Pažadėtosios žemės piligrimas
Kęstutį Genį (1928-1996) Amžinybėn palydint
VIDMANTAS VALIUŠAITIS
Tretįjį Advento sekmadienį (gruodžio 15-ąją), tuojau po Sumos, Amžinybėn iškeliavo daugeliu talentų apdovanota asmenybė — plačiai žinomas aktorius ir poetas, valingas, atkaklus laisvės šauklys, o kartu paprastas, šiltas ir jautrus žmogus Kęstutis Genys.
Jo ryškų ir dramatišką gyvenimą ženklina trumpos artisto šlovės akimirkos, ilgai trukęs okupacinio režimo tylos sąmokslas prieš nepripažintą poetą, jautriai meninei prigimčiai būdingos silpnumo valandėlės, pagaliau — Atgimimo bangos iškelto tribūno ir piliečio stichija, leidusi išsiskleisti ne tik jo gaivalingai prigimčiai, bet raiškiai paliudyti tą tikėjimą ir vertybes, kuriems jis atidavė savo gyvenimą:
Greičiau į Tėviškę, į savo Meilės kraštą.
Ten mano Kryžių kalnas, Vyturio dangus.
Ten mano žodis, kaip giesmė, kaip šventas Raštas...
Į Nepriklausomą ir laisvą Lietuvą grįžtu.
Kęstutis Genys gimė 1928 spalio 10 Kaune šviesių ir susipratusių lietuvių Juozo ir Eleonoros (Skalandžiūnaitės) Genių šeimoje, išauginusių ir išmokslinusių tris sūnus. Tokie žmonės buvo pirmasis sovietinio okupanto taikinys. Okupacijų negandose šeima tapo išdraskyta ir išblaškyta. Jaunėlis Kęstutis paliko Lietuvoje su tėvais, vyresnieji broliai atsidūrė Australijoje.
Jaunystėje Kęstutis negalvojo apie aktoriaus profesiją. Traukė literatūra. „Saulės" gimnazijoje dalyvavo literatūros būrelyje, kuriam vadovavo mokytojas ir rašytojas Jonas Šukys. Gimnazijoje Kęstutis ir pradėjęs rašyti. Kartu lankė ir dramos ratelį. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Universitete taip pat lankė dramos studiją.
Tačiau okupantui siaučiant ir persekiojant patriotiškąją visuomenės dalį, nebuvo tinkamų sąlygų nei natūralioms studijoms, nei produktyviam kūrybiškumui. Motinos brolis veikė partizanų būryje apie Veiverius. Bolševikams sunaikinus būrį, jis sugebėjo išsigelbėti ir rasti prieglobstį Genių šeimoje Kaune, Kapinių gatvėje. Ten iškastame bunkeryje Skalandžiūnas ir laikėsi, kol buvo įskųstas ir suimtas.
Geniams teko palikti namus Kaune, bėgti ir slėptis. Motina slapstėsi pas gimines Plokščiuose, tėvas — kitur provincijoje, o Kęstutis — Kaune pas savo bendramokslį Antaną šilinį. „Viena koja" jau buvo miške. Antanas parūpino drabužių, suruošė maisto atsargas. Išgelbėjo Antano vyresnysis brolis mokytojas: „Žūsi ten! šito vaiko aš nieku gyvu neleisiu į mišką!" Po kelių dienų būrys, į kurį turėjo ateiti Kęstutis, buvo iššaudytas. Devyniolikametis jaunuolis eilėraštyje „Raudonasis maras" 1947-aisiais rašė: „Pamiršau visai, kad šviečia saulė. /
Žvaigždės gęso po langais. / Žvaigždės gęsta visame pasauly... / Tai ne žvaigždės, tu apsirikai — / Žmonės žūsta visame pasauly — / Raudonasis maras siaučia po laukus... / Kam tada man žvaigždės, kam ta saulė, / Jeigu žūva žemėje žmogus?"
Bet kaip tik tuo metu iš Maskvos į Kauną atvyko Veronika Motilevska, busimoji Kauno dramos teatro direktorė. Ji rinko lietuvių studentų grupę teatro meno studijoms. Gyvendamas pas savo draugą K. Genys lankė paskaitas, tačiau saugumas jau buvo pradėjęs kabinėtis. Jautė, kad arešto neišvengs. A. šilinio padedamas, nuvyko į V. Motilevskos komisiją ir išlaikė egzaminus studijuoti Lunačarskio teatro meno institute. „Paspruko" Maskvon. Vėliau, 1983-aisiais, Kęstutis Genys eilėraštyje „Tremtiniai" rašys:
Jūs nebuvot vieni, vieniši tremtyje —
Kas prie Laptevų jūros, o aš — Maskvoje.
Jus ten žudė, kankino, marino badu;
Mane žudė Maskva — mokė būt artistu.
Kas išliko gyvi — tie sugrįžom namo,
Sugrįžau aš taip pat į namus iš Maskvos,
Bet ir čia, kaip ir ten, mūsų laukė tremtis —
Ta pati vergija, ta pati nelemtis.
\
1952 m. Maskvoje baigęs minėtąjį Lunačarskio teatro meno institutą, tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno dramos teatro aktoriumi. Sukūrė ryškių vaidmenų teatre. Vaidino kine, režisavo spektaklių. Kęstutį Genį prisimenantiems jo vaidyba liks neužmirštama: plataus diapazono, poetiškai pakili, įtaigi, plastiška.
Tačiau talentas ir kūrybiniai gabumai nebuvo sprendžiamasis veiksnys menininko karjerai okupacinio režimo sąlygomis. Už juos svarbesnis buvo lojalumo ir ištikimybės totalizmui pakartotinis demonstravimas. Kaip tik šito Kęstutis Genys gal labiausiai ir stokojo. Nepadlaižiavo režimui dėl karjeros, nors jautė, kad jo talentas politiniais motyvais tapo vis labiau ribojamas — teatro scenoje nebegaudavo reikšmingesnių vaidmenų, liko apeinamas spaudos dėmesio ir nutylimas teatro kritikos. Silpnumo valandėlėmis „nenusisukdavo ir nuo taurelės". Vienintelė paguoda tada buvusi „į stalčių" dedama literatūrinė kūryba:
Balti lapeliai — mano vaikeliai,
Vienužė paguodėlė.
Jūsų nebūtų — pulčiau ant kelių,
Prašyčiau išmaldėlės.
1981
Kartą „Tulpės" kavinėje Kauno poetams skaitant savo „drungną", aptakią, režimui tinkamą poeziją, konjako šliuksnio padrąsintas, Kęstutis Genys neišlaikė: leiskite man, aš jums paskaitysiu „gyvosios poezijos"... ir pradėjo:
Prarastos naktys — naktys bemiegės.
Kur Tu, Gyvenime mano, prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigias.
Tėviške mano! — Pirčiupio kraujas —
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias Ablinga — Tavo Golgota —
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.
Stojo tyla. Poetai prarado kalbos dovaną, nes daugelis suprato, įskaitant ir patį K. Genį, kad reikalas tuo nepasibaigs. „Kas autorius?" teiravosi smalsiausieji. K. Genys dar nenorėjo išsiduoti: „Rodos, Kossu-Aleksandriškis", mėgino gudrauti. Kažkas atšovęs, kad Kryžkalnio motina pastatyta jau po Aisčio mirties...
Po kelių dienų Kęstutį Genį saugumiečiai išsivedė iš namų. Davė perskaityti svetima ranka netiksliai užrašytą aną eilėraštį. „Man taip pagailo to, sudarkyto eilėraščio, kad aš jiems pats savo ranka teisingai jį perrašiau ir palikau, paliudijęs savo autorystę", pasakodavo Kęstutis Genys. Taip tapo atviru ir persekiojamu režimo priešu.
Nelengva suvokti visą per 50 okupacijos metų mus ištikusios katastrofos mastą. Dvasinės ir medžiaginės netekties apimtys, praktiškai, yra neapskaičiuojamos. Kada nors suskaičiuosime savo žuvusiuosius, kankinius ir tremtinius, sužinosime kiek nustojome galėjusiais ir turėjusiais gimti, bet negimusiais, ilgainiui atstatysime išniekintas ir sugriautas savo šventoves, išvalysime užterštą savo žemę, vandenis ir orą. Tačiau jau niekas ir niekada mums nebeatlygins už nutildytus talentus, pavergtą protą, parduotą sąžinę... šie nuostoliai — neišmatuojami.
Kęstutis Genys yra išskirtinis mūsų kultūros reiškinys. Tai didelio, neeilinio talento kūrėjas, nesutikęs savo įsitikinimų aukoti dėl garbės, patogumų, karjeros. Daugiau kaip 40 metų jis atkakliai rašė „į stalčių" ir nemėgino taikstytis prie okupanto primestų literatūrinio žaidimo taisyklių. Toks „literatūrinio partizano" kelias, savaime suprantama, negalėjo nepalikti pėdsakų jo žodžio kūryboje — Kęstučio Genio eilėraščiai neturi rafinuotiems poetams būdingo saloninio intymumo, minties įmantrybių, stilistinio glotnumo. Mūsų poezijos žemėlapyje Kęstutis Genys stovi, manyčiau, kažkur tarp Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus širvio: su Brazdžioniui būdingu heroiniu įsipareigojimu ir tribūno laikysena, o kartu persiėmęs širvio išraiškos paprastumu ir žodžio rupumu. Iš savo strofų jis žvelgia, nelyginant budrus partizanas, ką tik išėjęs iš bunkerio — truputį susivėlęs, su lietuviška kario uniforma ir karabinu rankoje, bent kiek apkibęs spygliais, sąmanomis, bet šviesių akių, giedro veido ir tiesaus žvilgsnio. Per visą okupacijos laikotarpį jis stovėjo mūsų kultūros garbės sargyboje: „Mano šautuvas — žodis, / šoviniai mano — eilės. / Aš sargyboje stoviu, / Aš — eilinis kareivis. / Dievo man įsakyta, / Dievo man patikėta — / Kol išauš Laisvės rytas / Aš turėsiu budėti".
Ir budėjo jis 40 metų! Nuo pat 1947-ųjų iki Atgimimo. Pirmąjį rinkinį „Ugnies kryžius", pogrindžio sąlygomis rengtą dar 1987 m., nelegaliai išleido „grupelė paprastų poligrafijos darbininkų" jau prasidėjus Atgimimui. 1994 m. spaustuvė „ab" išleido didesnį Kęstučio Genio kūrybos pluoštą „Neišduokime Lietuvos" (tiražas 2,000 egz.) Dar po metų, nedideliu vos 200 egz. tiražu, pasirodė rinkinėlis „S.O.S.". Kalėdoms „Vaga" žadėjo išleisti Kęstučio Genio poezijos rinktinę „Po svarstyklių ženklu". Tos knygos jis labai laukė: „Norėčiau nors viršelį pamatyti... Kad tik nebūtų labai margas. Gana kad jau „genys margas"... Deja, nebesulaukė...
K. Genio 40-ties metų klajonės „literatūrine dykuma" yra giliai prasmingos. Jos primena patirtį senųjų biblinių žydų, kurie žygiavo į Pažadėtąją Žemę. Keturiasdešimt metų jie klajojo, vargo, kovojo. O juk buvo patys išėję iš derlingos Egipto žemės, kurioje tačiau Faraonas jiems priespaudą įvedė. Iš tos žemės, kurioje jie buvo įsigyvenę, Dievas juos išvedė, kad susirastų naują ir gyventų laisvi. 40 metų Viešpats juos laikė tyruose, vertė gyventi kietą klajoklio kario gyvenimą, iki leido jiems įeiti į Pažadėtąją Žemę. Mat, žydų tauta, kokia ji buvo išaugusi Egipto žemėje, netiko naujam ir laisvam gyvenimui Pažadėtoje Žemėje. Ji per daug buvo išlepusi, ištižusi, aptukusi. Reikėjo išauginti naują kartą, naują žmogų naujomis sąlygomis. Ir tik toks žmogus buvo tikęs Pažadėtajai Žemei laimėti ir joje įsikurti.
Į Pažadėtąją Žemę, kupinas gilaus tikėjimo savo žygio prasme, ištvermingai, nelyginant lietuviškasis Mozė, keliavo ir Kęstutis Genys. Tai liudija 1985-aisiais rašytas jo eilėraštis:
Poezija — ne žodžiuose,
Ne ritmuose, ne rimuose.
Poezija — ne muzikoje
Ir ne dainoje.
Poezija — kai keliamės
Pažadinti iš mirusių,
Kai siela išsilaisvina
Ir baigias vergija.
Poezija — ne sielvartas.
Poezija — ne ašaros.
Poezija — ne kibirkštys,
Ne laužo pelenai.
Poezija — kai meldžiamės,
Kai atleidimo prašome,
Kada iš naujo gimstame
Gyventi amžinai.
Lenkiuosi prieš šio žmogaus Kelią, Ištvermę ir Tikėjimą, nes jo yra Pažadėtoji Žemė...
1996 gruodžio 17
