LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA TARP KASDIENOS IR BANALYBĖS

ALGIRDAS SAUDARGAS

Min. Algirdas Saudargas LFB politinių studijų savaitgalyje skaito paskaitą. Nuotr. ]. Pupiaus

Lietuvos Respublikos vyriausybės programoje tvirtinama, kad strateginiai vyriausybės tikslai užsienio politikos srityje yra: „užtikrinti šalies nacionalinį saugumą integruojantis į transatlantinę bendruomenę ir jos institucijas; stiprinti nacionalinę ekonomiką ir kelti žmonių gerovę įsiliejant į Europos prekių ir kapitalo rinką."

Siekdama minėtų tikslų, Vyriausybė vykdys užsienio politiką šiomis kryptimis: „politinėmis diplomatinėmis priemonėmis sieks kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą (ES) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO); aktyviai rengsis deryboms su Europos Sąjunga dėl įstojimo į ją, siekiant kuo geriau patenkinti Lietuvos ūkio ir gyventojų ekonominius bei socialinius interesus; sieks pradėti šias derybas kartu su pirmosiomis šalimis kandidatėmis; plėtos abiem pusėms naudingus dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su Lenkija."

Pateikiau šiuos teiginius ne tam, kad jais abejočiau ar norėčiau paneigti, ir ne tam, kad siūlyčiau juos aptarus pataisyti bei patobulinti. Žinoma, nemanau, kad jais negalima abejoti ar jų žodinė išraiška yra tobula. Tiesiog manau, kad tai nebloga programa, ir iki šiol neprireikė iš esmės ją tobulinti. Tai yra vyriausybės programa ir ją vykdau.

Pasvarstykime apie programinių teiginių prasmę ir vartojimą. Galima būtų radikaliai paklausti: kam apskritai programiniai teiginiai reikalingi, ar jie nėra tik abstraktūs ir negyvi teiginiai? Tokių suabejojimų, šiais žodžio subanalėjimo laikais, dažnokai tenka išgirsti.

Iš tiesų, išskyrus kelias, beje svarbias išimtis, neteko girdėti ką nors minėtais teiginiais abejojant, nors labai ir labai daug kartų teko girdėti šiuos ar jiems tolygius teiginius kartojant. Kitaip tariant, užsienio politikos turinio prasme jie tapo banalūs. Išimtis tik paryškina įspūdį. Pateikus programos projektą Seimo užsienio reikalų komitete, sakinyje: „plėtos abiem pusėms naudingus dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su Lenkija", užkliuvo Lenkija. Kodėl „ypač su Lenkija"? Jei būtų sakinys tiktai apie gerus santykius su visais kaimynais - niekam nekliūtų. Galime pastebėti: būtų pakankamai banalus. Kasdieniame užsienio politikos darbe, šie teiginiai taip ir klajoja iš kalbos į kalbą, iš dokumento į dokumentą.

Kartais lyginamos išplėstinės ar išvestinės formulės prieš kokį nors viršūnių ar šiaip ypatingesnį susitikimą. Tuo tarpu tikroji užsienio politikos kasdiena yra pripildyta labai konkrečių dalykų, pradedant importo tarifais ar eksporto kvotomis ir baigiant mūsų piliečių užsienyje bėdomis ar jų pačių susikurtomis problemomis.

Kyla pavojus pasimesti tarp šių nuolatinių formulių, į kurias įprantame žvelgti kaip į nuobodžias banalybes ir kasdieninių smulkių reikalų ir reikalėlių Lietuvos užsienio politikos kasdienoje. Kad užsienio politikos srityje tarp regimos banalybės ir šurmulingos kasdienos nepradėtų rastis minties tuštuma, reikia labiau suprantamų gairių, kurios pralaužtų banalybės kiautą, nukreiptų gyvą mintį į užsienio politikos realių vyksmų srautus.

Pažintinėje plotmėje visų pirma dera nusakyti sklaidos matmenis. Erdvės atžvilgiu dera apsvarstyti valstybės stiprumą (kuris priklauso nuo vidaus politikos) santykyje su valstybės aplinka (geopolitinis kontekstas). Laiko atžvilgiu tinka aptarti kasdienės tikrovės santykį su strateginėmis linkmėmis. Mūsų kasdieniai darbai dažnai būna aktualūs nedideliame laiko tarpe, tuo tarpu bendros strateginės pozicijos gali atspindėti ilgamečius polinkius, trunkančius gal ne vieną šimtmetį.

Be to, kiekvieną uždavinį reikia apsvarstyti įvairiose sklaidos plotmėse. Tai pirmiausia politika (ypač saugumo srityje) ir ekonomika (į kurią įeina finansai, prekyba ir visa kita). Atskirai reikėtų apžvelgti energetiką (gavyba, perdirbimas, tranzitas) ir transportą. Labai svarbu yra ekologija, kultūra ir tautiniai reikalai. Pamatysime, kad šitaip skleidžiant užsienio politikos uždavinį, jo banalumas greitai nyksta ir atsiveria kartais netikėti, įdomūs ir gilūs požiūriai.

Imkime vieną tų „banaliųjų" prioritetinių teiginių, pavyzdžiui, „užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, integruojantis į transatlantinę bendruomenę ir jos institucijas". Pasidavę mąstymo inercijai, nesunkiai galime apsiprasti su, deja, dažnokai girdimais argumentais: Lietuva yra maža ir todėl silpna valstybė; ji niekuomet negalės pati apsiginti; tauta, pasinaudojusi palankiomis aplinkybėmis, ką tik paspruko iš Rusijos okupacijos ir kol Rusija silpna, prašosi po Vakarų branduoliniu skėčiu. Nesunku tuojau pat suformuluoti užsienio politikos tikslus: geriausia narystė NATO, iš bėdos ES. Žinoma, mes su visais geruoju sugyvensim, kad tik nekiltų problemų. Kantriai palauksime ir kas nors už mus nuspręs. Mes juk maži - mūsų vis tiek niekas neklausia.

Dabar pamėginkime tą patį „banalų" uždavinį, lengvai galintį paslėpti pateiktą interpretaciją, griežtai išskleisti minėtais matmenimis, suskaidyti plotmėmis.

Valstybės vidaus stiprumo ir jos aplinkos priešstatoje galime perskaityti daug dabartinių teiginių apie NATO plėtrą, štai reikalavimas prisiimti visus įsipareigojimus, pritaikyti savo ginkluotąsias pajėgas prie standartų ir apskritai būti pasirengusiu pačiam gintis yra tvirtinimas, kad NATO plėtra apima valstybes, o ne teritorijas. NATO yra nusiteikusi priimti naujas stiprias valstybes ir visiškai nėra suinteresuota vien tiktai plėsti teritoriją. Nes silpna valstybė anksčiau ar vėliau virsta tiktai teritorija (su gyventojais ar be jų...). Kita vertus, stipri valstybė - tai nebūtinai didelė ar galinga valstybė. Valstybės stiprumas yra santykinis dydis. Dažnai pasvarstoma, ar Lietuva yra apginama ar ne. Dar sutinkami tvirtinimai, kad NATO šalis (pavyzdžiui, JAV) nelinkusi siųsti savo karių ginti kokios nors neapginamos šalies (pavyzdžiui, Lietuvos), šitokie teiginiai kyla iš klaidingos ir ydingos prielaidos, kad šalies apginamumą apsprendžia jos dydis ar geopolitinė padėtis, kad nedidelė ir nepatogiai įsitaisiusi šalis iš anksto pasmerkta didžiųjų sauvalei. Iš tiesų šalis yra apginama tada ir tik tada, kai ji pati pasirengusi ir pasiryžusi gintis. Jokia šalis, net ir didelė, viena pati neatsilaikys, jeigu ją užpuls žymiai didesnis priešas ar susitelkę daug šalių. Istorijoje pavyzdžių apstu. Stipri valstybė, nepriklausomai nuo jos dydžio, privalo būti pasirengusi patikimai ginti savo proporcingą dalį, jei nori tapti partnere stiprioje sąjungoje. Tuomet kalbos apie jos neapginamumą tampa beprasmėmis. Todėl tvirtinimus apie neapginamumą ar neapsimokėjimą ginti turime suprasti kaip NATO nesuinteresuotumą teritorijomis ar įtakos sferomis, o NATO tvirtinimą apie atviras duris plėtrai, kaip suinteresuotumą naujais nariais - stipriomis valstybėmis, atitinkančiomis sąjungos standartus. Naujas narys turi stiprinti sąjungą. Tai yra naujas mąstymas atremtas į lygiavertę partnerystę, o ne į seną įprotį pasidalinti įtakos sferomis.

Kita vertus, nuo geografijos nepabėgsi. Todėl NATO suinteresuota plėstis pirmučiausiai į kaimynines valstybes. Čia mūsų kasdieniai darbai, nukreipti stiprinti valstybę ir rengti ją narystei sąjungoje, susiduria su strateginiais polinkiais ir ilgamečiais vyksmais. Pažvelgę į Lietuvos aplinką žemėlapyje, rasime daug peno diskusijoms. O jei dar panorėsime apžvelgti Lietuvos valstybės raidą istorijos bėgyje, ta diskusija nesibaigtų 

Po min. A. Saudargo paskaitos diskusijose kalba Seimo narys Algirdas Patackas. Nuotr. ]. Pupiaus.

labai ilgai. Todėl teks labai suprastinti. Paimsiu tik dvi linijas, kurios ganėtinai pastovios, nors valstybių sienos ir labai mainėsi. Tai linija tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės, tarp rytietiškosios ir vakarietiškosios krikščioniškos civilizacijos atmainų. Tą liniją galime pamatyti Samuel Huntington knygoje „The clash of Civilizations and the remaking of world order" (p. 159), kurią jis vadina „fault line" - rėžiu tarp civilizacijų. Jei nubrėšime dar kitą liniją - tarp protestantų ir katalikų, tai šios linijos susikirs Lietuvoje (maždaug ties Ignalinos atomine elektrine), šį paveikslą galime pamatyti Fernand Braudel knygoje „Grammaire des Civilisations" (p. 382).

Ką reiškia gyventi tokiame taške? Palyginimui paieškokime kito panašaus taško. Pratęsę Rytų - Vakarų tarpcivilizacinį rėžį į pietus atsiduriame į kitą, pastaruoju metu labai karštą rėžį tarp krikščioniškos ir islamo civilizacijų, šių linijų susikirtimo aplinkoje labai nesunkiai atpažinsime du įtampų židinius. Vienas jų tarp islamiškai - vakarietiškos Turkijos ir ortodoksiškai - vakarietiškos Graikijos. Abi NATO narės. Kitas židinys trigubame taške - Bosnijoje. Matėme, kas atsitiko, kai totalitarizmo presas nustojo slėgęs. O kaip Lietuva? Kodėl nesprogo šis taškas, kodėl čia neatsirado neapykantos židinys? Atsakymo reikia ieškoti istorijoje. Tai būtų atskiros studijos tema. Tačiau nesunku nustatyti, kada permainų ciklonas apėmė mūsų tašką. 1990 kovo 11,1991 sausio 13 ir 1991 rugpjūtis - tai laiko momentai, kai gyvenome ciklono akyje. Tuomet nedideli pokyčiai, pavieniai sprendimai galėjo nulemti šimtmečių eigą. Ar nulėmė? Dar nežinome, bet pagrindinė kryptis nuspėjama. Lietuva iš Rytų persikėlė į Vakarus. Dar neaišku, šiaurėje ar pietuose.

Galėjo būti ir kitaip. Drįstu tvirtinti, kad Lietuvos likimas ir jos raidos kryptis galėjo būti visai kita, jei būtų pritrūkę valios ar politinės orientacijos prieš Kovo 11. Daug galėjo pasikeisti, jei, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis būtų susirgęs 1990 vasario mėnesį ir negalėjęs kokius metus eiti savo pareigų, o tuo pačiu tapti tuo, kuo tapo. Ciklono akyje Tautos likimas kartais labai daug priklauso ir nuo vieno žmogaus valios jėgos.

Šie saugumo plotmės faktai ir įvykiai turi tiesioginę tąsą kitose srityse. Įsijungimas į Europos Sąjungą apima ekonomiką visais aspektais ir ne tik ekonomiką. Energetikos srityje nesunku įžvelgti strateginį matmenį ir investicijose į naftos perdirbimą bei tranzitą, ir elektros linijos į Lenkiją projekte, ir pagaliau, Ignalinos atominės elektrinės likime. Kiekviena šių temų verta paskaitos ar net ištisos studijos. Transporto srityje svarbūs yra Baltijos kelio ir europinės vėžės geležinkelio projektai.

Pažvelkime dabar į kitą teiginį: „plėtos abiem pusėms naudingus dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su Lenkija". Apžvelgdami kaimynines valstybes, nesunkiai įsitikinsime, kad tie tarpusavio santykiai turi šimtametę, o kartais ir tūkstantmetę istoriją. Pavyzdžiui, Rusija šiuo metu žvelgia į Lietuvą 90-imčia procentų pro Kaliningrado srities prizmę, šio geopolitinio darinio pradžios istorijai apie 800 metų, o jis vis dar traukia geopolitikų dėmesį. Pacituosiu vieną ištrauką iš Aleksandr Dugin'o knygos „Geopolitikos pagrindai. Geopolitinė Rusijos ateitis", išleistos Maskvoje 1997 metais:

„Grynai teoriniame lygyje problema sprendžiasi dviem etapais:

1)    Atkuriama nauja etno-konfesinė erdvė istorinės Prūsijos ribose. Iniciatoriai - Maskva ir Berlynas. Iš to išplaukia minėtos ašinės figūros lojalumas Rusijai, kuri suteiks jam gyvybę, užleisdama dalį prūsiškųjų žemių, įgytų Antrajame pasauliniame kare (Kaliningrado sritį).

2)    Aplink Prūsiją prasideda strateginio Baltijos valstybių jungimosi į vieningą bloką procesas. Į bloką įeina Norvegija, Švedija, Vokietija, Estija, Suomija - Karelija, Danija, gal būt Olandija. Ypatingas statusas deleguojamas Lenkijai, Lietuvai ir Latvijai. Būtina sąlyga yra visų šalių išėjimas iš NATO ir sudarymas Baltijoje demilitarizuotos zonos. Perspektyvoje strateginė kontrolė pereina Maskvai ir ,neutralios' Europos karinėms pajėgoms, t. y. euraziniam gynybiniam kompleksui." (Aleksandr Dugin p. 372).

Iš kur šie samprotavimai dvelkiantys Karl Haushofer ir kunigaikščio Trubeckojaus dvasia? Beje, šios knygos mokslinis konsultantas - Rusijos Federacijos Generalinio štabo Karinės akademijos Strategijos katedros vedėjas generolas leitenantas N. P. Klokotov. Iš pirmo žvilgsnio šie samprotavimai gali pasirodyti fantazijos. Bet įsivaizduokime, kad dėl pasaulinės finansinės krizės, po kelių JAV prezidento kadencijų amerikiečius užvaldo izoliacionistinės nuotaikos ir jie pasitraukia iš Europos. Nupieštas scenarijus pasirodys ne toks jau fantastinis.

Prisiminkime neseniai Rusijos prezidento siūlytas saugumo garantijas, samprotavimus apie Rusijos, Indijos, Kinijos trikampį.

O štai kas toliau rašoma šioje knygoje: „Vienintelis silpnas elementas šioje sistemoje - Lenkija ir Lietuva, kur vyrauja katalikybė". Priminęs ką apie Lenkiją ir Lietuvą rašė Osvald Spengler, autorius sako: „Taigi Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniu geopolitiniu Eurazijos partneriu turi tapti jėgos, pabrėžiančios nekatalikišką šių šalių politikos orientaciją -šalininkai pasaulietinės ,socialdemokratijos' ,neopagonys', ,etnocentristai', protestantų, pravoslavų religiniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų - lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kurį dera išnaudoti ir, kiek įmanoma, gilinti."

Kaip čia neprisiminti autonomininkų rytinėje Lietuvoje ir ,neopagonių' pasaulinių suvažiavimų Vilniuje? Pabaigti norėčiau akivaizdžia išvada: valstybė gali būti tiktai stipri, nes nestipri valstybė, didelė ji ar maža, vis vien išnyks. Todėl vyriausybės programos teiginiai turėtų būti suprantami šioje dvasioje. Tokią programą ir vykdome.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas skaitė šią paskaitą Los Angeles LFB politinių studijų savaitgalyje, 1999 sausio 31 d.

Los Angeles LFB 32-jų politinių studijų dalyviai. Nuotr. J. Pupiaus