PRISIKĖLIMO UGNYS

Partizanų apygardų spauda

ALGIRDAS ČEKYS

Ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje apie partizanų spaudą buvo nutylima. Tuo tarpu „Laisvės kovų archyvo" duomenimis 1944-1945 metais buvo leidžiamas net 51 partizanų laikraštukas.

Vėlyvą 1947 metų rudenį Liaudiškių miške tarp Radviliškio ir Baisogalos pas eigulį Petrą Samuolį rinkosi ginkluoti vyrai. Tačiau ne tik namų šeimininkas, bet ir jo duktė Liuda „Ramunė", partizanų ryšininkė, nežinojo, kas privertė pas juos susiburti vyrus iš gana tolimų apylinkių. Atvyko keturių partizanų rinktinių vadai ar jų pavaduotojai: Lietuvos Žaliosios rinktinės, Kunigaikščio Žvel-gaičio, Vytauto Didžiojo ir Maironio rinktinių. Nebeliko šiandien nei vieno gyvo to susitikimo liudininko, nesurastas nei vienas to įvykio dokumentas. Tačiau pasak Prisikėlimo apygardos vado adjutanto Viktoro Šniuolio („Girėnas", „Vaidievutis", „Vytvytis", kilęs iš Miežaičių km. Radviliškio r.) būtent tada ir buvo įkurta paskutinė, devintoji partizanų apygarda Lietuvoje — Prisikėlimo apygarda. Jai vadovauti buvo paskirtas Petras Bartkus „Žadgaila", žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13, kilęs iš Raseinių raj. Pakabumio km., dirbęs jungtinės Kęstučio apygardos štabe. Tuo metu be kitų klausimų buvo nutarta įsteigti ir apygardos organą — laikraštėlį „Prisikėlimo ugnis".

Partizanų laikraštėlio „Prisikėlimo ugnis" faksimilė.

Tiesa, pastaruoju metu dėl Prisikėlimo apygardos įkūrimo kilo painiava. „Laisvės kovų archyvo" 8 numeryje Dalia Kuodytė, komentuodama 1991 metais Aukštelkų kaime (Radviliškio r.) rastą Lietuvos Žaliosios rinktinės archyvą teigia, jog minėta apygarda buvo įkurta 1949 metais. Galimas daiktas, jog tokiai išvadai padaryti ją paskatino įsakymas apygardai Nr. 1, datuotas 1948 m. balandžio 1 d. Tačiau pirmojo įsakymo parašymo ir rinktinės įkūrimo datos ne būtinai, ypač partizaninės kovos sąlygomis, gali sutapti. Antra vertus, tokiai išvadai prieštarauja Visvaldžio „Žaliosios rinktinės istorija", rasta tame pačiame archyve. Joje teigiama, jog šios rinktinės branduolys — Margio kuopa prie Prisikėlimo apygardos prisijungė 1947 metų balandžio mėnesį. Tai dar sykį patvirtina, jog Prisikėlimo apygardos kūrimas vyko nelengvai ir ne vienu metu.

Iki šiolei nepavyko surasti pirmųjų „Prisikėlimo ugnies" numerių. Seniausias iš žinomų pažymėtas 1949.III-IV data. Jo numeris 2/11/. Iš šių žymėjimų galima daryti išvadą, jog laikraštėlio periodiškumas tais metais buvo kas du mėnesiai, o iš viso išleista 11 numerių. Todėl tikėtina Viktoro šniuolio „Girėno" teigimu, jog pirmasis „Prisikėlimo ugnies" numeris išleistas 1948 metų pradžioje po egle. Vėliau jis buvo leidžiamas bunkeryje Minaičių km. (Radviliškio r.) pas Miknių, ir Mumšelio miške, ant Šušvės upelio kranto įrengtame bunkeryje.

Tais metais Prisikėlimo apygardos vadovybėje įvyko pasikeitimų: apygardos vadu buvo paskirtas Leonas Grigonis „Žvainys", kilęs nuo Rokiškio, buvęs gimnazijos direktorius. Tai, pasak Viktoro Šniuolio, buvo susiję su tuo, jog pirmasis apygardos vadas Petras Bartkus savo pareigų faktiškai nėjo. Buvo paskirtas ir „Prisikėlimo ugnies" laikraštėlio redaktorius: juo tapo Viktoro Šniuolio „Girėno" brolis Vytautas Šniuolis „Vytenis".

Redaktoriaus pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Vytautas Šniuolis „Vytenis" buvo baigęs Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją, rašė eilėraščius, domėjosi krašto istorija, gerai mokėjo vokiečių kalbą. Turėjo ir žurnalistinio darbo pogrindyje patyrimą — „Geležinio vilko" tėvūnijoje leido humoristinį laikraštuką „Nykštis". Kaip prisimena tėvūnijos partizanų ryšininkės Julijos Bajurūnienės „Astros" sūnus Vytautas, mama jam apie 1947 metus parodžiusi nedidelį, kaip vokas žurnalėlį spalvotu viršeliu, kuriame buvo nupieštas į viršų iškeltas nykštis. Kupletus šiam laikraštėliui rašė Vytautas šniuolis „Vytenis", o partizanų šaržus piešė vienas iš trijų brolių Mingėlų — Laurynas „Arūnas", „Džiugas". Šiems partizanams teko kurti ir „Prisikėlimo ugnį". Laurynas Mingėlas „Džiugas" nupiešė vinjetę (jų buvo kelios), o straipsnius, politinių įvykių apžvalgas daugiausia rašė Vytautas šniuolis „Vytenis". Pirmieji žinomi „Prisikėlimo ugnies" numeriai padauginti rotatoriumi. Matricas jam parūpinusi partizanų ryšininkė Izabelė Vilimaitė „Stirna", „Sparnuote".

Sąlygos darbui, atrodo, buvo pakenčiamos. Bunkeryje, glaudėsi 5 vyrai: apygardos vadas Leonas Grigonis „Žvainys", Vytautas šniuolis „Vytenis", laikraštėlio redaktorius, vado adjutantas Viktoras Šniuolis „Girėnas", Laurynas Mingėlas „Džiugas" ir Kazimieras Laužikas „Briedis", atsakingas už ryšius. Ten buvo ir rašomoji mašinėlė, ir net vokiškas radijo imtuvas. Rotatoriumi daugintų laikraštėlių tiražas nebuvo didelis —apie 200 egz. Juos ryšininkė Izabelė Vilimaitė „Stirna", Julija Bajurūnienė „Astra", Juozas Raugalas ir kiti išnešiodavo visoms keturioms rinktinėms, platino Legėčių, Mažuolių, Miežaičių ir kituose kaimuose (Radviliškio r.).

Partizanų spaudos pobūdis, jos lygis, poligrafinės dauginimo galimybės bei tiražai priklausė nuo to, kokiam koviniam vienetui ji priklausė. Todėl pagal šį rodiklį spaudą sąlyginai būtų galima skirstyti į 4 kategorijas: kuopų ar tėvūnijų, rinktinių, apygardų ir vadovybės spauda.

Savita vieta tenka apygardų kaip didžiausių kovinių junginių spaudai. Apžvelgdamas rezistencijos laikraštėlius VLIK'o ir Lietuvių rezistencinės santarvės narys Stasys Žymantas „Santarvės" žurnale 1954 m. (Nr. 4) vienu svarbiausių priekaištų nurodė (straipsnis 1990 m. kovo 17 d. buvo perspausdintas „Literatūros ir meno" savaitraštyje), jog „maža vietos savo spaudoje tegalėjo skirti laisvės kovotojai atstatysimos Laisvos Lietuvos planams", nors esą apie tai jie „svajojo ir galvojo".

Neaišku, kaip atstatysimos Lietuvos planus suvokė minėto straipsnio autorius, tačiau būtent valstybingumo atstatymas buvo svarbiausias pokario rezistencijos tikslas ir svarbiausia „Prisikėlimo ugnies" tema. Antai 1949 m. kovo-balandžio mėnesiais (Nr. 2/ 11) išleistame laikraštėlyje spausdinamas „Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos Kreipimasis", kuriame patvirtinama, jog minėto Sąjūdžio tikslas — atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos respubliką. Toliau pakankamai smulkiai laikraštėlio puslapiuose aiškinama, kaip šio tikslo reikėtų visiems siekti, kokią žalą rezistencijai atnešė Lietuvos Judo — dr. J. A. Markulio ir KGB provokacijos.

Vytautas Šniuolis „Vytenis".

1950 m. lapkričio 1 d. išleistame „Prisikėlimo ugnies" Nr. 4 (17) skaitytojai supažindinami su VLIK'o veikla dėl Lietuvos laisvės. Tokia informacija šiapus geležinės uždangos stiprino žmonių pasipriešinimo valią, rodė, jog savo kovoje jie ne vieniši. Charakteringas ir 1952 m. sausyje (Nr. 1/ 22) perspausdintas iš „LB biuletenio" straipsnis „Lietuvos sienų klausimu". Tenka tik stebėtis autoriaus įžvalgumu, kuris jau anuomet įspėjo, kokie sunkumai mūsų laukia su lenkais ir gudais, ypač Vilniaus krašte.

Vykstant žūtbūtinei kovai didesnės reikšmės turėjo straipsniai, kaip saugotis provokatorių, ką daryti kilus kariniam konfliktui. Būdingas yra Prisikėlimo apygardos vado straipsnis „Pasirengti įvykiams", PU, 1951 m. Nr. 5 (21), sovietizavimo procesų Lietuvoje įvertinimas (Alkupėniškio str. „Naujųjų bajorų kasta tariamąjį socializmą kuriančioje valstybėje", PU, 1952 m. Nr. 1 (22). Aštriai buvo keliama ir inteligentų vieta kovoje dėl valstybingumo atstatymo (str. „Lietuviškoji inteligentija", PU, 1949 m. Nr. 4 (13).

Šiuo metu žinomi 5 išlikę „Prisikėlimo ugnies" numeriai. To neužtenka platesniems žurnalistiniams tyrimams, tačiau pakanka susidaryti vaizdui apie laikraštėlių pobūdį, orientaciją, tikslus... Nepavyko atskleisti visų „Prisikėlimo ugnies" bendradarbių pavardžių, bet, atrodo, didžioji darbų našta teko Vytautui Šniuoliui „Vyteniui". Daugelis straipsnių, ypač vėlesniuose numeriuose, buvo perspausdinta ir iš vadovybinio žurnalo „Prie Rymančio Rūpintojėlio" ir specialios paskirties leidinio „Tarybos Biuletenis". Tai dalinai susiję su tuo, jog 1949 m. vasario mėnesį įvykus visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui, Vyriausiosios vadovybės Generalinio štabo viršininku buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis „Žvainys". Senoje būstinėje įsikūrė Vyriausiosios vadovybės Visuomeninė dalis, į kurią perėjo minėtos apygardos štabo darbuotojai, taigi ir Vytautas Šniuolis „Vytenis".

Tuo metu visos Lietuvos partizanų generolas Jonas Žemaitis „Vytautas" Prisikėlimo apygardos vadu paskyrė Maironio rinktinės vadą Povilą Morkūną „Rimantą". Jis ir susitarė su Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininku Juozu Šibaila „Mierainiu" dėl „Vytenio" talkininkavimo leidžiant „Prisikėlimo ugnį". Susitarimo buvo laikomasi. „Vytenis" tuo metu paskirtas „Prie Rymančio Rūpintojėlio" redaktoriumi, neužmiršdavo ir apygardos laikraštuko. Deja, vos pusmečiui praėjus nuo visos Lietuvos partizanų suvažiavimo, „Vytenis" 1949 m. rugpjūčio 13 d. kartu su Petru Bartkumi „Žadgaila" žuvo. Partizanų spauda neteko ne tik gabaus žurnalisto, bet ir drąsaus kovotojo. Vytautas šniuolis buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio Kryžiumi, jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o už paskutines kautynes pagerbtas aukščiausiu Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi.

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės vadas Viktoras Bakanauskas „Vytautas" (dešinėje) priima žinias iš savo adjutanto „Jaunučio". Toliau matosi Stasio Setkaus „Narūno" galva. Nuotrauka daryta 1949.1X29 d. Tautušių miške,Betygalos vis.

Vadovaujant Povilui Morkūnui „Rimantui" gerokai pasikeitė laikraštėlio poligrafinė išvaizda. Vado pastangomis buvo gautas raidynas, įrengtos spausdinimo staklės ir laikraštėlis imtas leisti iškiliąja spauda. Tai įvyko 1950 m. Kur buvusi ta spaustuvėlė — kol kas nenustatyta. Galimas daiktas, jog ji buvo įrengta netoli Grinkiškio (Radviliškio r.) Geručių-Kairėnų km. pas ūkininkus Siudikus, kur buvusi ir Povilo Morkūno „Rimanto" būstinė.

Deja, netrukus ir Povilas Morkūnas „Rimantas” buvo perkeltas į Vyriausiąją vadovybę, o Prisikėlimo apygardos vadu paskirtas Maironio rinktinės vadas Juozas Paliūnas „Rytas", toliau leidęs „Prisikėlimo ugnį". Tai būta drąsaus ir sumanaus partizanų vado, beje turinčio potraukį ir literatūriniam darbui. Prieš trejetą metų „Laisvės kovų archyvas" atskira knygute išleido jo atsiminimų knygelę „Partizano keliu".

Kas toliau redagavo „Prisikėlimo ugnį" — nėra žinių. „Laisvės kovų archyvo" 12 numeryje nurodyta, jog paskutinis šio laikraštėlio numeris išėjo 1952 metų spalio mėnesį. Minėtame leidinyje Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė teigia, jog „Prisikėlimo ugnis" nebuvo paskutinis periodinis Prisikėlimo apygardos laikraštėlis. Paskutinysis išėjo 1957 metais. Tai buvo Juozapavičiaus tėvūnijos laikraštukas „Partizanų šūvių aidai". Jis buvo dauginamas rašomąja mašinėle, platinamas Žagarės bei gretimuose rajonuose. Laikraštuką leido Stepas Erštikis „Patašonas" ir Kostas Liuberskis „Žvainys", buvęs lakūnas, beje sugebėjęs dingti iš KGB akiračio. Jo likimas nežinomas.