IŠ APATIJOS Į ŠVIESIĄ VILTĮ

VEDAMIEJI

Atšventėme šių metų Vasario Šešioliktųjų ir Kovo Vienuoliktąjįlietuvių tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės šventes. Tai šventės, kurios kiekvienam doram lietuviui, kur jis begyventų, simbolizuoja dvi didžiausias tautos ir valstybės gyvenime vertybes — laisvę ir nepriklausomybęiškovotas tautos pasiryžėlių krauju, aukomis ir vienybe.

Kiekviena šventė žmogaus gyvenime atneša džiaugsmo, vilties ir naujo ryžto. O mūsų tautos gyvenimear šis ryžtas, prasiveržęs 1918, 1941 ir pagaliau 1990 metais, neturėtų ir dabar atnešti vis naujo džiaugsmo, naujos vilties ir nenuilstančio ryžto ateičiai? Bet ar taip yra? Ar Lietuvos žmogus tą džiaugsmą, viltį ir ryžtą jaučia? Bent iš toliau stebint, atrodo, kad tautoje vyrauja kažkokia nepaprastai didelė apatija, kuri žmogaus gyvenimą daro dar sunkesniu, kuri užgesina net ir mažiausios vilties kibirkštėlę. Ir tai yra blogiausia, nes šia žmonių apatija naudojasi buvusieji komunistinės santvarkos ir sistemos darbuotojai, dabartiniai Lietuvos gyvenimo vairuotojai.

Jiems gera būti valdžioje, jiems patinka tautos apatija, jie net ragina savo piliečius nedalyvauti demokratiniuose procesuose, jie sulygina gėrį ir blogį kaip lygias vertybes, o patys nuolaidžiauja buvusiai Blogio imperijai. Jie net tyčiojasi iš Sausio 13-tosios aukų ir siūlo švęsti dar vieną,, tautinę šventę". Štai kaip rašo Lietuvos seimo narys Bronislovas Jagminas: „...reikėtų gerbti ne tik keliolika žuvusiųjų (sausio 13 naktį, -j.b.), kurie padėjo galvas už kažkam svarbesnius idealus, o gal tik interesus... Tai gal bent gegužės 9 dieną nors kukliai su dar gyvais Antrojo pasaulio karo veteranais paminėkime Pergalės 50-metį („Lietuvos rytas", 1995.1.20).

Tokia tad, ir gal dar tamsesnė, yra padėtis. Tačiau ir vėl keliu klausimą — ar Vasario 16-tosios ir Kovo 11-tosios dvasia negali sunaikinti tautoje apatiją ir suteikti jai naujos vilties ir ryžto? Juk ,,yra ir gėrio Lietuvoje" — taip rašoma viename laiške iš Lietuvos šiame numeryje. Ir turbūt jo, to gėrio, yra daug. Neseniai teko girdėti kalbant tris iš Lietuvos Amerikoje besilankančias „Caritas” organizacijos moteris, kurios išsakė tokį nepaprastai didelį optimizmą ir šviesias viltis dėl jaunosios dvasiškai atgimstančios Lietuvos kartos. Jų idealizmas, entuziazmas ir pasiaukojantis artimui darbas net juodžiausių neviltį gali pakeisti viltimi. O, štai, ir kovo 2 Lietuvos vyskupų, šį kartą jau tvirtai, pasakyti žodžiai ragina žmones ne tik sąmoningai dalyvauti rinkimuose, bet ir rūpintis, kad valstybėje apskritai nebūtų pažeidžiami krikščioniškosios moralės principai. Šalia vilties būtinai reikia tautai ir tvirtumo, kuris yra priešprieša apatijai.

j.b.