ŠALTASIS KARAS DAR NEPASIBAIGĖ

Čia išspausdintos Liūdos Rugienienės, aktyvios J.A.V. Lietuvių Bendruomenės veikėjos, mintys yra paimtos iš jos paskaitos Dainavoje šią vasarą įvykusios 38-tosios Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitės metu.

LIŪDA RUGIENIENĖ

Mūsų lietuviškosios išeivijos visuomenė šiandien verda emocijomis kaip kaitinamas puode vanduo dėl įvairiausių negerovių Lietuvoje, o ir čia pat — išeivijoje. Kartais atrodo, kad tos emocijos yra dilginamos net sąmoningai, kad, užsiėmę savitarpio ginčais, nematytume, kas iš tiesų darosi, neskirtume didesnio dėmesio dabartiniam Rusijos elgesiui buvusių Sovietų Sąjungos kraštų atžvilgiu. Neretai ir Lietuvių Bendruomenei yra siūloma nebesirūpinti politiniais reikalais, o užsiimti vien švietimu bei labdara.

O vis dėlto rūpintis politiniais reikalais yra būtina. Rusija vėl nori atkurti savo buvusią imperiją. Apie tai jau pernai rudenį, Mokslo ir kūrybos simpoziumo Lemonte 0AV) metu, kalbėjo Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos vadas Vytautas Landsbergis. Išklausėme jo mintis su giliu dėmesiu, tačiau jos mūsų visuomenėje, atrodo, neįstrigo. Nesigirdi daugiau šia tema diskusijų, paskaitų, spaudoje nesimato straipsnių, vedamųjų, nors pirmuose laikraščių puslapiuose pasirodančios trumpos žinutės iš Lietuvos apie tai informuoja ir perspėja, kad budėti reikia.

Tuo klausimu išsamus straipsnis buvo išspausdintas šios vasaros The Washington Quarterly žurnale. Straipsnis rašytas Bruce D. Porter ir Carol R. Saivetz. Porter yra politinių mokslų profesorius Brigham Young universitete ir Harwardo universiteto tarptautinių studijų centro narys. Saivetz yra narys Harvardo universiteto Rusijos tyrimo centre. Straipsnio pavadinimas — „Buvusioji ir ateities imperija: Rusija ir artimasis užsienis". Jame rašoma, kad, nors Rusija atsiskyrusiems nuo jos kraštams ir pripažino nepriklausomybę, ji vistiek žiūri į juos kaip į savo teritorijas, valdytas nuo pat septyniolikto šimtmečio. Dėl to rusai tų kraštų ir nevadina užsieniu, bet artimuoju užsieniu. Kur tik buvo galima, jie neatsisakė kontrolės, greit suformavo Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (N.V.S.). Pastarieji pora metų parodė, kad nei nepriklausomybės paskelbimai, nei naujos tarptautinės galimybės negali atmegzti tų asmeniškų, ekonominių, politinių, kultūrinių ir kraštų apsaugos ryšių, kuriais buvusieji Sovietų Sąjungos kraštai buvo surišti su Rusija. Paul Goble, JAV specialistas Sovietijos tautybių reikaluose, apibūdino NVS kaip didžiausią pasaulyje fygos lapą, kuris su laiku turėsiąs nuvysti, tačiau tas lapas nei vysta, nei mažėja, o darosi vis didesnis. 1993 metais Rusija pradėjo daryti politinius, ekonominius ir karinius spaudimus artimajam užsieniui ir aiškiai pabrėžė, kad ji bus aktyvi jėga buvusiose respublikose ir ten laikys savo kariuomenę. Ji pradėjo tada įvairiausiais būdais manipuliuoti alyva ir dujomis, skolų palengvinimu, pinigų kontroliavimu, grasinimais laikyti kariuomenę Baltijos kraštuose ir t.t. Labiausiai rūpestį keliantis Rusijos elgesys yra Kaukaze, Centrinėj Azijoj ir Moldovoj. Deja, į tai tarptautinė bendruomenė nereagavo, nors aiškiai buvo prasižengta Jungtinių Tautų tarptautinėms taisyklėms.

Rusija ne tik paskelbė savo nepriklausomybę, bet tuo pačiu prisistatė pasauliui kaip Sovietų Sąjungos paveldėtoja, taigi, viskas, kas tik priklausė Sovietų Sąjungai, dabar automatiškai priklauso jai. Tik įsiskolinimą Vakarams ji bandė proporcingai paskirstyti visoms penkiolikai respublikų. Rusija pasiliko vyriausia atominių ginklų kontroliere, ypač po to, kai buvo pasirašyta sutartis su Ukraina ir JAV. Ji taip pat pasiliko teisę laikyti kariuomene buvusiose respublikose (išskyrus šiuo metu Baltijos valstybėse). Tuo ji laiko save taikos prižiūrėtoja buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose. Tačiau Porter ir Saivetz savo straipsnyje klausia: ar Maskva tikrai nori palaikyti taiką, ar jos kariuomenės įvedimai yra tik laikinas reiškinys? Jie abu tuo abejoja, todėl ir straipsnio išvadose siūlo Vakarams remti ne vien tik Rusiją, bet ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Užuot ignoravę naujas Rusijos išdaigas, Vakarai turėtų aiškiai pasakyti, kad Maskvos santykiai su Vakarais priklausys nuo to, kaip Maskva elgsis su artimuoju užsieniu.

Įdomiai Baltijos valstybes ir jų santykius su Rusija interpretuoja Rusijos Dūmos (seimo) deputatas Vladimiras Lisenka. Jo mintys cituojamos iš straipsnio „Tarp Pekino ir Prahos" (Atgimimas, balandžio 27). „Beveik visos buvusios Sąjungos respublikos pasiskelbė tautinėmis valstybėmis, pareiškė kuriančios rinkos ekonomiką ir žvelgiančios į Vakarus. Žygiuoti į rinką ir gauti pagalbą iš Vakarų kol kas nelabai sekasi. Tačiau daugelis jų kuria tautines valstybes. Tik Rusijos federacija išliko demokratiška ir nesigriebė tautinės kortos, ir tai išgelbėjo buvusios TSRS teritoriją nuo jugoslaviško visų karo su visais". Apie Baltijos kraštus Lisenka sako, kad čia tautinės valstybės idėja yra pati ryškiausia, teisiškai įforminta ir beveik realizuota. Vakarų artumas, gana vėlyvas įsijungimas į TSRS, nedidelės teritorijos, aukštesnis gyvenimo lygis nei kitose buvusiose TSRS teritorijose (pastebėkite: įsijungimas, ne įjungimas, teritorijos, ne respublikos) — visi tie veiksniai įgalino Pabaltijį pertvarkyti politiką ir ekonomiką revoliuciniu monoetniniu Rytų Europos šalių stiliumi. Tačiau politikos švytuoklės čia iš kraštutinio dešiniojo taško (radikaliųjų nacionalistų valdžia Latvijoje ir Estijoje) ėmė krypti į centrą ir kairę (kaip Lietuvoje, kai valdžią paėmė socialdemokratai). Todėl labai tikėtina, jog susilpnės vietinis nacionalizmas, gerės etninių rusų padėtis, stiprės nepriklausomų Baltijos šalių saitai su Rusija...

Dabar pasižiūrėkime kokių nuomonių apie Rusiją galima pastebėti Lietuvoje. Tame pačiame Atgimimo numeryje yra Romualdo Ozolo pasikalbėjimas su buvusiu Krašto apsaugos ministru Audrium Butkevičium. Pasikalbėjimui duota antraštė: „Nusikaltimas buvo, kad išvesdinti svetimieji ir apginkluoti savieji". Jis įdomus tuo, kad jame aiškiai pademonstruojama, kokias pinkles mums pina rusai. Kaip žinote, Audrius Butkevičius buvo apkaltintas, kad iš kariuomenę išvedančių rusų pirko ginklus Lietuvos kariams ir iš to esą įgijęs sau asmeniškos naudos. Nenagrinėjant to kaltinimo, būtina atkreipti dėmesį į vieną Butkevičiaus pastabą, kurioje jis tvirtina, jog Lietuvoje yra labai nuosekliai naikinama tai, ką galima pavadinti visuomenės gynybine nuostata. Yra keliama mintis, kad bet koks pasipriešinimas esąs beprasmiškas. Skleidžiama nuomonė, kad visos Lietuvos gynybinės struktūros esančios nepatikimos arba parsidavusios, kad net visi valstybės vadovai esą koruptuoti. Taigi, nėra skirtumo kokia valdžia — sava, ar svetima. Ir dar vienas dalykas — įvairiausiais būdais bandoma susidoroti su žmonėmis, kurie krizės metu bandytų nesivadovauti primestu scenarijumi, o nepalankiai situacijai pakeisti galėtų panaudoti savo ryšius Rytuose ir Vakaruose.

Dar didesnis Lietuvai pavojus yra karinio tranzito į Karaliaučiaus sritį sutartis su Rusija. LDDP aiškina, kad tai yra tik esamos padėties juridinis įforminimas, turintis Lietuvą išvesti į normalesnius santykius su Rusija. Tačiau tuo klausimu yra ir kitokių pasisakymų.

Česlovas Stankevičius: Svarbu išsiaiškinti giliuosius veiksmus, kas yra vaizduojama ir kas vyksta. Rusija stengiasi prasiveržti per Lietuvą į Karaliaučiaus kraštą, pirmiausia atkurdama savo karines arterijas. Mes turime žinių, kad Rusija sieks karinių pervežimų ir per Latvijos, o aš manau, ir per Estijos teritorijas. Taigi siekiama, kad funkcionuotų atkurta Rusijos karinė erdvė.

Romualdas Ozolas: Dabar ryškėja, kad Rusija apsisprendžia Baltijos valstybes perimti ir fiziškai. Taigi Rusija atgaivina savo imperinę politiką galutinai.

Algirdas Saudargas: Istoriškai Rusija laikosi geopolitinio tikslo — būti nuo jūrų iki jūrų. Tiek prie Juodosios, tiek prie Baltijos ji stengiasi užvaldyti visą krantą.

Vilėnas Vadapalas: Karinis tranzitas nėra vien transporto klausimas. Paprastai karinio tranzito teisė vienos šalies suteikiama kitai, jei jos abi yra vienoje karinėje sąjungoje ar bloke, arba palaiko glaudų karinį bendradarbiavimą... Valstybių praktikoje neteko pastebėti atvejų, kad karinis tranzitas būtų leidžiamas per valstybę, nesančią sąjungos nare.

Mūsų išeivijoje nuomonė dėl Rusijos karinio tranzito per Lietuvą nėra suformuota. Kai buvo skatinama mūsų veikėjus pasirašyti po Vytauto Landsbergio organizuojamu atsišaukimu tuo reikalu, atsirado ir keistų atsisakymų: esą tai būtų kišimasis į kitos valstybės reikalus, beprotybė tokį atsišaukimą organizuoti, juk ta sutartis naudinga Lietuvos ekonomikai, ir t.t. Šitokių ir panašių pasisakymų pasigirdo ne iš eilinių žmonių, bet iš tų, kurie save laiko politologais. Visa tai rodo, kad į Lietuvos ir apskritai į Baltijos valstybių santykius su Rusija kreiptinas rimtas dėmesys. Šaltasis karas dar nepasibaigė, nors Vakarai tai nuolatos kartoja ir bando mus, o gal ir save, tuo įtikinti, nes nuo įtampos su Rusija visi jau yra pavargę. Daug parankiau galvoti: sovietinė imperija sužlugo, kuriasi nauji Rytai, Centrinė Europa. Tačiau taip nėra. Todėl čia ir iškeliami keli konkretūs pasiūlymai, ką užsienio lietuvių visuomenė ir Lietuvių Bendruomenės nariai turėtų šiuo metu daryti.

Pirmiausia — tai formuoti aiškesnę nuomonę savo ir amerikiečių tarpe apie Rusijos imperijos atsikūrinu ir apskritai apie Europos politikos kryptį, kuri dažnai skiriasi nuo JAV vedamos politikos. Šiais klausimais turėtų būti daugiau pasisakymų spaudoje. Per dažnai mūsų dėmesys bandomas kreipti tik į savojo kiemo reikalus, nesistengiant matyti, kas darosi už jo.

Antra — JAV Lietuvių Bendruomenė turėtų sustiprinti savo politinę veiklą ir akcijų Washingtone. Vėl reikia stengtis užmegzti glaudesnius ryšius su kongresmenais ir senatoriais, atkreipti jų dėmesį į

Rusijos bandymus daryti intrigas bei manipuliacijas. Politinės krypties formavimui taip pat labai svarbios yra ir politinės konferencijos su JAV valdžios pareigūnais. Šiemet įvyksiantis toks vienos dienos seminaras Washingtone ir bus svarbus tuo, kad įvertins esamą padėtį ir tiesiogiai leis patirti valdžios pareigūnų nuotaikas Baltijos valstybių atžvilgiu.

Trečias dalykas, kuris galėtų padėti kovoje su Rusijos imperializmu, — tai reikalas labiau skelbti ir kelti mūsų tautos genocido istoriją. Žydų tautos genocido iškėlimas po Antrojo pasaulinio karo ilgam laikui sustabdė nacių ir fašizmo judėjimą. Lietuvos valdžia, nors jau turime penktą ministerį pirmininką, ne tik mūsų tautos genocido istorijos reikalu nieko nedaro, o kartais atrodo, net ir sąmoningai trukdo. Prisiminkime, kas atsitiko su Genocido tyrimų centru Lietuvoje, kuris, valdžiai paskyrus pirmininku savo kandidatą, tapo kontroversijos centru.

Panašiai atsitiko ir su „Lietuvos kovų ir kančių istorijos", pirmojo tomo išleidimu. Jei šių knygų serija būtų buvusi tinkamai paruošta, ji būtų turėjusi ypatingos reikšmės. Nors idėja puiki, tačiau geri norai buvo apvilti. Ambasadorius Alfonsas Eidintas rašo, jog išeivija per daug emociškai šią problemą vertina, esą knyga skubomis išleista dėl to, kad greito knygos išleidimo reikalavo knygos mecenatai. Keista, kad kaltinami tie, kurie knygos leidimą organizavo ir ruošėsi finansuoti, bet ne tie, kurie šią knygą redagavo. Pirmasis tomas padarė daug žalos mūsų tautos genocido atskleidimui. Kažin kaip būtų reagavę žydai, jei apie jų genocidą pirmoji knyga būtų buvusi vokiečių valdžios sudaryti dokumentai? Aiškiai numanome, kokia būtų buvusi jų reakcija, ir niekas žydams nedrįstų pasakyti, kad per daug jausmingai reaguojate.

Užsienio lietuviai turėtų mūsų tautos genocido istorijos reikalą stipriau pajudinti, taip kaip darė užsieniuose gyvenantys žydai. Gal reikėtų užmegzti artimesnius ryšius su politinių kalinių ir tremtinių organizacijomis. Turėtų būti renkami liudijimai, išlikusių gyvųjų pasakojimai Lietuvoje ir užsieny, nes daugelio jų gyvųjų tarpe greitai nebeturėsime. Tad reikalas skubus ir gali pareikalauti nemaža išlaidų. Tačiau genocido vykdytojai tik ir laukia, kad genocido aukos ir liudininkai išmirtų. Taip pat svarbu iškelti nusikaltėliams bylas. Jei tai nevyksta Lietuvoje, gal reikėtų bandyti bylas kelti tarptautinėje arenoje. Teko skaityti, kad apie šitokį ėjimą galvoja politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Juos turėtume konkrečiai paremti.

Įvykdytas lietuvių tautos genocidas nėra vien istorija. Tikslus faktų surinkimas ir jų paskelbimas viešumai apsaugotų Lietuvą nuo panašios ateities. Be to, nusikaltimas buvo įvykdytas ne tik prieš lietuvių tautą, bet ir prieš visą žmoniją.