41-JI LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ DAINAVOJE

Šiemetinė Lietuvių Fronto bičiulių surengta studijų savaitė vyko 1997 birželio 9-15 d. dar pavasario žaluma tebealsuojančioje Dainavoje. Tai buvo jau 41-ji iš eilės Lietuviškųjų studijų savaitė. Kaip paprastai, pranešimai, pokalbiai ir svarstybos lietė šiuo metu aktualiuosius Lietuvos bei išeivijos gyvenimo klausimus. Savaitėje dalyvavo ir svečias iš Lietuvos - švietimo ministras prof. Zigmas Zinkevičius. Dalyvių skaičius įvairavo diena iš dienos, oras pasitaikė nepaprastai gražus, tad skųstis reikėjo nebent tik perkrauta programa.

Lietuva ir išeivija

Pirmosios dienos pranešimai ir pokalbiai daugiausia lietė buvusius ir dar ateinančius rinkimus Lietuvoje. Algis Raulinaitis, LFB politinės komisijos narys, supažindino su tos komisijos veikla ir atliktais darbais, ypač besiruošiant praėjusio rudens rinkimų kampanijoje į Seimą. LFB įnašas buvo teigiamas, rezultatai gana geri. Algirdas Stepaitis atkreipė dėmesį į šio pavasario savivaldybių rinkimus. Neseniai įsisteigę Tėvynės Sąjungos rėmėjų skyriai buvo aktyvūs. Nariai talkininkavo spaudoje, asmeniškai ir finansiškai rėmė kandidatus. Jo nuomone, išeivija savo uždavinį atliko teigiamai. Į pokalbius jungėsi visi dalyviai, o taip pat ir kiek vėliau Dainavon atvykęs ministras V. Zinkevičius. Jo nuomone, Lietuvos kai kuriuose laikraščiuose teikiama informacija yra tendencinga, o dažnai skelbiami įvairūs apklausos duomenys yra klaidinantys ir netikslūs. Besiruošiant prezidentiniams rinkimams būtų labai svarbu tarp TS ir KD pasiekti ir sudaryti glaudžią koaliciją. Gaila, kad tam tikros jėgos, atrodo, stengiasi tokiai koalicijai trukdyti.

Sekančią dieną, antradienį, pokalbiai sukosi apie išeiviją, jos veiklą ir santykius su Lietuva. Dr. Jonas Račkauskas, ALT'os pirmininkas, supažindino su jos istorija ir dabartine veikla bei projektais. Jis pabrėžė, kad būtinas didesnis bendradarbiavimas tarp ALT'os ir Lietuvių Bendruomenės, ir apgailestavo, jog tarpusavio sutarimo vis dar nematyti. JAV LB veikėjas Vytas Maciūnas savo labai kruopščiai ir įdomiai paruoštame pranešime apžvelgė ir vertino lietuviškosios išeivijos veiklą apskritai. Jo nuomone, išeivijos politinė jėga šiuo metu Amerikoje vertintina vos dvejetu; kultūrinė veikla ir lituanistinis auklėjimas pasireiškia žymiai geriau - galima duoti ketvertuką; visuomeninei veiklai gal galima duoti tris su pliusu; asmeniško ir intelektualinio kapitalo ugdymui - net keturis su pliusu. Reiškia, blogiausiai reiškiamės politinėje srityje. Norint pasiekti geresnių rezultatų, būtina organizuoti kontaktines grupes, asmenines pažintis su įtakingais politikais, plėsti balsuotojų masę ir finansinę paramą. Būtina taip pat pradėti naudoti tarpusavio ryšiams pačią naujausią technologiją. Prelegento mintis parėmė taip pat ir kita LB veikėja Liūda Rugienienė. Ji akcentavo, kad kontaktuojant savo kongresmenus svarbu žinoti aiškiai, ko norime, ir ko nori ir siekia Lietuva. Todėl ir bendros politinės konferencijos su Lietuva yra būtinai reikalingos. Apie tokią neseniai įvykusią LB ir Lietuvos Seimo narių konferenciją gana plačiai pasakojo Juozas Ardys.

41-joje studijų savaitėje Dainavoje. Viršuje, iš k.—Pilypas Narutis, Jonas Kavaliūnas, Juozas Ardys, Kęstutis Skrupskelis. Apačioje— Jonas Vasaris, Petras Kisielius, Ona Baužienė, Zigmas Zinkevičius, Justinas Pikūnas, Vytautas Volertas.

Popiet buvo kalbamasi tema: Ką išeivija gali duoti Lietuvai ir ko Lietuva tikisi iš išeivijos. Pirmojoje klausimo pusėje labiausiai buvo paliesta socialinės pagalbos sritis. Birutė Jasaitienė plačiai nušvietė Balfo, LRK šalpos, Mercy Lift, LB socialinių reikalų tarybos, Lietuvos vaikų vilties, Lietuvos vyčių ir daug kitų labdaros organizacijų veiklą ir darbą. Visur šioje veikloje pasireiškia pinigai, darbas, ekspertizė ir auka. Laimutė Stepaitienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvai šiuo metu svarbiausia yra naujo žmogaus auklėjimas ir ugdymas. Todėl sveikintinos Lietuvos Jėzuitų pastangos įkurti ir išlaikyti naują Jėzuitų gimnaziją Vilniuje. Kita svarbi įstaiga - Lietuvių namai, skiriami Sibiro tremtinių vaikams ir vaikaičiams. Rezultatai labai puikūs, tik iš mūsų reikėtų didesnės pagalbos.

Antrąją klausimo pusę - ko Lietuva lauktų iš išeivijos - dėstė prof. Zigmas Zinkevičius, pirmiausiai pasidžiaugęs, kad išeivijos parama švietimo srityje knygomis, Apple kursais ir įvairiais patarimais yra nepaprastai didelė. Lietuvoje juk ir mokytojai dar turi patys mokytis, mokyklose dar labai daug senojo auklėjimo mokytojų. Sunku prieiti tad ir prie naujų vadovėlių bei konkretesnės mokyklos reformos. Būtinai reikia gerų ir patikimų žmonių ministerijose ir visur kitur su naujomis idėjomis ir naujais darbo metodais. Pranešėjas išreiškė pageidavimą, kad Apple kursai gal būtų dar naudingesni, jei juose būtų daugiau lietuvių dėstytojų, gal lietuviai pensininkai galėtų atvažiuoti ir padirbėti.

Švietimas ir kultūra

Dr. Jonui Račkauskuipadarius išsamų pranešimą apie lietuviškuosius archyvus išeivijoje, jų darbą, rūpesčius ir neaiškią ateitį, buvo pereita prie temos: švietimo padėtis ir problemos Lietuvoje ir išeivijoje. Pirmąją temos pusę, o taip pat ir naujas švietimo reformas Lietuvoje, nagrinėjo ministras Zigmas Zinkevičius. Prof. Zinkevičius atkreipė dėmesį, kad 1989 metais pradėta švietimo reforma LDDP vyriausybės laikais buvo sustabdyta. LDDP metė šūkį, kad mokyklas reikia depolitizuoti, o ištikrųjų tai reiškė „depilietizuoti". Jo, kaip ministro, didžiausias rūpestis dabar yra švietimą padaryti vėl lietuvišku. Sunkenybių netrūksta, ypač dėl naujų mokytojų trūkumo. Tai gali tęstis dar daugelį metų. Senieji mokytojai tebėra pripratę prie senų metodų. Sudaryta nauja švietimo taryba dirba gerai, šiemet buvo sustabdytas iki šiol plačiai buvęs praktikuojamas metinių egzaminų temų ir užduočių pirkimas juodoje rinkoje. Prelegentas suminėjo, kad būtinai reikia pakelti mokytojų atlyginimus, sutvarkyti vadovėlių leidimą, kovoti su vaikų ir paauglių nusikaltimais, mokyklų nelankymu ir iškėlė daug kitų tvarkytinų problemų. Kalbėjo ir apie silpnoką religijos dėstymą mokyklose. Ją dėsto pasauliečiai-katechetai, dažnai nepakankamai pasiruošę. Kadangi religija mokyklose nėra privaloma, tai ypač aukštesnėse klasėse religijos pamokų lankomumas sumažėja. Jonas Kavaliūnas kalbėjo apie išeivijos švietimą ir mokyklas. Prelegentas nupiešė istorinį vaizdą, kaip prieš 50 metų prasidėjo lietuviškosios mokyklos išeivijoje ir kiek daug jų ir, svarbiausia, visų mokytojų dėka buvo atlikta. Jis prisiminė pirmąsias mokyklas Vokietijos lageriuose, pirmuosius perspausdintus vadovėlius, mokyklų darbą barakuose ir kareivinėse. Nuo 1949 m. švietimo darbas buvo tęsiamas JAV ir kituose kraštuose. Pradėtos šeštadieninės lituanistinės mokyklos, kai dar net nebuvo Lietuvių Bendruomenės, veikė neakivaizdiniai kursai, Pedagoginis institutas, buvo paruošti nauji vadovėliai, rengiamos mokytojų studijų savaitės. Deja, šiuo metu, kai lietuvių kalbos vartojimas silpnėja, lietuviškojo švietimo išeivijoje padėtis kelia nerimą.

Po pietų tęsėsi diskusijos, o vėliau buvo išklausyta pranešimų apie skautų ir ateitininkų veiklą. Apie LSS Vydūno fondo darbus ir veiklą papasakojo Algirdas Stepaitis, o apie ateitininkus išeivijoje ir Lietuvoje, apie artėjančią ateitininkų konferenciją Palangoje kalbėjo Juozas Baužys.

Šiemet nuolatiniam studijų savaičių dalyviui rašytojui Aloyzui Baronui būtų suėję 80 metų amžiaus. Tad jo prisiminimui buvo surengta vakaronė, kuriai vadovavo Vytautas Volertas. Ištraukas iš humoristinės Barono poezijos skaitė Rėda Ardienė, o savo nuotaikingos Vilniaus nuotaikomis kūrybos posmus perteikė poetė Julija Gylienė.

Ketvirtadienio ryto (VI.12) programoje prof. Z. Zinkevičius iškėlė Pietryčių Lietuvos mokyklų rūpesčius. Tų rūpesčių Vilniaus krašte ir Gudijoje yra nepaprastai daug. Daug kur kaimuose žmonės tautinės sąmonės vietoje vartoja religinę. Paklaustas, kokios jis tautybės, žmogus atsako esąs katalikas. Tačiau žmonės yra nuoširdūs ir susirūpinę, kad vaikai išmoktų ir valstybinę lietuvių kalbą. Daug kur patys tėvai jau prašo gerų lietuvių kalbos mokytojų. Su pirmųjų klasių mokinukais jau galima susikalbėti lietuviškai, tik vyresnieji dar nenori lietuviškai kalbėti. Prelegentas džiaugėsi, kad labai jaučiama didelė išeivijos lietuvių pagalba Vilnijos krašto ir Gudijos lietuvių mokykloms. Gudijoje tebeviešpatauja komunistinė dvasia. Ten nemažai lenkų, kurie veikia į žmones per Bažnyčią. Gudijoje yra dvi lietuviškos mokyklos: Rimdžiūnuose (su 200 mokinių) ir Palesoje (truputį mažiau). Bloga padėtis yra Karaliaučiaus krašte, kur nėra lietuviškos mokyklos.

Antrąją šio ryto paskaitą skaitė prof. Valdas Samonis iš Kanados. Jo tema -„Kas trukdo investicijas Lietuvoje?." Prelegentas supažindino su tiesioginėmis užsienio investicijomis, kuriomis užsienis investuoja tiesiog į įmones ar pramonę, ir vad. portfelinėmis investicijomis į akcijas. Valstybė dažnai bijo, kad įvairiais investavimais užsienis kišasi į jos sferą, tačiau kartu ir padeda jai spręsti daugelį problemų bei pakelti pramonės lygį. Deja, užsienis mato daugybę neigiamų faktorių, trukdančių didesnes investicijas. Jau pati Lietuvos aplinka - greta nestabilios Rusijos - kelia riziką, šalia tos geopolitinės neigiamos padėties yra ir prastoka Lietuvos įvaizdžio problema. Lietuviai nemoka savęs parduoti, vis dar matoma didžiulė korupcija, apie 40% Lietuvos ekonomikos tebėra šešėlinė.

Prof. dr. Kęstutis Skrupskelis skaitė įdomią paskaitą apie kultūrą ir pinigus, apie kultūros tiltų į Lietuvą statymą. įrodęs, kad kultūros prekės, pvz. knygos, nėra pelningos, ir kad joms būtinai reikalinga įvairių mecenatų - nuo pačios valstybės iki didelių bendrovių ar atskirų asmenų - jis klausė, ar išeivija tai pajėgtų padaryti, ar turėtų tam lėšų. Tačiau pastebima, kad tam tikri fondai stengiasi Lietuvos kultūroje turėti savo įtaką, čia jis paminėjo Soroso fondą, kuris įtakoja net vaikų darželių programą, taip pat ir prancūzai yra susidomėję Lietuvos kultūra. Išeivija pati to padaryti neįstengia, nes tam reikėtų milijonų dolerių. Tačiau išeivijos kultūrininkai privalėtų labiau bendrauti profesiniais pagrindais su Lietuva, užmegzti asmeninius ryšius. Prelegento mintis papildė prof. Zinkevičius, dažnai matantis Soroso fondo įtaką Lietuvos švietimui.

Vakare savo paskaitoje, pavadintoje „Priklausomybės šašai - baltosios istorijos dėmės", dr. Antanas Musteikis pateikė klausimą: garbingai išnykti, ar negar-61 bingai išlikti?. Tai buvo kai kurių išeivijos ir Lietuvos liberalinio nusiteikimo autorių kritika.

Kadangi prof. Zinkevičius ankstų penktadienio rytą turėjo jau iš Dainavos išvažiuoti, tai šį vakarą Vytautas Volertas visų dalyvių ir rengėjų vardu jam išreiškė nuoširdžią padėką. Volerto žodžiais, ministras dirba lyg širšių lizde, todėl būtina jam palinkėti geriausios sėkmės.

Rezistencija ir jaunimas

Penktadienio (VI.13) ryto sesiją pradėjo adv. Povilas Žumbakis, skaitęs paskaitą apie spaudą ir spaudos laisvę Lietuvoje, išeivijoje ir Amerikoje. Po jo paskaitos ir diskusijų buvo pereita prie rezistencinio pobūdžio temos. Inž. Pilypas Narutis kalbėjo apie giliai mūsų tarpe jaučiamas genocido ir rezistencijos laikų pasekmes. Į politiką mus įvėlė tautos pavergimas, - sakė prelegentas. Tapome politiniai kaliniai. Lietuva buvo jėga įjungta į Sovietų Sąjungą. Tačiau ir dabar, po nepriklausomybės atstatymo, nepajėgiama išsijungti. Melagystės apie nebūtus faktus dažnai tebeegzistuoja pasaulio spaudoje: esą lietuvių tauta buvusi žydų žudike. Net ir prez. Brazauskas atsiprašinėjo Izraelyje už visą Lietuvą. O kiek gi mūsų lietuvių nukentėjo, kiek yra žuvusių kacetuose, - klausė P. Narutis. Kai kurių mūsų jaunųjų istorikų straipsniuose rašoma, kad galima remtis tik randamais dokumentais. Deja, tie dokumentai dažnai sufalsifikuoti ir klaidinantys. O kodėl nesiremti dar gyvais liudininkais? Jų eilės mažėja, kiti kartais vengia kalbėti, gal bijodami kažkokio komunistų keršto. Prelegentas taip pat iškėlė reikalą pastatyti komunizmo aukoms muziejų - panašų kaip jau veikiantis muziejus nacizmo aukoms.

Panašia tema kalbėjo prof. Valdas Samonis, konkrečiau paliesdamas Suvalkų krašto partizanų veiklos sritį. Jis su dr. Bronium Makausku bando atkurti 1944-50 metų Lietuvos partizanų kelius ir veiklą Suvalkų krašte. Tyrinėjami dokumentai, kontaktuojami liudininkai, jų pasisakymai įrašomi į vaizdajuostes. Rengiamasi rašyti veikalą, o archyvinę medžiagą apipavidalinti dokumentiniu filmu.

Popietės metu buvo tęsiamos diskusijos šios dienos temomis. Taip pat buvo kalbama apie laisvę" žurnalą, apie tolimesnių studijų savaičių rengimą, apie LFB ir KD santykius ir pagaliau prieita prie žiemos metu būsiančių prezidentinių rinkimų. Už ką balsuosime, ką remsime? Vakare Vytautas Volertas skaitė savo naujausią novelę, buvo prisimintos buvusios studijų savaitės, atšvęstos antaninės.

Jaunimas ir Lietuvos ateitis - tokia tema šeštadienio rytą kalbėjo Ateitininkų Federacijos vadas Juozas Polikaitis. Sakoma, kad koks jaunimas, tokia ir tautos ateitis. Tai daug reikalaujantis užsiangažavimas. Žinome, kad aplinka įtakoja žmogaus gyvenimą, todėl pravartu kalbėti atskirai apie išeivijos ir Lietuvos jaunimą. Jaunimas - naujo pasaulio kūrėjas. Dėl to kartais tarp kartų atsiranda nesutarimas. Jam nugalėti reikalinga tolerancija. Iki šiol pas ateitininkus didelio nesutarimo nėra. Jaunimui būdingas idealizmas, žvilgsnis į priekį, savo vizijos siekimas. Tačiau neretai, dingus idealizmui, atsiranda tuštuma, kurią bando užpildyti svetimos idėjos, sektos ir tamsios jėgos. Išeivijos jaunimo veikla šiuo metu yra krizėje. Jaunimas dažnai nežino, kam jis priklauso - Lietuvai ar Amerikai. Gyventi dviejose kultūrose nėra lengva. Apsispręsti dažnai padeda tėvai, bet

Keturi paskaitininkai 1997 Dainavos studijų savaitėje. Iš k., nuo inršaus—Dr. Valdas Samonis, Juozas Polikaitis, Algis Raulinaitis, ir prof. Zigmas Zinkevičius.

Dainava, 1997. Viršuje—jaunimo simpoziumo dalyviai. Iš k.— Marius Tijūnėlis, Audrius Girnius, Marius Polikaitis, Aras Norvilas, moderavęs dr. P. Kisielius. Apačioje—muzikos ir literatūros vakaro atlikėjai: Vainis Aleksa, Eglė Juodvalkė, Rima Polikaitytė, Adriana Karkaitė, Julija Gylienė, Indrė Viskontaitė, Ilona Beresnevičienė, (užstota), Vytautas Volertas. (Visos nuotr. J. Baužio).

 neretai atsiranda ir konfliktai. Lietuvos jaunime vis dar tebejaučiamas iniciatyvos trūkumas. Gal iš mūsų pusės jiems buvo teikiama per daug pagalbos, nereikalaujant daryti sprendimų patiems. Su Palangos konferencija ateitininkų vadovybė bus perkelta Lietuvon. Jie ryškiau pajus ir spręs pasitaikančias problemas. O išeivijoje reikia susirūpinti užsiauginti daugiau jaunimo, paruošti vadovus, stiprinti jaunų tėvų sąmoningumą jaunimo auklėjimo darbe.

Su J. Polikaičio tema derinosi tolimesnis jaunimo simpoziumas. Buvo kalbamasi gana intriguojančia tema - „Privilegija ar našta būti užsienio lietuviu?". Moderuojant Vainiui Aleksai (anglistas, mokytojas ir poetas) diskusijose dalyvavo: Aras Norvilas (chem. inžinierius), Marius Polikaitis (sąskaitybininkas), Audrius Girnius (ekonomistas) ir Marius Tijūnėlis (elektros inž.). Aras Norvilas pabrėžė, kad vaikystėje jautęs tam tikrą naštą, kai reikėjo eiti į lituanistinę mokyklą. Tačiau vėliau, užaugus - supratęs savo identitetą. Dabar tenka dažnai susitikti su bendraamžiais iš Lietuvos. Tarp jų ir savęs jaučia ryšį, nors mato ir skirtumus. Marius Polikaitis, pasidžiaugęs, kad tenka bendrauti čia su LF bičiuliais, o taip pat ir su kitomis organizacijomis, pastebėjo, kad būti lietuviu iš tiesų nėra nei našta, nei privilegija. Tai - atsakymas, kas aš iŠ tikrųjų esu, tai dalis mano gyvenimo ir mano identiteto, - užbaigė Marius Polikaitis. Audrius Girnius prisipažino, kad iki šiol nebuvęs per daug aktyvus lietuviškoje veikloje. Jo manymu, centrinė problema yra: kaip jaunas žmogus gali išlaikyti savo individualizmą, gyvendamas svetimuose kraštuose tarp vokiškai ir angliškai kalbančių draugų. Tačiau supratimas, kokia brangi yra Lietuva, visada padeda. Marius Tijūnėlis sakėsi nuo pat vaikystės lankęs lituanistines mokyklas. Jo gyvenimas buvęs tipiškas lietuvio išeivio gyvenimas. Tačiau, nors ir išmokęs derinti savyje du pasaulius, jis yra giliai supratęs, kad lietuvybė yra jo gyvenimo privilegija. Tolimesnėse diskusijose buvo išgirsti dar tokie įdomūs pasisakymai. „Lietuvybės ateitis išeivijoje priklausys nuo mūsų. O jei ta lietuvybės ateitis nebūtų mums svarbi, - tai nebūtume Čia ir atvažiavę." (M. Polikaitis). „Svarbu susirasti žmoną lietuvaitę!" (M. Tijūnėlis).

Šeštadienio vakare įvyko literatūros ir muzikos vakaras. Tradicinis tai vakaras užbaigiant kiekvieną studijų savaitę. Tačiau šiemet jis buvo nepaprastai gražiai suorganizuotas ir su nepaprastai gerais atlikėjais. Viso to kaltininkė - vakaro organizatorė poetė Julija Švabaitė-Gylienė. Kas be ko, jos nuopelnu Dainava pagaliau gavo ir nuostabiai gerą pianiną (jį padovanojo Eugenija Kolupai-laitė). Pati Julija programai vadovavo, o jos atlikėjais buvo: Vytautas Volertas su naujos novelės pradžia; poetė Eglė Juodvalkė; poetas Vainis Aleksa su poezija, skirta antram buto aukštui, enigmai ir puodukams (!); solistės iš Kanados - Indrė Viskontaitė ir Adriana Karkaitė; pianistė Ilona Beresnevičienė; fleitistė Rima Polikaitytė. Programa buvo įvairi ir įdomi. O jai pasibaigus dar ilgai buvo dainuota, vadovaujant dr. Petrui Kisieliui. Iki susitikimo Dainavoje ir vėl kitais metais!

Juozas Baužys