Partizanai: istorija ir dabartis

Į Laisvę 1995 120(157)

    T U R I N Y S

Vedamieji ................................................................ 2

      Vytautas Kubilius, Ar ilgai tvers mūsų nepriklausomybė?

Skaitytojų žodis ......................................................... 5

Laiškai iš Lietuvos apie Lietuvą ......................................... 6

Vytautas Volertas, Nepriklausomybės atkūrimo penkmečiui .................. 9

Česlovas Stankevičius, Demokratija Lietuvoje: keliai ir klystkeliai ..... 18

Bernardas Brazdžionis, Iš „Vaidilos Valiūno" posmų ...................... 30

Juozas Girnius, Brazaitis kaip literatūros mokslininkas ................. 32

Henrikas Kudreikis, Partizaniško likimo tragika ......................... 38

Vincas Seliokas, Nepavykęs politinis debiutas ........................... 43

Paulius Jurkus, Sedos kautynes prisimenant .............................. 52

Vladas Telksnys, Rezistencijos pradžia, privedusi prie „Į laisvę" leidimo 59

Antanas Sabalis, Didžiųjų pasaulio galybių žlugimas ..................... 62

Juozo Lukšos-Daumanto Fondas ............................................ 66

Juozas Kojelis, 27-tosios politinės studijos Los Angeles ................ 68

Kazys Ambrazaitis, Studentiškas idealizmas atnešė nepriklausomybę

      (Pilypo Naručio „Tautos sukilimas 1941" vertinimas) ............... 72

Atsiųsta paminėti ....................................................... 75

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1995 120(157)

IŠ APATIJOS Į ŠVIESIĄ VILTĮ

VEDAMIEJI

Atšventėme šių metų Vasario Šešioliktųjų ir Kovo Vienuoliktąjį— lietuvių tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės šventes. Tai šventės, kurios kiekvienam doram lietuviui, kur jis begyventų, simbolizuoja dvi didžiausias tautos ir valstybės gyvenime vertybes — laisvę ir nepriklausomybę — iškovotas tautos pasiryžėlių krauju, aukomis ir vienybe.

Kiekviena šventė žmogaus gyvenime atneša džiaugsmo, vilties ir naujo ryžto. O mūsų tautos gyvenime— ar šis ryžtas, prasiveržęs 1918, 1941 ir pagaliau 1990 metais, neturėtų ir dabar atnešti vis naujo džiaugsmo, naujos vilties ir nenuilstančio ryžto ateičiai? Bet ar taip yra? Ar Lietuvos žmogus tą džiaugsmą, viltį ir ryžtą jaučia? Bent iš toliau stebint, atrodo, kad tautoje vyrauja kažkokia nepaprastai didelė apatija, kuri žmogaus gyvenimą daro dar sunkesniu, kuri užgesina net ir mažiausios vilties kibirkštėlę. Ir tai yra blogiausia, nes šia žmonių apatija naudojasi buvusieji komunistinės santvarkos ir sistemos darbuotojai, dabartiniai Lietuvos gyvenimo vairuotojai.

Skaityti daugiau: IŠ APATIJOS Į ŠVIESIĄ VILTĮ

AR ILGAI TVERS MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖ?

Pirmoji Lietums Respublikos nepriklausomybė išsilaikė 22 metus. O kiek išsilaikys antroji?

Šis klausimas nėra retorinis degančio Grozno pašvaistėse. Kas gali garantuoti, kad bombos, pervežtos per Lietuvą ir numestos į Čečėnijos sostine, rytoj nekris ant mūsų galvų?

Tomas Venclova, Yale universiteto profesorius, optimistiškai įtikinėja, kad ,,joks tikras pavojus iš užsienio mums jau negresia”. Tačiau Brzezinskis, JAV užsienio politikos ekspertas, apsilankęs Rygoje, buvo kur kas skeptiškesms: Baltijos šalys turėtų išlikti nepriklausomos dar maždaug 10 metų... Kol,,neužšąlančių Baltijos uostų" ilgesys vėl nevirs šliaužiančiomis tankų kolonomis, kaip ir 1940 m. birželyje...

Grįžau iš protesto mitingo Nepriklausomybės aikštėje: vėl žudoma du kartus tremta čečėnų tauta, išdrįsusi žengti paskui Lietuvą laisvės keliu. Mirtinai išblyškęs Aminot Saijevos veidas — jos gimtieji namai gal jau sudaužyti, o artimieji traukia begalinėse pabėgėlių virtinėse į apsnigtus kalnus... Prieš ketverius metus išvengėme panašaus likimo, o kas mūsų laukia po ketverių ar dešimties metų?

Skaityti daugiau: AR ILGAI TVERS MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖ?

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Linkėjimai

Gerbiama redakcija, sveikinu visą jūsų kolektyvą su šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais Metais. Tegul Naujieji atneša jums daug kūrybinės sėkmės, o jūsų leidžiamam žurnalui linkiu ir toliau likti ne mažiau įdomiam ir laisvam. Su pagarba

Egidijus Klumbys,
Kaunas

Skirtingos nuomonės čia ir ten

Išsamiai perskaičiau jūsų žurnalo paskutinįjį numerį. Tikrai sveikintina, kad šio numerio turinį daugiausia užpildė bendradarbiai ir jūsų bendraminčiai iš tėvynės. Jų dalyvavimas tikrai paspalvina visą žurnalo turinį. Ypatingai turiningas ir žavus yra N. Gaškaitės straipsnis.

Šiame numeryje išryškėja ir kai kurie nuomonių skirtingumai su jūsų bendraminčiais Lietuvoje. Savo vedamajame rašote: „Tik plati koalicija vyriausybėje ir plati konsolidacija ateinančiuose rinkimuose gali garantuoti demokratinės valstybės tęstinumą".

O jūsų bendramintis V. Valentinavičius iš Lietuvos teigia: „Didžiosios (partijos) turi apsispręsti, ar pratęsti joms (mažesnėms partijoms) gyvastį, priimant jas į kokią nors koaliciją ar ne" (psl. 46).

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ

Dangaus keršto besišaukiantis kraujas

...Labai džiaugiuosi jūsų žurnalo 119-tuoju numeriu ir jo viršeliu. Kaip reikia, kad kuo daugiau šitokių nuotraukų puoštų jūsų ir mūsų spaudą! Tai gyva, nors ir skaudi, mūsų istorija. Kaip reikia, kad ji nenueitų į pražūtį, kad iš jos kuo daugiau semtųsi tvirtybės ateinančios kartos! Bet, kai tik imi galvoti apie tas ateinančias kartas, taip ir sudiegia širdį, nes matai, kad pagrindai joms dedami labai ir labai abejotini. Vienas mano pažįstamas 3-čio kurso istorijos studentas kartą prasitarė, kad iš viso jo kurso vargu ar esą daugiau negu du ar trys kolegos, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie dabartinės Lietuvos reikalus. Svarbiausia jiems — kavinės, restoranai ir šiaip įvairiausios pramogos. Jis net galvojąs, kad, ko gero, pasikartosią tai, kas buvo po 1940-tųjų. Tik tada į miškus vėliau išėjo šimtai tūkstančių jaunimo, o dabar teišeisiąs gal tik vienas kitas Krašto apsaugos kareivis.

Gaurės partizanų būrys. Trečias iš k.— vadas Gavėnia — ,,Drąsutis‘

Puikus sumanymas perspausdinti Lietuvoje jūsų žurnalą. Tik nežinau, kiek jūs, vakariečiai, galėsit lenktyniauti su mūsų partijos išmuštrintais atstovais. Apskritai, matant, kaip Vakarai yra atsukę nugarą panorusiai išsikovoti laisvę čečėnų tautai, lyg ir norėtųsi, nors ir verkiant, kad tas ,,vyresnysis mūsų brolis" imtųsi žygiuoti ir į Europą, ar net Ameriką. Sakoma, kad neplaktas griekas nepaleidžia. Čečėnų kraujas šaukiasi dangaus keršto ir, reikia manyti, prisišauks. Ne ne, nė kiek negailėsim nei Europos, nei Amerikos, kai ją mindys ubagų gaujos. Dar ir patys su gerais maišais keliautume pasiduoneliauti...

J. — Vilnius
1995, vasaris

Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ

NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO PENKMEČIUI

VYTAUTAS VOLERTAS

Sąmonę atgavus

NEGALIMA IŠ MIRTIES PAKILTI. Bet nemirusieji, tik sunkiai sužalotieji, netekę sąmonės, po sukrėtimų atsigauna. Kai praeina tvirtėjimo metas, jie vėl grįžta į normalią gyvenimo eigą: rūpinasi, varžosi, lenktyniauja ir progresuoja. Tik mirtis nepalieka niekam ir jokių vilčių.

Prieš penkerius metus Lietuvos valstybė atgavo sąmonę. Šiuo laiku, po siaubingo košmaro, ji gydosi. Ateis diena, kai ji šoks į darbą, kai atsidurs Europos demokratijų būry lygi su kitomis. Tiesa, pavojai jai grasina ir šiandien. Blogio imperija, nors aptriušusi, sumišusi ir pakeitusi vardą, iš Lietuvos kaimynystės nepasitraukė. Bet gyvieji visada turėjo budėti. Visada ir visur. Didžiausias pavojus — tautos mirtis. Lietuviai kol kas jos išvengė.

Šiandien aktualiu išlikimo pavyzdžiu yra čečėnai. Neliečiant kokių nors jų savybių ar bruožų, prisimename tik nuostabų gyvastingumą. Savo valstybės niekada neturėję, nuo XVIII a. pabaigos be valstybinės organizacijos kietai priešinosi rusams. Juos 1920 m. galutinai nuveikė bolševikai, o 1944 m. pabaigoje Stalinas visus brutaliai išgabeno į tolimas Rusijos sritis. Grįžo tik dalis. Kiti žuvo. Šiandien, vėl netekę kraujo ir laikinai pralaimėję, visiškai negausūs, yra gyvi ir nesirengia išnykti. Daug vilčių rytdienai kol kas neturi. Bet iš jų ateitis neatimta. Gyvas vargdienis yra galingesnis už mirusį karalių.

Ne visi pavasariai yra patraukliai žali ir užlieti paukščių čiulbesių, bet visi veda prie vasaros derliaus. Tik po Lietuvos atsigavimo 1990 m. kovo mėn. 11 d., nors jau praėjo penkeri metai, pasiilgstame net kuklių žiedų. Įvairiuose tarptautiniuose vertinimuose išsitariama, kad Lietuva, pradėjusi Sovietų Sąjungos byrėjimą, dabar tolokai atsiliko nuo jai skirtų lūkesčių. Tačiau kantrybė yra geriausias ginklas prieš desperaciją: nebūtinai tie lūkesčiai ir šiandieniniai vertinimai yra pagrįsti. Jie neturi mūsų vesti į nusivylimą.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO PENKMEČIUI

DEMOKRATIJA LIETUVOJE: keliai ir klystkeliai

ČESLOVAS STANKEVIČIUS

Paskaita, skaityta LFB Politinių studijų savaitgalyje, 1995 m. sausio 29, Los Angeles.

Praeities paveldas

Galvodamas apie prieštaringą ir kupiną negerovių Lietuvos tikrovę, pirmiausia prieinu prie išvados, kad daugeli dabartinių Lietuvos klystkelių sąlygoja sunkus praeities paveldas. Dalis žmonių tebemąsto ir tebeveikia pagal praeities patyrimą. Atgimimo metu į laisvą Lietuvą vieni atėjo savo tiesiu keliu, kiti — tarp jų miniu ir save — iš savo sovietmečio klystkelių. Pastariesiems reikėjo asmeniškai apsispręsti, nusibrėžti kitokio gyvenimo gaires. Reikėjo pripažinti bent moralinę asmeninę atsakomybę už praeities klystkelius, pripažinti atsakomybę, įpareigojančią dabarčiai ir ateičiai.

Perkainoti savo klaidingą gyvenimą turbūt niekam nėra lengva. Lengviau praeities blogi pateisinti tam tikromis to meto sąlygomis bei aplinkybėmis, arba nors ir tuo, kad greta blogų padaryta nemažai ir gerų darbų. Tada susipainioja sąvokos, ir kolaboravimas tampa jau tik tam tikra tyliosios rezistencijos forma.

Turbūt moralinės atsakomybės baimė, baimė prarasti savo buvusį reikšmingumą, politinę bei socialinę padėtį 1989 m. paskatino SSKP vadovybę ir dali jos narių išsaugoti šią struktūrą, ją išteisinti ir pritaikyti veikti naujomis sąlygomis. Dabar jau akivaizdu, kad tai buvo naujas savanaudiškas kolektyvinis žingsnis, pridaręs naujos žalos Lietuvai. Nepriklausomybės atkūrimas šiam politiniam sambūriui tebuvo tik nepriimtinas asmenų valdžioje pasikeitimas. Jie vadina tai „istorine klaida". Partija, kuri save laikė istorine politine jėga, turėjo šią „klaidą" kuo greičiau ištaisyti.

Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA LIETUVOJE: keliai ir klystkeliai

Bernardas Brazdžionis, Iš „Vaidilos Valiūno" posmų

BERNARDAS BRAZDŽIONIS

Iš naujų „Vaidilos Valiūno" posmų

PRO NAKTĮ PRAĖJUSIEMS

Tąnakt į žiojėjančią duobę,
Lyg lapą sudžiūvusį, trapų,
Gyvenimo viltį nudobę,
Palaidojo rankos satrapų.

Tą vasarą sunkią, it grėsmę,
Tą rudenį rūstų, tą gruodį,
Nutildė ir maldą ir giesmę,
Negyjančią žaizdą praskrodę.

Gyvenome ir negyvenom,
Lyg būtį ir buitį praradę,
Vien kraujas, tekėdamas venom
Dar kėlė katarsį bežadį.

Pavargusiam laikrodžiui tiksint,
Jo balsą kartojome kimų:
,,Išliksim— išliksim — išliksim,
Praėję metus pasmerkimų

,, Gyvensim— gyvensim — gyvensim",—
Teisme ir po teismo kartojom,—
Pro naktį praėję, pro tamsią,—
Žingsnius pasišvietę rytojum.

Skaityti daugiau: Bernardas Brazdžionis, Iš „Vaidilos Valiūno" posmų

BRAZAITIS kaip literatūros mokslininkas

Nuotr. Vytauto Maželio

Truputi daugiau negu prieš dvidešimt metų, 1974-tųjų lapkričio 28 dietų, mirė Juozas Brazaitis — mokslininkas, visuomenininkas, politikas, žumalistas. Apie Brazaitį kaip literatūros mokslininką ir kaip žmogų čia kalba dr. Juozas Girnius, kurio netekimą pergyvenome pernai, 1994 rugsėjo 13 d. Tad šiuo dr. Juozo Girniaus straipsniu turime progą prisiminti abu lietuviškajai kultūrai nepaprastai daug nusipelniusius asmenis. Dr. Girniaus mintys apie Brazaitį yra parinktos iš jo paskaitos, skaitytos X-tajame Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime, įvykusiame 1976 metais Detroite, kaip tik tuo laiku minint Brazaičio mirties antrąsias metines. Paskaita ištisai buvo išspausdinta LKMA ,,Suvažiavimo darbų" X tome.

DR. JUOZAS GIRNIUS

Mokslinio darbo dešimtmetis. —Mokslinį darbą Juozas Brazaitis iš tiesų dirbo neilgą laiką — vos dešimti metų, vienaip ar antraip skaičiuojant. Universitete dirbo nuo 1933 m. iki 1944 m. (iš pradžių vyr. asistentu, vėliau neetatiniu lektoriumi, nuo 1941 m. rudens profesoriumi) su pertrauka pirmuoju bolševikmečiu. Tačiau galbūt tiksliau skaičiuoti ne universitete dėstymo metus, bet faktini mokslinio reiškimosi laiką. Ir šiuo matu susidaro taip pat dešimt metų: pirmą žurnalini straipsni paskelbė 1930 m. rudeni, paskutinį — 1940 m. pavasari (Faustas Kirša, žr. Židinys, 1940 m. 5-6 nr., 600-608 psl.). Okupacijų metais išspausdino tik vieną studijini straipsnį iš tuo metu rašytos Maironio monografijos. Egzilyje Brazaitis nebeturėjo sąlygų moksliniam darbui: „Vokietijoje buvo jsitraukęs į Vliko veiklą (1945-1951), o Amerikoje ligi pat mirties dirbo Darbininko redakcijoje (1952-1974). O koks žmogų alinantis darbas išeivinės spaudos redakcijose, iš šalies negalima nė įsivaizduoti.

2-joje Europos lietuviškų studijų savaitėje, Schondorf'e, 1955 m. Iš k.: Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Juozas Brazaitis ir Jonas Grinius.

Skaityti daugiau: BRAZAITIS kaip literatūros mokslininkas

PARTIZANIŠKO LIKIMO TRAGIKA

Gretimame psl. — Kęstučio apygardos partizanai raporto metu.

HENRIKAS KUDREIKIS

Nors Lietuvos ar užsienio lietuvių spaudoje dokumentinės medžiagos apie Lietuvos partizanų kovas pokario metais labai maža, o oficialūs archyvai taip pat sunkiai prieinami, tačiau iš naujos partizaninėmis temomis parašytos literatūros ir iš užmegztų asmeninių ryšių su buvusiais partizanais galima susidaryti apytikrį jų kovos ir jų likimo tragikos vaizdą. Šis tragiškas lietuvių partizanų veiklos vaizdas dar labiau išryškėja lyginant jį su bolševikinių teroristų (save, žinoma, vadinusių raudonaisiais partizanais) veikla 1941-1944 metais, pasireiškusia labiausiai Vilniaus krašte.

Kovai su tais bolševikiniais teroristais iš Rytų fronto buvo atkeltas 2-rojo savisaugos Lietuvos kariuomenės bataliono kavalerijos eskadronas ir taip pat 253-čias savisaugos naujokų batalionas, sudarytas iš vokiečių sugaudytų jaunų vyrų. Tarnavusių šiuose batalionuose vyrų parodymais čia ir naudojuosi. Abu tie batalionai pradžioje turėjo didelių nuostolių, bet vėliau, įgudę antipartizaninėse kovose, sunaikino dideles bolševikų grupuotes. Pagal raudonųjų atsiminimus, jie 2-rojo Lietuvos kariuomenės bataliono bijoję kaip ugnies. Net ir Armija Krajova buvo atsiuntusi raštą, jog jie vengs kovos su smetoniniais kariais, ir savo žodį išlaikė.

Pažvelkime dabar į karo metų raudonųjų teroristų ir pokario lietuvių partizanų kovos tikslų, personalo, vadovybės ir veiklos skirtumus.

Skaityti daugiau: PARTIZANIŠKO LIKIMO TRAGIKA

NEPAVYKĘS POLITINIS DEBIUTAS

Tai prasidėjo prieš penkiasdešimt penkerius metus... Prasidėjo,,aklos ir svetimų durtuvų palaikomos jėgos gadynė, prieš kurią turėjo nutilti ir tiesa, ir bet kokia teisė". Apie tos gadynės pačias pirmąsias dienas— 1940-tųjų liepos mėnesį— rašo Vincas Seliokas, inžinierius, laisvės kovotojas, rezistentas, Sibiro kalinys ir tremtinys.

VINCAS SELIOKAS

VINCAS SELIOKAS, gimęs 1904 m. Gudelių-Padvarių km., Vilkaviškio apskrityje, mokėsi Vilkaviškyje, Kauno aukšt. technikos mokykloje, vėliau VDU Kaune gavo inžinieriaus diplomą. Veikė šaulių, ateitininkų, pavasarininkų organizacijose, pogrindyje — Lietuvių fronte, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdyje. Nuo 1944 m. keletą kartų bolševikų suimtas, tardytas, pagaliau 1947 m. nuteistas 25-riems metams ir ištremtas į Intos arktine stovyklą, iš kurios 1965 m. paleistas, bet be leidimo grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Daugpilyje. Šiuo metu gyvena Panevėžyje.

ŠIANDIEN, eidamas Marijampolės Vytauto gatve, prie Subockio batų parduotuvės sutikau paštininkę, kuris atidavė man tos dienos korespondenciją. Beeidamas tuoj pradėjau skaityti tuo laiku įdomiausią dienraštį „XX amžių". Mano dėmėsi patraukė dviejų pranešimų antraštės: pirmoji, kad rytoj (VII.9) pradedami siūlyti kandidatai į Liaudies seimą, ir antra, kad naujoji vyriausybė „XX amžiaus" redaktorium patvirtino prof. Steponą Kolupailą. Perskaitęs pastarąjį pranešimą, pradėjau samprotauti, kad gal dar ne viskas taip blogai, kaip pirmosiomis dienomis atrodė. Jei, nors ir su Maskvos pagalba ir palaiminimu, sudarytoji vyriausybė dar leidžia toki įtakingą dienrašti, ir, tuo labiau, jei tą dienrašti patiki redaguoti prof. Kolupailai, tai gal dar ne viskas prarasta? Gal dar turėsime bent kiek ir laisvės, ir demokratijos?

Kęstučio apygardos partizanai: pirmasiš k.— nežinomas, toliau ,,Sauleika" ir ,.Valstietis".

Tuoj kilo mintis — ar nepabandyti aktyviai dalyvauti rinkimuose ir per juos reikšti tautos valią? Žinoma, reikėtų pirma pasitarti su žmonėmis, turinčiais politinio darbo patirti. Bet jie arba jau „izoliuoti", arba tyli, bijodami būti sutriuškinti, netekę vilties bent kiek paveikti įvykių eigą.

O man, kaip „šimtaprocentiniam proletarui", gal ir neprimes klasinių interesų gynimo kaltinimo? O ir Komunistų partijai, kuri tada teturėjo tik apie 1500 narių, vienai užgrobti valdžią, nebojant tautos valios, gal bus nepatogu, nes tada ir aklam būtų aišku, kad ji ne tautos valia, o tik rusų tankais pasitiki.

Skaityti daugiau: NEPAVYKĘS POLITINIS DEBIUTAS

SEDOS KAUTYNES PRISIMENANT

PAULIUS JURKUS

Kartą viename pokalbyje buvo prisimintos Sedos kautynės. Vienas pokalbio dalyvių nustebo:

— Kaip tai? Kokios tos kautynės?

Svečias nebuvo girdėjęs, kad 1944 m. spalio 7 prie Sedos vyko svarbios kautynės. Ten su sovietine armija kovėsi Tėvynės apsaugos rinktinė ir patyrė didelių nuostolių. Sedos kapinių kalnelyje sugulė per šimtą narsiausių brolių sakalėlių, kurių nei tinkamai palaidoti, nei apraudoti nebuvo kada. Buvo rūsčios dienos tėvynei Lietuvai, kai svetimieji įnirtę trypė jos šventą žemę.

Kautynės buvo. Nebebuvo jau Lietuvos valstybės, jos kariuomenės, bet štai suėjo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kariai, savanoriai net iš nepriklausomybės kovų ir moksleiviai gimnazistai, palikę knygas kitoms laimingesnėms kartoms. Jie, susitelkę į batalionus, parodė pasauliui, kaip lietuvių tauta moka ginti savo laisvę, kaip dėl jos aukojasi.

Po Stalingrado pralaimėjimo vokiečių kariuomenė traukėsi iš Sovietų Sąjungos plotų. Jau 1944 m. pavasarį Lietuvoje girdėjosi tolimos artilerijos dundėjimas. Kasdien jis artėjo. Artėjo ir „išvadavimas". Pavergtoms, Sovietų Sąjungos prievarta įjungtoms tautoms, tai nešė naują okupaciją, kurią sovietų propaganda vadino išvadavimu. Banga po bangos Raudonoji armija griuvo į Lietuvą. Žmonės suprato, ką tai reiškia, žinojo, kaip reikės elgtis. Reikės nuslėpti bet kokį pasipriešinimą prieš sugrįžtančią okupaciją, nes kitaip NKVD suseks ir sunaikins.

Skaityti daugiau: SEDOS KAUTYNES PRISIMENANT

REZISTENCIJOS PRADŽIA, privedusi prie „Į laisvę" leidimo

VLADAS TELKSNYS

Kaip žinome, šiais metais švenčiame laikraščio „Į laisvę" 50-ties metų sukaktį. Jos pasirodymas yra labai susietas su kitais anų — okupacinių metų įvykiais Lietuvoje. Turime prisiminti pradinę resistencinę veiklą, iššaukusią laikraščio ,,Į laisvę” leidimą.

Nežinomi Kęstučio apygardos partizanai 1947 m.

Jau pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu reikėjo grumtis, sukilti prieš žiaurias represijas, melagingą propagandą, šmeižtą ir niekinimą Lietuvos nepriklausomybės ir jos iškilių asmenybių. Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais, jų pagalbininkais — tais, kurie net nesusimąstę skundė, kišo lietuvius į kalėjimus ir net po velėna. Reikėjo visuomenę teisingai informuoti apie politinę padėtį Lietuvoje ir vandališkus Rytų atėjūno veiksmus prieš dorus žmones.

Tuomet neteko ilgai filosofuoti, gyventi kažkokiomis iliuzijomis, šviesia ateities perspektyva. Turėjome realų priešą prieš kurį turėjome veikti tokiu ginklu, kuris prieinamas visiems Lietuvos žmonėms. Tas pirmasis iššautas ginklas tai ir buvo spauda.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PRADŽIA, privedusi prie „Į laisvę" leidimo

DIDŽIŲJŲ PASAULIO GALYBIŲ ŽLUGIMAS

ANTANAS SABALIS

Prieš pat prasidedant Sovietinės imperijos braškėjimui, 1987 metais New Yorke pasirodė studija — knyga apie didžiąsias pasaulio galybes — (Paul Kennedy, The Rise and Fall of the Great Powers, Random House,770 psl.). Pasaulinės politikos stebėtojams ji tapo įdomiu studijų ir diskusijų objektu. Dabar, dulkėms nusėdus, galima vėl į ją žvilgtelėti ir pagalvoti, ką visa tai reiškia. Knygos autorius yra anglų istorijos profesorius Paul Kennedy, svečio teisėmis dėstęs istoriją Yale universitete ir parašęs studiją apie pasaulio imperijas nuo 1500 metų iki dabar. Didžiausias jo dėmesys sutelktas į Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Anglijos galybių išaugimą ir sunykimą, o taip pat į Rusijos, Vokietijos, JAV ir Europos Bendruomenės augimą bei žvilgsnį į sekantį šimtmetį.

Pagrindinės šios jo studijos idėja yra ta, kad valstybėms tapti pasaulio galybėmis padeda jų ekonominė gerovė, kuri tuomet įgalina išvystyti jų karinį galingumą. Ekonominė gerovė reikalauja žaliavų tiekimo, dažniausiai iš kitos pasaulio dalies, tad šis žaliavų tiekimas turi būti apsaugotas. Taip pat turi būti apsaugoti ir žaliavų tiekimo keliai. Si apsauga ilgainiui reikalauja vis didėjančių karinių išlaidų, kurios pagaliau veda į imperijos bankrotą. Jeigu tuo pat metu didžioji galybė, turinti apsaugoti savo žaliavas ir rinkas, įsivelia dėl savo interesų į karą ar net kelis karus, — labai dažnai po to nebeatsigauna ir praranda savo pirmaujančią rolę.

Skaityti daugiau: DIDŽIŲJŲ PASAULIO GALYBIŲ ŽLUGIMAS

JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO FONDAS

Lietuvos partizanų prisiminimui 1994 metų pabaigoje buvo įsteigtas Juozo Lukšos-Daumanto vardo fondas, veikiantis Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti rėmuose. Jo specialūs tikslai yra: finansiškai remti Juozo Lukšos žuvimo vietoje pastatyto paminklinio kryžiaus priežiūrą bei išlaikymą, o taip pat ir eventualų kitų partizanų kapų tvarkymą: parūpinti stipendijas Juozo Lukšos vardo gimnazijos Garliavoje abiturientams, norintiems siekti aukštojo mokslo ir dirbti Lietuvos naudai; skleisti rezistencine mintį Lietuvos mokyklose ir apskritai jaunimo tarpe.

N. Bražėnaitė-Lukšienė 1994 vasarą aplankė Lukšos-Daumanto vardo gimnaziją Garliavoje. Nuotraukoje gimnazijos mokytojai. Antra iš k. — Valė Urbelienė, iniciatorė pavadinti šią mokyklą Daumanto vardu, iridury— N. Bražėnaitė, Antanas Lukša su žmona. Užpakaly prie paminklo — gimnazijos dir. Vidmantas Vitkauskas.

Lietuvoje jau sudarytas trijų asmenų administracinis komitetas (Jonas Kairevičius, Antanas Lukša, Vidmantas Vitkauskas), kurio projektus bei sąmatas tvirtins Į laisvę fondas kartu su šios programos ir šio Juozo Lukšos-Daumanto fondo iniciatore dr. Nijole Bražėnaite.

Aukos šiam fondui gali būti individualios, grupinės (surinktos įvairiomis progomis), palikimai ir kt. Čekius išrašyti Center for Lithuanian Studies, Inc. vardu ir siųsti iždininko adresu: Kostas Dočkus, 1901 So. 49th Ct„ Cicero, IL 60650. Aukos gali būti nurašomos nuo JAV federalinių pajamų mokesčių. Siunčiant čekius prašome aiškiai nurodyti, kad auka skiriama Juozo Lukšos-Daumanto fondui.

Skaityti daugiau: JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO FONDAS

27-SIOS POLITINĖS STUDIJOS LOS ANGELES

JUOZAS KOJELIS

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Los Angeles LF bičiuliai politinių studijų savaitgalių tradicijos nenutraukė. Kaip anksčiau, taip ir dabar bičiulių rūpesčių kompaso plunksnelė teberodo į Lietuvą, nors vis gausėja balsų, kad pagrindinį dėmesį reikia iš Lietuvos perkelti į išeiviją. Skirtumas tik toks, kad anksčiau Lietuvos ir su ja susijusias išeivijos problemas svarstė patys išeiviai, dabar į svarstymus kviečiami ir politiniai veikėjai iš Lietuvos, šiais metais buvo pakviestas ambasadorius Česlovas Stankevičius, vienas iš pajėgiausių Lietuvos diplomatų, 1990-92 Landsbergio vyriausybėje buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas ir derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos vadovas su nepaprasto ambasadoriaus titulu. Jo diplomatinės strategijos dėka Jelcinas Rusijos vardu 1991.VII.29 pasirašė su Lietuva pagrindinę valstybinę sutartį, pripažindamas Raudonosios armijos neteisėtą Lietuvoje buvimą. Tuo būdu Lietuva išlaikė teisę į reparacijų reikalavimą. Gaila, Latvija ir Estija pasirašė politiškai nuostolingas sutartis.

27-tojo politinių studijų savaitgalio organizatoriai ir atlikėjai. Iš k. sėdi: V. Gedgaudienė, A. Nelsienė, S. Šakienė, Č. Stankevičius, G. Plukienė, D. Polikaitienė, Stovi: A. Pečiulis, A. Markevičius, J. Pupius, J. Kojelis, K. Šakys, Z. Viskanta, Z. Brinkis, V. Vidugiris, Ig. Medžiukas, A. Polikaitis, E. Arbas, A. Raulinaitis ir G. Leškys.

LDDP vyriausybė 1993 pradžioje Stankevičių atleido iš delegacijos pirmininko, palikdama ambasadoriaus titulą ir delegacijos patarėjo pareigas, o 1994.1.1 iš užsienio reikalų ministerijos tarnybos visai atleido. Netrukus Česlovas Stankevičius tapo Krikščionių demokratų frakcijos seime patarėjas.

Praėjusiais metais Č. Stankevičius laimėjo NATO paskelbtą konkursą parašyti studiją Baltijos valstybių saugumo klausimu. NATO šios studijos paruošimą finansuoja.

Politinių studijų programoje Č. Stankevičius dalyvavo su referatu ,,Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje" ir pagrindine paskaita,._r Demokratija Lietuvoje: keliai ir kryžkeliai". (ši paskaita ištisai spausdinama šiame numeryje.)

Skaityti daugiau: 27-SIOS POLITINĖS STUDIJOS LOS ANGELES

STUDENTIŠKAS IDEALIZMAS ATNEŠĖ NEPRIKLAUSOMYBĘ

Knygos apie 1941 sukilimą vertinimas

Pilypas Narutis, TAUTOS SUKILIMAS 1941. Pirmoji dalis „Be šūvio". 404 psl. knyga, išleista 1994 m. paties autoriaus. Viršelis dail. Ados Sutkuvienės.

1944 m. rudenį pasirodė ilgai laukta knyga apie sukilimą: Pilypo Naručio „Tautos sukilimas 1941". Šio sukilimo tema yra išleista tik keletas veikalų. Iš jų paminėtini — Budreckio apžvalginė studija anglų kalba ir Škirpos prisiminimai su dokumentuotu žvilgsniu iš užsienio. Šiuo metu spaudai yra paruošta Damušio prisiminimų gerai dokumentuota studija anglų kalba. Periodinėje spaudoje buvo paskelbta ir daugiau sukilimo dalyvių trumpesnių prisiminimų.

Pilypo-Žukausko-Naručio knyga yra svarbus indėlis istorikams ir lietuvių visuomenei. Šį veikalą reiktų laikyti grynai autoriaus prisiminimų knyga. Jis vaizdžiai joje perduoda to meto nuotaikas ir situaciją organizuojant ir pačiam dalyvaujant sukilime, komentuojant ir dokumentuojant kai kuriomis nuotraukomis. Tai paties vieno autoriaus originalus darbas. Stebėtina, kad po ilgos metų naštos, po kacetų pergyvenimų, po pokarinio sveikatos sušlubavimo autorius pateikia daug anksčiau neskelbtų istorinių faktų.

Skaityti daugiau: STUDENTIŠKAS IDEALIZMAS ATNEŠĖ NEPRIKLAUSOMYBĘ

ATSIUSTA PAMINĖTI

Julija Švabaitė, ŽIEMOS ERŠKĖTIS, eilėraščiai. Tai septintoji autorės knyga. Joje lyg iš dienoraščio puslapių iškyla praeities prisiminimų posmai — švelnūs ir lyriški, nors liestų ir pačias liūdniausias poetės sielos gelmes. Tai poezija, kuri suramina ir duoda vilties. Išleido 1994 m. Lietuviškos knygos klubas Čikagoje. 86 psl. ¡vadas J. Kelero, viršelis ir nuotraukos A. ir M. Černiauskų.

JonasMikelinskas, NORS NEŠVIETĖ LAIMĖJIMO VILTIS, romanas, laimėjęs pirmąją JLF rezistencinio romano konkurso premiją. J. Mikelinskas, Lietuvoje plačiai žinomas daugelio romanų autorius, knygoje vaizduoja lietuviškosios studentijos ir partizanų gyvenimą sovietų okupacijos metu, išryškindamas poeto Broniaus Krivicko asmenį. Knyga 248 psl., išleido Į Laisvę fondas 1994, išspausdino Morkūno ir Ko. spaustuvė Kaune. Amerikoje knygą platina Į laisvę fondas.

Stanislovas Buchaveckas, ŠALČIOS ŽEME. Istorinis bei geografinis leidinys apie Šalčininkų rajoną, atspindintis apskritai Rytų Lietuvos praeitį ir dabartį. 288 psl. Išleido „Minties" leidykla Vilniuje 1992 m.

Pilypas Narutis, TAUTOS SUKILIMAS 1941, pirmoji dalis „Be šūvio". Šiame 404 psl. tome autorius pasakoja savo jaunystės dienų fragmentus studentiško gyvenimo fone VDU-tete, plačiai informuoja apie studentų korporacijas, jų įnašą besiruošiant rezistencijai ir sukilimui. Būdamas vienas iš 1941 sukilimo organizatorių, autorius smulkiai atskleidžia to sukilimo eigą. Knyga įdomi, skaitoma lengvai, daug iliustracijų. Vienas priekaištas — nepateisinamai daug gramatikos ir korektūros klaidų. Knyga paties autoriaus išleista 1994 m. Viršelis dail. A. Sutkuvienės.

Skaityti daugiau: ATSIUSTA PAMINĖTI

1994 METŲ „Į LAISVĘ" RĖMĖJAI

1994 METŲ „Į LAISVĘ" RĖMĖJAI

Dr. K. Ambrazaitis, B. Baleišytė, K. Bružas, dr. J. P. Kazickas, dr. P. Kisielius, J. Kojelis, prel. J. Kučingis, dr. V. Majauskas, V. Maželis, J. Mikonis, V. K. Naudžius, E. Pakulienė, B. Paulienė, A. Raulinaitis, V. Sinkus, A. K. Šmulkštienė, dr. R. Šomkaitė, V. Vidugiris, V. Volertas, dr. P. Žemaitis, LFB Čikagos skyrius.

GARBĖS PRENUMERATORIAI

V. Akelaitis, R. T. Alins kas, J. Ambrizas, E. Arbas, M. Bajorinienė, A. Balsys, dr. A. Baltrukėnas, K. Baltrukonis , Br. Barisas, V. Barisas, Br. Bernotas, J. Bežys, A. Bražėnas, dr. N. Bražėnaitė, dr. Z. Brinkis, K. Čepienė, dr. S. Čepas, dr. A. L. Čepulis, M. Čyvas, V. Čyvas, dr. A. Damušis, J. Damušis, K. F. Dočkus, A. V. Dundzila, St. Džiugas, I. Eitmanienė, J. Gelumbauskas, J. Girnius, dr. A. B. Gleveckas, F. Ignaitienė, P. Kaufmanas, R. Kaunienė, V. Kazlauskas, M. Kevalaitis, kun. M. Kirkilas, 

Skaityti daugiau: 1994 METŲ „Į LAISVĘ" RĖMĖJAI