PROFESORIUS LEONAS KARSAVINAS paskutinėje savo gyvenimo stotyje

Profesorius Leonas Karsavinas (1882.XII. 14-1952.VII.20), istorikas, filosofas, gimęs Petrapilyje, bet nuo 1928 metų gyveno Lietuvoje ir dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose bei Vilniaus Dailės Akademijoje. 1949 metais sovietų buvo ištremtas į Komi autonominėje respublikoje esantį Abezio lagerį, kur ir mirė 1952 m. Parašė daug filosofinių, religinių veikalų, penkių tomų Europos kultūros istorija, kurioje plačiai paliestas istorinis Lietuvos įnašas į Europos kultūros kūrimą.

Apie paskutines prof. Karsavino gyvenimo valandas ir jo mirtį savo prisiminimuose rašo tam pačiam Abezio lageryje kalėjęs ir vargęs Vladas Nasevičius (miręs 1986 m. Kaišiadoryse). Apie Nasevičių jau buvo rašyta Juozo Kojelio straipsnyje, Į laisvę Nr. 110, 1990 m.

Dabar šie asmeniški Vlado Nasevičiaus prisiminimai apie prof. Leoną Karsaviną buvo specialiai gauti Į laisvę žurnalui iš Nasevičiaus dukters Audronės Neniškienės Vilniuje. Galvojame, kad tie prisiminimai kaip tik šiuo metu gali būti įdomūs, nes šiemet sueina 110 metų nuo prof. Karsavino gimimo ir 40 metų nuo jo mirties. Taip pat prieš 50 metų (1942 m.) Į laisvę dienraštyje Lietuvoje buvo išspausdintas straipsnis: „Prof. L. Karsavinui 60 metų sukakus". Be to teko girdėti, kad paskutiniuoju metu Vakarų Europoje, Lietuvoje ir Rusijoje pradėjo augti susidomėjimas prof. Leono Karsavino asmeniu ir jo filosofija.

VLADAS NASEVIČIUS

1950 metų rudenį į centrinę Abezio lagerinę ligoninę atklydo žinia, kad Lietuvos universiteto profesorius Leonas Karsavinas atvežtas į ketvirtąjį Abezio lagerį, kad jis kartu su prof. Antanu Žvironu guli ligoninėje ant vienų narų, kad abiejų sveikata nekokia. Gydytojas Vladas Šimkūnas, buvęs patalogu Vilniaus universitete, kiek tik lagerio sąlygos leido, rūpinosi šitų dviejų Lietuvos aukštojo mokslo šulų buitimi, sveikata, rinkdamas visais būdais jiems vaistus ir žmoniškesnį maistą. Gydytojas Šimkūnas, kurio iki lagerio nepažinau, pranešė man, kad jie abu serga įsisenėjusia plaučių tuberkulioze, abu labai jautrūs, sielvartingi, negalį apsiprasti su bolševikinio kalinio sąlygomis, kada joks protinis pakenčiamas darbas beveik neįmanomas. Juk šiuo metu lagerio administracija, laikydama kalinius didžiausiais priešais, tarybinės santvarkos griovėjais, kasdieninėmis kratomis, atiminėdama literatūrą, rašymo reikmenis, šaldydama lauke patikrinimų, kratų metu po kelias valandas, bausdama už menkniekius karceriu, užsiūdama kiekvienam kaliniui ant nugaros didžiausius asmeninius numerius, — slėgė ir tvirčiausios valios psichiką. Ligonių gydymui buvo skiriamos tik kapeikos, todėl vaistų beveik nebuvo. Deficitinius vaistus išvogdavo laisvieji tarnautojai, pareigūnai sau ir savo šeimoms. Kiekviename barake operatyvinis — slaptasis skyrius priveisė „beldikų", visokio plauko šnipelių, kurie prasimanymais, gandais kiekviename kėlė nerimą. Šviesuoliai, asmenybės buvo ypatingai sekamos kiekvienoje vietoje. Prižiūrėtojai viešai sakydavo, kad „esate suvežti tam, kad kiekvienu reikiamu momentu galima būtų sušaudyti".

Suprantama, kad jie abu, išplėšti iš aukštojo mokslo viršūnių — universiteto auditorijų, katedrų — vienas filosofas, istorikas, o kitas — fizikas, ir nublokšti į bolševikų daugumoje per 33 metus sugyvulintų kalinių minią, minią alkanų, nuplyšusių, užguitų, gyvenančių tik alkanos gaujos instinktais, — jie niekaip negalėjo apsiprasti su žiauria realybe, nors joje gyveno jau kelis metus.

Ne vienas atvežamas į centrinę ligoninę sąmoningesnių lietuvių ligonių man pranašavo, pasakodavo apie judviejų kilnų, taurų elgesį su visais, kad juodu švyti toje apžlibintoje aplinkoje. Ir taip apie juos pradėjo burtis kitų tautų šviesesnės

galvos, norėdamos būti arčiau jų, norėdamos prisiminti, pažinti filosofines problemas, atskirų tautų ir visos pasaulinės kultūros rutuliojimosi fazes, faktorius, faktus, kuriuos atskleidžia objektyvusis mokslas, o ne marksistiniai falsifikatoriai, žlibiną klasių kovos būtinumu ir neapykanta jaunąsias, priaugančias kartas.

Ir taip mums, bekalintiems kituose Abezio lageriuose (jų 1950 metais buvo iš viso šeši, ir kalino visuose apie 12000; lietuvių tada buvo apie 1100), buvo skaudu ir džiugu apie juos girdėti. Skaudu, kad du Lietuvos mokslo šulai, daug dirbę lietuvių tautos laimingesnei ateičiai, senka ir gęsta, ir džiugu, kad jie valingi, taurūs ir visoje kalinių masėje šviesiai reprezentuoja lietuvių tautos intelektualinį elitą, nors mirtis šiose sąlygose neišvengiama. Gydytojo Šimkūno laiškai, atvykstančių ligonių liudijimai man, senam kaliniui, kalinčiam dešimtus metus šiurpiausiose sąlygose, bylojo, kad šie du vyrai šiose sąlygose ilgai neišgyvens. Tad kilo klausimai, kas daryti, kaip juodu gelbėti. Tai vis klausimai, kurie kasdien vargino galvas kun. Stanislovui Pupeleigiui, generolui Jonui Juodišiui, studentams — medikui Povilui Butkevičiui, teologui Alfonsui Svarinskui (lagerio sąlygose 1954.X.3 J.E. vyskupo Pranciškaus Ramanausko įšventintam į kunigus), stud. Kaziui Lukoševičiui ir man, kurie lagerio sąlygomis prie centrinės ligoninės tai šen, tai ten dirbom ir turėjom sudarę branduolį, koordinavusį visą lietuviškąjį darbą centrinėje ligoninėje ir palaikiusi ryšius su kitais Abezio lagerių lietuvių branduoliais.

Žinodami gydytojo Vlado Šimkūno nuoširdumą, jo teoretinį ir praktinį nūdienį bagažą, sutikome, kad jiems abiems geriau būti ketvirtame lageryje, negu centrinėje ligoninėje.

Nes čia tada nebuvo nei laboratorijos, nei rentgeno kabineto, nei aukštos moralės ir kvalifikacijos gydytojų. Ir tik tada, kada operatyvinis lagerio skyrius nežinomais sumetimais, įtarimais vadovaudamiesi ruošėsi gydytoją Šimkūną perkelti į kitą lagerį, 1952 metų kovo mėnesį prof. Karsavinas buvo atvežtas į centrinę ligoninę.

Atsimenu, buvo vėjuota, šalta diena. Ketvirtadienis. Šiaurės vėjas sukūringais verpetais nešė sniegą. Mačiau pro buhalterijos langą, kaip keliu už vielų keturi sveikesni, apiplyšę vyrai vilko rogeles, ant kurių sėdėjo susikūprinęs, susitraukęs, išblyškęs žmogaus šešėlis, o kiti ligoniai svyruodami, skarmalais apsikaišioję, lėtu, ligotų žmonių žingsniu slinko, klampojo sniege paskui rogeles. Šitą kalinių vilkstinę, su dideliais numeriais, užsiūtais ant nugarų, iš priešakio vedė du kariai su automatais, o dar iš paskos — du kariai su šautuvais ir dideliu šuniu. Taip šitoje procesijoje ant rogelių buvo atvežtas prof. Leonas Karsavinas.

Aš tada ėjau vyr. buhalterio pareigas, tad patikrinęs lagerinius buhalterinius kalinių etapo dokumentus, tuojau ėjau kuo nors padėti prof. Karsavinui. Dar pakelyje sutikau atviros formos džiovininkų korpuso nuoširdų, jauną sanitarą Joną Paukštę, kuris bėgo manęs šaukti, paprašytas prof. Karsavino.

Radau ligonį pirties laukiamajame, atsirėmusį į kampą ir su mažu maišeliu po kojomis. Atsistoti jam buvo sunku, nors buvo bemėginąs tai daryti.

Prasidėjo pirmas, trumpas lagerio sąlygose pokalbis.

—    Esu Vladas Nasevičius.

—    Labai, labai malonu. Prof. Antanas Žvironas ir gydytojas Šimkūnas mane atsiuntė jūsų globon. Priimk Tamsta prof. Antano laiškelį dėl manų reikalų. O kiek aš jaučiu paramos ir širdies iš visų lietuvių! Tik jie man broliai.

Skaitau prof. Žvirono laiškelį. Jo turinys buvo toks:

„Būk, Vladai, geras ir padėk ką gali prof. Karsavinui, kuris tiek daug yra nusipelnęs Lietuvos universitetui ir Lietuvos mokslui. Stiprinkite jo sveikatą, nes jis brangus visai lietuvių tautai. Ką tik gali — padaryk, padėk. Tavo Antanas Ž".

Perskaitęs prof. Žvirono laiškelį, kreipiausi į ligoni maždaug tokiais žodžiais:

—    Profesoriau, kiekvienas lietuvių šviesuolis, kuris lankė nepriklausomos Lietuvos universitetą, su Tamsta dalysis paskutiniu kąsniu varge, katorgoje. Juk žinome Tamstos įnašą Lietuvos mokslo lobynan, žinome Tamstos objektyvumą tiriant ir nušviečiant Lietuvos istorinę praeitį, jos istorinį vaidmenį santykiuose tarp Rytų ir Vakarų. Būk Tamsta tikras, kad visa širdim padėsime Tamstai. Greit pats patirsi ir įsitikinsi.

Ligotas senelis susijaudino. Jis mane išsekusiomis rankomis apkabino ir pabučiavo. Mačiau jo akis, pasruvusias ašaromis.

Ligonio analizė rodė Bka —, todėl buvo paguldytas atviros formos sunkios stadijos tuberkulioziniame korpuse N 9, kur dirbo nuoširdūs lietuviai: sanitaras Jonas Paukštė ir vyr. felčeris Alfonas Svarinskas, bet gydytojai buvo vieni iš paskutiniųjų — Salogubas ir Kuckovas. Abu nemokšos, tinginiai, be jokios gydytojo moralės. Šis korpusas buvo sunkių ligonių.

Šiose lagerio sąlygose nuo pirmųjų dienų ligoniui buvo padaryta visa, kas buvo galima. Padarius analizes ir peršvietus plaučius lauko rentgeno aparatu, nustatyta, kad plaučiai nusėti kavernomis ir jų esą apie vienuolika. Tuberkuliozinis procesas įsisenėjęs. Tuojau pradėjome stiprinti jo organizmą nuosavais vaistais — gliukoze, askorbino rūgštim, kampalonu ir paska. Iš gaunamų siuntinėlių gerinom jam maistą.

Kas antrą dieną pradėjau ligonį lankyti. Pirmomis dienomis, kad ligonio labai nenuvarginti, mūsų pokalbiai tęsdavosi 15-20 minučių, o vėliau ir ilgiau pakalbėdavome. Pasitaikė šiltesnių dienų antroje balandžio mėn. pusėje, kada sniegas korpuso pašaliuose nutirpo, ir saulutės atokaitoje, apsiavus ir įsivilkus į kailinius, galima buvo jaukiai jaustis saulėtų dienų vidudienyje. Bet man tuo metu buvo darbo valandos, ir tik retkarčiais tuo laiku aš galėdavau su juo pabuvoti. O gegužės mėnuo tais metais buvo šaltas, drėgnas, vėjuotas. Tad mano pokalbiai su prof. Karsavinu buvo tęsiami palatoje ir jam begulint. Klausa jo silpo. Reikėjo balsiau kalbėti. Bet aš visada jį užtikdavau su pieštuku rankoje ir berašantį, koreguojantį savo paskutinius mokslinius darbus.

Man, vienuoliktus metus bekalinčiam, buvo laimė, kad ir tokioje aplinkoje sutikti šviesu protą, tyrą sąžinę, kurio stebėtina erudicija, filosofinis ir istorinis žinynas mane turtino, skatino visose sąlygose išlikti galvojančiu žmogumi ir savos tautos sūnum. Jo kritiškas, objektyvus, filosofinis, paremtas istoriniais faktais, kiekvienos problemos, kiekvieno klausimo sprendimas mane džiugino, mokė ir skatino dirbti, galvoti. Jo gyva atmintis kad ir smulkių praeities faktų, aplinkybių, priežasčių ir jo visapusiškas, objektyvus nagrinėjimas ir suma summarum — išvados, minties precizija tuo ar kitu klausimu — mane ir kiekvieną galvojantį protą stebino. Aš esu liudininkas, kad prof. Karsavinas toks buvo iki paskutinės dienos savo žemiškam kelyje.

Bolševikinio kalinio sąlygos, kuriose aš vis dar esu ir rašau šiuos prisiminimus, man neleidžia sustoti ties visomis problemomis, kurias teko su prof. Karsavinu paliesti ir jo sprendimą išgirsti. Aš skaitau pareiga pirmiausia sustoti ties tais klausimais, kurie brangūs kiekvienam galvojančiam lietuviui ir visai mažai lietuvių tautai jos kelyje, kančioje, kruvinoje nelygioje kovoje dėl savo egzistencijos, nepriklausomybės ir bendrų visos žmonijos katalikiškųjų, krikščioniškųjų idealų.

Pirmajame pokalbyje, pasiteiravus apie jo savijautą, sveikatą ir smulkius reikaliukus naujoje vietoje, apie sąlygas, savijautą visų lietuvių ir prof. Antano Žvirono ketvirtame Abezio lageryje, prasidėjo mudviejų kalba štai kaip:

—    Mielas profesoriau, drįstu paklausti, kas Tamstą riša su maža lietuvių tauta? Kodėl Tamsta Lietuvoje apsigyvenai ir kūrybiškiausius 25 metus pragyvenai, besisielodamas bendraisiais mažos lietuvių tautos gyvybiniais reikalais? Suprask mane, Profesoriau, ir nesistebėk tokiu mano pirmu klausimu. Juk Tamsta esi didžios rusų tautos sūnus ir galėjai kitur rasti tokias pat sąlygas moksliniam darbui. Aš gi esu lietuvių tautos sūnus, kuris norėtų pamatyti savo tautą didelio proto, tyros sąžinės rusų tautos mokslo vyro akimis. Tad neabejokime vienas kito nuoširdumu.

Nudžiugo ligoto senelio veidas. Ir jis su tyru džiaugsmu spindinčiu akyse pradėjo:

—    Matai, Tamsta, man malonu į tai atsakyti. Žinok, Tamsta, kad šviesiausi mano gyvenimo ir kūrybos metai pragyventi Lietuvoje, ir tai Kaune. Čia mano protui ir širdžiai viskas buvo miela. Aš mačiau, kokia sveika, gaji, kūrybiška, savita lietuvių tauta, nors tiek amžių ji kovojo su Rytais ir Vakarais, nors tiek amžių ją skalavo ir Vakarų kultūros. O kokia lietuvių tauta giliai krikščioniška. Dargi tie humanitarinio fakulteto profesoriai ir mano kolegos Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vabalas-Gudaitis ir kiti, kurie stengėsi būti ir įrodinėti savo pažangumą, ateistine pasaulėžiūrą, — sieloje buvo tokie lietuviškai krikščioniški. O kokia gabi Lietuvos studentija. Aš mačiau kitų tautų studentiją, jos protinį ir moralinį lygį, bet tokio jaunimo, kuris taip trokštų objektyvios mokslinės tiesos, taip krikščioniškai aukotųsi savo tautos bendriesiems reikalams, nemačiau ir nejutau kitose tautose, universitetuose, auditorijose. Atvažiavus iš svetur taip raminančiai, gaivinančiai dvelkia viso Lietuvos krašto rimtis, ir atrodo man, kad tik šitam krašte, šitoje tautoje galima objektyviai, kiek žmogaus protas bepajėgia, žvelgti į Europos Rytų ir Vakarų praeities amžių glūdumas ir spręsti ateities problemas. Tad kaip, Tamsta, nemylėti tokios tautos, kaip netirti jos praeitį, nesisieloti jos buitimi, nūdiena ir jos ateitimi! Tardymo metu, kalėjimuose ir dabar lageriuose aš matau dar ryškiau didumos lietuvių taurumą, krikščioniškumą, užuojautą vienų kitiems ir pagalbą. Juk nė viena tauta čia lageriuose nėra tokia krikščioniška, kaip lietuviai.

—    Profesoriau, o jeigu pasikeistų sąlygos ir Tamstai atidarytų Rusijos universitetų auditorijas, ar Tamsta padėtum Lietuvos mokslui ir toliau?

Pasikeitė profesoriaus ligotas veidas. Mačiau jo principinį, aštrų, ryžtingą žvilgsnį į mane. Jis akcentuodamas, lyg paskutinę valią reikšdamas, pasakė:

—    Kokios sąlygos bebūtų man siūlomos, aš noriu, trokštu baigti savo amžių Lietuvoje, ir tik Kaune. Noriu dar su Lietuvos universitetiniu jaunimu padirbėti, lagerio sąlygomis sukurtus savo darbus tinkamiau apdoroti, praplėsti. Žinok Tamsta, kad rusų tauta, kad ir pasikeitus sąlygoms, dabar manęs nesupras, ir aš jai nereikalingas. Iš lietuvių tautos ir jos mokslo šaltinių tegu rusų tauta semia objektyviąją mokslinę tiesą, ją mato, pamilsta, auklėjasi, protina save ir mokosi būti objektyvi.

— Profesoriau, Tamsta, pragyvenęs ketvirtį amžiaus Lietuvoje ir susipažinęs su gilia praeitimi lietuvių tautos, jos kultūros, valstybinio gyvenimo vystymusi kaip praeityje, taip ir periodu nepriklausomo gyvenimo nuo 1918 11.16 iki 1940.VI.15 dienos, ir matydamas lietuvių tautos kruvinas kovas dėl laisvės, nepriklausomybės, bolševikinės, vokiečių ir vėl bolševikinės okupacijos metais iki šios dienos, — ar negalėtum nurodyti lietuvių tautai jos politinį, socialinį, valstybinį ir kultūrinį kelią artimiausiam laikotarpiui? Juk Tamstos gilus pažinimas praeities, nūdienos įgalina Tamstą geriau suvokti artimos ateities politinę, socialinę ir kultūrinę konsteliaciją, kurioje lietuvių tauta geriau išsaugotų egzistenciją, kūrybines jėgas ir įneštų savo dalelę į bendrąjį pasaulinį lobyną. Tamstos nurodymai būtų labai brangūs lietuvių tautos inteligentijai.

Giliai susimąstė profesorius ir po ilgos pauzės, lėtai reikšdamas mintį šiuo klausimu, pasisakė:

—    Mielasis, aš esu filosofas metafizikas ir konkrečias praktiškas problemas spręsti man beveik neįmanoma. Aš esu abstraktus teoretikas, ir kai man tenka susidurti su praktiškąja gyvenimo puse, su ta ar kita konkrečia valstybine administratyvine forma ir priemonėmis, man visada sunku ką nors konkrečiai pasisakyti dėl jos kelių ir ateities. Pavyzdžiui, principe žmogui atimti gyvybę niekas neturi teisės, ir aš to laikaus. Bet kaip pasielgti su tais, kurie pavergia, žudo, provokuoja, demoralizuoja mažą lietuvių tautą? Čia pats savisaugos inskstinktas, kada tai yra būtina, verčia atimti gyvybę tam, kuris atėjo į svetimą kraštą žudyti, naikinti, griaudamas visas krikščioniškas dvasines vertybes. Tik tuo ir pateisinama lietuvių tautos nelygi kruvina kova su pavergėjais, visos tautos apginkluotas sąjūdis, kova. Kaip lietuvių tauta turi gyventi, tvarkytis, žodžiu, — nurodyti jai kelią — man dabar sunku ir tuoj pat neįmanoma. Aš tuo klausimu ir, jei sveikata leis, bendraisiais klausimais pasisakysiu kiek vėliau.

—    Profesoriau, aš kadaise perskaičiau, gilinaus į Tamstos kapitalinį mokslinį darbą „Europos kultūros istorija" puikiuose tomuose. Man tada susidarė įspūdis, kad šiame moksliniame darbe juntamas dvelkimas luz ex oriente. Ar aš neklystu ir kaip Tamsta pats vertini savo mokslinius darbus?

—    Aš stebiuosi Tamstos domėjimusi ir džiaugiuosi. Pasakysiu Tamstai, kad aš neskaitau dideliu moksliniu darbu „Europos kultūros istorijos". Savo gyvenimą žemėje aš pateisinau tik paskutiniais moksliniais darbais, kuriuos čia lageryje parašiau. O kaip aš norėčiau, kad jie išliktų ir būtų kada nors išspausdinti. Šie darbai tai kvintesencija mano viso amžiaus protinio darbo, ir jie man brangiausi. Juose aš sprendžiau man rūpimas problemas ir patiekiau kondensuotą interpretaciją savų koncepcijų, savos pasaulėžiūros. Jei šie darbai išliks ir bus išspausdinti — aš pateisinsiu savo gyvenimą žemėje ir ramia siela įžengsiu į amžinąjį gyvenimą Visagalio globon.

Kartą aš paklausiau prof. Karsaviną:

—    Profesoriau, kiek aš prisimenu iš netolimos praeities, prof. Antanas Žvironas yra materialistas, socialdemokratas, marksistinės pasaulėžiūros, kovojęs prieš idealistinę pasaulėžiūrą, o judu taip artimai čia lageryje susibičiuliavote. Ar randate ką nors bendro vienas kaip filosofas metafizikas, o kitas — kaip fizikas materialistas?

—    Žinai, Tamsta, nepažintum dabar šiuo atžvilgiu prof. Antano. Jo fizika įsiliejo į manąją metafiziką. Prof. Žvironas fizikos keliu, o aš filosofiniu metafiniu keliu priėjom prie tų pačių pasaulėžiūros principų. Tik praktiškasis jų sprendimas, keliai jų sprendime kai kuriais klausimais gal kirstųsi. Bet mes visada vienas kitą papildome. Ir kaip aš pamilau prof. Žvironą! Tai vienas iš geriausių Lietuvos sūnų su mokslininko protu fizikos srityje. O kad būtų daugiau mums abiems sveikatos! Visi pasirūpinkite ir prof. Žvironu. Pas visus lietuvius daug lietuviško krikščioniško kuklumo. Juk va, kad ir gydytojas Vladas Šimkūnas. Jis be įtempto gydytojo darbo randa laiko gilintis ne tik į naujausius medicinos mokslo laimėjimus, bet ir į filosofiją, istoriją, o sveikata jo taip pat trapi, silpna. Jei mudu su prof. Žvironu iki šiol gyvi, tai vis jo nuopelnas. Ir kada jis pats mums padėti negalėjo, tik tada čia atsiuntė. Manau, kad prof. Žvironas artimiausiu laiku čia atvyks. Ir vėl mes būsime kartu. Tiesa, ar negalėtų gydytojas Šimkūnas čia dirbti? Tada būtume vėl visi. O galvojančio lietuviško jaunimo ir čia ligoninėje esama. Retkarčiais ateina pas mane stud. Povilas Butkevičius, Kazimieras Lukoševičius, Alfonsas Svarinskas ir kiti. Jie taip domisi visais klausimais, tokie intelektualiai godūs ir vis nori, kaip ir Tamsta, kad aš praktiškai, konkrečiai nūdienos klausimais pasisakyčiau. O aš dabar esu sukaupęs paskutines jėgas ties savo darbais. Ir tik kai juos baigsiu, tada, jei bus jėgų, manau, sugebėsiu jiems padėti praktiškose, konkrečiose problemose.

Dažnai profesorius prisimindavo savo šeimą, kuri, anot jo, palikta be jokių materialinių išteklių ir sakydavo:

— Tiesa, palikta biblioteka turi apie 17000 tomų, bet tai mano brangiausias turtas, kurį mano šeima saugo.

Retkarčiais gaunami iš namų siuntinėliai jį jaudino, nes giliai jautė savo širdim, kad tai daroma paskutiniais ištekliais. Ypač dažnai prisimindavo savo jauniausiąją dukrą Zuzaną Lvovną, kuriai, anot jo, savo gabumais taip sunku prisitaikyti tarybinėse sąlygose. Vyresnioji dukra Irina Lvovna, kuri kalėjo Potmos lageriuose (Mordovijoje) jam mažiau rūpesčio sukeldavo. Ji buvo daug energingesnė, gyvenimiškesnė, valingesnė ir savo gabumais bei charakteriu lengviau pragyvensianti be tėvų globos. O dėl žmonos Lidijos Nikolajevnos sveikatos, jos rūpestingumo jis visada daug kalbėdavo. Aš ramindavau ir guosdavau jį. Ir ne kartą jam priminiau, kad senieji profesoriai, kaip Mykolaitis-Putinas ir kiti, nepaliks varge jo šeimos. O gydytojas Šimkūnas taip pat žadėjo padėti jojo šeimai. Mokytoja Leontina Dešrytė savo laiškuose ramino, kad ji lankanti ir kuo tik galėdama padeda Karsavino šeimai.

Profesoriaus Karsavino sveikata kasdien silpo. 1952 metų birželio mėn. jam sunku buvo išeiti į tyrą orą. Dažniau skundėsi, kad jam kasdien sunkiau rašyti, galvoti, nes greitai pavargstąs.

— Mielasis, — sakydavo jis man, — aš vis dažniau galvoju apie mirtį. O čia matai, Tamsta, kad ir iš šios palatos sunkių ligonių laikysenos, kalbų — koks yra jų nužmogėjimas, koks gyvuliškumas tų, kurie augo, brendo, vargo dėl duonos kąsnio bolševikinėse sąlygose. Jie bjauriau už gyvulius elgiasi gyvendami paskutines savaites žemėje! Šiurpu pagalvoti, ką padarė materializmas, marksizmas, bolševizmas! O kaip nesinorėtų šitų sugyvulintų žmonių tarpe mirti ir būti palaidotam šitoje žemėje! Kiek daug reikia aukotis, dirbti krikščioniškajam pasauliui, kad atstatytų šiuose plotuose, šitose apžlibintose miniose, milijonuose krikščioniškąją dvasią, morale, papročius ir krikščioniškąją kultūrą. Tikiu, kad išliks žmonių, kurie, pragyvenę bolševikiniuose lageriuose, kalėjimuose, tardymų metu šį žemės pragarą, šv. Dvasiai padedant, dirbs visa širdimi ir siela šių minių krikščioninimo darbą.

—    Profesoriau, o kuriuos Lietuvos teologus, filosofus Tamsta labiausiai vertini?

—    Žinoma, brangiausias ir giliausias yra prelatas Dambrauskas-Jakštas. Pradžioje jis manęs nesuprato. Tada jis į mane žiūrėjo tik katalikiškai ortodoksaliu požiūriu. Paskui mes vienas kitą geriau supratom ir pamilom. Juk mūsų tikslai tie patys, tik keliai truputį skyrėsi. Po Dambrausko-Jakšto aš labai vertinu vyskupą Bučį. Tai gilus teologas ir realiai sprendžia gilią Romos Katalikų bažnyčios ir Rytų apeigų bažnyčios sujungimo problemą. Kiti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinio fakulteto mano kolegos profesoriai buvo savaip mieli, nors daugeliui trūko logiško nuoseklumo kaip asmeniniame gyvenime, taip ir moksliniuose darbuose. Pvz., prof. Balys Sruoga skaitė save pažangiu, viešai reikšdavo nepasitenkinimą tautininkų valdžios politine linija, o tuo tarpu pats rašydavo viešas kalbas buv. ministrui pirmininkui Juozui Tabeliui. Kaip tai visa suderinti? Spręskite patys. Žinok, Tamsta, jei ne Lietuvos bolševikacija, jos okupacija, Antrasis pasaulinis karas, — jaunoji Lietuvos mokslininkų karta, Lietuvos inteligentija ir lietuvių tautos krikščioniškoji katalikiškoji kultūra būtų buvusi židinys, šaltinis nužmogintos Rusijos plotams ir visiems Rytams.

Rodos, birželio mėnesį gyd. Šimkūnas buvo atkeltas gydytojo darbui į centrine Abezio lagerių ligoninę. Kaip ta žinia nudžiugo ligotas senukas profesorius!

—    Nors prieš mirtį mudu pabūsime kartu. Jis sumažins man skausmus ir palydės į amžinybę.

Matydamas jo blaivų, valingą įvertinimą savo ligos, sveikatos stovio, aš paklausiau jį:

—    Profesoriau, ar tamsta troškai, kad Rytų bažnyčia ir Romos Katalikų bažnyčia susijungtų, o schizma išnyktų ir liudytų tik praeities amžių skaudžią klaidą?

—    Mielasis, Tamsta skaitei mano mokslinius darbus, ypač paskutiniuosius, kuriuos aš parašiau jau lageryje; be to, Tamsta iš pokalbių su manim gali matyti, kaip aš to visko trokštu. Juk krikščionybė mus jungia visais amžiais. Aš tikiu, kad Šv. Trejybė krikščioniškajam katalikiškajam pasauliui, ypač bolševikinio materializmo siautėjimo epochoje, leis blaiviai pagalvoti, suprasti vieni kitus, ir nekliudys neesminiais dalykais susijungti, gyventi, kurti visiems vienoje Kristaus įkurtoje Bažnyčioje.

Bet sveikata kasdien silpo. Gliukozė ir kiti vaistai maža ką padėjo. Gyd. Šimkūnas apie liepos vidurį su skausmu man prasitarė, kad nedaug dienų gyventi beliko prof. Karasavinui.

Liepos mėn. 17 d. prof. Karasavinas mane paprašė:

—    Mielasis, aš esu pravoslavas, ir norėčiau gauti paskutinius patarnavimus prieš mirtį tėvų religijos apeigose iš pravoslavų šventiko. Tad paprašykite kurį nors pravoslavų šventiką. Palikdamas žemę ir žengdamas į amžinybę, aš atsiduosiu amžinajai Tiesai, Gėriui, Grožiui, kaip dera kiekvienam krikščioniui.

Tuojau pat buvo paprašytas išsilavinęs šventikas Čelcovas Petr Aleksiejevič, bet jis, nors turėdamas virš 60 metų, bijojo eiti į ligonių korpusą religinių apeigų atlikti, nes esą lagerio bolševikinė administracija, sužinojusi apie jo religines paslaugas, galinti jį žiauriai nubausti. Kiti šventikai tą patį panašiai kartojo, pridurdami, tegu esą atsiduoda Dievo gailestingumui.

Kada prof. Karsavinui buvo tai pranešta, tai jis tuoj pat ryžtingai paprašė:

—    Dievas nori, kad aš mirčiau kaip katalikas. Pravoslavija bijo, nesiryžta man tokią valandą padėti. Matyti, kad ji jau bejėgė dargi mirštančius kalinius palydėti į amžinybę. Gal rasite katalikų kunigą. Prašykite, kvieskite jį pas mane. Aš priimsiu, išpažinsiu katalikybę, atliksiu išpažintį ir priėmęs Šv. Komuniją eisiu į amžinybę, kur amžina Tiesa ir Laimė.

Tuo metu centrinėje ligoninėje buvo tik vienas katalikų kunigas Adolf Kukuruzinski. Tai išsimokslinęs, senyvas lenkų kunigas, iki arešto ėjęs pareigas Lucko vyskupijos valdytojo, — kuris tuojau ketvirtadienį, liepos 17 d., nuėjo pas prof. Karsaviną.

Penktadienį, t.y. liepos 18 d. prieš pietus aplankiau profesorių. Buvo saulėta diena. Pro palatos langus saulės spindulių pluoštas veržėsi į vidų. Prof. Karsavinas, iš tolo pamatęs mane, pakėlė abi rankas ir su sunkaus ligonio šypsniu sutiko. Jo akyse spindėjo tiek daug giedros, ryžto, jėgos, kad mane tiesiog nustebino. Profesorius pirmas tyliu balsu ėmė kalbėti:

— Mielasis, greit mano siela paliks kūną. Aš greit eisiu pas Viešpatį. Kaip aš dėkingas Jums, broliai lietuviai, ir visai lietuvių tautai! Pasakyk Tamsta Lietuvos šviesuomenei, akademiniam krikščioniškam katalikiškam jaunimui, kad aš labai norėjau dar padirbėti Lietuvos mokslui ir mirti Lietuvoje, Kaune. Bet kiti Dievo keliai. Tegu žino lietuvių tauta, kad Karsavinas mirė kataliku. Pasakyk... Pasakyk... Paskutinius savo mokslinius darbus atiduodu lietuvių tautai, kuri mane geriausiai suprato, o mano šeimos nepaliks skurde. Būsiu su jumis visose Jūsų kilniose, šventose pastangose, darbuose!

Jo ramiu, valingu, džiugiu išsekusiu veidu ritosi iš žėrinčių akių stambios ašaros. Jo akyse švytėjo tokia giedra, valia, kad man, įpratusiam matyti mirštančių kalinių veidus, iki šiol neteko matyti tokios dvasinės giedros, švento atsidavimo Viešpaties valiai. Ir mano akys taip pat pasruvo ašaromis. Aš jaudindamasis pasakiau jam:

—    Brangus Profesoriau, aš pažadu Tamstai, kad gyvu žodžiu ir raštu perduosiu lietuvių tautai Tamstos valią, troškimus, kaip gyvas liudininkas Tamstos paskutinių dienų žemės kelyje. Kada gaus Lietuvos laisvės varpas ir lietuvių tauta vėl bus nepriklausoma, Lietuvos katalikų bažnyčiose melsis ir dėkos Visagaliui Lietuvos katalikai, jos šviesuomenė, inteligentija už Tamstos mokslinius darbus Lietuvos krikščioniškosios kultūros lobyne. Brangins ir minės Tamstos vardą ir darbus Lietuvos universitetai ir jos akademinis jaunimas. Jei man netektų grįžti, jei mane čia numarintų, tai aš raštu paliudysiu ir paliksiu kitoms lietuvių kartoms Tamstos valią, troškimus ir paskutinius Tamstos mokslinius darbus.

Tada išsekusios, kaulėtos rankos apkabino mano galvą. Profesorius bučiavo mano kaktą, akis. Mudviejų ašaroti veidai drėkino viens kitam skruostus.

—    Mielasis, aš Tamstos asmenyje atsisveikinu su lietuvių tauta, jos inteligentija, jos akademiniu jaunimu, Dieve Jums padėk!..

Visoje palatoje užviešpatavo šventa rimtis. Kada atsistojęs apžvelgiau palatos ligonius, daugelis jų ašarojo, matydami nuoširdžiausią atsisveikinimą bolševikinio lagerio sąlygomis mirštančio seno, gilaus mokslininko, profesoriaus ruso ir lietuvio. Sunku buvo atsitraukti nuo jo lovos. Bet jis jautėsi labai nuvargęs ir prašė mane dar ateiti rytoj.

Trumpai papasakojau gydytojui Šimkūnui savo atsisveikinimą su prof. Karsavinu ir mačiau jo akyse ašaras. Jis tuoj pat nuėjo padėti ligoniui vaistais — nunešė jam paskutines mano atsargines gliukozės ampules, padarė įšvirkštimus, stiprindamas ligonio širdies darbą.

Šeštadienį, liepos 19 d. rytą, ligonis buvo giliame snaudulyje ir mažai reagavo į aplinką. Beveik neatsitraukdamas prie jo budėjo gyd. Šimkūnas.

Sekmadienio rytą, t.y. 1952 metų liepos 20 dieną apie 7 val. 30 minučių (Maskvos laiku) mirė profesorius Leonas Karsavinas, gyvendamas 69-tuosius metus.

Po skrodimo Karsavino kūnas buvo apvilktas jo nuosavais rūbais. Lietuviai padarė jam geresnį karstą ir slapčia būreliais lankė jo pašarvotą kūną. Į karstą buvo įdėta lietuvių, rusų, prancūzų kalbomis trumpa velionies biografija; be to, jo karste įdėta amputuota kito ligonio ranka. Galvojome, kad visa tai padės lengviau surasti nors jo karstą, palaikus ir pargabenti į Lietuvą, į Kauno miesto kapines. Palaidotas prof. Leonas Karsavinas Abezio kalinių kapinėse. Kapų eilė atžymėta rusiška raide P, o kapo numeris 11.