SUMAIŠYTŲ VERTYBIŲ METAS
Šiemet suėjo 25-eri metai nuo įvykio, kada 1972 m. gegužės mėnesį Kauno teatro sodelyje, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Jo paskutinis šauksmas „Laisvės Lietuvai!”, nuaidėjęs per visą pasaulį, Lietuvos žmonėms įžiebė laisvės viltį, jaunimą išvedė į gatves demonstracijoms prieš okupantą. Partizanų kovos pasipriešinimas jau buvo užsibaigęs, bet Kalantos aktas buvo naujas vilties blykstelėjimas, parodęs, kad idealistinė jaunimo dvasia dar nepalaužta. Vėliau tai įrodė ir Baltijos kelias, ir tragiškoji Sausio 13 naktis bei Medininkų įvykiai.
Laisvės sulaukėme... Žygiuojame dabar į Europą, veržiamės į pasaulį, visais būdais bandome jį prisivyti. Ir nebejaučiame, kaip užmarštin nugrimsta anksčiau buvę Tautos didvyriai— tūkstančiai partizanų, LKB Kronikos kūrėjai, atskiri kovotojai. Štai BNS žinių agentūros pranešimu, Romo Kalantos 25-rių m. susideginimo sukakties minėjime Kaune „dalyvavo mažiau nei 100 žmonių... tik pagyvenę amžiaus žmonės ir nebuvo matyti nei moksleivių, nei jaunimo organizacijų atstovų”. Dažnai girdima taip pat, kad daugelyje mokyklų nebeprisimenama Vasario 16-toji ar net ir Kovo 11-toji. Esą vengiama politikos, o jaunimui juk arčiau prie širdies importuotos Valentino dienos „tradicijos”.
Ar nesukelia tai rūpesčio? Argi ne dabartinis jaunimas planuos ir kurs tautos ateitį? Kas gi dabar tie naujieji jaunimo herojai— ar tie, kuriuos jis stebi televizijos ekranuose ir kurių vardais jaunieji tėvai net savo vaikus krikštija? Atrodo, kad į trečiąjį tūkstantmetį artėjame su sumaišytomis vertybėmis. Ir tai pastebima ne vien Lietuvoje. Visame pasaulyje tas pats: kuriamos naujos „vertybės”, pajuokiama moralė, dvasingumas ir patriotizmas.
Kas galėtų ir pradėtų tą užtvinstantį gyvenimo šiukšlių sriautą sulaikyti? Didesnė dalis didžiosios spaudos tuo turbūt net nesuinteresuota. Šeimos, kurioms gal pirmiausia reiktų rūpintis jaunimo auklėjimu, yra dažnai suirusios ir nepajėgios. Joms pačioms reikalinga dvasinė ir socialinė pagalba. Be abejo, didžiausios viltys dedamos į mokyklą, bet jose trūksta naujų ir gerų mokytojų, kurie jaunimą ne tik mokytų, bet ir auklėtų lietuviškoje patriotinėje dvasioje. Lietuvos jaunimo organizacijos (skautai, ateitininkai) savo veiklos programose galėtų labiau pabrėžti ir tautiškumo principą, kaip jį dar pirmosios nepriklausomybės laikais iškėlė prof. Stasys Šalkauskis. Bažnyčia irgi savo didesnį dėmesį galėtų skirti jaunimo ir apskritai žmogaus krikščioniškam atnaujinimui. Tai svarbiau gal negu naujų bažnyčių statymas. Daugiausia dėmesio ir paramos būtų laukiama iš valstybės. Skaitome, kaip paskiriami ir išleidžiami milijonai litų įvairiems meno, roko muzikos bei teatro tarptautiniams festivaliams, politinėms konferencijoms, paminklams, prezidento rūmų statyboms ir tt. Tuo tarpu vis pinigų trūksta švietimo reformos užbaigimui, naujų mokytojų paruošimui, jų algų užtikrinimui, naujų vadovėlių leidybai. Kas jau kas, bet Lietuvos Seimas ir vyriausybė neturėtų bijoti lietuviško patriotizmo nei mokyklose, nei gyvenime.
Reikia tikėtis, kad visų žmonių, institucijų ir pačios valstybės bendromis pastangomis išaugs jaunimas, kuris ateinančiame šimtmetyje turės išvesti Lietuvą į šviesią ateitį.
J.B.
Užsakykime Į laisvę žurnalą Lietuvos žmonėms, mokykloms, bibliotekoms. Tik 5 US doleriai užsakant iš užsienio
