LIETUVOS ENERGETIKA: KELIAS Į EUROPĄ AR IŠ JOS

ARIMANTAS DRAGŪNEVIČIUS

ARIMANTAS DRAGŪNEVIČIUS, Kauno miesto tarybos ir Tarptautinės energetikos ekonomistų sąjungos narys, skaitė šią paskaitą Į laisvę fondo Lietuvos filialo studijų savaitėje 1996 m. liepos 12 d. Telšiuose, čia išspausdinta paskaita yra šiek tiek sutrumpinta.

Šio pranešimo pavadinimas iš pirmo žvilgsnio gali susilaukti priekaištų—juk esame Europoje, gal net jos centre. Vienok čia norime kalbėti ne tik geografiniu, bet ekonominiu, socialiniu ir politiniu požiūriais.

Į kurią Europos pusę žengiame, kai besibaigiant dvidešimtam šimtmečiui vėl atstatėme valstybingumą, kokį kraitį nešame ir ko siekiame? Energetika ne tik kraitis, mūsų turtas, bet ir baisi našta, įtakojanti valstybės politiką. Bet ar tarnauja ši politika žmogui, demokratijai?

Nuo pat Mindaugo krikšto trylikto amžiaus viduryje, per vėlesnę Vytauto laikų šlovę, praėjusių šimtmečių kovas, negandas ir sukilimus, pagaliau per nepriklausomybės atstatymą 1918 m., per 1941 m. birželio sukilimą, tautos rezistenciją,—visados Lietuva siekė būti savarankiška Vakarų Europos pavyzdžio valstybe, orientuota Romos, o ne Bizantijos link. 

Pagrindiniu klausimu buvo ir tebėra valstybingumo įtvirtinimas, besiremiantis krikščioniškosios moralės principais, kurių išraiška yra valstybės ir žmogaus santykis. Valstybė ir žmogus, valstybė ir demokratija—nepajudinamos nuostatos, kuriomis vargu ar kas Lietuvoje abejoja. Gal tik vieni pabrėžia valstybę, kiti—demokratiją . Tik turime pabrėžti ne tiek pačias sąvokas, kiek jų turinį. Juk ir dabar Lietuvoje tebėra veikėjų, kalbančių apie nepaprastą Lietuvos valstybingumą sovietinės okupacijos metais. O bolševikų partijos diktatūra buvo vadinama demokratiniu centralizmu.

Pravartu prisiminti mūsų rezistencijos karo ir pokario metais siekius: krikščioniška demokratinė Lietuva, plačiai išvystyta ekonomika ir aukšta materialinė-dvasinė kultūra, o visokios veiklos pagrindiniu principu buvo pripažintas žmogus, kaip aukščiausia neprilygstama vertybė. Buvo laikomasi nuostatos, kad „ateityje tie politiniai sambūriai, seni ar nauji, kurie yra pagrįsti autoritarinio-diktatūrinio režimo idėja, bus pasmerkti išnykti, o visuomenėje ras daugiau simpatijų tie susigrupavimai, kurie savo siekimuose arba programose reikšis su pažangia socialine, ekonomine ir kultūrine kūrybą, bus pagrįsti demokratiniu geriausių žmonių iškėlimu į vadovaujančias pareigas". Svarstymai apie valstybės pagrindus, pavadinti „ Į pilnutinę demokratiją" ir paskelbti 1954 m., tebėra reikšmingi ir šiandien, nes kalba apie visų visuomenės narių pareigas ir atsakomybę valstybės kūrime, šiuolaikiškiausią ir giliausią prasmę turinti yra idėja apie decentralizuotą valdymą, apie ūkinių, socialinių, kultūrinių reikalų tvarkymo perdavimą autonomiškoms vietos, ūkio, socialinėms bendruomenėms. Šį „Į pilnutinę demokratiją"idėja vertinama kaip būtinybė piliečių demokratinei sąmonei ugdyti ir demokratijos įsitvirtinimo eigai spartinti.

Šie žodžiai ypač svarbūs šiuo metu, kai vyksta ryškus visuomenės diferencijavimo procesas, monopolistinių struktūrų stiprinimas. Ir čia pačiu ryškiausiu pavyzdžiu yra Lietuvos energetika, kurios monopolis gerokai viršija sovietinį savo apimtimi ir gilumu. Artėjame prie tipinės vergovinės santvarkos, kurios modelio reikia ieškoti Romos imperijos griuvėsiuose,— su nedideliu patricijų luomu bei plebėjų su televizoriais visuomene. Tiesa, pastarosios narių dar negalima pardavinėti, bet padaryti patricijų įkaitais savo namuose, už kuriuos reikia tiek mokėti, kiek reikalauja, jau galima.

Rezistencijos, kurią sudarė kovotojai ir tautinio idealo puoselėtojai, matę Lietuvą gyvą ir sveiką Vakarų struktūrose, siekiai kartais atrodo lyg tolima žydra svajonė. Ar pasiekiama ji dabartinėje Lietuvoje, besivaduojančioje iš bolševikinio vėžio, jau išpjauto, bet su išplitusiomis įvairių rūšių metastazėmis, tame tarpe bene baisiausia—neapykanta ir nepagarba žmogui? Ar pajėgs toliau skurdinama tauta prabilti visu balsu, pakilti ir įveikti viskuo pertekusią, jokių varžtų nesaistomą naujųjų patricijų luomą-nomenklatūrą, ardydama ją maitinančias monopolines struktūras? Ar pradės stiprėti pilietinė visuomenė, jos struktūros savivaldybėse ar bus puoselėjama demokratija,— parodys artėjanti žiema, kuri išryškins Rytų ar Vakarų kiyptimi šliaužiančią energetiką, o su ja visą žiojėjantį antstatą.

TRUPUTIS ISTORIJOS ĮVADO VIETOJE

Prieš penketą metų Lietuvoje pasirodė studija „Economy of the Baltic States", ši 200 puslapių knyga analizės kokybe ir tikrumu nekėlė jokių abejonių, nes jos sudarytojų sąraše tarp kitų iškilių asmenybių buvo tuometinis užsienio reikalų ministras, vėliau Švedijos premjeras Karlsonas. Ypač įsiminė reikšminga studijos dalis apie Baltijos šalių energetiką. Įdomu, kad didžiulė savo teritorija Švedija savo urbanizuota dalimi ir gyventojų skaičiumi visai nežymiai viršija Baltijos valstybes, o savo energetiniu potencialu tik 1,6 karto pralenkia. Tai visai nedaug, turint omeny švedų energetikos struktūrą, jos išsivystymo lygį. Labai išgirta Lietuva su savo naftos perdirbimo gamykla, elektros ir šilumos gamybos pajėgumais, bet pastebėta, jog mes naudojame per daug kuro energijos vienetui pagaminti, gi šildymui eikvojame 2-3 kartus daugiau nei švedai.

Taigi, visko daug—pajėgumų (savų), kuro (įvežamo), nuostolių (irgi savų). Knyga numatė būsimus didelius sunkumus einant į rinkos ekonomiką ir kylant kainoms, kurios prieš penketą metų tikrai buvo kelis šimtus kartų žemesnės.

Per pastaruosius penketą metų, kai Lietuva vėl pripažinta pasaulio bendrijos nare, praktiškai nieko nepadaryta energetikos savarankiškumui įtvirtinti, energijos efektyvumui padidinti. Naftos ir dujų terminalo nėra ir neaišku, kada bus, o energijos gamyba sumažėjo dėl pasikeitusių ekonominių ryšių, dėl merdėjančios ekonomikos, dėl nepaprastai išaugusių tarifų, bet ne dėl to, kad pradėjome geriau dirbti, netgi atvirkščiai.

Jei iki 1992 metų vidurio terminalo nebuvo galima pastatyti dėl laiko stokos, vietinių trukdymų, jei mūsų, valdžios vyrai „degė" dėl savo nesuvokimo energetikos reikaluose VFR ir Švedijos pirmų asmenų kabinetuose, tai juk tada bent neturėjome skolų Vakarų bankams. Dabar skolos viršija kelis šimtus milijonų dolerių (vien Pasaulio bankui virš l20 milijonų). Kadangi neaišku, kur tie kreditai panaudoti, bankai daugiau nebeduoda iki energetikos ūkio pertvarkymo. Valdžiai reikia atsiskaityti už energetinius išteklius Rytams, todėl vėl keliamos kainos ir pradedama privatizuoti, pradžioje visas naftos ūkis. Tai vėl klasikinis nugyvenimo ir iššvaistymo, nesugebėjimo tvarkytis pavyzdys.

ENERGETIKOS EKONOMIKA IR KAINOS

Lietuvos energetikos analizė rodo anaiptol nelinksmą vaizdą, kurio kontūrus palaiko užsienio kreditai ir kitos skolos energetinių išteklių tiekėjams, nors turint tokį milžinišką turtą, galima būtų tikėtis labai reikšmingo indėlio į Lietuvos ūkį ir finansų sistemą. Energetinės veiklos absurdiškumą galima pamatyti vien iš kelių akivaizdžių pavyzdžių.

Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, kurios techninę būklę dar 1993 metais labai gerai įvertino Venezuelos vyriausybinė delegacija, sakydama „jog jie didžiuotųsi, turėdami tokią įmonę", ir kuri gali aprūpinti naftos produktais visas tris Baltijos valstybes, dirba 20-30% pajėgumu. Naftos terminalo, per kurį galėtume įsivežti naftą ir vien kurio buvimas būtų jos pastovaus tiekimo kad ir iš Rusijos garantas, nėra ir dar ilgai nebus. Lietuvos šiluminės elektrinės, kurių pajėgumo užtektų žymiai didesniems miestams, beveik ar visai negamina elektros energijos; gamina tik šilumą, dėl ko pastaroji žymiai pabrangsta. Privilegija gaminti elektros energiją atiduota Ignalinos atominei elektrinei (AE). Atseit, ji ten pigiausia—1994 m. buvo 5,64 cnt už 1 kilovatvalandę, kai kitur, pavyzdžiui Elektrėnuose, Vilniuje viršijo 12 cnt. Bet kodėl nenorima skaičiuoti tikrąsias išlaidas—papildomus elektros energijos nuostolius elektros tinkluose dėl gamybos tolimame Lietuvos taške, dėl šilumos kainų padidėjimo Vilniuje ir Kaune, kai ten negaminama elektra, dėl Ignalinos AE darbo režimo poveikio kitų elektrinių elektros energijos kainoms? Ar tik dėl to, jog galima būtų įrodinėti, kad Baltarusijai (Gudijai) parduodame maždaug už Ignalinos AE savikainą (apie 6 cnt), kai Lietuvoje 1 kwh kaina yra apie 10 cnt. Juk tai praktiškai reiškia, kad dalį eksportuojamos energijos kainų dengia mūsų mokesčių mokėtojai, arba buvo perpompuojami užsienio kreditai.

Pagrįstą abejonę kelia kitas galimo ateityje elektros energijos eksporto atvejis—Iš Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) į Lenkiją. Atseit per Lenkiją jungsimės į Baltijos energetinį žiedą. Idėja gera, jungtis į Europą būtina. Bet ir vėl viskas daroma kažkaip pusiau. Būtina priminti, kad Baltijos valstybės, ir Lietuva, po šiai dieneli klauso Volgos hidroelektrinių krioklių diktuojamo širdies plakimo, jų elektros dažnio standarto. Dėl to elektros energijos eksporto klausimas lieka kol kas problematiškas, kainuosiantis nuo 30 iki 200 milijonų dolerių, o apčiuopiamos naudos be energetikos svarbos sureikšminimo nelabai matyti.

Dar vienas neekonomiškas veiklos pavyzdys—didžiuliai nuostoliai, gulantys ant vartotojų pečių. Daugiau nei du kartus sumažėjus elektros energijos gamybai, nuostoliai padidėjo 30 proc.šilumos tinkluose dar blogiau—gamyba sumažėjo 1,7 karto, o nuostoliai padidėjo 2 kartus. Visa tai atsiliepia energijos vartotojui per kainas ir tarifus. Ką gi veikia kainas reguliuojantys veiksniai? Oficialiai tokie yra, tik—čia be monopolio diktato bent kol kas neapsieinama.

Kainų didinimas pirmiausiai juntamas savivaldybėse. Visų Lietuvos miestų biudžetai yra deficitiniai. Savivaldybių įsiskolinimai už energetinius išteklius sudaro 10-20 proc. biudžeto. Lietuvos vartotojų skolos energetikams siekia kelis šimtus mln. Lt. Bet tai viena medalio pusė. Yra ir kita. Praėjusi žiema pareikalavo šildymui gerokai daugiau kuro, nes skaičiuojamoji temperatūra buvo maždaug 6 laipsniais žemesnė. Dėl realių išlaidų ir nustatytų kainų skirtumo energetikai turėjo keliasdešimt mln. Lt nuostolių kas mėnesį. Dalis šilumos kainų skirtumo padengiama per padidintą elektros energijos tarifą. Bet čia vėlgi daug nesklandumų ir socialinės neteisybės. Jeigu vartotojai, gaunantys iš centralizuotų šildymo sistemų šilumą, jos sumažintą kainą tarsi kompensuoja per elektros energijos tarifą, tai kodėl nuosavomis katilinėmis savo būstus besišildantieji gyventojai turi mokėti už elektros energiją brangiau. Juk pirkdami kurą-anglį ar dujas—jie jau sumoka vos ne dvigubą pasaulinės rinkos kainą. Kodėl privataus namo savininkas už šilumos energiją turi mokėti visą kainą ir dar papildomai, per elektros energijos tarifo šiluminę dedamąją, privalo padengti kitame miesto rajone gyvenančio žmogaus šildymo išlaidų dalį. Lietuvoje virš milijono gyventojų priversti per elektros energijos tarifą padengti centralizuoto šilumos tiekimo kainą, nors ta šiluma nesinaudoja. Kodėl elektros energija troleibusams, gatvėms apšviesti, vandeniui tiekti kainuoja savivaldybėms su „šiluminiu” antkainiu. Tokia kainų politika savo esme yra nedemokratiška ir naudinga tik monopolistams. Ganėtinai supainiotas kainų mechanizmas mažai kuo panašus į europinį, kurio reikia bent pradėt siekti. Didžiuliai kuro nuostoliai patiriami dėl to, kad mūsų didžiosios elektrinės dirba kaip katilinės, o elektros energijos transportavimas per visą Lietuvą iš Ignalinos atominės elektrinės padidina nuostolius elektros tinkluose mažiausiai vienu milijardu kwh. Tad ko nesistebėti monopolio keliamomis energijos kainomis. Ir kaip reikia vertinti kai kurių energetikos pareigūnų pasakymus, kad Baltarusijai (Gudijai) apsimoka parduoti elektros energiją už savikainą ir dar pigiau arba net veltui. Tai galgi ir Lietuvai reikėtų pasiieškoti tokių geradarių, kurie galėtų mums ją žemiau ne tik elektrinės, bet ir visos energetinės sistemos savikainos parduoti, tuo labiau, kad Europos energetikos chartija tai skatina.

Energijos kainos, kad ir paremiamos įvairiomis lengvatomis, yra pernelyg aukštos, palyginus su žmonių pajamomis. Kita vertus, esant didelei energetinio ūkio centralizacijai, nei vartotojai, nei juos atstovaujančios savivaldybės neturi galimybės kainų įtakoti.

Labai svarbus klausimas - užsienio kreditų panaudojimas. Keli šimtai milijonų dolerių iš Pasaulio banko, kitų įstaigų galėjo būti naudojami žymiai efektyviau, labiau sušvelninti energijos kainų kėlimą vartotojams. Tuo tarpu net aukštose institucijose buvo skleidžiama nuomonė apie galimą kreditų dovanojimą, tad ką tokiu atveju bekalbėti apie atsakomybę kreditus naudojant. Kad pateisintų kreditų ėmimo vartotojų vardu tezę, Energetikos ministerija pasiskelbė pati esanti vartotoja, dar 1994 metais perimdama iš savivaldybių dalį joms priklausiusių šilumos tinklų. Tuo tarpu kaimyninėse šalyse vyko atvirkštinis procesas. Bankų ekspertai buvo atkreipę dėmesį, kad kreditai naudojami ne mokėjimų balansui pagerinti, bet statyboms ir gamybos plėtimui, prabangių automobilių pirkimui.

BŪTINOS STRUKTŪRINĖS PERMAINOS ENERGETIKOJE

Jau nuo pavasario pradžios vėl garsiai prabilta apie subrendusią valstybės energetikos krizę, baisesnę nei bankų, apie energetikoje siautėjančią mafiją, apie subsidijų gyventojams už energetinius resursus nutraukimą, tolesnį kainų augimą ir kt.

Energetika yra vienas svarbiausių ramsčių, palaikančių šiuolaikinę valstybę. Kad tas ramstis būtų tvirtas, labai svarbu, kaip jis tvarkomas, kokia yra kontrolė. Tai ypač būtina, kai praktiškai visi energetiniai ištekliai įvežami ir iš vienos šalies. Problema iš finansinės tampa poli32 tine. Bankų kritimas tuoj po Rusijos Dūmos rinkimų betarpiai atsiliepė valstybės energetikos veiklai, o užsitęsusi praėjusi žiema atidengė centralizuotos veiklos piktžaizdes bei paspartino specialistų seniai lauktą krizę. Krizinių reiškinių galima ir būtina išvengti. Tam reikalingi ryžtingi, bet pamatuoti veiksmai, pertvarkant energetikos struktūras ir jų valdymą. Politiniai sprendimai energetikos ūkio pertvarkymo, demokratijos ir vietinės savivaldos plėtojimo srityse yra būtina sąlyga kelyje į Europos Sąjungą.

Tuo tarpu naujasis energetikos ministras kalba, kad Lietuva iš viso neturi savo energetikos strategijos. Nėra strategijos, bet yra monopolis, turintis didžiulę įtaką valstybėje ir veikiantis savo naudai pagal pačių sukurtas taisykles. Tos taisyklės nepaiso nei demokratijos, nei rinkos ekonomikos svertų. Bene vienintelė teigiamybė yra išsaugotas turtas, kurį saugojo, kad galėtų sau privatizuoti.

Pirmas žingsnis siekiant pertvarkyti energetiką, ją demokratizuoti yra bandymas decentralizuoti šilumos tiekimo valdymą. Pasaulio banko ir Europos Sąjungos struktūroms spaudžiant 1995 m. viduryje buvo sudaryta vyriausybinė komisija energetinio ūkio perdavimo savivaldybėms bei socialinių ir ekonominių padarinių įvertinimui ir veiklos planui paruošti.

Ekspertų grupė, bendradarbiaudama su vokiečių specialistais, atliko išsamią esamos padėties analizę, apimančią miestų šilumos ūkio problemas, kainodaros politiką, kapitalo įkainavimą, šilumos gamybą, socialines gyventojų aprūpinimo šiluma problemas bei bendrą Lietuvos energetinę politiką. Pabandyta nustatyti pagrindines priežastis, rasta, kad didelę jų dalį lemia istoriškai susiklosčiusi energetikos ūkio centralizuoto valdymo praktika. Bendra energetikos ūkio reforma, ypač miestų šilumos ūkio srityje vyksta lėtai, neturint bendros aiškios koncepcijos. Savivaldybės nėra tiesiogiai įtrauktos į šio ūkio valdymo problemas, daugelių atvejų jų nuomonės nepaisoma.

Visose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kuriančiose rinkos ekonomiką, šilumos ūkio reformos yra pabaigtos arba yra vykdomos. Vienas svarbiausių šios reformos bruožų yra valdymo decentralizavimas. Lietuva, turėdama plačiausiai išvystytas centralizuoto šildymo sistemas, šioje srityje sudaro išimtį. Čia tebevyksta šilumos ūkio valdymo centralizacijos procesai, pasireiškiantys smulkių ir ekonomiškai nuostolingų katilinių prijungimu prie akcinės bendrovės „Lietuvos energija".

Nors daugelį problemų centralizuoto šilumos tiekimo srityje galima aiškinti objektyviomis priežastimis, paveldėtomis iš sovietmečio,vienok labai aukštas šilumos ūkio valdymo centralizacijos lygis bei kitos specifinės Lietuvai ekonominės-finansinės bei socialinės problemos neleidžia atidėlioti šilumos ūkio reformos tolimesnei ateičiai

Šilumos ūkio valdymo decentralizavimas (perdavimas savivaldybėms) yra valstybinio masto problema. Jos sprendimas siejamas su pagrindiniu tikslu išvesti šilumos ūkį iš krizinės situacijos, atitaisyti jo finansinį gyvybingumą. Tai reiškia vyriausybės valdomų įmonių išvalstybinimą, vietinės valdžios galių stiprinimą. Savivaldybės turi tapti šilumos sistemų savininkais. Svarbiausia yra sudaryti sąlygas įmonėms dirbti kaip normaliems komerciniams padaliniams, nedidinant kainų, orientuotiems į optimalią miestų energetinę veiklą.

Tačiau šios pastangos decentralizuoti šilumos ūkį sukėlė tikrą audrą monopolistų stovykloje. Pavyzdžiui, AB „Lietuvos energija" šilumos tiekimo įmonių direktoriai 1996 m. balandžio 15d. kreipimesi į vyriausybę ir prezidentą teigė, kad „ne dėl mūsų kaltės susikaupusias miestų aprūpinimo šiluma problemas tam tikros politinės grupuotės, kai kurie specialistai, tame tarpe užsienio ekspertai, bando pavaizduoti, kaip esamų struktūrų krizę, neatsakingai, nepamatuotai pateikiamos klaidinančios išvados ir pasiūlymai...perduoti šį ūkį savivaldybių reguliavimo sferai... Toks žingsnis atvestų į turimo gamybinio potencialo sugriovimą ir dar didesnių problemų atsiradimą".

Štai kur išplaukia demokratijos principų paneigimo, žinybos iškėlimo prieš visuomenę esmė. Kol kas galutinio sprendimo vyriausybė nepriėmė. Valdžiai nepatogu prieš Europą, o opozicija bijo patekti į spąstus ir nori išvengti atsakomybės, kuri užgriūva plečiantis valstybingumui ir gilėjant demokratizavimo procesui. Nei viena pusė neturi tvirtos savo nuomonės, todėl neaišku, kuri yra tikroji Europos Sąjungos narystės rėmėja.

REINTEGRAVIMO Į NVS ERDVĘ PAVOJUS

Esamų įstatymų nepaisymas arba jų traktavimas sau naudinga linkme skatina visuomenės abuojumą ir dar didesnę monopolinių struktūrų savivalę. To pavyzdys yra energetinių mokėjimų balansas. Skelbiamos didžiulės skolos už energetinius išteklius Rusijai, oficiali valstybės skola energetikams viršija 200 milijonų litų, tačiau visiems akis bado palyginti lengvas energetikos įmonių gyvenimas. Supermonopolis lėšas ima iš to paties katilo, jų nuomone, svarbioms statyboms ir remontams, vis pabrėžiant pinigų trūkumą ir ... skolas. Statomos naujos brangiai kainuojančios kuro talpos, kai po Rusijos armijos išvedimo yra galybė senų, tinkamų naudoti. Visur akcentuojama privatizacijos pirmenybė prieš struktūrinius pertvarkymus, priežiūros ir kontrolės įvedimą.

Nesant viešumo energetikos veikloje, kyla pagrįstas įtarimas veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybingumą, nes žlugdoma strategiškai svarbių objektų statyba, pridengiant tai kalbomis apie kitus objektus (Klaipėdos mazuto terminalą) arba kitą naują kurą. Oremulsijos, gaunamos iš asfaltinių padermių Venezueloje, pirkimas ir panaudojimas Lietuvoje ateityje neturės perspektyvos dėl palyginti aukštos kainos ir taršos.

Viešai skelbiamas ėįimas į Europos Sąjungą nerodo praktinių žingsnių energetikos srityje, jautriausioje Lietuvos ekonomikos šakoje. Turime spragų įstatymų leidime. Europos Sąjungos ekspertų teigimu Lietuvai reikia tobulinti apie šimtą įstatymų. Neturime ir kai kurių energetinių įstatymų, pavyzdžiui, šilumos tiekimo, elektros tiekimo ir kitų. Tik gaila, kad ES ekspertai negali įvertinti įstatymų nesilaikymo „tradicijos", paveldėtos iš buvusios Sovietų Sąjungos.

Visi Lietuvos energetikos žingsniai bent kol kas rodo į tolesnį glaudų ar net glaudesnį bendradarbiavimą su Rytų partneriais ir Nepriklausomų valstybių sąjungos (NVS) šalimis, toli gražu ne visados Lietuvos naudai. Ypač pribloškiantis yra pastarasis vyriausybės ir Seimo žingsnis privatizuojant strategiškai labai svarbią naftos tiekimo, paskirstymo ir perdirbimo sistemą, ką galima paaiškinti tik vienašališku ir tendencingu vienos valstybės kapitalo įsileidimu.

Lietuvos visuomenė nėra akla Opozicijos atstovai Seime protestavo prieš tokius valdžios vyrų veiksmus. Vertas dėmesio Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) valdybos 1996.07.02 memorandumas „Dėl Lietuvos kuro ir energetikos ūkio reintegravimo į posovietinę Rusijos NVS erdvę pavojaus". Jo kelios ištraukos išsamiai paaiškina problemos rimtumą:

„Po sukeltos sunkios bankų ir mokėjimų krizės dabar pradėtas kitas nacionalinio saugumo silpninimo etapas - kuro ir energetinio ūkio reintegravimas į posovietines struktūras. Reikia turėti omenyje neseniai paskelbtą Rusijos koncepciją, kurioje nurodoma žvalgybai bendradarbiauti su stambiomis komercinėmis struktūromis nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų" ... „Skubama prieš naujo seimo rinkimus sudaryti sąlygas kompleksiškai įtvirtinti viso Lietuvos naftos ir dujų ūkio bei energetikos sistemos susaistymą su posovietinės Rusijos struktūromis. Energetikos ministerija parengė pasiūlymus steigti Lietuvoje nacionalinę naftos bendrovę kurios svarbiausiais akcininkais būtų „LUKoil" atstovaujančios arba su ja susijusios įmonės". Memorandumas primena ir įspėja, kad „Lietuvos konstitucijos sudėtinė dalis - Konstitucinis aktas - numato atsakomybę už veiklą, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į posovietinio Rytų bloko ekonomines ir kitokias erdves ir sandraugas".

Nors Lietuvos energetikos įstatymas numato įvairias nuosavybės formas energetikoje, vienok pabrėžia, kad ypatingos svarbos objektų kontrolinį akcijų skaičių valdo valstybė. Todėl smerktina ne privatizacija, bet jos dingstimi pridengiami tikslai. Ką besakytume, su širdgėla turime pripažinti, jog valstybingumui ir savarankiškumui įtvirtinti energetikos srityje beveik nieko nepadaryta . Iki šiol lieka aktualios mintys, išreikštos 1992 m.išleistoje knygelėje „Kodėl mums reikalingas naftos terminalas", kurioje šių eilučių autorius rašė, kad nereikia daug aiškinti, kam yra nenaudingas alternatyvus kuro tiekimas į Lietuvą, kas nenori prarasti svertų, kuriais gali reguliuoti kitų likimą, gauti daugiau pelno, paspausti, kai nenori klausyti.

Ryžtingesnį žingsniai leistų pradėti statybą, įgalintų lengviau tartis su Rytais. O tačiau po ketverių metų -1996 - be asociuotos narystės Europos Sąjungoje niekuo daugiau pasigirti negalime. Gal tik, kad tapome kreditiniu siurbliu Vašingtonas-Maskva, per kurį kreditai iš Pasaulio Banko bei kitų bankų ir fondų nukeliavo į seifus Rytuose ar grįžo paslaptingai į Vakarus. Turime neužmiršti, kad grąžinti vistiek reikės, bet po dešimties metų—jau dvigubai, įskaitant palūkanas.

BALTIJOS VALSTYBIŲ IR EUROPOS SĄJUNGOS INTEGRACIJA

Mūsų likimo broliai kaimyninėse Baltijos valstybėse turi mažiau rūpesčių energetikos srityje, nes Estija turi savo energetinius išteklius -skalūnus, iš kurių pagamintą elektros energiją naudoja patys ir eksportuoja į Latviją ir kitur. Latvija turi kelias galingas hidroelektrines ant Dauguvos, todėl apsirūpina elektros energija iš nuosavų išteklių nepalyginamai geriau nei Lietuva, turinti tik vieną didesnę Kauno hidroelektrinę, kurios net Kaunui neužtenka. Išskirtinė Lietuvos padėtis dėl kuro/dujų, naftos, branduolinio/ trūkumo ir sutelktų didelių pajėgumų daro ją labai pažeidžiamą ekonominiu ir politiniu požiūriu.

Didelis separatizmas tarp Baltijos valstybių energetikoje bent dabartiniu metu nėra sveikintinas, nes paveldėti dideli ir sutelkti atskirose vietose pajėgumai reikalauja tarpusavio sąveikos ir optimalių sprendimų tarptautiniame lygyje. Čia pavyzdžiu galėtų būti europinio dažnio standarto įvedimas, skirtingai nuo rusiškojo. Tam, savaime aišku, priešintųsi Rusija ir NSV, nenorinčios tokio standarto Karaliaučiaus sričiai, kuri gauna elektros energiją per Lietuvą.

Padaryti Lietuvos energetikos sistemą tokia, kokia ji yra Europos Sąjungos šalyse, artimiausiu metu dar nerealu dėl investicijų trūkumo. Ekonomiškai ir politiškai palankesnis kelias būtų pertvarkyti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią bendrą Baltijos valstybių energetikos sistemą. Galima būtų remtis Centrinės Europos šalių patirtimi, kurios jau atsiskyrė nuo buvusios Sovietų Sąjungos energetinių sistemų.

Į laisvę fondo studijų savaitėje Telšiuose. Iš k.: Algirdas Stepaitis, Mečys Laurinkus, Birutė Visokavičienė ir šio straipsnio autorius Arimantas Dragūnevičius. Nuotr. K. Ambrazaičio.

Daug žadantis Baltijos valstybėms buvo š.m. gegužės 23-24 d. Taline įvykęs Pro Baltica forumas, nagrinėjęs Baltijos valstybių integravimosi į Europos Sąjungos struktūras galimybes. Žinoma, padaryti reikės labai daug—ieškant lėšų ir investicijų, telkiant mokslines ir technines pajėgas, įtakojant valstybių politiką, kad Baltijos valstybėms būtų galimybė gauti dujų tiekimą iš Šiaurės jūros per Švediją ir Suomiją. Forumo metu buvo malonu jausti, kad daugelis rimtų veiksnių numatė Baltijos valstybes greitu laiku būsiant Europos Sąjungoje. Disonansu tik skambėjo Rusijos atstovo kalbos, kad Vakarų pastangos Baltijos šalių atžvilgiu turėtų būti sutelktos energetinio tilto Berlynas-Maskva statybai, nes tai esą reikšminga ateičiai. Laimė, kad Vakarų ekspertai šį rusų projektą labai skeptiškai vertina. Turėtume neužmiršti, ką Europai davė panašaus pavadinimo tiltas 1939 metais.

IŠVADOS

1.    Atkūrus Lietuvos valstybingumą, energetinis savarankiškumas nepagerėjo. Lietuva tebėra techniškai įtraukta į NSV erdvę.

2.    Dėl netinkamo energetinių išteklių panaudojimo ir vienašališkos kainų politikos energetika tapo tautos nuskurdinimo priežastimi.

3.    Valdžios skelbiamas siekis jungtis į Europos Sąjungos struktūras turėtų būti grindžiamas atitinkančiais įstatymais ir konkrečiais darbais— pirmiausia Baltijos valstybių energetikos integravimu.

4.    Būtinos skubios energetikos valdymo reformos, restruktūrizuojant ir perduodant savivaldybėms šilumos ūkio tvarkymą.

5.    Būtina pagaliau įvesti tikrai nepriklausomą energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolę.

6.    Paruošti atitinkančią tautos lūkesčius Lietuvos energetikos strategiją.

7.    Strateginės reikšmės energetinių objektų privatizavimas turi atitikti Lietuvos įstatymams ir nedaryti žalos valstybingumo įtvirtinimui.