MES GYVI, MES ESAME, MES BŪSIME!

VIDMANTAS VITKAUSKAS

Tautos, kaip ir medžio tvirtybė - jos šaknyse, praeityje.

Šakotas Lietuvos istorijos medis, tvirtai po savo plačiomis šakomis saugantis atmintį, kurią amžių amžiais bandė kalaviju ir ugnimi ištrinti Lietuvos priešai, svetimi užkariautojai.

Lietuva... Lietuviai... Tas vardas prieš tūkstantį metų romėno istoriko įrašytas į knygas, ištisus šimtmečius priminė pasauliui apie tautą ir žemę prie Baltijos jūros. Didžiai vertingų džiaugsmo ir laimėjimo dienų bei metų yra šventusi mūsų tauta. Bet tuo pačiu ir skaudžiai tragiškų laikotarpių teko išgyventi Lietuvai ir jos gyventojams.

Nepriklausomybės reikalaujant. Gorbačiovo vizito Vilniuje metu, 1990 m.

Gyvenome ir tebegyvename kryžkelėje tarp didžiųjų kaimynų. Pasaulyje, kaip ir gyvenime, didieji dažnai nepaiso mažųjų interesų. Tai patyrėme ir mes patys. Bet tuo pačiu, patyrėme ir kai ką kitką -suvokimą, kad kai norime apginti savo teises bei laisvę, esame tokie galingi, jog galime ne tik susitelkti ir kovoti, bet ir nugalėti.

Reta tauta ir valstybė tą patį šimtmetį pakyla net kelis kartus naujam gyvenimui. Lietuvių tauta ir Lietuva - išimtis.

Vasario 16-oji - tai XIX a. Lietuvos sukilimų ir tremčių, balanos gadynės ir knygnešystės, „Aušros" ir „Varpo" istorinių priminimų metas.

Tai Didžiojo Vilniaus Seimo ir Vasario 16-osios akto signatarų kartos kasdienio darbo ir lemtingų sprendimų pagerbimo akimirka. Skaičiai, datos, vardai, konferencijų bei susitikimų vietos, konfliktai ir kompromisai, lydėję Vasario 16-osios generaciją vingiuotame Lietuvos atstatymo kelyje, nepriklausomybės kovų ir pasiaukojimo idėjai atspindžiai - visa tai, lyg kasmet kartojama malda, nepraranda prasmės net tuomet, kada primenami visiems žinomi dalykai. Galbūt tokių datų minėjimas yra vienintelis ir retas atvejis, kada istorikams nepriekaištaujama už tai, kad jie kartoja tai, kas visiems žinoma.

Už kelių metų mes peržengsime XXI-ojo amžiaus slenkstį. Nenumaldomai bėgantis laikas skatina mus vis dažniau atsigręžti atgal ir peržengti mūsų tautos nueitą kelią.

Sudėtingas ir netgi tragiškas buvo šis kelias. Beveik visą laiką mes turėjome kovoti už savo gyvastį ir už teisę patiems tvarkytis savo gyvenimą.

Šiame amžiuje likimas lėmė mums iškęsti net keturias okupacijas -carinės Rusijos (1900 - 1915), kaizerinės Vokietijos (1915 - 1918), Sovietų Sąjungos (I. 1940 - 1941. II. 1944 - 1990) ir nacistinės Vokietijos (1941 -1944).

Jei susumuosime visus šios okupacijos metus pamatysime, kad net 68-rius metus šiame šimtmetyje lietuvių tauta turėjo kentėti svetimųjų prievartą, nutautinimą ir genocidą. Taigi, daugiau negu pusę amžiaus. Ir per visą šį laiką mūsų sąmonėje nenustojo rusenti viltis apie laisvą gyvenimą ir nepriklausomą valstybę.

Skaudu, kad taip trumpai mūsų tauta tegalėjo džiaugtis Vasario 16-osios dienos atnešta laisve. Labai jau trumpas buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Tačiau, nepaisant to trumpumo, tie keli laisvės dešimtmečiai turėjo lemiamos reikšmės mūsų tautos istorijoje. Tie laisvės metai leido tautai konsoliduotis. Kas iš mūsų būtų likę, jei iš carinės Rusijos priespaudos mes iš karto būtume patekę Sovietų Rusijos priklausomybėn? Juk prieš Pirmąjį pasaulinį karą plačiai 6 beišsiskleidžiantis tautinis atgimimas, vis dėl to buvo toks trapus, kad jį užgniaužti buvo nepaprastai lengva.

Mūsų tautiniam atgimimui pilnai įsikūnyti leido tik nepriklausomybės metai. Bent viena karta išaugo sąmoningais patriotais, tokiu būdu visoje tautoje sutvirtindama lietuvišką sąmonę. Nepriklauomybės metais pasiekėme aiškaus tautinio sąmoningumo bent didžiojoje mūsų valstybės dalyje. Vilnijos likimas rodo, kas daugiau ar mažiau laukė ir visos Lietuvos, jei nebūtų pavykę sukurti nepriklausomą valstybę.

Pilnai subrandinta tautinė sąmonė iš naujo suteikė mūsų tautai atsparos ir tvirtybės paskutinės okupacijos metais. Šia prasme galima pasakyti, kad nepriklausomybės dvidešimtmetis padėjo pagrindus ir sudarė galimybę tautai ne tik užsigrūdinti, bet ir pasiruošti netikėtiems ateities išbandymams.

Nacių ir ypač sovietinių okupacijų metais, siekiant išsaugoti Vasario 16-osios idėjas, lietuviams prireikė ne tik dvasinės ištvermės, bet ir heroiškumo.

Prieš okupantų režimą ir vykdomą politiką vyko ilga ir nuožmi ginkluota rezistencija, su kolaborantų parsidavėliškumu kovojo vėlesnių laikų disidentai. Iškiliausi Nepriklausomos Lietuvos veikėjai, politikai, dori ir sąžiningi mokytojai, ūkininkai buvo represuoti ir deportuoti į nacių ir sovietų lagerius. Šimtai Lietuvos žmonių nukankinti ir nužudyti, tūkstančiai fiziškai suluošinti. Tačiau okupantams nepavyko palaužti lietuvių dvasios, atimti tikėjimo ir vilties. Politinėje emigracijoje (tremtyje) atsidūrę tautiečiai kėlė Laisvės bylą, nuolat pasaulio visuomenei priminė apie Lietuvoje vykdomą tautos fizinį ir dvasinį genocidą. Visų mūsų širdyse (daugiau ar mažiau) ruseno Nepriklausomos Lietuvos prisiminimai ir nepriklausomo gyvenimo viltis.

Todėl, 1988-jų metų spalio 18 - 20 dienomis įvykęs Sąjūdžio suvažiavimas priminė pasauliui ir mums patiems, kad MES GYVI!

1989- jų metų rugpjūčio 23-ąją Baltijos kelyje susikibę rankomis, dar kartą visiems parodėme, kad MES ESAME!

1990- jų metų kovo 11-ąją mūsų išrinkti atstovai, vykdydami tautos valią, paskelbė: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA!

1991 metų sausio 13-ąją mūsų seses ir brolius traiškantiems sovietinės imperijos tankistams visi skandavome: MES BŪSIME!

Vidmantas Vitkauskas yra Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius, Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, Į laisvę fondo Lietuvos filialo valdybos narys, čia spausdiname kelias mintis, paimtas iš Vidmanto Vitkausko paskaitos, skaitytos šiemet Vasario 16-tosios minėjime Kauno rajono savivaldybėje.