SKAITYTOJŲ ŽODIS
Linkiu nekeisti savo veido
Dabar, kada gauname tiek daug spaudos iš Lietuvos, mūsiškė, išeivijos spauda, yra kai kuriais atžvilgiais šiek tiek susilpnėjusi. Į laisvę žurnalas nėra pakeitęs savo veido ir turinio. Linkiu dar daug metų Į laisvę tokiai išlikti ir nekeisti savo veido tol, kol neliks Lietuvoje nei vieno rusų kareivio ir nebus įgyvendinta pilnutinė laisvė ir demokratija.
Antanas Masionis.
Fair Lawn, NJ
Gal „Į demokratiją"?
Ar nevertėtų Į laisvę žurnalo vardą pakeisti vardu ,,Į demokratiją"? Lietuvoje, atrodo, demokratijos neperdaugiausia ir gal dar ne vienus metus jos truks. Tad tas naujas vardas būtų labai tikslus.
Praeitame Į laisvę numeryje ,,Laiškai iš Lietuvos — apie Lietuvą" buvo parinkti labai gerai. Tik gaila kad redaktorius įdėjo tik autorių inicialus. Iš vienos pusės tai skriauda rašantiesiems, iš kitos — duodama proga gal rašyti ir netiesą. Laiškai privalėtų būti pasirašyti pilnom pavardėm.
Vincas Akelaitis,
Cleveland, OH
Redaktoriaus pastaba: Tai buvo ištraukos iš privataus susirašinėjimo asmeniškų laiškų. Laiškai nebuvo specialiai atsiųsti spaudai.
Per daug žodžių
1.Į laisvę 113 numeryje Juliaus Kelero straipsnis (psl. 6) pradedamas žurnalistikoje nepriimtinai ilgu sakiniu: suskaičiau net 77 žodžius! Kol prisikrapščiau prie sakinio pabaigos, pamiršau pradžios ir vidurio mintį. (Perskaitęs sakinį dar 2 kartus, įsitikinau, kad jame nieko ypatingai reikšmingo ir nepasakyta.) Tokie periodiniai sakiniai tinka literatūros vadovėlių iliustracijoms, bet ne žurnalams.
2. Abejoju, ar buvo tikslu viešai skelbti dr. A. Damušio laiškus Lietuvos prezidentui Landsbergiui. Gerbiu dr. Damušio nuomonę ir su ja sutinku; yra tvarkoj dr. Damušiui imtis iniciatyvos ir rašyti ponui Landsbergiui. Tačiau tuos laiškus skelbti spaudoje netinka.
3. Žurnalą su įdomumu perskaičiau, bet radau jame ir medžiagos, kuri kvepėjo paviršutiniškumu, gal per dideliu bandymu straipsnius trumpinti, lyg tai būtų spaudos lapų trūkumas („deficitas"...).
Antanas Dundzila,
McLean, VA
Žurnalas man labai artimas
Neseniai gavau paskaityti keletą jūsų leidžiamo žurnalo Į laisvę numerių. Apie šį žurnalą žinojau iš anksčiau, tačiau Lietuvoje Į laisvę mažai kas gauna.
Paliko gerą vaizdą pažintinio pobūdžio Z. Prūso straipsniai apie mūsų kaimynus, A. Gurecko „Nepriklausoma Lietuva ir Karaliaučiaus sritis". Manyčiau, daugiau reikėtų straipsnių apie rezistencijos kovas 1944-52 m., apie pogrindinį judėjimą iki 1988 m. Tai labai svarbus mūsų istorijos etapas ir, manyčiau, dar mažai nušviestas. Pasikeitus Lietuvos politinei padėčiai, manau, reiktų mažinti straipsnių apie politiką, o daugiau dėti istorinėmis ir rezistencinėmis temomis. Nuo vaikystės domiuosi istorija.
Jūsų žurnalas man labai artimas ir dėl šių priežasčių: dėdukas V. Aukštuolis partizanavo Aukštaitijoje, o mano darbas dabar — savanoriškoje Krašto apsaugoje — turi daug bendro su jūsų leidžiamo žurnalo dvasia.
Artūras Šablauskas,
Domeikava, Kauno raj.
Kas šiuo metu svarbiausia?
Šokam „lenciūgėlius”, ruošiam įspūdingus, daug kainuojančius, renginius ir džiaugiamės sugrįžusią laisve, visiškai pamiršdami, kad randamės gobšaus ir klastingo ruso durtuvų pavėsyje.
Ar ne laikas būtų apsigalvoti, kur yra ta, taip vadinamoji „top priority”, kas šiuo metų svarbiau? Atsimename anuos 1918 metus, kai plėšrūs kaimynai iš visų pusių grėsė Lietuvai. Žinome, kad tada rinkosi ir ginklavosi savanoriai, pasiruošę kovoti ir ginti laisvę.
Ar nebūtų laikas ir dabar pasirinkti tą patį veiklos barą! O tai būtų šūkis — „Lietuviai, reik apsiginkluoti!”
Pr. Karalius,
St. Croix, Virgin Islands
Padėka
Dėkoju už jau penktus metus dovanai siuntinėjamą žurnalą Į laisvę. Pranešu jums, kad šio ypatingai vertingo žurnalo rinkinius, drauge su kitais išeivijos spaudos ir knygų rinkiniais, išsiunčiau Lietuvių mokslo akademijai Vilniuje. Esu dėkingas taip pat „Transpak” firmos prezidentui Romui Pukščiui, kuris geranoriškai padengė visas persiuntimo išlaidas.
Vytautas Skuodis,
Chicago, IL
ZENONO IVINSKIO MONOGRAFIJOS REIKALU
Mieli bičiuliai, mano tautiečiai Amerikoje ir Kanadoje,
Šiuo laišku drįstu į jus kreiptis vienu svarbiu kultūros reikalu. Dar palyginti neseniai savo tarpe turėjome (ir tuo didžiavomės) įžymųjį visuomenės veikėją, vieną didžiausių ir ryškiausių visų laikų lietuvių istoriką, profesorių Zenoną Ivinskį, žmogų sukūrusį nemarųjį paminklą — Lietuvos istoriją, kaip mūsų tautos amžino buvimo ir veikimo šiame pasaulyje įrodymą.
Zenonas Ivinskis, tai žemaičių krašto sūnus, aktyvus ateitininkas, profesionalus ir kritiškas istorikas, žurnalistas, politinis veikėjas, rezistentas, profesorius Vytauto Didžiojo ir Bonos universitetuose, vienintelis lietuvis, pasiaukojančiai dirbęs 10 metų Vatikano ir Romos archyvuose. Išleidęs studijas apie lietuvių ir prūsų prekybinius santykius, medžio kultą senajame lietuvių tikėjime, Trakų salos pilį, Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, šventąjį Kazimierą, šimtų straipsnių istorine tema Lietuvių enciklopedijoje autorius, Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos bendraautorius.
Noriu profesoriaus Zenono Ivinskio atminimą įamžinti išsamia, populiaria monografija. Net prieš savo mirtį Juozas Ambrazevičius-Brazaitis sakė: „Neužmirškite Ivinskio!”
Taigi — neužmirškime. Labai prašyčiau visus pažinusius Zenoną Ivinskį, jo bičiulius ar kolegas atsiųsti atsiminimų, laiškų kopijų, nuotraukų, pastabų ar pageidavimų šios monografijos autoriui šiuo adresu: Valentinas Markevičius, 3043 Kaunas, Šiaurės prospektas 22-7, Lietuva. Telefonas: 72 88 02.
Valentinas Markevičius
