KELIO Į SOCIALINĘ DEMOKRATIJĄ PAGRINDINĖS GAIRĖS

JONAS ALGIRDAS ANTANAITIS

Vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių — užtikrinti piliečiams socialinį teisingumą. Atkuriant Lietuvos valstybę, sovietinės okupacijos pažeisto socialinio teisingumo atstatymas buvo sprendžiamas restitucijos keliu, t.y., grąžinant piliečiams išlikusį turtą, visų pirma — žemę. Toks kelias pasirodė neproduktyvus: per trumpą laiką smarkiai smuko gyvenimo kokybė ir toliau tebesmunka. Tai gali privesti prie nekontroliuojamų socialinių pasekmių. Socialinį teisingumą gali sukurti tik stipri ekonomika. Todėl prioritetą reikia suteikti ne restitucijai, bet tikrai reformai, kurios tikslas — efektyvus gamybos didinimas. Jį galima pasiekti, geriau išnaudojant esamus pajėgumus ir naujų investicijų pagalba.

Nidoje, studijų savaitės metu. Iš k.— Jonas Antanaitis, šio straipsnio autorius, Vytautas Volertas, Kazys Ambrozaitis, Liudas Dambrauskas ir Mindaugas Bloznelis. Nuotr. K. Ambrozaičio,

Visų pripažinta nuostata, kad gamybiniai pajėgumai geriau išnaudojami, kai jie yra privatizuojami. Privatizuojant nebūtina išardyti gamybines struktūras — užtenka pakeisti nuosavybės formą. Perdavus kolūkius ir valstybinius ūkius žemdirbių nuosavybėn, patys žemdirbiai būtų sprendę, kaip geriau ūkininkauti: ar išskirstyti į individualius ūkius, ar steigti akcinę bendrovę, ar suskaldyti į smulkesnius gamybinius vienetus ir t.t. Valstybės pareiga būtų kontroliuoti, kad tie sprendimai nepažeistų įstatymų ir būtų priimami demokratiniu keliu, t.y., kad nebūtų diktuojami nei ūkių vadovų, nei valdžios atstovų. Deja, reformos autoriai nepasitikėjo kaimo žmonių racionaliu galvojimu ir primetė sprendimus „iš viršaus". Tų sprendimų svarbiausias tikslas — ūkio išardymas. Prisidengiant teisingumo atstatymu, buvo nutarta žemę grąžinti buvusiems savininkams. Nors formaliai buvo statoma sąlyga, kad žemę atsiėmęs pradėtų ūkininkauti, faktiškai nebuvo sukurta mechanizmo, kaip tą sąlygą kontroliuoti. Daugelis atsiėmusių žemę neturi galimybės ūkininkauti dėl investicijų trūkumo.

Šiuo metu yra išskirta žemė daugiau kaip keturiasdešimčiai tūkstančių individualių ūkių, žemės dar laukia apie 170 tūkstančių pretendentų. Žemės sklypas — dar ne ūkis. Kad būtų galima ūkininkauti, reikia trobesių, mašinų, gyvulių, sėklų ir, svarbiausia, išmanančių apie ūkininkavimą žmonių. Kolūkių turėtą techniką sunku pritaikyti individualiam ūkininkavimui, tuo labiau, kad tos technikos kokybė prasta. Vienam pajėgiam ūkiui iš 40-50 ha sukurti reikia investicijų 30-40 tūkstančių dolerių sumai. Kuriant tokius ūkius, privatizavimo įvykdymui reikėtų mažiausiai pusantro bilijono dolerių. Skaldant į smulkesnius ūkius pagal priimtą privatizavimo programą, investicijų poreikis žymiai padidėja (iki 3 bilijonų dolerių). Aišku, kad tokio dydžio kreditų Lietuva neturi ir niekas jai nesuteiks. Agrarinės reformos autoriai apie tai nutylėjo, kai pateikė Aukščiausiajai Tarybai svarstyti reformos įstatymą. Už pateiktą įstatymą balsavo deputatai, mažai nutuokiantys apie ekonomikos ir žemės ūkio reikalus. Išaiškėjus, kad buvo priimtas neapgalvotas sprendimas, imtasi kolūkius perorganizuoti į akcines bendroves, bendrijas, agroserviso įmones ir pan. Rezultate — žymiai apardyti buvę ūkiai, sunkiai kuriasi individualūs ūkiai. Žemės ūkio gamyba smarkiai smunka. Buvusi AT agrarinė komisija išformuota, naujoji nepateikė sprendimų, ką daryti.

Pramonėje problemos kiek kitokios. Lengvosios pramonės įmonės susiduria su žaliavų trūkumu. Žaliavų būtų galima įsigyti, jei produkcija būtų parduodama už tvirtą valiutą. Kad galėtumėm įsitvirtinti naujose rinkose, turi būti pakankamai aukšta gaminių kokybė. Tam reikia naujų technologijų ir įrengimų. Daug įmonių gamino produkciją, reikalingą ginklavimuisi ir kosmoso įsavinimui. Tai buvo palyginus aukšto techninio lygio įmonės. Tačiau jų produkcijos pareikalavimas labai krito. Norint išsaugoti darbo vietas, reikia keisti šių įmonių profilį. įmonių modernizavimui ir naujų darbo vietų sukūrimui reikalingos investicijos. Tam tikslui galima panaudoti savo ir užsienio investitorių kapitalą. Kad būtų naudinga investuoti kapitalą, reikia, kad būtų gera ekonominė-gamybinė infrastruktūra, kvalifikuoti darbininkai ir patikima politinė infrastukrūra. Apžvelkime, kaip atrodo šie reikalai.

Gamybinės infrastruktūros sukūrimu pradėta užsiimti septintajame dešimtmetyje, kai Chruščiovo valdymo laikais buvo duotas respublikoms didesnis ekonominis savarankiškumas. Tada visuose Lietuvos miestuose buvo suprojektuotos pramonės zonos („mazgai"), kur išspręstas įmonių aprūpinimas transportu, energija, šiluma, vandeniu, techniniu aptarnavimu ir pan. Šie infrastruktūros elementai nesudaro didesnių problemų, tik kai ką reikės patobulinti. Daugiau pastangų reikės įdėti ryšių sistemų pertvarkymui, bankų tinklo įsteigimui ir verslininkų bei turistų aptarnavimo organizavimui. Pastarosios problemos galės būti išspręstos artimiausių metų bėgyje. Dėl darbininkų ir inžinerinio personalo darbuotojų kvalifikacijos nebus žymesnių problemų. Vadybos (menedžmento) specialistų ruošimo pagrindai jau yra dedami.

Rimčiausią problemą sudaro politinė infrastruktūra. Daugelį užsienio investitorių atbaido politinis nestabilumas, įvairūs apribojimai turto įsigijimui, aukštas infliacijos lygis ir pan. Vietinių investitorių neskatina aukšti mokesčiai ir tebegaliojanti „socialistinė” sistema, kuri sudaro sąlygas gauti milžiniškus pelnus iš pusiau legalaus biznio ir visaip apsunkina gamybos organizavimą. Daugelis ekonomistų daug vilčių deda į užsienio investitorius. Manau, kad nemažiau svarbūs yra ir potencialūs vietiniai investitoriai. Tai daugiausia juodosios ekonomikos verslininkai. Juodąja ekonomika vadiname todėl, kad ji paremta valdininkų korupcija, „socialistinės" sistemos absurdiškumais, kaip kainų dotacijos, gėrybių skirstymu, ekonomikos ideologizavimu ir pan. Juodoji ekonomika veikia beveik pogrindyje, jos nekontroliuoja visuomenė (valstybės organai, akcininkų susirinkimai ir pan.), iš jos valstybė sugeba paimti tik mažą dalį mokesčių. Disponuodami nekontroliuojamu kapitalu, juodieji verslininkai papirkinėja bet kokio rango valstybės pareigūnus, formuoja sau palankią visuomenės nuomonę, organizuoja susidorojimą su sau nepalankiais žmonėmis ir organizacijomis. Juodieji verslininkai labiausiai suinteresuoti, kad nebūtų vykdomos tikros ūkio reformos. Tuo tikslu jie pasitelkia gerai apmokamus „advokatus" ir „specialias komandas", organizuoja įvairias akcijas, kad nukreiptų dėmesį nuo esminių valstybės kūrimo problemų. Buvusi AT „dešiniųjų" dauguma, neturėdama ekonomikos reformų veiksmingos programos, sėkmingai tarnavo juodosios ekonomikos interesams.

Sunku nustatyti, kokią dalį nacionalinio produkto pasiglemžia juodoji ekonomika. Kai kurie ekonomistai mano, kad 25 procentus. Per metus tai sudarytų apie du bilijonus rublių (dar nenuvertintų, kai buvo galima dolerį pirkti už 4-5 rublius) arba 400-500 milijonus dolerių.

Šis kapitalas ne tik kad prarastas Lietuvos ekonomikai, bet dar kelia pavojų, tarsi benzinas išpiltas į kanalizaciją — gali sukelti socialinį sprogimą, nes nuskurdina valstybę ir žmones, prie jo šliejasi įvairiausio plauko nusikaltėliai. Juodųjų verslininkų disponuojamo kapitalo dalis, paversta valiuta, paprastai laikoma užsienio bankuose ir ten laukia „geresnių laikų". Kitą dalį juodieji verslininkai stengiasi investuoti, pirkdami esamą turtą arba statydami prabangius namus. Toks kapitalo antplūdis į statybas nepaprastai pakėlė statybinių medžiagų kainas (kai kurių daugiau nei 100 kartų). Todėl eilinis žmogus prarado galimybę įsigyti būstą. Tai dar viena piktžaizdžių, kurias atvėrė juodoji ekonomika socialinėje sferoje.

Ką daryti?

Pirmiausia reikia panaikinti tuos šaltinius, kuriais maitinasi juodoji ekonomika. Tai „socialistinės" sistemos palikimas — turto dalinimas, prekių skirstymas, valstybės viršenybė prieš asmenį. Tai galima pasiekti per veiksmingą ekonomikos reformą, kurios tikslas suinteresuoti žmogų gerai dirbti.

Antra, reikia suinteresuoti juodosios ekonomikos verslininkus, kad jie savo kapitalą investuotų į gamybą ir tokiu būdu legalizuotų savo veiklą. Esu įsitikinęs, kad dauguma tokių verslininkų supranta, kad juodoji ekonomika neturi perspektyvų. Reikia paruošti tokius įstatymus, kurie padarytų normalų verslą (gamybą, prekybą, patarnavimus) pelningesnį nei „kombinavimas" ir spekuliacija.

Trečia, reikia sukurti politinę infrastruktūrą, kuri užtikrintų valstybės stabilumą. Turi būti išryškinti visuomenės sluoksnių interesai, jiems atstovauti turėtų politinės partijos. Valstybės struktūrų, politinio susigrupavimo, piliečių ir valstybės santykių sprendimai yra politinės demokratijos svarstymų objektas.

Ketvirta, turime aiškiai žinoti, kaip valstybė saugos savo piliečius ir kokių tautos idealų įgyvendinimui kuriame savo valstybę. Kaip atskiras žmogus save realizuoja per kūrybą ir darbą, taip tauta — per kultūrą. Šviesiausius žmonijos istorijos puslapius tautos yra įrašiusios ne karo žygių šlove ir ne turtų blizgesiu, bet minties polėkiais ir meno žavesiu.