Partizanai: Istorija ir dabartis

Modernusis žmogus ir rezistencija

ANDRIUS BALTINIS

... Didmiesčio apgaulė • Naudingumo nenauda • Abstrakcijos galia • Patogumų kaina • Pesimizmo našta • Technokratijos perspektyva • Šio amžiaus filosofija • Mūsų nelaimės pamoka • Rezistencinė dvasia

Kun. Andrius Baltinis, šio straipsnio autorius, filosofijos daktaras, daug rašęs filosofinėmis ir visuomeninėmis temomis lietuviškoje išeivijos spaudoje. Gimė 1909.X.12 Biržų aps., mirė 1975.IX.5 Čikagoje. Čia perspausdiname jo straipsnį iš 1960 m. birželio mėn. „Į laisvę” žurnalo, kuriame beveik prieš 37 metus kun. dr.

Andrius Baltinis išsakė savo rūpestį dėl grėsmingų modernizmo įtakų žmogaus dvasiai.

Mūsų manymu, tuometinės jo mintys tinka ir dvidešimtojo amžiaus pabaigoje begyvenančiam lietuviui.

Didmiesčio apgaulė

Kalbėti apie modernųjį žmogų yra sunkus uždavinys jau vien dėl to, kad tuoj iškyla klausimas, kas iš tikro šis modernusis žmogus yra. Turime pabrėžti, kad moderniuoju žmogumi vadiname ne kiekvieną žmogų, kuris gyvena dabartiniu metu, bet tuos žmones, kurie leidžiasi naujų aplinkybių formuojami, kurie įkūnija moderniąją laiko dvasią savyje, kurie yra aktyvūs ir, nors būdami mažumoje, duoda viskam toną ir kurių pavyzdys ir sprendimai nustato viso gyvenimo standartą ir sudaro jo stilių. Šia prasme perdėm moderniško žmogaus visai nėra, arba labai reta. Yra tik jėgos ir veiksniai, kurie žmogų formuoja ir artina, tarsi kokiam idealui. Šios jėgos ir veiksniai mėgina kurti tarsi kokį naują žmogų, nors tai retai jiems visiškai pavyksta. Senojo raugo visada lieka daug.

Kas yra šios jėgos ir veiksniai? Atsakymas apskritai nėra sunkus. Juos sudaro modernusis didmiestis. Didmiestį savo ruožtu kuria pramonė. Pramonė reikalauja organizacijos, o organizacija didmiesčio. Čia visko pradžia. Bet pirmoji priežastis duoda tik pirmąsias pasekmes, kurios darosi priežastimi, ir duoda naujas pasekmes. Susidaro sunkiai suvokiamų priežasčių ir pasekmių grandinė.

Modernusis žmogus tad bus pramoninio didmiesčio gaminių gaminys. Dar jis nėra galutinai susiformavęs, bet kiek jau spėjęs save parodyti, yra daugelį pažadinęs padaryti pesimistiškiausius sprendimus. Daugelis rimtų mąstytojų mano, kad moderniojo žmogaus siautėjimas gali privesti pasaulį prie tragiško galo.

Bet ar tai nėra tik senosios kartos būdingas nepasitenkinimas naująja karta ir jos pažanga? Būtų gera, kad taip būtų. Tačiau faktai liudija apie modernųjį žmogų, ir šių faktų paneigti negalima. Mūsų pačių buvimo tremtyje faktas yra moderniojo žmogaus darbų vaisius. Milijonai palengva mirštančių kankinių Sibire yra kitas faktas. Milijonai sudegintų koncentracijos stovyklose yra vėl kitas faktas. Subombarduoti miestai nuo Maskvos iki Paryžiaus, nuo Londono iki Romos vėl kitas faktas. Hirošima ir Nagasaki vėl kitas. Tai vis moderniojo žmogaus darbai, nežiūrint kur jis gyventų, Rytuose ar Vakaruose. Ir šie darbai nėra sustoję, o tik užkliuvę, kiekvieną akimirksnį jie gali būti tęsiami toliau ir pasaulį nustumti į pražūtį. Mūsų taika laikosi tik šantažu, vienas kito įgąsdinimu, o tai negali ilgai tęstis. Pasaulis yra ant bedugnės kranto, tačiau viso to priežastis yra ne kokios gamtos katastrofos, bet pats žmogus, mūsų dienų žmogus, būtent — modernusis žmogus. Kad su šiuo žmogumi yra neviskas tvarkoje, kiekvienam aišku. Bet kas iš tikro yra netvarkoje ir kokios to priežastys?

Žmonės, kurie gali padaryti tokius baisius darbus, turi turėti kokį ypatingą galvojimo ir jutimo būdą. Pirmiausia, žinoma, vadai, bet paskui ir mažieji žmonės, kurie vadus palaiko ir remia. Kokios šių žmonių dvasinės savybės, matosi iš jų darbų. Aišku, kad jie yra paneigę visa tai, ką vadiname krikščioniškąja dvasia, kad žodis „artimas" jiems tuščia frazė, kad jie neturi užuojautos kitiems žmonėms, nesupranta jų kančių. Tai reiškia, kad jie neturi ryšio su kitais. Šių ir kitų panašių dvasios savybių apžvelgimu ir išaiškinimu mes ir norime pradėti moderniojo žmogaus charakteristiką.

Pabrėžiame, kad modernųjį žmogų kuria didmiestis. Sustokime prie didmiesčio įtakų, panagrinėkime, kaip jos „modernizuoja" žmogų.

Žmonės, gyvendami mažame miestelyje, jaučiasi nelaisvai. Čia visi kaimynai žino, ką kas valgo, kiek turi drabužių, kokia jų rūšis, kas pas ką lankosi. Didmiestyje žmogus jaučiasi išlaisvintas iš šio aplinkos spaudimo. Čia galima metais gyventi ir nežinoti, kas šalia gyvena ir kas ten atsitinka. Čia niekas jumis nesidomi, ir jūs nieku nesidomite. Rodos, nieko geresnio negali būti. Tačiau tai yra pirmosios moderniojo žmogaus nelaimės žymės. Blogiausios didmiesčio gyvenimo pasėkos yra šios: ryšių suirimas su kitais žmonėmis, įpratimas nekreipti dėmesio į juos, praradimas galimybės įsijausti į kitus, užsidarymas savyje. Tai reiškia, kad daug gilių pergyvenimų sielai liks svetimų, daug sielos galių liks neišnaudotų, ir neišgyventa daug tokių dalykų, kurie žmogų padaro turtingiausią ir vertingiausią. Didmiesčio gyvenimas sunaikina žmonių tarpusavio ryšius, todėl žmogus niekur nesijaučia toks vienišas, kaip didmiesty. Jis čia tik smėlio grūdelis tarp kitų grūdelių.

Su išnykimu šių dvasinių ryšių, kurie kelia dvasią ir duoda gyvenimui šilimos, žmogus su laiku tampa savo dvasioje vis šaltesnis ir neturtingesnis. Paliktas tik sau, žmogus neturi kitų troškimų, kaip tik patenkinti asmeninius reikalus, nes niekas jo nemato, niekas jo nepažįsta ir niekas jo nevaržo. Jis gyvena tik sau, rūpinasi tik savo reikalais. Kiti domina jį kuo mažiausiai. Į kitus žmones jis pamažu pradeda žiūrėti kaip į daiktus. Stebi juos tik iš oro, bet nejaučia ir negyvena drauge su jais. Taip didmiesty keisčiausiu būdu dėl didelio susikimšimo žmonės tampa vienas kitam labiausiai svetimi. Tai veda prie tautinių ir kitokių ryšių išnykimo ir žmonių sumasėjimo. Moderniojo žmogaus tad pirmoji ir pagrindinė žymė yra toji, kad jis yra izoliuotas žmogus, be vidujinio suaugimo su kitais žmonėmis: nei jam jie rūpi, nei jis kitiems.

Naudingumo nenauda

Didmiestis nėra vienintelis veiksnys, kuris sukuria moderniojo žmogaus izoliaciją, paprotį žiūrėti į kitus žmones, kaip į daiktus. Modernusis didmiestis yra technika besiremiančios pramonės gaminys. Technika ir pramonė yra tie veiksniai, kurie ugdo tarp žmonių praktiškus — pirkliškus ryšius, nes technikos pamatuose yra naudingumas. Nieko tad nėra paprastesnio, kaip pradėti žiūrėti į žmones — su kuriais jau dvasiniai ryšiai sunykę — vien tik naudingumo žvilgiu. Tuo žmonės prilyginami daiktams, kurių vertė nustatoma pagal kainą, pelną ir naudingumą. Amerikoje, pvz., labai paprastas dalykas apie žmogų pasakyti, kad jis vertas tiek ir tiek dolerių.

Kad į žmogų žiūrima kaip į prekę, mes visi įsitikinome, važiuodami į užjūrius. Tada įvairios komisijos spaudė mūsų raumenis, žiūrėjo į dantis kaip parduodamiems arkliams, vertino mus tik kaip darbo jėgą. Patys į prekes degraduotieji žmonės yra taip jau su tuo apsipratę, kad žiūri kaip į visai normalų dalyką, kai yra laikomi tik darbo automatais, neturinčiais jokio vidinio ryšio su tuo, ką dirba, ir jokios dorovinės atsakomybės. Todėl atsitinka, kad ligonių prižiūrėtojos palieka ligoninę, kai tik darbo valandos pasibaigia, nors koks ligonis ir būtų kritiškoje padėtyje.

Buvo laikai, kada buvo visai kitaip. Žmonės taip juto savo ypatingą vertę, kad neleido vartoti jokių metodų, kurie juos bent iš tolo prilygtų daiktams. Aristokratai neleisdavo siuvėjams savęs matuoti kaip kokią dėžę ar spintą. Jiems drabužius turėjo siūti iš akies. Dabar ši nuomonė apie žmogaus ypatingą vertę ir garbę yra jau visai išnykusi. Dirvą šiam žmogaus pažeminimui paruošia techniškasis industrializmas, kuris yra baugi nežmoniškumo mokykla.

Visai nesustojant prie komunizmo siaubingų darbų, prisiminkime, kad tokiame Vakarų Europos kultūringame krašte kaip Vokietija, Hitleri-10 o laikais senesnieji žmonės slėpė savo metus ir ligoniai savo ligas, nes priešingu atveju jie prieglaudose nuo „saldžios arbatos” amžinai užmigdavo. Psichiškai nesveikų naikinimas buvo oficialiai pripažintas ir viešai vykdomas. Tam buvo išdirbti projektai ir planai. Iš tikro, jei žmogaus vertė tik jo naudingume, tai nėra jokio pagrindo apsieti kitaip su žmogumi, kaip su mašina, kuri jau sugedusi ir taisyti neapsimoka. Iš praktiškai ir realiai galvojančio žmogaus kitko ir netenka laukti.

Abstrakcijų galia

Praktiškasis naudingumo principas, jei jis priimtas visko matu, turi dar ir tolimesnių pasėkų. Pagal šį principą visur stengiamasi įžiūrėti tik tai, kas naudinga. Visa kita sistemingai ignoruojama. Miško pirklys, atėjęs į mišką, stebi tik medžio storumą, apskaičiuoja jo medieną, bet visiškai ignoruoja visa kita: nepagalvos nei apie medžio grožį, nei apie jį kaip drėgmės palaikytoją, nei kaip apie prieglobstį paukščiams. Visa tai bus šalia jo dėmesio ir neateis jam į galvą. Praktiškasis žmogus mato tik tas daiktų savybes, kurios jam naudingos, ir tik tas. Tuo būdu praktiškasis žmogus, priešingai paplitusiai nuomonei, kaip tik yra didžiausias abstrakcijų mėgėjas, abstrakčiausias galvotojas, kai tuo tarpu filosofas stengiasi suvokti daiktus visoje jų pilnumoje.

Blogiausia čia tai, kad nuo daiktų prieinama prie žmonių: fabrikanto nedomina žmogus kaip ypatinga asmenybė su turtingu dvasios pasauliu, bet tik kaip darbo jėga, turinti pagaminti kuo daugiau ir kuo pigiau. Visa tai yra abstrakcijų pavyzdžiai, konkrečiai tikrovei prilipinta etiketė, kuri iškelia tik kokią nors vieną daikto ypatybę, už kurios daugiau nieko nematoma. Tos liūdnos pasėkos yra privedusios žmones prie šiurpulingiausių darbų: pirmieji krikščionys su etikete „valstybės priešai" buvo mėtomi žvėrims, deginami ant laužų, o dabar po „liaudies priešo" ar „buržujaus" etikete naikinami milijonai žmonių. Šių etikečių segiojimas yra giliai įleidęs šaknis ir į mūsų gyvenimą: prisegę etiketę „krikdemas", „frontininkas", „tautininkas", „liaudininkas" ar pan., mes lengvai pasmerkiame žmones, visai nežiūrėdami, kas po šių etikečių slepiasi. Ir didžiosios valstybės po etikete „trukdytojai tarptautinei taikai" nenori pripažinti mažosioms tautoms teisių ir suprasti jų troškimų.

Būdinga moderniojo žmogaus etiketė, kurią jis prisega visiems daiktams, yra kiekybė vietoje kokybės. Paveikslus vertina ne pagal jų grožį, bet pagal sumokėtų pinigų sumą, filmų artistą — ne pagal jo talentą, bet kiek apie jį rašoma laikraščiuose. Apskritai, viską vertina pagal didumą ar aukštumą.

Yra tragiška, kad šiokie žmonės tampa didelių tautų ministeriais, parlamento nariais ar visuomenės veikėjais. Jie tada nemato mažų tautų ir jų reikalų.

Patogumų kaina

Garbindamas kiekybę, modernusis žmogus yra materialistas. Materializmo dvasią išugdo technika ir pramonė. Nuo technikos įrengimų priklauso visas mūsų gyvenimas. Mums atrodo, kad be jų visai negalima gyventi. Mūsų norą persikelti iš vietos į vietą, gauti šviesos ar šilumos, susikalbėti su toli esančiais asmenimis, išgirsti muziką ar pažiūrėti kino patenkina technikos įrengimai. Dažnai užtenka paspausti tik kokį mygtuką. Dėl to technikos prestižas mūsų akyse pasidaro labai didelis. Dar didesnis šis prestižas tų žmonių akyse, kurie kasdien turi reikalo su milžiniškom mašinom, kurios ūžia, zvimbia, žvilga ir juda, tarsi kokios gyvos būtybės. Skaičiau atsitikimą apie negrą, kuris turėjo prižiūrėti didelę dinamo mašiną. Grandiozinė mašina savo milžiniško rato ūžimu ir žibėjimu, savo neapsakoma jėga nepaprastai tą negrą veikusi. Jis pradėjęs ją garbinti kaip kokį dievą ir pasiaukodamas jam, šoko į ratą, leisdamas save sudraskyti į gabalus.

Bet dar didesnę įtaką daro mums visi tie daiktai, kuriuos pagamina mašina. Esame apipilti daiktais. Visi langai, gatvės, butai ir sandėliai pilni daiktų. Jie tokie vilioją, kad mes išeiname iš savęs ir visą savo sielą sutelkiame prie jų. Visas mūsų gyvenimas yra apkrautas technikos gaminiais. Jie patraukia mus taip, kad pasijuntame visai jų valdomi. Nesąmoningai mumyse atsiranda įsitikinimas, kad, jei kas yra vertingo, tiktai šie gaminiai. Todėl kiekvienas mėginimas įrodyti, kad jie nepadaro žmogaus laimingo, mums atrodo visai neįtikėtinas, nesuprantamas ir stačiai juokingas. Taip modernusis žmogus nesąmoningai pasidaro materijos garbintojas, užmiršta pats save ir savo dvasios gyvenimo visai nejunta.

Dėl viso to moderniojo žmogaus dvasios gyvenimas pasidaro labai skurdus. Visos kilniosios emocijos išnyksta ir jų vietą užima juslingumas. Kartu su tuo ir visas gyvenimas, gamta ir žmonės jam pasidaro be rezonanso, be atgarsio. Nejausdamas dvasios savyje, nepajunta jos nė kituose. Gyvenimas pasidaro pilkas, be galo prozaiškas ir beprasmiškas. Tokios padėties žmogus negali pakelti ir ieško išsiblaškymo.

Išsiblaškymas jam reikalingas dar ir dėl to, kad nuobodus, įtemptas ir beprasmis darbas fabrike neduoda jokio pasitenkinimo, bet nepaprastai išvargina. Išvargintas žmogus ieško tokio išsiblaškymo, kuris erzintų tik jusles, bet nepaliestų visai dvasios. Kadangi ir juslės jau atbukusios, tai reikalinga labai stiprių jaudiklių. Todėl alkoholis, baisūs kriminaliniai filmai ir triukšmingos sporto rungtynės yra tinkamas maistas jo nervams. Todėl kartu su turtų didėjimu eina dvasios smukimas. Technikos gaminiai visi standartizuoti, gaminami visiems, neatitinka žmogaus dvasios reikalavimų. Todėl jis jaučiasi viduje tuščias ir nepatenkintas.

Pesimizmo našta

To pasėka, kad mūsų dienų žmogus nemyli gyvenimo. Tai liudija šimtai vardų tiek literatūroje, tiek filosofijoje, tiek laikraščiuose. Tai atrodo keista. Juk šių dienų paprasto darbininko gyvenimas yra šimtą kartų patogesnis, negu kokio viduramžių kunigaikščio. Čia Amerikoje kiekvienas turi gražų butą su minkštais baldais, šaldytuvu, skalbiamąja mašina, dulkių siurbliu, radijo ir televizijos aparatu, automobiliu garaže ir kinu antroj pusėj gatvės. Ar ko geresnio galima norėti? Keistu būdu žmogus vis dėlto nėra patenkintas. Nežiūrint visų patogumų — ir kaip tik dėl jų — gyvenimas nėra lengvas. Visi minėti patogumai ir daugelis kitų, kuriuos komercinė propaganda kas dieną kala į galvą visiems, kaip būtinai reikalingus kiekvienam padoriam žmogui, labai brangiai kaštuoja. Už juos tad reikia dirbti kaip botagu varomam su didele skuba ir visiškai išsemiant save. Todėl išeina, kad vadinamasis „aukštasis gyvenimo standartas" duoda visa kita, tik ne laimę. Modernusis žmogus nemyli gyvenimo. Tai vaizdžiai matyti ir iš ciniško pasakymo, kad gyvenimas yra „dirty joke" — nešvarus juokas. Todėl galima sakyti, kad visai nepriklausomai nuo atominio karo baimės ir kitų pavojų, kurie mūsų dienų žmogui gresia, būdingasis šio gyvenimo bruožas yra pesimizmas, kaip kad visais laikais, kada gyvenimas sutelktas malonumuose. Izoliuotas kaip smėlio grūdelis, be gilesnių ryšių su kitais žmonėmis, gamta ir gamtos Kūrėju, žmogus nepajėgia nieko tikrai pamilti, ir todėl negali būti laimingas.

Pamilti galima tik tai, kas individualu, kas duota tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Modernioji technika sunaikina visa, kas individualu ir sava. Ji stengiasi viską suuniforminti, žmogų paverčiant į neasmeninę masę, nesurištą su laiku ir vieta. Prancūzų rašytojas Sant Eksiperi apie amerikiečių lakūnus vienoje Šiaurės Afrikos bazėje rašo, kaip jie būriuojasi kaip avys, kaip šaltai jie viską priima, kaip kiekvieną akimirksnį jie sutinka ir čia likti ir kitur eiti, nes nėra nei vienos vietos, nei žmonių grupės, su kuria jie jaustųsi susirišę. Jie yra taip nualinti, kad jiems visur vienodai gerai arba blogai, nes jie niekur nesijaučia namie, nieko negali pamilti. Bet nieko nėra labiau pasigailėjimo verto, kaip žmogus, kuris nieko negali mylėti, nes meilė yra vienintelis kelias į savo sielos gelmių atidengimą. Kam šis kelias užžėlęs, tas visada jaus alkį ir niekad nebus patenkintas.

Bet modernusis žmogus yra nutraukęs ryšius ne tik su žmonėmis ir gamta, bet ir su pačiu gamtos Kūrėju — Dievu. Tai jau buvo paskelbęs savo metu Nietsche šūkiu „Dievas yra miręs", kurį dar ir dabar kartoja kai kurie moderniosios dvasios gynėjai. Bet šiam šūkiui, kurį Nietsche paleido Šveicarijos kalnuose, dabar prisijungė aidas — Ir žmogus yra mirties agonijoje. Tarp šių dviejų šūkių yra tamprus ryšys: negalima žmogaus atitraukti nuo didžiojo, amžinojo gyvybės Medžio, kad jis nepradėtų patsai vysti ir nykti, kaip džiūsta ir nyksta kiekvienas nuo medžio nukritęs lapas.

Technokratijos perspektyva

Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad visas gyvenimo vadovavimas ir jo tvarkymas gali patekti į technikos specialistų rankas ir kad gali įsikurti tai, ką vadiname technokratija. Galimas dalykas, kad kažkas panašaus jau ir vyksta. Jei tai įvyktų, žmogaus ateičiai grėstų didelis pavojus. Iš tikro technikos pagrindinis principas yra praktiškasis naudingumas. Kur tai vestų, iš dalies jau parodyta. Jei tik praktiškasis naudingumas, o ne viso žmogaus psichologinės būties gerovė yra galutinis tikslas, gali įvykti tai, ką anglų rašytojas Aldous Huxley aprašo savo knygoje: „Naujasis drąsus pasaulis” (Brave New World). Technikai reikalingi vertingi žmonės tik viršūnėse. Daugumai darbų geriau tinka idiotai, negu normalūs žmonės. Huxley tad ir prileidžia, kad technika suradusi galimybę tokius žmones išauginti tam tikruose inkubatoriuose. Ten, deguonies davimą keičiant, galima reguliuoti smegenų išsivystymą. Duodant mažai deguonies, galima išauginti menkiausio proto žmones. Juos pagal graikų alfabeto penktąją raidę pavadina „epsilonais”. Šių penktos rūšies žmonių uždavinys — atlikti žmonių bendruomenėje pačius nešvariausius darbus. Šie žmonės, ypatingų chemikalų palaikomi, jausis labai patenkinti šiais darbais, bus laimingi ir jais net didžiuosis. Gyvendami be susirgimo iki 60 m., jie staiga sugrius per porą savaičių. Tada jie bus nuvežami į specialius namus, kur chemikalų įšvirkštimu bus palaikoma jų gera nuotaika ir didinamas jų sugriuvimo procesas, taip, kad jie džiaugdamies baigs savo gyvenimą. Truputį geresniems darbams bus auginami „deltos” — pusidiotai, dar geresniems — „gamos" — ketvirtadalio idiotai, ir geriausiems „betos" — aštuntadalio idiotai. „Alfų", pilnai išsivysčiusių žmonių, bus auginama labai mažai, tik pagrindinių direktorių postams.

Ar tai nėra ideali tvarka? Ir ką žmogus su sveiku, praktišku protu galėtų prieš tai pasakyti? Jei žmonės vadovaujasi tik praktiškuoju naudingumo principu, tai gyvenimas gali eiti ta kryptimi, kad galutinėje išdavoje bus tik „epsilonai" ir „deltos".

Jei Huxley knyga yra daugiau satyra, tai daug baisesnį įspūdį daro Orwelio ir lietuviškai išverstoji knyga „1984 metai". Baisesnį įspūdį ji daro todėl, kad nėra jokios priežasties, kuri sutrukdytų ten aprašytąją utopiją įvykdyti. Žmogui perauklėti nebūtinai reikia panaudoti biologiją, galima paimti žmogų, koks jis yra iš prigimties ir jį keisti propaganda, teroru ir priespauda. Orwelis pramato aparatus, kuriais bus galima sekti žmogų visur, ir tuo pasiekti, kad žmogus darys tik tai, kas jam įsakoma.

Ir mes žinome, kad yra vietų, kur ši Orwelio utopija yra arti įvykdymo. Todėl, kaip sako Berdiajevas, dabar yra atėję laikai, kada reikia kovoti ne už utopijų įvykdymą, bet prieš jų vykdymą, nes moderniosios technikos pagalba gali būti įvykdoma net ir neprotingiausia utopija.

Technokratijos pavojai glūdi tame, kad visą gyvenimą pradeda planuoti ir tvarkyti žmonės — technikai, kurie neturi jokio gilesnio supratimo nei apie pasaulį, nei apie žmogų, kuriame yra toks netechniškas dalykas, kaip siela. Kai technikai šios savo nekompetencijos nesupranta ir imasi tvarkyti dalykus, apie kuriuos nieko nežino, pasėka gali būti didžiausia žmonijos nelaimė.

Modernioji filosofija

Visa ši moderniojo žmogaus gyvenimo tragiką yra savo išraišką radusi modernioje filosofijoje. Viena jos srovė vadinasi egzistencializmas, kuriame yra daug krypčių, bet visoms joms bendra nuotaika, kad moderniajam žmogui nyksta gyvenimo prasmė, kad jam gresia pavojus, liekant tariamai gyvenančiam, prarasti save ir nuskęsti nebūties bedugnėje. Pagal Heideggerį šią grėsmę sudaro netikrumas, nenuoširdumas su savimi ir kitais, banalių žmonių nuomonių priėmimas, neįsigilinimas į save, nenoras žvelgti tikrovei į akis. Egzistencializmas neranda iš šios padėties jokios išeities ir ragina herojiškai priimti savo likimą kelyje į visišką išnykimą.

Egzistencialistai, nors ir nemato išeities iš moderniojo žmogaus klystkelių, tačiau jais yra nepatenkinti. Bet yra žmonių, kurie yra patenkinti šia padėtimi ir ją gina. Šie žmonės sukūrė ypatingai modernią filosofiją, vadinamą neopozityvizmą, kuris gina modernųjį žmogų su visais jo iškrypimais. Neopozityvizmas duoda moderniajam degraduotam žmogui suraminimą ir net pasididžiavimą, nes jis yra ne kas kita, kaip visų moderniojo gyvenimo iškrypimų loginis pateisinimas, ši filosofija, prasidėjusi Cambridge ir Oxford universitetuose, dabar yra paplitusi visuose anglosaksų kraštuose. Kadangi mūsų jaunoji karta mokosi Amerikos universitetuose, tai mums darosi aišku, kodėl mūsų lietuviškoje studentijoje atsiranda karštų mūsų dienų modernizmo gynėjų.

Nelaimės pamoka

Kalbant apie moderniųjų sąlygų grėsmę žmogui, nevienam iš mūsų gali atrodyti, kad visa, kas iki šiol pasakyta, yra kažkas labai nerealu, abstraktu, sugalvota ir paruošta labai subtilioje minčių analizėje. Nevienas gal iš mūsų galėtų klausti, kurgi yra tas ryšių suirimas, kuriame atsiskleidžia dvasios tuštumas, gyvenimo nebranginimas ir kiti panašūs reiškiniai? Tai, ką mes matome, yra visai kas kita: matome žmones, kurie ieško darbo ir buto, kurie galvoja ar jau perka namus, automobilį, kurie sėdi baruose ir geria alų, rengia iškylas, žiūri į televiziją, eina į kalnus ar koncertus, šoka salėse. Štai kas yra tikrovėje, o ne mūsų suminėtos abstrakcijos! Amerikiečiai taip galėtų sakyti, nes jie nėra dar išgyvenę to, kai vadinama abstrakcija staiga pasidaro reali ir gyva. Mes tokį patyrimą turime.

Pas mus ilgai buvo rašoma ir kalbama apie komunizmo baisumą, brutalumą ir visų žmogiškųjų savybių praradimą. Buvo kalbama ir rašoma, kol visi su tuo apsipratome, ir visa tai mums pradėjo rodytis, kaip abstrakcija arba fantazija, kurios tikrovėje visai nėra (Vakaruose daugelis ir dabar taip mano!) Bet tada staiga vieną dieną (galime suminėti ir datą 1940 m. birželio 15 d.), istorija, kaip sako Arnold Toynbee, mus sugriebė už gerklės: abstrakcija tapo gyva, raudonoji armija žygiavo per sieną. Prasidėjo įrodymas, kuris ir dabar dar tęsiasi, kad visa, kas buvo kalbėta, buvo tiesa, kad žmoniškumo praradimas nėra abstrakcija ar fantazija, bet baisi realybė! Jei kas sakytų kad ten Sovietijoje yra komunistai, kad mes čia esame toli nuo jų, tai tokiems turime pasakyti, kad komunizmas prilygsta aukščiausiam moderniojo žmogaus išsivystymui ir kad Vakarų industrinis žmogus yra tikras jo brolis, kuris galutiniame savo išsivystyme gali pasiekti tų pačių rezultatų.

Rezistencija prieš moderniąją dvasią

Tačiau pasaulyje yra jėgų, kurios veikia priešinga kryptimi, yra žmonių, kurie kovoja prieš mūsų laikų nelaimę — žmogaus degradavimą ir gyvenimo sumechaninimą moderniame pasaulyje. Kad tokių žmonių yra, rodo jau ir tas faktas, kad šis modernusis technikos sukurtasis žmogus ir visas modernusis gyvenimas yra skaudžiausios kritikos objektas. Jei daugelis žmonių pasiduoda moderniojo gyvenimo įtakoms visai nesąmoningai, nes nėra pajėgūs jom suprasti, tai yra žmonių, kurie tai supranta, kurie pajėgia šią gyvenimo srovę stabdyti, išlipti ant kranto ir šį gyvenimą apžvelgti ir įvertinti. Šie žmonės tikriausia rezistencijos žodžio prasme yra rezistentai ir jų veikla rezistencinė. Tokių rezistentų yra visuose kraštuose, pradedant Bergsonu, Schweitzeriu, Spengleriu, baigiant Ortega y Gasset, Jaspersu, Toynbee, įvairiais bažnyčių žmonėmis bei rezistenciniais ir kitais vardais vadinamais sąjūdžiais. Jie kovoja už žmogaus pirmenybę prieš daiktą, už dvasinių vertybių primatą prieš medžiagą, už žmogaus asmens vertę ir jo laisvą apsisprendimą, už religines, kultūrines, etines ir estetines vertybes. Jie kovoja už tautų laisvę pasirinkti tokį gyvenimo būdą, koks joms patinka, ir už laisvę tvarkyti savo politinį, visuomeninį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą, pagal savo nuožiūrą. Tuo būdu rezistencija yra labai plati ir sudėtinga sąvoka, išsišakojusi į įvairias gyvenimo sritis. Joje tarsi kokiame fokuse susikryžiuoja ir susijungia visi mūsų žmogiškieji ir tautiniai siekimai, visos žmogiškosios ir antžmogiškosios vertybės.

Šiaip suprasta rezistencija yra ne tik mūsų žmogiškosios egzistencijos, bet ir mūsų tautos laisvės ir mūsų politinių siekimų pagrindas. Yra savaime aišku, kad Lietuva tik tada atgaus laisvę ir galės kaip valstybė egzistuoti tik tokiame pasaulyje, kuriame bus nugalėta moderniojo barbarizmo dvasia ir jos vietą užims krikščioniškasis humanizmas.

Rezistencija yra ir mūsų lietuvybės išlaikymo pagrindas. Lietuviais išliksime tiek, kiek pajėgsime pasipriešinti visus tautinius ir žmogiškus santykius naikinančiai moderniajai oportunizmo dvasiai ir apginti savo tautines vertybes milžiniškoje šios grėsmės jūroje.

Rezistencija yra ir mūsų tautinės vienybės pagrindas. Išblaškytų po įvairius pasaulio kraštus, gyvenančių skirtingose aplinkybėse, mūsų sielos kas dieną prisipildo skirtingais turiniais bei pažiūromis, kurios gali sumaišyti mūsų kalbą, kaip prie Babelio bokšto. Bet jei mumyse yra dar likę kiek rezistencinės dvasios — pasipriešinti mūsų tautos didžiajai nelaimei — tai ši dvasia mumyse visuose yra ta pati, nežiūrint, ar mes gyvename Sibiro tundrose, ar Australijos stepėse, ar Amerikos didmiesčiuose, ar Lietuvos kolchozuose. Rezistencinė dvasia jungia mus visus į vieną rezistencinę bendruomenę. Kol bus lietuvių, kurie savyje jaus rezistencinę dvasią ir pagal ją gyvens, tol nežūsime kaip tauta ir vėl kelsimės iš naujo.

Šių faktų akivaizdoje naivūs atrodo visi tie, kurie stengiasi įrodinėti, kad mes nesame rezistentai, kurie rezistenciją nori susiaurinti iki pogrindžio veikimo ar militarinio pasipriešinimo. Rezistencinė dvasia verčia mus budėti, pajusti pavojų ir jam pasipriešinti visomis galimomis priemonėmis, nežiūrint, ar jos būtų religinės, kultūrinės, politinės ar kitokios. Kas sąmoningai neigia rezistenciją, parodo, kad jis jau yra pasidaręs moderniu žmogum blogąja šio žodžio prasme — netekęs ryšio su kitais žmonėmis, su savo tauta, ir davęs save formuoti aplinkybėms, kuriose gyvena.

Mūsų laisvės tat atgavimas, lietuvybės išlaikymas ir mūsų žmogiškosios vertės išsaugojimas pareis nuo to, kiek bus rezistencinės dvasios mumyse ir aplinkiniame pasaulyje. L. F. bičiuliai yra įsijungę į šį pasaulio rezistencinį sąjūdį. L. F., pabrėždamas rezistencinį savo pobūdį ir jo ugdymą savo veikloje, yra suvokęs laiko dvasią, atspėjęs laiko reikalavimus ir atsistojęs ant tų pagrindų, kuriais remiasi ne tik mūsų tremtyje esančios tautos dalis, bet ir visos mūsų tautos ir kitų žmonių ateitis. Kol mumyse bus gyva rezistencinė dvasia, tol nežūsime nei kaip žmonės, nei kaip lietuviai. Rezistencinė dvasia, mūsų tautos geriausių sūnų krauju ir aukomis įprasminta, išgelbės ir mūsų žmoniškumą, ir mūsų lietuviškumą.