NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

Vytautas J. Šliūpas

Pranešimas, padarytas Los Angeles LFB politinių studijų savaitgalyje

Kalba VytautasJ. Šliūpas. Prie stalo - Angelė Nelsienė, Gediminas Leškys, Algirdas Patackas ir Algis Raulinaitis. Nuotr. J. Pupiaus.

Apie nacių vykdytą genocidą labai daug jau rašyta, kalbėta, rodyta filmuose ir televizijoje, įsteigti muziejai ir pastatyti jį primenantys paminklai. Visuomenėje sudaryta nuomonė, kad nacių vykdytas genocidas (Holocaust) buvęs tiktai žydų tautos žudymas. Tikrumoje šis genocidas apėmė visas Europos tautas, visas tautines mažumas, neišskiriant ir lietuvių. Nacių vykdytas genocidas (ir vadinkime jį "nacių", ne "vokiečių" arba "fašistų", nes paskutinysis žodis, vis labiau paplintantis, turi kitokią reikšmę) sunaikino apie 20 milijonų žmonių , iš jų tarp 3 ir 6 milijonų žydų. Palyginus jį su sovietiniu genocidu, kuris sunaikino apie 100 milijonų žmonių, naciškasis genocidas buvo mažesnės skalės nusikaltimas prieš žmoniją, bet jis yra labiau pasaulyje išgarsintas, jo vykdytojai jau nubausti, o vokiečių tautai ir pasauliui nuolat vis primenama apie tą terorą. Ateis laikas, kada pasaulis pamatys, kad ir sovietinis genocidas turi būti pilnai išaiškintas, visuotinai pasmerktas ir jo kaltininkai nuteisti.

Savo pranešime kalbu daugiausia apie lietuvių tautybės žmonių naikinimą, nes tai palyginus dar nepilnai išnagrinėta tema. Tuo tarpu Lietuvoje žydų išnaikinimas, kuris proporcingai buvo milžiniškas, yra jau išsamiai dokumentuotas ir paskelbtas. (Noriu pabrėžti žodį Lietuvoje žydų išnaikinimą, o ne Lietuvos žydų išnaikinimą, todėl, kad į Lietuvą tuo metu buvo atbėgusių daug žydų iš karo sužlugdytos Lenkijos, o vėliau į Lietuvą naikinimui naciai atveždavo žydus iš Vokietijos, Austrijos, Olandijos bei kitų vietų.)

Štai keli asmeniški mano ir kitų asmenų prisiminimai iš pirmųjų vokiečių okupacijos dienų. Buvau vienuolikos metų, kai į Palangą įžengė pirmieji vokiečių kariuomenės daliniai. Mūsų namus kelias dienas buvo užėmusi kažkokio karinio štabo grupė - gana padoriai besielgią Wermacht'o karininkai. Kada, frontui einant pirmyn, jie turėjo išsikelti į Latviją, vienas iš jų mano tėvui pasakė: "Daktare, jūs Čia turėjote kultūringus reguliarios kariuomenės vokiečius, o dabar susipažinsite su kitokiais - dabar Lietuvos valdymą perims naciai, rudmarškiniai, esesininkai, gestapininkai ir kitokie niekšai." Ir tikrai, prisimenu, nuotaikos Palangoje iš karto pasikeitė. Tuojau gestapininkai pradėjo areštuoti Palangos žydus. Mačiau jų grupelę vedamą Vytauto gatve link Klaipėdos, o po kurio laiko girdėjome miške šaudymus ir sužinojome, kad į pietus nuo Birutės kalno jie buvo sušaudyti.

Mano tėvas antrąją karo dieną žmonių buvo prašytas tapti miestelio burmistru. Žinau, kad vokiečiams surenkant žydus, jis, kaip Palangos burmistras, išėjo į autobusų stoties aikštę ir kalbėjo susirinkusiems žmonėms, kad nesielgtų kaip barbarai. Už tai kažkieno buvo naciams įskųstas, areštuotas, bet paleistas su sąlyga, kad pasitrauktų iš pareigų ir nesikištų į vokiečių reikalus. Dabar dar sužinojau, kad tėvas buvo nuėjęs ir į žydų pionierių surinkimo patalpas, bandė juos iš vokiečių išgauti, sakydamas, kad "vokiečiai juk nekovoja su nepilnamečiais vaikais", tačiau buvo sargybinio pertrenktas ant žemės, o vokiečių karininkas su revolveriu jam grasino, kad "nušausiąs kaip pasiutusį šunį, jeigu nenustos kalbėjęs".

Kas iš tikrųjų vyko Lietuvoje? 1941 metais į Lietuvą atėjo naujas -"rudasis" okupantas, išstūmęs lauk "raudonąjį". Mes manėme, kad vokiečiai mus išlaisvino nuo rusų, bet tai buvo netikras padėties supratimas. Vokiečiai atėjo į Lietuvą ne kaip draugai. Jau pačioje pradžioje jie panaikino mūsų sukurtą Laikinąją Vyriausybę ir paskelbtąją atstatomą Nepriklausomybę. Pirmieji vokiečių veiksmai parodė jų tikrąsias intencijas, ir jeigu jie būtų turėję daugiau laiko, būtų išnaikinę lietuvius gal net greičiau ir sistematiškiau negu "raudonieji" okupantai.

Nekalbėsiu apie gerai žinomus ir plačiai aprašytus nusikaltimus -gen. Plechavičiaus Vietinės Rinktinės ir Savisaugos batalionų sunaikinimus, jų karių sušaudymus ir karininkų įkalinimus Salaspilio koncentracijos stovykloje, apie mūsų Laisvės kovų sąjungos vadovų areštus, apie 47 garsesnių areštuotų lietuvių įkaitų ištrėmimus į Stutthofą, arba apie gaudymus, šaudymus ir jaunuolių trėmimus į Vokietiją darbams ar į priešlėktuvinės apsaugos vienetus.Tai jau visiems žinomi faktai, nemažai prisiminimų ir knygų apie tai parašyta. Priminsiu tik keletą mažiau žinomų įvykių, suteikiančių bendrą vaizdą to nacių vykdyto genocido prieš lietuvius ir prieš kitas tautines mažumas. Pasiremsiu trijų žmonių patirtimis - istoriko Jono Dainausko man į juostelę įkalbėtais faktais, teisininko dr. Aleksandro Mauragio ir mano mokytojo Martyno Kleinaičio spausdintais prisiminimais.

Jau 1941 birželio 22 d., t.y. pirmąją karo dieną, vokiečiai užėmė Tauragę. Išlaisvinę kalėjime rastą gydytoją Juozą Toliušį, buvusį iki 1939 m. Pagėgių apskrities veterinarijos gydytoją, vokiečių kariuomenės dalinio viršininkas birželio 23 d. paskyrė jį burmistru. Sekančią dieną atvykę iš Tilžės gestapininkai, Toliušį pasiėmė, išsivežė ir tuščiame pastate nužudė. Už ką? Už tai, kad dar Pagėgiuose jisai, turėdamas reikalų su vietos vokietininkais susiginčydavo su jais dėl arklių prekiavimo ir jiems trukdydavo. Tai buvo pradžia nacių banditizmo Lietuvoje.

Kaip matyti iš SS generolo Walter Stahlecker'io reporto, randamo Nuernberg'o bylose, Vokietija buvo pasiruošusi Lietuvą okupuoti kaip Sovietų Sąjungos dalį ir čia įkurti "lebensraum'ą" vokiečių kolonistams. Rengėsi kurti Hitlerio fantazuojamą Tūkstančio metų Reichą'! Tam planui trukdė ten gyvenantys lietuviai ir kitos tautinės mažumos, taigi reikėjo juos prašalinti, išnaikinti, ištremti.

Pirmąją karo dieną, birželio 22 vakare, į Tilžę atvyko sukurtos Einsatz grupės A vadas gen. Stahlecker ir įsakė Tilžės Gestapui ir Klaipėdos policijai Lietuvos teritoriją 25 km, ruože nuo Kretingos iki Vištyčio ežero apvalyti nuo "komunistų"(tas paaiškėjo iš taip vadinamos Ulmo bylos, kur tuoj po karo buvo teisiami keturi Klaipėdos ir penki Tilžės gestapininkai). Tai reiškė sunaikinimą lietuvių ir žydų. Tą pačią naktį Gargžduose jau ir prasidėjo masiniai areštai, o sekančią dieną ir sušaudymai. Po to teroras buvo vykdomas visoje Lietuvoje. Kentėjo daugiausia žydai, bet taipgi ir lietuviai, ir čia gyvenantys lenkai, rusai, čigonai. Birželio 24 d. Stahlecker atsirado Kaune ir iš tenai toliau organizavo Lietuvos gyventojų naikinimą. Netrukus buvo įkurtas Ostland'as, vienas iš keturių Reicho komisariatų, su Alfred Rosenberg'u jo vadovu. Lietuvos, kaipo tokios, egzistavimas buvo panaikintas.

Beveik tris mėnesius prieš prasidedant Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. balandžio 2d., Rosenberg savo memorandumu Nr. 1 iškėlė Baltijos kraštus liečiantį klausimą. Jis norėjo čia apgyvendinti vokiečius kolonistus iš Vokietijos, Pavolgio vokiečius kaimiečius, dar pamaišant kiek olandų, norvegų, danų. Rasiškai tinkamus lietuvius jis norėjo sumaišyti su vokiečiais, o lietuviškąją inteligentiją perkelti į centrinę Rusiją. Tokiu būdu Lietuva dviejų generacijų bėgyje turėjo būti suvokietinta ir prijungta prie Didžiojo Reicho.

Trims savaitėms praėjus nuo karo pradžios, Alfred Rosenberg liepos 14 d. paskelbė politines gaires civiliniam valdymui, įsakmiai nurodydamas, kad jokia Vokietijos įstaiga negalės pripažinti jokios tautinės vyriausybės ar kariuomenės. Liepos 25 d. Ostland'o gen. komisaru buvo paskirtas Heinrich Lohse. Rugpjūčio 5 d. buvo sustabdyta Lietuvos Laikinosios vyriausybės veikla. Tik norint lietuviams sukurti įvaizdį, jog Lietuva yra valdoma savųjų, gen. komisaras paskyrė savo generaliniu tarėju gen. Petrą Kubiliūną. Rugsėjo 18 d. Ostland'o civilinė valdžia Reicho komisaro potvarkiu visoje savo teritorijoje perėmė buvusį Sov. Sąjungos turtą. Kadangi Lietuvoje Sov. Sąjunga jau buvo nacionalizavusi visą žmonių turtą - žemę, namus, bankų santaupas, įmones, gamyklas, - tuo būdu Ostland'o valdžia pasiglemžė sau visą lietuvių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Lietuviai ir jų turtas perėjo pilnai į vokiečių rankas.

Reicho teismų jurisdikcija Ostland'e buvo įvesta spalio 27 d. Ji pradėjo spręsti visas baudžiamąsias ir civilines teismų bylas. Taigi labai sistematiškai Lietuva buvo perimta vokiečių žinion, krašto priežiūra pateko į Gestapo rankas, kuriam iš pradžių vadovavo SS pulkininkas Karl Jeger. Vokiečiams nepavykus Lietuvoje suorganizuoti SS legiono, Gestapui pradėjo vadovauti Wilhelm Fuchs, kurio vadovaujamas Gestapas pasidarė dar žiauresnis ir kraugeringesnis. Įdomu, kad nuo pat karo pradžios tarp trijų Gestapo centrų - Kauno, Tilžės ir Klaipėdos -vyko didelė trintis. Tilžės ir Klaipėdos gestapininkai labai nemėgo lietuvių, nes dauguma jų patys buvo lietuviškos kilmės, taip vadinami "memelanderiai". Kaip sakoma patarlėje - "nėra didesnio niekšo, kaip savas niekšas".

Štai keli pavyzdžiai, kaip kartais lietuviai kentėdavo nuo Klaipėdos gestapininkų. Juos dar 1976 m. parašė buvęs mano pradžios mokyklos vedėjas Martynas Kiemaitis.

M. Kiemaitis 1942 m. vasaros atostogų metu buvo tuomet sirguliuojančio burmistro paprašytas perimti Palangos miesto vadovavimo pareigas. Čia jis tuoj į save atkreipė vokiečių dėmesį. Mat Klaipėdos gestapininkai buvo įsitraukę į kontrabandos biznį, vykstantį tarp Vokietijos ir Palangos bei Kretingos. Norėdami pateisinti jų dažną važinėjimą į Lietuvą, jie sukūrė bylą esą Palangoje veikianti pusiau ginkluota antivokiška grupė, kuriai vadovaująs Kleinaitis. Tam užtvirtinti gestapininkai "parūpino" ir du liudininkus - abu buvusius komunistinių pažiūrų, žmonių nemėgiamus palangiškius. Visiškai nekaltas mokytojas Kleinaitis 1943 m. pradžioje buvo areštuotas, išvežtas į Klaipėdą ir kelis mėnesius žiauriai kankintas Klaipėdos gestapininkų - kurie patys ir buvo kontrabandininkai.

Pagaliau žmonos pastangomis pavyko Kleinaitį perkelti į Kauną. Čia jo nebekankino, ir po kiek laiko Kauno gestapininkai išaiškino, kad visa šitoji byla buvusi sufabrikuota Klaipėdos gestapininkų. Kadangi tarp tų dviejų Gestapo skyrių vyko trintis, kauniečiai buvo patenkinti galėdami pakenkti klaipėdiečiams, ir Kiemaitis buvo išlaisvintas. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime sėdėdamas kartu su kitais lietuviais inteligentais ir keliais Laisvės kovotojų štabo nariais, Kiemaitis savo atsiminimuose aprašė, kaip Kauno kalėjime tuomet reguliariai vykdavo taip vadinami " kalėjimo išvalymai". Jis rašo:

"Dažnai rytais, vos tik sukilus, išgirsdavome kieme savotišką triukšmą: ūžia automobilių motorai, girdėti savotiški sužvėrėjusių žmonių riksmai, keiksmai... Kieme stovi dengtas sunkvežimis ir kita mašina, ant kurios yra kulkosvaidis. Švaistosi įsiutę gestapininkai -egzekucinė komanda. Jie visuomet girti... Vienas kalinys man sako -"šiandien kalėjimo valymas"... Atsidaro durys ir prižiūrėtojas sako vilniečiui, jaunam lenkui gydytojui - "Florčikai, pasiimk daiktus ir einam"... Pro langelį žiūrintis kalinys mums reportuoja - "Gestapininkai jau įmetė Florčiką į sunkvežimį ..." Už kelių minučių prižiūrėtojas vėl atidaro duris - "Raudonikis, pasiimk daiktus..." Po to sunkvežimis, prigrūstas mirti pasmerktųjų, lydimas ginkluotos lengvos mašinos ir motociklininkų, išvyko iš kiemo".

Prieš pat išleidžiant jį iš kalėjimo Kiemaitis matė ir kitą "kalėjimo išvalymą":

"Tai buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia (1943)...Ši diena buvo skirta čigonų naikinimui. Kauno apylinkėse gyvenančius čigonus, kurių čia buvo gana daug, ištisomis šeimomis vokiečių Gestapas pradėjo vežti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Pririnkę didoką grupę, veždavo juos sunaikinti...Taigi ir tą vidurdienį, ūžiant mašinų motorams, kalėjimo kieme išgirdome moterų ir mažų kūdikių šauksmus ir aimanas... Girta egzekucinė komanda rėkavo ir mėtė į dengtą sunkvežimį moteris ir mažus vaikus. Klyksmai nustelbė motorų ūžesį... Buvau liudininku šiurpaus vaizdo, kurio niekad nepamiršiu... Egzekucinė komanda buvo sužvėrėjusių budelių gauja. Savo uždavinį vykdydavo žiauriai, žiauriai elgdavosi su mirti pasmerktaisiais. Senius, moteris ir vaikus mėtydavo į sunkvežimį lyg kokius daiktus. Sunkvežimy suguldydavo lyg malkų krūvas vienas ant kito. Ne vienas mirdavo nepasiekęs egzekucijos vietos... Savo akimis mačiau, kaip budeliai, nutvėrę kūdikius už sprandų ar kojų, mėtė į sunkvežimį... Kitus daužė lazdomis, kapojo nagaikomis..."

Šiuo savo trumpu pranešimu norėjau pateikti keletą faktų, parodančių, kad nacių vykdytas genocidas žiauriai palietė ir lietuvius bei mūsų krašte gyvenusias tautines mažumas. Šis genocidas (Holocaust) buvo nukreiptas prieš visus žmones, kurie tiktai pastojo kelią Hitlerio kuriamam "Tūkstanties metų Reichui". Jeigu naciai būtų turėję nors kelioliką metų daugiau laiko, tai šiuo metu lietuvių, kaipo tautos, nebebūtų buvę.