Partizanai: Istorija ir dabartis

Juodoji komunizmo knyga - Raudonasis teroras

Kijevas (1919). Raudonajai armijai pasitraukus, viename iš „bolševikinio teroro įrankio" centrų (Sadovaja g., Nr. 5) buvo ekshumuoti ČK aukų lavonai.

Bolševikai atvirai sako, kad jų dienos suskaitytos, - raportavo savo vyriausybei Karlas Helfferichas, Vokietijos ambasadorius Maskvoje, 1918 m. rugpjūčio 3 d. - Maskvą apėmė tikra panika... Sklinda beprotiškiausi gandai apie prasiskverbusius į miestą „išdavikus".

Dar niekada bolševikai nejautė tokios grėsmės savo valdžiai kaip 1918 m. vasarą. Ir iš tikrųjų, tuomet jie kontroliavo ne ką daugiau kaip istorinės Moskovijos teritoriją, o prieš juos buvo jau susiformavę trys stiprūs antibolševikiniai frontai: vienas - Dono rajone, kurį buvo užėmę atamano Krasnovo kazokų būriai ir generolo Denikino baltagvardiečiai; antras - Ukrainoje, sudarytas vokiečių ir ukrainietiškos Rados (tautinės vyriausybės); trečiasis - palei Transsibiro geležinkelį, kur dauguma didžiųjų miestų pateko į čekų legiono rankas. Čekų legiono puolimą rėmė Samaros vyriausybė, kurią sudarė eserai.

Per 1918 m. vasarą rajonuose, daugiau ar mažiau kontroliuojamuose bolševikų, įvyko 140 didelių maištų ir sukilimų. Dažniausiai valstiečių bendruomenės sukildavo prieš žiaurias rekvizicijas, vykdomas maisto tiekimo būrių, prieš privačios prekybos apribojimus, prieš naujas mobilizacijas į Raudonąją armiją¹. Įpykusių valstiečių minia nusigaudavo į artimiausią miestą ir apsupdavo sovietą, kartais bandydama padegti jo pastatą. Paprastai tokie incidentai baigdavosi liūdnai: kariuomenė, milicija, kurios pareiga buvo palaikyti viešąją tvarką, ir vis dažniau ČK būriai nedvejodami šaudė į demonstrantus.

Bėgo dienos, ir tie susidūrimai darėsi vis gausesni ir dažnesni. Bolševikų vadovai suvokė juos kaip platų kontrrevoliucinį sąmokslą, kurį „baltagvardiečiais persirengę buožės" nukreipė prieš bolševikų valdžią.

„Akivaizdu, kad Nižnij Novgorode norima sukelti baltagvardiečių maištą, - telegrafavo Leninas 1918 m. rugpjūčio 9 d. šio miesto sovieto vykdomojo komiteto pirmininkui, kuris jam ką tik buvo pranešęs apie protestuojančių prieš rekvizicijas valstiečių bruzdėjimą. - Reikia nedelsiant sudaryti diktatorišką „troiką" (jūs pats, Markinas ir dar kas nors), tučtuojau įvesti masinį terorą, sušaudyti ar ištremti šimtus prostitučių, kurios girdo kareivius, sušaudyti ar ištremti visus buvusius karininkus, ir t.t. Negaiškite nė minutės... Reikia veikti ryžtingai: nebijokite atlikti masines kratas. Šaudyti už ginklo nešiojimąsi. Masiškai tremti menševikus ir kitus įtartinus elementus"². Rytojaus dieną, rugpjūčio 10, Leninas nusiuntė kitą tokio pat turinio telegramą Penzos sovieto vykdomajam komitetui:

„Draugai! Buožių sukilimas penkiose jūsų apskrityse turi būti negailestingai numalšintas. To reikalauja revoliucijos interesai, nes visur jau prasidėjo „paskutinė kova" su buožėmis. Reikia parodyti, ko buožės gali iš jūsų laukti. Taigi reikia: 1. Pakarti (aš turiu omeny -pakarti taip, kad žmonės tai matytų) ne mažiau kaip 100 buožių, turčių, žinomų kraugerių. 2. Paskelbti jų pavardes. 3. Atimti iš jų visus grūdus. 4. Paskirti įkaitus, kaip mūsų nurodyta vakarykštėje telegramoje. Atlikite viską taip, kad per šimtą kilometrų aplinkui žmonės matytų, drebėtų, žinotų ir šauktų: jie žudo ir toliau žudys kraujo ištroškusius buožes. Patvirtinkite telegrama, kad tikrai gavote ir įvykdėte šias instrukcijas. Jūsų Leninas.

P. S. Raskite tam tvirtesnių žmonių"³ .

Faktiškai, kaip liudija ČK raportai apie 1918 m. vasaros sukilimus, iš anksto buvo rengiamasi tik sukilimams Jaroslavlyje, Rybinske ir Murome, kuriuos organizavo esero Boriso Savinkovo vadovaujama „Tėvynės ir laisvės gynimo sąjunga", ir Iževsko ginklų gamyklų darbininkų sukilimui, kurį inspiravo vietiniai menševikai ir eserai. Visi kiti sukilimai prasidėdavo spontaniškai. Pirmąją kibirkštį dažniausiai įžiebdavo valstiečių bendruomenių atsisakymas atiduoti grūdus, o kartais - jų nenoras duoti Raudonajai armijai naujokų. Visus sukilimus per keletą dienų numalšindavo patikimi Raudonosios armijos ar ČK būriai. Vienas tik Jaroslavlis, kur Savinkovo būriai buvo nuvertę vietinę bolševikų valdžią, priešinosi dvi savaites. Paėmus miestą, Dzeržinskis pasiuntė į Jaroslavlį „specialią tardymo komisiją", ir jos įsakymu per penkias dienas (1918 m. liepos 24-28 d.) mirties bausmė buvo įvykdyta 428 žmonėms⁴ .

Visą 1918 m. rugpjūtį, t. y. dar prieš „oficialią" raudonojo teroro pradžią - rugsėjo 3 d., bolševikų vadovai su Leninu ir Dzeržinskiu priešaky siuntinėjo telegramas vietiniams ČK ar partijos atsakingiems darbuotojams, prašydami imtis „profilaktinių priemonių" prieš bet kokį bandymą sukilti. Dzeržinskis aiškino, kad „efektyviausia imti įkaitais buržuazijos atstovus, vadovaujantis sąrašais, kuriuos jūs buvote sudarę anksčiau, kai iš buržujų reikėjo išreikalauti ypatingas kontribucijas, [...] areštuoti visus įkaitus bei nepatikimus asmenis ir uždaryti juos koncentracijos stovyklose"⁵. Rugpjūčio 8 d. Leninas paprašė liaudies komisarą maisto tiekimo reikalams Ciurupą parengti dekretą, kuriame būtų nurodyta, kad „kiekvienoje apskrityje, kur auginami javai, už rekvizicijos plano neįvykdymą savo gyvybe atsakys dvidešimt penki įkaitai, parinkti iš labiausiai pasiturinčių gyventojų". Kadangi Ciurupa nuleido negirdom tą Lenino pageidavimą, atsikalbinėdamas, kad organizuoti tokį įkaitų ėmimą yra sunku, Leninas nusiuntė jam antrą laišką, dar aiškesnį:

„Aš neteigiu, kad įkaitus reikia imti, - reikia išvardyti juos pavardėmis kiekvienoje apskrityje. Šitokio išvardijimo tikslas - kad turtingieji, kurie jau atsako už jiems uždėtos kontribucijos išmokėjimą, lygiai taip pat savo gyvybe atsakytų už neatidėliojamą rekvizicijos plano įvykdymą jų apskrityje"⁶.

Be įkaitų sistemos, 1918 m. rugpjūtį bolševikų vadovai išbandė kitą represijų įrankį, atsiradusį Rusijoje karo metu: koncentracijos stovyklą. 1918 m. rugpjūčio 9 d. Leninas savo telegramoje Penzos srities vykdomajam komitetui nurodė uždaryti „buožes, šventikus, baltagvardiečius ir kitus elementus koncentracijos stovykloje"⁷.

Prieš kelias dienas Dzeržinskis ir Trockis irgi rekomendavo uždaryti įkaitus „koncentracijos stovyklose". Tai buvo internavimo stovyklos, kur be jokio teismo, grynai administraciniu būdu turėjo būti sugrūsti „nepatikimi elementai". Kaip ir kitose kariaujančiose šalyse, Rusijoje veikė daug stovyklų, kur buvo internuojami karo belaisviai.

Tarp „nepatikimų elementų", kuriuos reikėjo preventyviai areštuoti, pirmiausia buvo dar esantys laisvėje opozicinių partijų lyderiai. 1918 m. rugpjūčio 15 d. Leninas ir Dzeržinskis pasirašė orderį, sankcionuojantį svarbiausių menševikų partijos vadovų - Martovo, Dano, Potresovo, Goldmano areštus. Toms partijoms atstovaujanti spauda jau buvo nutildyta; menševikų partijos atstovai buvo išvyti ir is sovietų⁸ .

Bolševikų vadovų supratimu, pilietiniame kare, vykstančiame pagal savus dėsnius, tarp įvairių kategorijų opozicionierių nebelieka jokių ribų nei skirtumų.

„Pilietinis karas nepripažįsta rašytinių įstatymų, - skelbė 1918 m. rugpjūčio 23 d. Izvestijose Lacis, vienas pagrindinių Dzeržinskio bendradarbių. - Kapitalistinis karas turi savo rašytinius įstatymus [...], bet pilietinis karas pripažįsta tik savus įstatymus bei dėsnius [...].

Reikia ne tik sunaikinti veikiančias priešo pajėgas - reikia parodyti, kad tas, kuris pakels kardą prieš esamą klasinę santvarką, nuo kardo ir žus. Tokių taisyklių pilietiniuose karuose prieš proletariatą visuomet laikėsi buržuazija. [...] Mes jas dar ne visai perėmėme. Mūsiškius žudo šimtais ir tūkstančiais. O mes baudžiame mirtimi savo priešus pavieniui, po ilgų svarstymų komisijose ir teismuose. Pilietiniame kare nėra priešui skirtų tribunolų. Tai mirtina kova. jeigu neužmuši tu, užmuš tave. Taigi užmušk, jeigu nenori būti užmuštas!"⁹

Du pasikėsinimai 1918 m. rugpjūčio 30 d. - prieš M. S. Urickį, Petrogrado ČK viršininką, ir prieš Leniną - sustiprino bolševikų vadovų būgštavimus, kad jų gyvybei gresia tikras sąmokslas. O iš tiesų abu pasikėsinimai buvo niekuo nesusiję. Prieš Urickį, sekdamas gryniausiomis revoliucinio populistinio teroro tradicijomis, pasikėsino studentas, norėdamas atkeršyti už savo draugą karininką, prieš kelias dienas sušaudytą Petrogrado ČK. Antrasis pasikėsinimas, prieš Leniną, ilgą laiką buvo priskiriamas Fani Kaplan, artimai susijusiai su anarchistais ir eserais; ji tučtuojau buvo sučiupta, areštuota ir be teismo nubausta mirtimi praėjus trims dienoms po paties įvykio; o šiandien paaiškėjo, kad tai būta čekistų organizuotos provokacijos, kuri pakrypo ne taip, kaip buvo sumanyta¹⁰. Bolševikų vyriausybė iškart priskyrė tuos pasikėsinimus „dešiniesiems eserams, prancūzų ir anglų imperialistų pakalikams". Rytojaus dieną straipsniai spaudoje ir oficialūs pranešimai šaukė griebtis teroro:

„Darbo žmonės, - rašė 1918 m. rugpjūčio 31 d. Pravda, - atėjo laikas sunaikinti buržuaziją, kitaip jinai sunaikins jus. Iš miestų turi būti negailestingai išvalyti visi buržuaziniai puvėsiai. Visa ta ponija bus ištremta, o tie, kurie kelia grėsmę revoliucijos reikalui, bus išnaikinti. [...] Darbininkų klasės himnu bus keršto ir neapykantos giesmė!"¹¹

Tą pačią dieną Dzeržinskis ir jo pavaduotojas Petersas parašė panašaus turinio „Kreipimąsi į darbininkų klasę": „Tegu darbininkų klasė masiniu teroru sutriuškina kontrrevoliucijos hidrą! Težino darbininkų klasės priešai, kad kiekvienas asmuo, kuris arešto metu neleistinai turėjo ginklą, bus nedelsiant sušaudytas, ir kad kiekvienas asmuo, kuris išdrįs varyti bent menkiausią propagandą prieš sovietų valdžią, bus tučtuojau areštuotas ir uždarytas į koncentracijos stovyklą!" Kreipimasis buvo paskelbtas rugsėjo 3 d. Izvestijose, o rytojaus dieną tame pačiame laikraštyje išspausdinta liaudies komisaro vidaus reikalams C. Petrovskio instrukcija visiems sovietams. joje Petrovskis apgailestavo, kad, nepaisant „masinių represijų", kurias prieš „darbščiąsias mases" vykdo santvarkos priešai, raudonasis teroras nesiskubina jų bausti:

„Seniai laikas padaryti galą tam ištižimui ir sentimentalumui. Visi dešinieji eserai turi būti tučtuojau areštuoti. Reikia paimti daug įkaitų iš buržuazijos ir karininkų. Kilus bent menkiausiam pasipriešinimui, reikia imtis masinių egzekucijų. Sričių vykdomieji komitetai privalo parodyti savo iniciatyvą. Vietinės ČK ir milicija turi surasti ir areštuoti visus įtartinus asmenis ir nedelsiant sušaudyti visus tuos, kurie susikompromitavę kaip kontrrevoliucionieriai. [...] Atsakingi vykdomųjų komitetų darbuotojai privalo tučtuojau informuoti Vidaus reikalų komisariatą apie bet kokį vietinių sovietų neryžtingumą ar pasyvumą, [...] Įgyvendinant masinį terorą, negali būti pakenčiama jokia silpnybė, joks abejojimas" ¹².

Ši telegrama buvo oficialus nurodymas pradėti raudonąjį terorą plačiu mastu. Ji paneigia Dzeržinskio ir Peterso a posteriori pateiktus argumentus, esą „raudonasis teroras išreiškė visuotinį ir spontanišką masių pasipiktinimą 1918 m. rugpjūčio 30 d. pasikėsinimais ir prasidėjo be jokios direktyvos iš Centro". Iš tikrųjų raudonasis teroras buvo natūrali iškrova tos beveik abstrakčios neapykantos, kurią dauguma bolševikų vadovų jautė „išnaudotojams" ir buvo užsimoję juos likviduoti ne individualiai, o „kaip klasę". Menševikų lyderis Rafaelis Abramovičius savo prisiminimuose cituoja aiškiai atskleidžiantį tuos ketinimus pokalbį su Feliksu Dzeržinskiu, būsimuoju ČK viršininku, 1917 m. rugpjūtį:

„ - Abramovičiau, ar tu prisimeni Lassalio kalbą apie Konstitucijos esmę?

- Žinoma.

- Jis sakė, kad kiekviena Konstitucija priklauso nuo socialinių jėgų santykio konkrečioje šalyje konkrečiu momentu. Aš klausiu savęs, kokiu būdu ši politikos ir socialinio pagrindo koreliacija galėtų pasikeisti.

- Na, įvairių ekonominės ir politinės evoliucijos procesų dėka, atsirandant naujoms ekonomikos formoms, augant tam tikroms socialinėms klasėms ir t. t. - tu gi puikiai žinai visus tuos būdus, Feliksai.

- Taip, bet ar nebūtų galima radikaliai pakeisti tą koreliaciją? Pavyzdžiui, pajungiant savo valiai ar išnaikinant tam tikras visuomenės klases?"¹³

Tokiam šaltam, apskaičiuotam, ciniškam žiaurumui, kuris buvo negailestingos, kraštutinės „klasių kovos" logikos rezultatas, pritarė daug bolševikų. 1918 m. rugsėjį vienas pagrindinių bolševikų lyderių, Grigorijus Zinovjevas, pareiškė: „Jeigu mes norime susidoroti su savo priešais, mums reikalingas mūsiškis, socialistinis teroras. Mes turime patraukti savo pusėn, tarkime, devyniasdešimt iš šimto milijonų sovietinės Rusijos gyventojų. Kai dėl likusių, mes neturime ką jiems pasakyti. Jie turi būti išnaikinti"¹⁴ .

Rugsėjo 5 d. sovietinė vyriausybė įteisino terorą garsiuoju dekretu „Dėl raudonojo teroro": „Dabartinėmis aplinkybėmis gyvybiškai svarbu sustiprinti ČK [...], apsaugoti Sovietų respubliką nuo jos klasinių priešų, izoliuojant šiuos koncentracijos stovyklose, nedelsiant sušaudyti kiekvieną asmenį, dalyvaujantį baltagvardiečių organizacijose, sąmoksluose, sukilimuose ar maištuose; paskelbti sušaudytųjų asmenų pavardes, nurodant priežastis, dėl kurių jie buvo sušaudyti"¹⁵. Kaip vėliau pripažino Dzeržinskis, „rugsėjo 3 ir 4 d. tekstai pagaliau legaliai suteikė mums tai, prieš ką ligi tol protestavo net partijos draugai, t. y. teisę nedelsiant ir niekieno nesiklausiant pribaigti kontrrevoliucines padugnes".

Rugsėjo 1 7 d. aplinkraštyje, skirtame tik ČK darbuotojams, Dzeržinskis ragino visas vietines ČK „pagreitinti procedūras ir užbaigti, t. y. likviduoti, atidėtas bylas"¹⁶. Faktiškai „likvidacijos" prasidėjo jau rugpjūčio 31 d. Rugsėjo 3 d. Izvestijos pranešė, kad per penkias ankstesnes dienas Petrograde vietinė ČK sušaudė daugiau nei 500 įkaitų. Anot pačių čekistų, per 1918 m. rugsėjį Petrograde buvo sušaudyta 800 žmonių. Šis skaičius smarkiai sumažintas. Įvykių liudytojas pasakoja: „Net apytikriai skaičiuojant, Petrograde buvo įvykdyta 1300 egzekucijų. (...) Bolševikai neįtraukia į savo „statistiką" šimtų karininkų ir civilių, sušaudytų Kronštate vietinės valdžios įsakymu. Vien tik Kronštate per vieną naktį buvo sušaudyta 400 žmonių. Kieme buvo iškastos trys didelės duobės, prieš jas išrikiuoti 400 žmonių ir šaudomi vienas po kito"¹⁷. Savo interviu, duotame 1918 m. lapkričio 3 d. laikraščiui Utro Moskvy, dešinioji Dzeržinskio ranka - Petersas pripažino: „Petrograde jautruoliai [sic] čekistai galiausiai pametė galvą ir persistengė. Iki pasikėsinimo prieš Urickį niekam nebuvo įvykdyta mirties bausmė - patikėkite, nepaisant viso to, kas šnekama, aš nesu toks kraugerys, kaip kad sako; bet po to pasikėsinimo egzekucijų būta kiek per daug, ir dažnai neapgalvotų. Tačiau Maskva atsakė į pasikėsinimą prieš Leniną tik kelių caro ministrų sušaudymu"¹⁸. Remiantis tomis pačiomis Izvestijomis, rugsėjo 3 ir 4 d. Maskvoje buvo sušaudyti tik 29 įkaitai, priklausę „kontrrevoliucinei stovyklai". Tarp jų buvo du buvę Nikolajaus II ministrai: A. Chvostovas (vidaus reikalų) ir I. Ščeglovitovas (teisingumo). Tačiau daugybė liudijimų sutartinai kalba apie šimtų įkaitų žudynes Maskvos kalėjimuose per „rugsėjo skerdynes".

Siaučiant raudonajam terorui Dzeržinskio įsakymu buvo leidžiamas laikraštis Ježenedelnik VČK, turėjęs užduotį atvirai liaupsinti politinės policijos nuopelnus ir skatinti „teisėtą masių troškimą atkeršyti". Per šešias savaites (kol Centro komitetas įsakė jį uždaryti, nes tuo metu ČK dėl jos veiklos priekaištavo nemaža atsakingų bolševikų darbuotojų) šis savaitraštis tiesiai rašė apie įkaitų ėmimą, apie internavimus koncentracijos stovyklose, apie egzekucijas ir t. t. Jis yra oficialus šaltinis ir a minima duomenų apie raudonojo teroro mastą 1918 m. rugsėjį—spalį. Jame galima rasti, kad Nižnij Novgorodo ČK, itin uoliai vykdžiusi Nikolajaus Bulganino (busimojo SSRS vadovo 1954-1957 m.) įsakymus, nuo rugpjūčio 31 d. sušaudė 141 įkaitą; per tris dienas šiame vidutinio didumo Rusijos mieste buvo suimta 700 įkaitų. Rajoninė Uralo ČK, iš Jekaterinburgo evakuota į Viatką, raportavo apie 23 „buvusių žandarų", 154 „kontrrevoliucionierių", 8 „monarchistų", 28 „kadetų partijos narių", 186 „karininkų", 10 „menševikų ir dešiniųjų eserų" sušaudymą per savaitę. Ivanovo Voznesensko ČK pranešė, kad paimtas 181 įkaitas, sušaudyti 25 „kontrrevoliucionieriai" ir įsteigta „1000 vietų koncentracijos stovykla". Mažyčio Sebežsko miesto ČK: „sušaudyta 16 buožių ir 1 šventikas, laikęs mišias už kraugerį tironą Nikolajų II". Tverės ČK: 130 įkaitų ir 39 egzekucijos. Permės ČK - 50 egzekucijų. Šį makabrišką sąrašą, sudarytą pagal kelias ištraukas iš šešių Ježenedelnik VČK numerių, galima tęsti ir tęsti¹⁹.

1918 m. rudenį apie tūkstančius areštų ir egzekucijų rašo ir sričių laikraščiai. Štai pora pavyzdžių: išėjęs vienintelis Izvestija Caricynskoi Gubčeka numeris mini 103 žmonių sušaudymą 1918 m. rugsėjo 3-10 d. 1918 m. lapkričio 1-8 d. prieš vietinį ČK tribunolą stojo 371 žmogus: 50 buvo nuteisti mirti, kiti turėjo būti „profilaktiškai uždaryti koncentracijos stovykloje ir likti įkaitais, kol bus visiškai likviduoti visi kontrrevoliuciniai sukilimai". Vienintelis Izvestija Penzenskoi Gubčeka numeris be jokių komentarų pranešė: „Už draugo Jegorovo, darbininko petrogradiečio, komandiruoto į rekvizicijų būrį, nužudymą ČK sušaudė 152 baltagvardiečius. Ateityje prieš tuos, kurie pakels ranką prieš ginkluotą proletariato ranką, bus imtasi kitų priemonių, dar griežtesnių [sic]"²⁰ .

Siunčiamos į Maskvą vietinių ČK suvestinės, kurios tapo prieinamos istorikams visai neseniai, patvirtina žinomus faktus, kaip žiauriai nuo 1918 m. vasaros buvo malšinami menkiausi valstiečių bendruomenių nesutarimai su vietos valdžia. Tie incidentai dažniausiai kildavo valstiečiams atsisakant atiduoti grūdus arba duoti naujokų Raudonajai armijai ir buvo sistemingai klasifikuojami kaip „kontrrevoliuciniai buožių maištai". Suprantama, jie buvo negailestingai užgniaužiami.

Bergždžios būtų pastangos nustatyti tos pirmosios didelės raudonojo teroro bangos aukų skaičių. Vienas pagrindinių ČK vadovų, Lacis, manė, kad per antrąjį 1918 m. pusmetį ČK įvykdė mirties bausmę 4500 žmonių, ir ciniškai pridūrė: „Jeigu ir galima ČK kuo nors kaltinti, tai ne pernelyg uoliu egzekucijų vykdymu, o nepakankamu griežčiausios bausmės priemonių taikymu. Geležinė ranka visuomet mažina aukų skaičių"²¹. 1918 m. spalio pabaigoje menševikų lyderis Jurijus Martovas teigė, kad tiesioginių ČK aukų skaičius nuo rugsėjo pradžios „viršijo 10 tūkstančių"²².

Nors ir nežinomas tikslus 1918 m. rudenį siautėjusio raudonojo teroro aukų skaičius (o vien tik spaudoje pateikti duomenys apie egzekucijas verčia mus manyti, kad jų būta ne mažiau kaip 10-15 tūkstančių), šis teroras galutinai įteisino bolševikų praktiką spręsti bet kokį realų ar potencialų konfliktą negailestingo pilietinio karo, paklūstančio, anot Lacio, „saviems dėsniams", priemonėmis. Jeigu, pavyzdžiui, sustreikuoja darbininkai, kaip buvo Permės srities Motovilichos ginklų gamykloje 1918 m. lapkričio pradžioje (darbininkai protestavo prieš bolševikinį normuotą maisto produktų paskirstymą „priklausomai nuo socialinės kilmės" ir prieš vietinės ČK piktnaudžiavimus), valdžia tučtuojau paskelbia, kad visa gamykla „dalyvauja sukilime". Jokių derybų su streikininkais: gamyklos lokautas ir visų darbininkų atleidimas iš darbo, „vadeivų" areštai, „kontrrevoliucionierių" menševikų, įtariamų to streiko suorganizavimu, paieškos²³. 1918 m. vasarą tai buvo įprastos priemonės. Tačiau rudenį vietinė ČK, tuo metu jau gerai organizuota ir „paskatinta" Centro raginimų žudyti, nuėjo represijų keliu dar toliau: be jokio teismo sušaudė daugiau nei 100 streikininkų.

Jau patys aukščiau minėti skaičiai - 10-15 tūkstančių egzekucijų per du mėnesius - iškalbingai parodo represijų mastą. Lyginant su carizmo laikais, pokytis išties akivaizdus. Pakanka priminti, kad per 1825-1917 m. laikotarpį caro teismai (įskaitant ir karo tribunolus), nagrinėdami bylas, „susijusias su politiniu režimu", iš viso priėmė 6321 mirties nuosprendį - nepamirškime, per 92 metus. Daugiausia mirties nuosprendžių (1310) būta 1906 m. - tai buvo reakcija į 1905 m. revoliuciją. Tuo tarpu vien tik ČK vos per kelias savaites nužudė du tris kartus daugiau žmonių, negu caro imperija buvo pasmerkusi mirti per 92 metus, - beje, mirties nuosprendis caro laikais buvo įvykdytas anaiptol ne visiems tiems po absoliučiai legalių procedūrų nuteistiems myriop žmonėms: nemaža mirties nuosprendžių buvo peržiūrėta ir mirties bausmė pakeista katorga²⁴ .

Pakito ne tik represijų apimtis, t. y. ne tik aukų skaičius. Buvo įvestos naujos kategorijos („įtariamas", „liaudies priešas", „įkaitas", „koncentracijos stovykla", „revoliucinis tribunolas") ir taikomi dar negirdėti susidorojimo būdai („profilaktiškai įkalinta" ar sušaudyta be teismo šimtai ir tūkstančiai žmonių, areštuotų naujo tipo politinės policijos, esančios aukščiau įstatymų), ir tai iš tiesų gali būti laikoma tikra revoliucija šioje srityje, prilygstančia nebent Koperniko revoliucijai astronomijoje.

Tokiai revoliucijai nebuvo pasirengę net kai kurie bolševikų vadovai. Tai liudija bolševikų vadovų polemika dėl ČK vaidmens, vykusi 1918 m. spalj-gruodį. Dzeržinskiui nedalyvaujant (jis buvo incognito pasiųstas mėnesiui į Šveicariją - taisyti fizinės ir psichinės sveikatos), bolševikų partijos Centro komitetas 1918 m. spalio 25 d. svarstė naują ČK statutą. Kritikuodami „visavaldystę, suteiktą organizacijai, kuri pretenduoja veikti neatsižvelgdama nei į sovietus, nei į pačią Partiją", Bucharinas, Olminskis, vienas iš partijos veteranų, ir Petrovskis, vidaus reikalų komisaras, pareikalavo imtis priemonių, apribojančių „perdėtą uolumą organizacijos, kurioje knibžda nusikaltėlių ir sadistų, išsigimusių liumpenproletariato elementų". Buvo sudaryta politinės kontrolės komisija. Į ją įėjęs Kamenevas pasiūlė net paprasčiausiai panaikinti ČK²⁵ .

Tačiau netrukus besąlygiškų ČK šalininkų stovykla vėl paėmė viršų. Be Dzeržinskio, jai priklausė tokios partijos įžymybės kaip Sverdlovas, Stalinas, Trockis ir, žinoma, Leninas. Pastarasis ėmė ryžtingai ginti instituciją, „kurią už keletą parodyto perdėto uolumo atvejų neteisingai puola ribota inteligentija, [...] nesugebanti pažvelgti į teroro problemą plačiau"²⁶.

1918 m. gruodžio 19 d. Lenino siūlymu Centro komitetas priėmė rezoliuciją, draudžiančią bolševikų spaudai skelbti „šmeižikiškus straipsnius apie institucijas, ypač apie ČK, kuri dirba savo darbą itin sunkiomis sąlygomis". Ir diskusija baigta. „Ginkluota proletariato ranka" buvo paskelbta neklystančia. Kaip sakė Leninas, „geras komunistas yra geras čekistas".

1919 m. pradžioje Dzeržinskis gavo Centro komiteto leidimą steigti specialius ČK skyrius, atsakingus už karinį saugumą. 1919 m. kovo 16 d. jis buvo paskirtas liaudies komisaru vidaus reikalams ir ėmė pertvarkyti miliciją, kariuomenę, būrius ir pagalbinius dalinius, kurie ligi tol buvo priskirti įvairioms administracijoms. 1919 m. gegužę visi tie daliniai (geležinkelių milicija, maisto produktų tiekimo būriai, pasieniečiai, ČK batalionai) buvo sujungti į specialų korpusą, pavadintą „Respublikos vidaus apsaugos kariuomene". 1921 m. ji turėjo 200 tūkstančių vyrų. Šiai kariuomenei pavesta užtikrinti stovyklų, stočių ir kitų strateginių objektų priežiūrą, vykdyti rekvizicijos operacijas, taip pat (ir ypač) malšinti valstiečių sukilimus, darbininkų riaušes ir Raudonosios armijos maištus. Specialūs ČK daliniai ir Respublikos vidaus gynybos kariuomenė, disponavę beveik 200 tūkstančių žmonių, buvo baisi kontrolės ir represijų jėga, tikra armija Raudonosios armijos viduje. Beje, dezertyravimų sekinama Raudonoji armija, nepaisant teoriškai labai gausių ginkluotųjų pajėgų (nuo 3 iki 5 milijonų kareivių ir karininkų), niekada neturėjo rikiuotėję daugiau kaip 500 000 kareivių²⁷ .

Vienas pirmų naujojo vidaus reikalų komisaro dekretų buvo skirtas stovyklų, veikusių nuo 1918 m. vasaros be jokio juridinio pagrindo, organizavimo būdams. 1919 m. balandžio 15 d. dekretu numatyta dviejų rūšių stovyklos: „priverčiamųjų darbų stovyklos", kur iš esmės turėjo būti įkalinami tie, kuriuos nuteisė teismas, ir „koncentracijos stovyklos", kurių kontingentą turėjo sudaryti žmonės, įkalinti grynai administracine tvarka, dažniausiai paimti „įkaitais". Iš tiesų skirtumai tarp tų dvejopų stovyklų buvo ir liko daugiau teoriniai; tą liudija papildoma 1919 m. gegužės 17 d. instrukcija, pagal kurią „kiekvienoje srityje" turėjo būti įsteigta „bent viena stovykla, turinti mažiausiai 300 vietų". Be to, instrukcijoje pateikiamas pavyzdys, kaip sudaryti internuotinų žmonių sąrašą; čia jie skirstomi į šešiolika kategorijų. Jos apėmė labai įvairų kontingentą: „įkaitai iš stambiosios buržuazijos", „buvusieji valdininkai - nuo aukščiausio iki kolegijos asesoriaus rango, prokurorai ir jų padėjėjai, miestų apskrities centrų merai ir jų pavaduotojai", „asmenys, sovietinės santvarkos metais nuteisti bet kokioms bausmėms už parazitavimą, sąvadavimą, prostituciją", „eiliniai dezertyrai (ne recidyvistai) ir kareiviai, paimti į nelaisvę pilietinio karo metais", ir t. t.²⁸

1919-1921 m. darbo ar koncentracijos stovyklose internuotų asmenų skaičius nuolat augo: 1919 m. gegužę jų buvo apie 16 000, o 1921 m. rugsėjį - daugiau kaip 70 000²⁹ . Į tuos duomenis neįtrauktas tam tikras skaičius stovyklų, įkurtų maištaujančiuose prieš sovietų valdžią rajonuose: pvz., vien Tambovo srityje 1921 m. vasarą buvo mažiausiai 50 000 „banditų" ir „įkaitais paimtų banditų šeimų narių", sutelktų septyniose koncentracijos stovyklose, kurias buvo įkūrusi valdžia, įpareigota nuslopinti valstiečių sukilimą³⁰ .

1 L. M. Spirin, Klassy i Įtarti i v graždanskoi voine v Rossii, M., 1968, p. 180 ir kt.

2 V. I. Lenin, Polnoje sobranije sočinenij, t. L, p. 142.

3 CRCEDHC, 2/1/6/898.

4 GARF (Rusijos Federacijos valstybinis archyvas), 130/2/98 a/26-32. 

5 CRCEDHC, 76/3/22.

6 Leninskij sbornik, vol. 18 (1931), p. 145-146, cit. D. Volkogonov, Le Vrai Lenine, Paris, Robert Laffont, 1995, p. 248.

7 V. I. Lenin, Polnoje sobranije sočinenij, t. L, p. 143.

8 CRCEDHC, 76/3/22/3.

9 Izvestija, 1918 m. rugpjūčio 23 d.; G. Leggett, op. cit., p. 104.

10 S. Lyandres, The 1918 Attempt on the Life of Lenin: A New Look at the Evidence, Slavic Review, 48, Nr. 3 (1989), p. 432-448.

11 Pravda, 1918 m. rugpjūčio 31 d.

12 Izvestija, 1918 m. rugsėjo 4 d.

13 R. Abramovitch, The Soviet Revolution, 1917-1939, London, 1962, p. 312.

14 Severnaja Kommuna, Nr. 109, 1918 m. rugsėjo 19 d., p. 2, cit. G. Leggett, op. cit., p. 114

15 Izvestija, 1918 m. rugsėjo 10 d.

16 G. A. Belov, op. cit., p. 197-198.

17 G. Leggett, op. cit., p. 111.

18 Utro Moskvy, Nr. 21, 1918 m. lapkričio 4 d.

19 Ježeneclelnik VČK, 6 numeriai, išėję 1918 m. rugsėjo 22 - spalio 27 d.

20 Izvestija Caricynskoi Gubčeka, Nr. 1, 1918 m. lapkričio 7 d., p. 16-22, iš Archives B. I. Nikolaevski, Hoover Institution, Stanford; Izvestija, 1918 m. rugsėjo 29 d., p. 2.

21 M. I. Lacis, op, cit., p. 25.

22 I. Martovo laiškas A. Šteinui, 1918 m. spalio 25 d., cit. V. Brovkin, Behind the Front Lines of the Civil War, Princeton, 1994, p. 283.

23 N. Bernstam, op. cit., p. 129.

24 M. N. Gernet, Protiv smertnoi kazni, Sankt-Peterburg, 1907, p. 385-423; N. S. Tagancev, Smertnaja kazn, Sankt-Peterburg, 1913. Panašūs skaičiai pateikiami K. Liebknechto pranešime (5735 pasmerkti mirti, iš kurių 3741 nuosprendis įvykdytas, 1906-1910 m.; 625 pasmerkti mirti ir 191 iš jų nuosprendis įvykdytas 1825-1905 m.), iš M. Ferro, La Rėvolution de 1917. La chute du tsarisme et les ori gi nes d'Octobre, Paris, Aubier, 1967, p. 483.

25 CRCEDHC, 5/1/2558.

26 Lenin i VČK: Sbornik dokumentov (1917-1922), M., 1975, p. 122.

27 G. Leggett, op. cit., p. 204-237.

28 GARF, 393/89/10 a.

29 Vlast' Sovetov, 1922, Nr. 1-2, p. 41; L. D. Gerson, The Secret Police in Lenin's Russia, PHiladelphie, 1976, p. 149 ir kt.; G. Leggett, op. cit., p. 178; GARF, 393/89/18; 393/ 89/296.

30 Ibid., 393/89/182; 393/89/231; 393/89/295.