V. Valiušaitis. Škirpa rodo lietuviui kelią, kaip kovoti dėl savo teisių
- Informacija
- Sukurta: Penktadienis, 18 Vasaris 2022 00:00
Vasario 18 d. – Kazio Škirpos gimtadienis. Tą dieną sukanka 127 metai. Jis gimė 1895-aisiais.
1940-aisiais niekas taip išraiškingai neprotestavo prieš Lietuvos okupaciją, kaip K. Škirpa. Tuo metu jis buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne. Apie jo veiksmus, priešinantis sovietų bandymams perimti Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, plačiai rašė ne tik užsienio lietuvių, bet didžioji Vakarų spauda – amerikiečių, švedų, šveicarų, etc.
Tinkama proga šiandien tai priminti.
KAZIO ŠKIRPOS PROTESTAS, ĮTEIKTAS VOKIETIJOS VYRIAUSYBEI
Lietuvos Pasiuntinybė Vokietijoje
Nr. 3991
Berlynas, 1940 m. liepos 21 d.
Jo Ekscelencijai
Ponui von Ribbentropp,
Reicho Užsienių Reikalų Ministrui,
Berlyne
Pone Reicho Ministre,
Turiu garbės Jūsų Ekscelencijai pareikšti kas seka:
Kaip jau yra žinoma, Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga, pasinaudodama nereikšmingu ir nepagrįstu pretekstu, 1940 m. birželio 14 d. įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama:
1. Priversti konstitucinę Lietuvos Vyriausybę atsistatydinti.
2. Nenurodant teisiškai pagrįstos kaltės, patraukti teismo atsakomybėn Vidaus Reikalų Ministrą ir Saugumo Departamento Direktorių ir
3. Leisti neapribotam sovietų karinių pajėgų skaičiui įžygiuoti į Lietuvą.
Kitą dieną rusų raudonoji armija, kuri perėjo Lietuvos sieną, užpuolusi lietuvių pasienio sargybas, užėmė visą Lietuvą. Vėliau specialiai iš Maskvos atsiųsto sovietų aukšto valdininko mums buvo primesta tariamoji vyriausybė ir Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga paėmė į savo rankas viso valdymo kontrolę.
Norint galutinai Lietuvą prijungti prie Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos, š. m. birželio 14 d. buvo padaryti rinkimai į Seimą, kuris visiškai suklastojo lietuvių tautos valią.
Kad nuslopinus bet kokį pasipriešinimo pasireiškimą, dar prieš rinkimus buvo uždarytos visos lietuviškos draugijos ir organizacijos, pašalinant redaktorius buvo išprievartauta lietuvių spauda ir suimti daugiau ar mažiau visuomeniniame gyvenime įtakingi žmonės. Valstybinių įstaigų vedėjais, ypatingai saugumo policijoje, buvo paskirti asmens, kurie anksčiau buvo vieši Lietuvos Valstybės priešai.
Komunistų partija buvo vienintelė politinė organizacija, kuri galėjo legaliai veikti. Ji viena tik turėjo sprendžiamosios įtakos į minėtus rinkimus. Tebuvo leistas vienas kandidatų sąrašas ir būtent komunistų partijai priimtinas.
Kad kuo platesnes mases privertus dalyvauti rinkimuose, kiekvienam, kuris nenorėtų dalyvauti balsavime, buvo grasinama paskelbti esant tautos priešu ir, be to, buvo labai kontroliuojama balsuojantieji asmenys.
Netrukus pasirodė, kad tokiose sąlygose išrinktas seimas buvo komunistų rankose, taigi ir Socialistinių Sovietų Respublikų Vyriausybės aklas įrankis. Šiandien, 1940 m. liepos 21 d., Seimas priėmė nutarimą krašto viduje įvesti sovietų santvarką ir Lietuvą prijungti prie Rusijos-Sovietų Respublikų Sąjungos.
Visos šios Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos priemonės sudaro flagrantiškiausį pažeidimą visų tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos pasirašytų sutarčių, o ypatingai:
1. 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutarties, kuria Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga, kaipo buvusios caristinės Rusijos įpėdinė, be jokių rezervų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir savarankiškumą ir visiems amžiams atsisakė nuo suverenumo teisių, kurių Rusija yra anksčiau turėjusi Lietuvos atžvilgiu (žiūr. 1 str.).
2. 1926 m. rugsėjo 22 d. Nepuolimo Pakto ir jo 1931 m. gegužės 6 d. ir 1934 m. balandžio 4 d. pratęsimus. Šia sutartimi Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga pasižadėjo visais atžvilgiais respektuoti Lietuvos suverenumą, o taip pat jos teritorinį integralumą ir neliečiamybę (žiūr. 2 str.), ir susilaikyti nuo bet kurio jėgos panaudojimo (žiūr. 3 str.).
3. 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagalbos Sutarties, kuria Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga dar kartą iškilmingai Lietuvą patikrino jokiais atvejais nepaliesti Lietuvos Valstybės suverenumo ir jos vidaus santvarkos.
Turėdamas galvoje visas šias aplinkybes, kaipo konstitucinių Lietuvos Respublikos organų atitinkamai prie Vokietijos Reicho akredituotas Pasiuntinys, laikau būtina pareikšti iškilmingiausią ir tvirčiausią protestą prieš Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos padarytą mano kraštui prievartą ir Lietuvos suverenumo bei valstybinės nepriklausomybės paglemžimą, nes aukščiau pažymėtas Seimo nutarimas, padarytas Rusų okupantams verčiant, yra ne kas kita, kaip negirdėtas lietuvių tautos valios pareiškimo suklastojimas, kuris yra priešingas Lietuvos Valstybės interesams, o taip pat ir teisei tautoms laisvai apsispręsti. Todėl jis nė kokiu atveju negali būti pripažintas turįs juridinės galios.
Naudodamasis šia proga prašau malonėti, Ekscelencija, priimti mano aukščiausios pagarbos pareiškimą.
[Pasirašo] K. Škirpa,
Lietuvos Nepaprastas Pasiuntinys ir Ig[aliotasis] Ministras
* * *
Štai pora spaudos atsliepimų.
Savaitraštis „Keleivis“, 1940 m. rugpjūčio 14 d.
RUSAI NEPAIMA LIETUVOS PASIUNTINYBĖS BERLYNE
Dvi atakos pasibaigė niekais
Škirpos dvorninkas su šluota atrėmė Stalino diplomatus
Associated Press praneša įdomių dalykų apie Lietuvos pasiuntinybę Berlyne. Sako, bolševikai iš Sovietų ambasados jau du kartu bandę išmesti Lietuvos atstovą Škirpą ir paimti atstovybę į savo rankas, bet abu kartu buvę atremti.
Prijungę Lietuvą prie Rusijos, bolševikai paskelbė, kad buvusiems Lietuvos pasiuntiniams užsieniuose jie atima pilietybę ir liepia perduoti atstovybes su visais dokumentais Sovietų ambasadoms. Lietuvos pasiuntiniai pareiškė šitų įsakymų nepaisysią, nes nei Maskvos, nei Kauno bolševikai neturi teisės tokius įsakymus davinėti.
Associated Press sako, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija dabar svarstanti klausimą, ar Maskva turi kokio pagrindo prie Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kabinėtis, ar ne. Klausimas esąs labai opus ir vokiečių diplomatai esą labai atsargūs.
Bet bolševikai ceremonijų nepripažįsta. Pereitą šeštadienį iš rusų ambasados Berlyne keli Stalino diplomatai atvykę Lietuvos pasiuntinybėn ir pareikalavę, kad pasiuntinys Kazys Škirpa tuojau su savo tarnautojais iš ten išsikraustytų. Bet Škirpa ne pėsčias. Jis liepė rusams išsinešdinti. Rusai nenorėjo eiti, bet buvo išvyti ir išėjo koliodami Škirpą rusiškais keiksmažodžiais.
Pereitą sekmadienį keli rusai iš Sovietų ambasados vėl atvažiavo automobiliu prie Lietuvos atstovybės ir paskambino į vartus. Iš vidaus priėjo prie vartų kiemsargis ir paklausė, ko jie nori.
„Ne tavo dalykas!“ – šiurkščiai atkirto rusai. „Atidaryk vartus. Dabar jau mes čia ponai!“
Tarnas nuėjo atgal, palikdamas tuos „ponus“ už vartų.
„Užrakink geležinius vartus ir be mano žinios nieko į vidų neįleisk“, – pasakė jam Kazys Škirpa.
Kiemsargis vėl nuėjo prie vartų. Rusai vis stovėjo antroj pusėj ir laukė. Kai kiemsargis vartus užrakino, jie baisiai supyko ir pradėjo iš naujo skambinti. Kiemsargis atėjo su šluota prie vartų, parodė stiprų šluotkotį ir liepė Stalino diplomatams eiti šalin. Jie pastovėjo kiek ir nuėjo vėl keikdamiesi.
V. Valiušaičio faksimilė
* * *
Savaitraštis „Amerika“, 1940 m. rugpjūčio 16 d.
PULK. K. ŠKIRPA GINA LIETUVOS ATSTOVYBĘ
BERLYNAS. – Lietuvos ministeris ir nepaprastas pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa atsisako perduoti Sovietų Rusijos atstovybės nariams Lietuvos atstovybės namus ir archyvą. Sovietai du kartu mėgino įsibrauti į atstovybės vidų ir užimti rūmus, bet pulk. Škirpa griežtai atsisakė juos įsileisti.
Sovietų agentai mėgino rugpjūčio 9 d. ir.11 d. Antrą kartą du jų išbuvo prie pasiuntinybės vartų nuo 9 val. ryto iki 5 val. vakaro, bet turėjo sugrįžti nieko nepešę.
Romoje Sovietų atstovui pasisekė Lietuvos pasiuntinybę perimti. Ją perdavė Lietuvos atstovybės sekretorius. Kur ministeris Lozoraitis tuo laiku buvo, dar nežinoma. Italijos vyriausybė atsisakė ką nors daryti ir savo tylėjimu ji suteikė Sovietų Rusijos atstovybei teisę perimti Lietuvos atstovybę. Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis turėjo ilgą pasikalbėjimą su popiežiumi.
Kazio Škirpos, Lietuvos atstovo Berlyne, didvyriškas priešinimasis Sovietų Rusijos agentams, mėginatiems perimti Lietuvos atstovybę, stebina plačiąją visuomenę. Amerikiečių laikraščiai jo žygiui teikia didelės reikšmės. Jo elgesiu džiaugiasi visi lietuviai.
Pulk. Škirpos negalime užmiršti. Juk jis pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris. Jis pasižymėjęs Lietuvos nepriklausomybės kovose. Turime atsiminti ir kitą jo garbingą žygį. Kai 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, Kazys Škirpa buvo paskirtas Lietuvos atstovu Lenkijai. Jis paskyrimą priėmė, tačiau savo išoriniu elgesiu dar kartą parodė pasauliui, kad Lenkija yra sulaužiusi teisingumą.
Škirpa nesutiko važiuoti į Varšuva per atidarytą Lietuvos-Lenkijos administracinę sieną. Jis iš Kauno į Varšuvą nuvyko per Prūsiją. Jis aplenkė lenkų priverstą atidaryti sieną, pareikšdamas dorovinį protestą prieš prievartą, prieš smurtą. Žinoma, tai atskiro žmogaus žygis, negalįs pakeisti tarptautinės padėties, bet tuo labiau jis žymus, nes liudijąs, kad jėga dar nesudaro teisės.
Škirpa šviesiai rodo lietuviui kelią, kaip kovoti dėl savo teisių. Aplink jį rikiuotis ir pareiga, ir garbė.
