Dar plaka Lietuvos širdis

 (Iš mons. J. Kaunecko pamokslo 1996 m. sausio 13 d. Telšių katedroje)

„Tą naktį, tą naktį, tą naktį,
kai bėgom prie bokšto visi, 
jie užmušė dvylika brolių 
ir sesę lyg žvėrys pikti.

     Tą naktį, tą naktį, tą naktį,
     išplėšę dalelę širdies, 
     jie plėšė ir draskė, ir draskė

     mūs' laisvę lyg paukštę vilties"—šaukia dvylikmetės moksleivės širdis (Kregždutė, 1996.01.12.).

O ką šaukia mūsų širdys? ką sako jos? Ar likom mes ištikimi laisvės kovotojams? Ar likom?

Paklauskim mes išdarkytų Rainių kankinių; paklauskim tų, „kur šiurpiam biržely krito prie Giedraičių, Panevėžy, Paneriuos, Zarasuos ir Petrašiūnuos" (B. Brazdžionis)!. Paklauskim brolių ir sesių, nuogų išmėtytų miestelių aikštėse ir gatvėse! Paklauskim kruvinų motinų ašarų Sibiro platybėse; paklauskim jaunuolių ir mergaičių, nebegrįžusių iš ten! Paklauskim tragiško likimo partizanų, paklauskim tyliųjų Kronikos leidėjų! Paklauskime tėvų, taip troškusių laisvos Lietuvos!

„Ką atsakysiu Tėvui, kai paklaus:
Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj, anapus?..
Supras iš mano žvilgsnio nebylaus:—
nors Lietuva laisva, laisva netapus,..."

     (V. Ciniauskas)

„Ak, šiandien jau nedrąsu pažvelgti jiems į akis. Kaipgi mes leidome šitaip sudergti savo Lietuvą, savo nepriklausomybę, savo Tėvynę?

Vis dėlto išdrįskime pažvelgti į juos. Argi jie mums priekaištauja? Jie tyli. Jie tik žiūri į mus. Jie kantriai laukia, kaip laukė visus tuos ilgus ilgus dešimtmečius" (Dienovidis, 1996.01.12)

Ir rodos jie taria K. Sajos lūpomis: Ak, šiandien, Viešpatie, begalim kreiptis į Vilniaus akmenis, kruvinus akmenis.

Viešpatie, į ką mums daugiau kreiptis?

Mums vis dar sakoma, jog visa valdžia iš Dievo. O mus užvaldė nebaudžiami sukčiai, demono valdžios kūrėjai. Valstybės galvos, prisiekusios tarnauti Tėvynei su žodžiais „Tepadeda man Dievas", susideda su pačiu velniu.

Žmogžudžiai, plėšikai, milijonų vagys ir veidmainiai ministrai šluostosi dugnus Tavo, Viešpatie, įsakymais ir mūsų valstybės įstatymais.

Mes tarsi girdim, Viešpatie, tavo atsakymą: „Ką išsirinkot, tą ir turit... Gal Tau, Viešpatie, ir jums, laisvės gynėjai, kelia apmaudą vergiškas mūsų tylėjimas? Tyli visuomenės veikėjai, tyli tautos numylėti poetai, tyli valdžios papyraginti kunigai ir vyskupai... Devyniskart apgautam Lietuvos vargdieniui toji tyla—degtinės bala, kurioje skandinami badmiriaujantys bemoksliai vaikai... Taip gausėja dėdėpistų rezervas būsimiems Seimo rinkimams...

Tad į ką mums, Viešpatie, betiesti rankas,—rodos, dejuoja žuvusieji už Tėvynės laisvę. Juk tyli Tavo, Viešpatie, tarnai, tyli išprievartauta Lietuva, tyli jos šviesiausieji protai.

Todėl kreipiuos į miestų ir miestelių plytą, į grindinio akmenį: Akmenie, nors tu netylėk! Tave per amžius trypė svetimi batai, trupino okupantų šarvuočiai, ašaromis ir krauju laistė tremiami ir žudomi tėvynainiai. Bet sakyk, akmenie, ar tu kada matei, ar buvo toks metas, kai savi niekšai būtų šitaip pralenkę svetimuosius?

Deja, mes per daug nustekenti, kad išluptume tave iš griūvančios sienos ar grindinio. Mes ne iš tų maištingųjų, mes iš nuolankiųjų giminės. Anie maištingieji žuvo vaikų nepalikę, o mes džiaugiamės gyvenimu ir balsuojame už savo prievartautojus.

O, išdidus ir kietas akmenie! O, garbingoji plyta, kadaise buvus tokiu pat moliu, kaip ir aš! Palaukit, kol pasibaigs mūsų kantrybė!

Ji pasibaigs, nes šaukia žuvusiųjų kraujas.

Dar neskubėk, akmenie, pavirsti antkapiu visoms mūsų viltims sulaukti žmoniškesnio gyvenimo, doresnės valdžios. Gal mes dar įrodysim sau ir kitiems, kad esam verti savo laisvės?! Galgi dar įrodysim?

Juk prancūzas Rekliu sako, kad lietuvis pakyla tik visiškai sutryptas. Leisgyvis jis ištaškė kryžiuočius prie Žalgirio. Paverstas mėšlinu baudžiauninku, sukilo 1863 m. Gyvenęs net 40 m. be lietuviškos raidės, pakyla į Nepriklausomybę. Visam pasauliui jau drebant prieš blogio imperiją, jis pirmas špygą jai parodo...

Tad prispausk mus, Viešpatie, akmeniu! Dar labiau prispausk! Pakilsim tada mes iš duobės. Pakilsimi

Tyliai, sulaikę kvapą, įsiklausykime: kaip po akmeniu dar plaka Lietuvos širdis.

Įsiklausykime, įsiklausykime: dar plaka Lietuvos širdis po akmeniu...