberalizmą". Norėdamas pateisinti tą amnestiją, Berija kovo 24 d. nusiuntė Centro komiteto Prezidiumui ilgą laišką ir jame aiškino, kad iš 2 526 402 Gulago kalinių tik 221 435 buvo „ypač pavojingi valstybiniai nusikaltėliai", kurių dauguma buvo kalinami „speclageriuose". Berija pripažino (įsidėmėtinas ir stulbinantis prisipažinimas!), kad dauguma kalinių nesudarė valstybei rimtos grėsmės. Didelės amnestijos reikėjo tam, kad būtų galima greit pertvarkyti pernelyg gremėzdišką ir menkai rentabilią kalinimo sistemą3.
Vis sunkėjančio milžiniško Gulago valdymo klausimas nuolat iškildavo nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios. Gulago krizė, kurią dauguma vadovų pripažino dar gerokai iki Stalino mirties, naujai nušviečia 1953 m. kovo 27 d. amnestiją. Paskelbti didelę ir vis dėlto dalinę amnestiją kandidatus į Stalino postą, žinančius apie milžiniškus perpildyto ir vis mažiau „rentabilaus" Gulago valdymo sunkumus, privertė ne tik politinės, bet ir ekonominės priežastys.
Kol Stalinas buvo gyvas, šioje srityje, kaip ir daugelyje kitų, buvo neįmanoma imtis kokių nors radikalių priemonių. Anot taiklaus istoriko Moshe Lewino posakio, paskutiniais diktatoriaus gyvenimo metais viskas buvo „mumifikuota".
Tačiau ir Stalinui mirus „dar ne viskas buvo galima": amnestija negaliojo tiems žmonėms, kurie buvo tapę pagrindinėmis savavališkos sistemos aukomis: „politiniams" kaliniams, nuteistiems už kontrrevoliucinę veiklą.
Toji žinia, kad 1953 m. kovo 27 d. amnestija netaikoma politiniams kaliniams, sukėlė nemaža kalinių riaušių ir sukilimų specialaus režimo Gulago - Rečlago ir Steplago lageriuose4.
Balandžio 4 d. Pravda pranešė, kad „žudikai baltais chalatais" buvo provokacijos aukos ir kad jų prisipažinimai buvo išgauti „neteisėtais tardymo būdais" (t. y. kankinant). Dar didesnį rezonansą tam įvykiui suteikė po kelių dienų priimta Centro komiteto rezoliucija „Dėl teisėtumo pažeidimų Valstybės saugumo organų veikloje". Iš rezoliucijos aiškiai plaukė išvada, kad žudikų gydytojų byla nebuvo pavienis atvejis, kad Valstybės saugumas buvo įgavęs besaikę valdžią, kad jis įvykdė daugybę neteisėtų veiksmų. Partija atmetė šiuos metodus ir smerkė perdėtą politinės policijos valdžią. Paskatinti šios rezoliucijos sužadintos vilties, tūkstančiai žmonių užvertė prokuratūras prašymais juos reabilituoti. O speclagerių kaliniai, pasipiktinę ribota kovo 27 d. amnestija ir suvokdami, kad jų sargybiniai sutrikę, o represinė sistema išgyvena krizę, masiškai atsisakinėjo dirbti ir paklusti lagerių viršininkų įsakymams. 1953 m. gegužės 14 d. daugiau kaip 14 000 kalinių iš Norilsko lagerių sistemos skyrių surengė streiką ir įsteigė komitetus, kuriuos sudarė įvairių tautinių grupių išrinkti nariai. Pagrindinis vaidmuo tuose komitetuose atiteko ukrainiečiams ir Pabaltijo gyventojams. Svarbiausi kalinių reikalavimai buvo tokie: sutrumpinti darbo dieną iki devynių valandų; panaikinti kalinių žymėjimą prie drabužių prisiūtais numeriais; panaikinti apribojimus susirašinėti su šeima; pašalinti visus informatorius; išplėsti amnestiją, kad ja galėtų pasinaudoti ir politiniai kaliniai.
Oficialus 1953 m. liepos 10 d. pranešimas apie Berijos areštą už tai, kad jis - anglų šnipas ir „nuožmus liaudies priešas", sustiprino kalinių nuomonę, kad Maskvoje vyksta svarbios permainos, ir jie ėmė nebesutikti su jokiomis nuolaidomis, keldami savo reikalavimus. Lageriuose vis labiau buvo atsisakinėjama dirbti. Liepos 14 d. sustreikavo daugiau kaip 12 000 Vorkutos lagerių sistemos kalinių. Tuometinių permainų ženklas: ir Norilske, ir Vorkutoje buvo pradėtos derybos, o jėgos panaudojimas prieš kalinius keliskart atidėliojamas.
Neramumai specialaus režimo lageriuose pratrūkdavo nuo 1953 m. vasaros iki partijos XX suvažiavimo, įvykusio 1956 m. vasarį. Didžiausias ir ilgiausias sukilimas buvo 1954 m. gegužę trečiame Steplago sistemos skyriuje, Kengire (netoli Karagandos, Kazachstane), jis truko keturiasdešimt dienų ir buvo numalšintas tik specialios Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės, įsiveržusios į lagerį su tankais. Maždaug 400 kalinių buvo teisiami ir gavo naujas bausmes, o šeši išlikę gyvi pasipriešinimui vadovavusios komisijos nariai buvo sušaudyti.
Tačiau kai kurie 1953-1954 m. sukilusių kalinių iškelti reikalavimai buvo patenkinti, ir tai liudijo apie įvykusias po Stalino mirties politines permainas: kalinių darbo diena buvo sutrumpinta iki devynių valandų, jų buitis kur kas pagerėjo.
1954-1955 m. vyriausybė ėmėsi priemonių, kurios ribojo Valstybės saugumo, nušalinus Beriją smarkiai pertvarkyto, galią. Buvo panaikintos troikos - specialūs teismai, nagrinėję politinės policijos kompetencijoje esančias bylas. Politinė policija buvo reorganizuota: dabar tai buvo autonominis organas, pavadintas KGB (Komitet gosudarstvennoi bezopasnosti - Valstybės saugumo komitetas). Pašalinta apie 20% iki 1953 m. kovo šioje sistemoje dirbusių kadrų. KGB vadovu paskirtas generolas Serovas: tas pats, kuris kontroliavo visus tautų trėmimus karo metais. Laikomas artimu Nikitai Chruščiovui žmogumi, generolas Serovas įkūnijo visus pereinamojo laikotarpio prieštaringumus, kada daug vakarykščių aukštų pareigūnų liko svarbiuose postuose. Vyriausybė savo dekretais paskelbė naujas dalines amnestijas. Pati svarbiausia sudarė sąlygas 1955 m. rugsėjį paleisti į laisvę 1945 m. nuteistus už „bendradarbiavimą su okupantais" žmones ir karo belaisvius vokiečius, dar kalinamus Sovietų Sąjungoje. Pagaliau imtasi tam tikrų priemonių „speckolonistų" labui: jiems suteikta didesnė judėjmo laisvė, t. y. jie galėjo prireikus nukeliauti toliau nuo gyvenamosios vietos nei pirma ir turėjo rečiau prisistatyti komendantūrai, kuriai buvo pavaldūs. Po aukščiausio lygio Vokietijos-SSRS derybų pirmiausia apribojimai buvo panaikinti ištremtiems vokiečiams; šie sudarė 40% visų speckolonistų (truputį daugiau kaip milijoną iš bendro 2 750 000 skaičiaus). Bet įstatymuose buvo patikslinta, kad juridinių, profesinių, statuso ir gyvenamosios vietos apribojimų atšaukimas nereiškia „nei konfiskuoto turto restitucijos, nei teisės grįžti į vietoves, iš kur speckolonistai buvo išvežti"5.
Šie apribojimai buvo būdingi tam daliniam ir laipsniškam procesui, kuris vadinamas „destalinizacija". Vykdoma stalinisto Nikitos Chruščiovo, kuris, kaip ir visi jo kartos vadovai, tiesiogiai dalyvavo represijose (išbuožinimas, valymai, trėmimai, mirties bausmių vykdymas), destalinizacija tegalėjo apsiriboti tam tikrų „asmenybės kulto laikų" kraštutinumų (kaip tuomet buvo sakoma, „perlenkimų") atskleidimu ir pasmerkimu. Slaptasis pranešimas, Chruščiovo perskaitytas partijos XX suvažiavimo delegatams 1956 m. vasario 24 d., smerkė tik stalinizmą, nė vienu žodžiu, nė viena kritine pastaba nekliudydamas partijos politikos, vykdytos nuo 1917 m. Lygiai tokiu pat atrankos būdu buvo prieita prie stalininių „nukrypimų" chronologijos: stalinizmo nusikaltimus pradėta skaičiuoti nuo 1934 m., visiškai neminima kolektyvizacija ir 1932-1933 m. badas. Tą patį galima pasakyti ir apie paminėtų aukų atranką: Chruščiovas kalbėjo tik apie komunistus, kurie dažniausiai buvo besąlygiškai atsidavę Stalinui ar bent jau besąlygiškai jam paklusnūs, ir net neužsiminė apie eilinius piliečius. Apribodamas represijų lauką vien komunistais, asmeninės Stalino diktatūros aukomis, ir konkrečiais istorijos, prasidedančios tik po Sergejaus Kirovo nužudymo, epizodais, slaptasis pranešimas nutylėjo pagrindinį klausimą: partijos atsakomybę apskritai, o pradedant 1917 m. - partijos atsakomybę prieš visuomenę.
Po slaptojo pranešimo buvo žengti tam tikri konkretūs žingsniai, papildantys ligtolines ribotas priemones. 1956 m. kovą-balandį visi speckolonistai, priklausantys represuotoms tautoms, „nubaustoms" už tariamą bendradarbiavimą su nacistine Vokietija ir ištremtoms 1943-1945 m., buvo „atleisti nuo administracinės Vidaus reikalų ministerijos organų priežiūros", tačiau negalėjo pretenduoti nei į konfiskuoto turto grąžinimą, nei į grįžimą ten, iš kur buvo ištremti. Šios pusinės priemonės papiktino ištremtuosius. Daugelis jų atsisakė pasirašyti administracijos reikalaujamą raštišką įsipareigojimą, kad nereikalaus grąžinti jiems turtą ir leisti sugrįžti į tėviškę. Susidūrusi su tokiu elgesiu, kuris liudijo žymų politinio klimato ir mąstysenos pakitimą, sovietinė vyriausybė padarė naujų nuolaidų. 1957 m. sausio 9 d. ji atkūrė buvusias ištremtų tautų respublikas ir autonomines sritis, kurios tuoj pat po karo buvo panaikintos. Nebuvo atkurta tik Krymo autonominė totorių respublika.
Ištisus tris dešimtmečius Krymo totoriai kovojo dėl teisės grįžti. Dešimtys tūkstančių karačiajų, kalmukų, balkarų, čečėnų ir ingušų nuo 1957 m. leidosi iš tremties vietų atgal. Valdžia niekuo jiems nepadėjo. Tarp ištremtųjų, norinčių vėl įsikurti savo buvusiuose namuose, ir rusų kolonistų, 1945 m. atgabentų iš gretimų sričių ir užėmusių tas gyvenamąsias patalpas, būta daug susidūrimų. Neturėdami propiskos, t. y. nepriregistruoti vietinėje milicijoje (o tik toks priregistravimas suteikė juridinę teisę gyventi toje vietoje), sugrįžę namo tremtiniai buvo dar kartą priversti įsikurti greitosiomis suręstuose barakuose, lūšnose, palapinėse, rizikuodami, kad bus suimti už pasų režimo pažeidimą (baudžiamą dvejais metais kalėjimo). 1958 m. liepą čečėnų sostinėje Grozne įvyko kruvini susirėmimai tarp rusų ir čečėnų. Šiokia tokia ramybė grįžo tik tada, kai valdžia paskyrė lėšų buvusių tremtinių butų statybai6.
Oficialiai speckolonistų kategorija buvo panaikinta tik 1960 m. sausį. Paskutiniai tremtiniai, išvaduoti nuo parijų statuso, buvo Ukrainos ir Pabaltijo nacionalistai. Į gimtinę tesugrįžo mažiau nei pusė išvežtų ukrainiečių ir pabaltijiečių: kiti, išlikę gyvi, arba nenorėjo iš naujo skintis kelią pro valdžios tveriamas administracines kliūtis, arba buvo „įleidę šaknis" tremties vietose.
Dauguma kalinių kontrrevoliucionierių buvo paleista į laisvę tik po partijos XX suvažiavimo. 1954-1955 m. buvo išlaisvinta mažiau nei 90 000. 1956-1957 m. Gulagą paliko apie 310 000 kontrrevoliucionierių. 1959 m. sausio 1 d. duomenimis, lageriuose buvo likę 11 000 politinių kalinių7. Norint pagreitinti procedūrą, į lagerius buvo pasiųsta daugiau nei du šimtai specialių revizijos komisijų ir paskelbta daug amnestijų. Tačiau paleidimas į laisvę dar nereiškė reabilitacijos. Per dvejus metus (1956-1957) deramai reabilituota buvo mažiau nei 60 000 žmonių. Daugumai išsvajotos pažymos teko laukti metų metus, o kartais ir dešimtmečius. Bet 1956 metai kolektyvinėje atmintyje išliko kaip „sugrįžimo" metai, kuriuos savo apsakyme Viskas praeina nuostabiai aprašė Vasilijus Grosmanas. Šis didysis sugrįžimas, kurį gaubė absoliuti valdžios ir spaudos tyla ir kuris priminė, kad milijonai žmonių jau niekada nebesugrįš, neišvengiamai turėjo sukelti smarkų sąmyšį visuomenėje ir padaryti jai skaudžią moralinę traumą. Kaip rašė Lidija Čiukovskaja, visuomenėje vyko tragiška akistata, kai „dvi Rusijos žiūrėjo viena kitai į akis: toji, kuri sodino į kalėjimą, ir toji, kuri ten sėdėjo". Susidūrus su tokia situacija, pirmutinis valdžios rūpestis buvo netenkinti nei individualių, nei kolektyvinių prašymų iškelti ieškinius pareigūnams, pažeidusiems socialistinį teisėtumą arba taikiusiems neteisėtus tardymo metodus asmenybės kulto laikais. Vienintelė galimybė apskųsti buvusį teismo nuosprendį buvo kreiptis į partinės kontrolės komisiją. Politinė valdžia išsiuntinėjo prokuratūroms aplinkraščius, kuriuose buvo nustatyta, kam iš reabilituotinų žmonių turi būti teikiama pirmenybė: partijos nariams ir kariškiams, jokio valymo nebuvo.
Paleidus į laisvę politinius kalinius, postalininio Gulago kontingentas kone ištirpo. Bet šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kalinių skaičius stabilizavosi ir sudarė apie 900 000, t. y. buvo tvirtas 300 000 žmonių branduolys, susidedąs iš kalinių ir kriminalinių nusikaltėlių - recidyvistų, turinčių kalėti daug metų, ir 600 000 smulkių nusikaltėlių, kuriems pagal vis dar tebegaliojančius represinius įstatymus buvo skirtos bausmės, dažnai neproporcingos jų padarytam nusižengimui. Pirmaujantis Gulago vaidmuo kolonizuojant ir įsisavinant SSRS tolimosios Šiaurės ir Tolimųjų Rytų išteklius pamažu nyko. Didžiuliai stalinizmo laikų lagerių kompleksai suskilo į mažesnius vienetus. Pasikeitė ir Gulago geografija: dauguma lagerių vėl buvo įkurdinti europinėje SSRS dalyje. Įkalinimas po truputį atgavo reguliuojamąją funkciją, kuri jam priklauso kiekvienoje visuomenėje, tačiau postalininėje Sovietų Sąjungoje jis išlaikė specifiką, būdingą sistemai, kuri nėra teisinė valstybė. Iš tiesų, priklausomai nuo kampanijų, retkarčiais užsimojančių likviduoti kokį nors staiga paskelbtą netoleruotinu visuomeninį reiškinį - alkoholizmą, chuliganizmą, „parazitizmą", prie nusikaltėlių būdavo priskiriami „eiliniai" piliečiai, taip pat saujelė žmonių (keli šimtai per metus), nuteistų daugiausia pagal 1960 m. priimto naujo Baudžiamojo kodekso 70-ąjį ir 190-ąjį straipsnius.
Be įvairių išlaisvinimo priemonių ir amnestijų, buvo iš esmės pakeista baudžiamųjų įstatymų leidyba. Viena pirmųjų stalininę įstatymų leidybą reformuojančių priemonių buvo 1956 m. balandžio 25 d. dekretas, kuriuo panaikintas antidarbininkiškas 1940 m. įstatymas, draudęs darbininkams palikti įmonę. Po šio pirmojo žingsnio, vedančio į darbo santykių dekriminalizaciją, buvo imtasi daug kitų priemonių. Visos tos dalinės priemonės buvo susistemintos, 1958 m. gruodžio 25 d. priėmus naujus „Baudžiamosios teisės pagrindus", kuriuose jau nebebuvo svarbiausių ankstesniuose baudžiamosios teisės kodeksuose vartotų terminų: „liaudies priešas" ir „kontrrevoliucinis nusikaltimas". Be to, baudžiamosios atsakomybės amžius buvo pakeltas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, t. y. baudžiamas už įvykdytą nusikaltimą turėjo būti nebe keturiolikmetis paauglys, o šešiolikos metų amžiaus pilietis. Buvo uždrausta griebtis smurto ir kankinimų norint išgauti prisipažinimą; teisiamasis privalėjo dalyvauti teismo posėdyje, ginamas susipažinusio su byla advokato; išskyrus išimtinius atvejus, bylos nagrinėjimas turėjo būti viešas. Tačiau 1960 m. Baudžiamajame kodekse išliko tam tikri straipsniai, kuriais remiantis galima buvo bausti už bet kokį politinį ar ideologinį nukrypimą. 70-ajame straipsnyje buvo sakoma, kad kiekvienas asmuo, „skleidžiantis propagandą, siekiančią susilpninti sovietų valdžią... šmeižikiškais teiginiais, peikiančiais valstybę ir visuomenę", už bausmę turės nuo šešių mėnesių iki septynerių metų išbūti lageryje, o paskui dvejus-penkerius metus gyventi nutremtyje. Pagal 190-ąjį straipsnį skiriama nuo vienerių iki trejų metų lagerio arba lygiavertė viešųjų darbų bausmė už bet kokį „nepranešimą" apie antisovietinį nusižengimą. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje šiais abiem straipsniais buvo plačiai naudojamasi prieš politinius ar ideologinius „nukrypimus": kasmet už „antisovietiškumą" būdavo nuteisiama po kelis šimtus žmonių, devyniasdešimčiai procentų iš jų pritaikius šiuos du straipsnius.
Tais politinio „atlydžio" ir visuotinio gyvenimo lygio kilimo metais, kada apie represijas dar buvo gyvai prisimenama, aktyvių nesutikimo su režimu arba prieštaravimo jam apraiškų buvo nepaprastai mažai. Pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje KGB raportuose minima: 1300 „disidentų" - 1961 m., 2500 - 1962 m., 4500 - 1964 m. ir 1300 - 1965 m8. Septintajame-aštuntajame dešimtmetyje KGB tarnybų priežiūrą patyrė trys piliečių kategorijos: religinės mažumos (katalikai, baptistai, adventistai), nacionalinės mažumos, labiausiai nukentėjusios nuo stalinizmo represijų (pabaltijiečiai, Krymo totoriai, vokiečiai, Vakarų Ukrainos, kur pasipriešinimas sovietizacijai buvo itin stiprus, gyventojai), ir kūrybinė inteligentija, prisidedanti prie septintojo dešimtmečio pradžioje susiformavusio „disidentų" judėjimo9.
Po paskutinės antiklerikalinės kampanijos 1957 m., dažniausiai apsiribojusios tam tikro skaičiaus karo metais atidarytų bažnyčių uždarymu, konfrontacija tarp valstybės ir Stačiatikių Bažnyčios perėjo į daugiau ar mažiau taikų sambūvį. Specialiųjų KGB tarnybų dėmesys labiau nukrypo į religines mažumas, įtariamas ne tiek dėl jų religinių įsitikinimų, kiek dėl paramos, kurią jos, kaip buvo įtariama, gaudavusios iš užsienio. Paskiri duomenys rodo, kad tas reiškinys nebuvo laikomas svarbiu: 1973-1975 m. suimta 116 baptistų; 1984 m. kalėjimuose ar lageriuose buvo 200 baptistų, nuteistų vidutiniškai vieneriems metams.
Vakarų Ukrainoje, kuri ilgai buvo vienas labiausiai besipriešinančių sovietizacijai kraštų, Ternopolyje, Zaporožėje, Ivano Frankovske, Lvove 1961-1973 m. buvo demaskuota dešimt „nacionalistinių grupelių", UNO įpėdinių. Grupelių nariai buvo nuteisti nuo penkerių iki dešimties metų kalėjimo lageriuose. Lietuvoje, kuri taip pat labai nukentėjo penktajame dešimtmetyje, vietiniai šaltiniai mini ribotą suėmimų skaičių septintajame-aštuntajame dešimtmetyje. Į trijų katalikų dvasininkų nužudymą 1981 m. įtartinomis aplinkybėmis, prie kurių turbūt buvo prisidėjusios KGB tarnybos, buvo pažiūrėta kaip į nepakenčiamą provokaciją.
Ištremtų 1944 m. Krymo totorių, kurių autonominė respublika nebuvo atkurta, problema liko skaudžiu stalinizmo laikų paveldu iki pat SSRS suirimo. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Krymo totoriai, įkurdinti daugiausia Vidurinėje Azijoje, pradėjo peticijų kampaniją, prašydami kolektyvinės reabilitacijos ir leidimo sugrįžti į Krymą. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad laikai išties pasikeitė. 1966 m. totorių delegacija įteikė partijos XXIII-ajam suvažiavimui peticiją su 130 000 parašų. 1967 m. rugsėjį Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo dekretu kaltinimas „kolektyvine išdavyste" buvo panaikintas. Dar po trijų mėnesių paskelbtas naujas dekretas, kuriuo totoriams leidžiama įsikurti pasirinktoje vietoje, su sąlyga, kad jie laikysis įstatymų dėl pasų, o tai reiškė, kad jie turės sudaryti atitinkamos formos darbo sutartį. Nuo 1967 iki 1978 m. įvykdyti įstatymų dėl pasų reikalavimus pavyko mažiau nei 15 000 žmonių, t. y. 2% visų išvežtų Krymo totorių. Krymo totoriams padėjo tai, kad totorių teisių stojo ginti generolas Piotras Grigorenka, 1969 m. suimtas Taškente ir uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Aštuntajame dešimtmetyje šitaip nuo visuomenės kasmet būdavo izoliuojama po keliasdešimt žmonių.
Disidentų judėjimo pradžia istorikai dažniausiai laiko pirmąjį viešą politinį procesą postalininiais laikais 1966 m. vasarį, kai rašytojai Andrejus Siniavskis ir Jurijus Danielis buvo nuteisti septyneriems ir penkeriems metams, bausmę atliekant lageryje. 1965 m. gruodžio 5 d., netrukus po rašytojų suėmimo, Maskvoje, Puškino aikštėje, įvyko penkiasdešimties žmonių demonstracija, skirta paremti Siniavskiui ir Danieliui. Septintojo dešimtmečio viduryje disidentais tapo keli šimtai inteligentų; vėliau, disidentiniam judėjimui pasiekus apogėjų, jų buvo nuo vieno iki dviejų tūkstančių. Disidentų veikla radikaliai skyrėsi nuo opozicinės. Užuot neigę režimo teisėtumą, jie reikalavo griežtai laikytis sovietinių įstatymų, Konstitucijos ir SSRS pasirašytų tarptautinių sutarčių. Disidentų veiklos būdai atitiko tą naują principą: jie nepripažino darbo pogrindyje ir siekė viešumo, stengdamiesi plačiai pagarsinti savo akcijas per spaudos konferencijas, į kurias kviesdavo užsienio korespondentus.
Žinoma, jėgų santykis tarp kelių šimtų disidentų ir sovietinės valstybės buvo ne disidentų naudai. Tačiau lemiamu faktoriumi šioje konfrontacijoje nuo 1973 m. pabaigos tapo tarptautinė viešoji nuomonė: tais metais Vakaruose išėjo Aleksandro Solženicyno knyga Gulago archipelagas. Netrukus rašytojas buvo ištremtas iš SSRS. Per keletą metų menkutės mažumos veiklos dėka žmogaus teisių Sovietų Sąjungoje klausimas nuskambėjo tarptautiniu mastu ir tapo pagrindine 1973 m. Helsinkyje prasidėjusios Konferencijos už saugumą ir bendradarbiavimą Europoje tema. Baigiamasis Konferencijos aktas, kurį pasirašė ir SSRS, sustiprino disidentų pozicijas. Keliuose miestuose, kur jie buvo įsikūrę, t. y. Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Vilniuje ir kt., disidentai įsteigė „Helsinkio sutarties laikymosi kontrolės komitetus", kurie buvo įpareigoti perduoti informaciją apie bet kokį žmogaus teisių pažeidimą. Šio informacinio darbo buvo imtasi anksčiau, sunkesnėmis sąlygomis: nuo 1968 m. kas du trys mėnesiai išeidavo nelegalus biuletenis Kasdieninių įvykių kronika, kuriame buvo rašoma apie įvairiausias pasikėsinimo į žmogaus laisves formas. Tarptautinei viešajai nuomonei pradėjus domėtis žmogaus teisių Sovietų Sąjungoje klausimu, policijos mašina iš dalies buvo pažabota. Opozicionieriaus areštas nebepraeidavo nepastebėtas, nes žinia apie jo likimą greitai pasiekdavo užsienį. Reikšminga, kad policijos veikla dabar labai priklausė nuo „įtempimo mažinimo" proceso aplinkybių: 1968-1972 ir 1979-1982 m. suėmimų buvo daugiau nei 1973-1976 m. Dabartinė dokumentacijos būklė neleidžia nustatyti žmonių, areštuotų politiniais motyvais 1960-1985 m., tikslaus skaičiaus. Disidentų šaltiniai mini kelis šimtus areštų didžiausių persekiojimų metais. 1970 m. Kasdieninių įvykių kronika rašė apie 106 nuosprendžius; 21 žmogus (iš 106 nuteistųjų) buvo „profilaktiškai" uždarytas į psichiatrinę ligoninę. 1971 m. Kronika pateikė kitus duomenis: 85 nuteisti, iš jų 24 atsidūrę psichiatrinėse ligoninėse. 1979-1981, tarptautinės konfrontacijos metais, buvo suimta kokie penki šimtai žmonių.
Šalyje, kur valdžia niekada neleido laisvai reikštis nonkonformistinėms nuomonėms, nesutinkančioms su pačia tos valdžios prigimtimi, disidentų judėjimas, reiškęs radikalią opoziciją, kitą politinę koncepciją, gynusią ne kolektyvo, o asmens teises, negalėjo turėti tiesioginės įtakos visuomenei. Tikrąją permainą rodė kitkas: daugelis socialinės ir kultūrinės autonomijos sričių, susiformavusių septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, o ypač devintojo dešimtmečio viduryje, kada dalis politinio elito įsisąmonino, kad būtinas toks pat radikalus pokytis, koks įvyko 1953 metais.
1 Istočnik, 1994, Nr. 1, p. 106-111; Izvestija TsK, 1991, Nr. 1, p. 139-214; 1991, Nr. 2, p. 141-208.
2 A. Knight, Beria, Paris, Aubier, 1995.
3 A. Knight, op. cit., p. 276.
4 M. Craveri, N. Formozov, La résistance au Goulag, Communisme, 1995, Nr. 42-44, p. 197-209.
5 V. N. Zemskov, Massovoje osvoboždeniįe specposetencev i ssylnych, Sociotogičeskije Issledovanija, 1991, Nr. 1, p. 5-26.
6 J.-J. Marie, op. cit, p. 120 ir kt.
7 V. N. Zemskov, Gulag, min. str., p. 14.
8 N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 501-503.
9 L. Alexejeva, Soviet Dissent, Contemporary Movemenls for National, Religious and Human Rights, Wesleyan UP, 1985. Išsamiausias disidentinių judėjimų apibendrinimas, iš kurio paimti šičia greitosiomis pateikiami duomenys.
