LIETUVOS KULTŪRA NELAISVĖS METAIS
Vilniuje. Rašytojų sąjungos klubo salėje, 1991 spalio 19 dienų įvyko antrasis Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo surengtas studijų savaitgalis tema „Lietuvos kultūra nelaisvės metais: vertinimo kriterijai”. Renginio dalyviams, tarp kurių buvo svečių iš JAV, Vokietijos, Švedijos iškelta keletas probleminių klausimų: ar okupacijos metais kurtoje Lietuvos kultūroje buvo iš esmės kokybinių atradimų, leidžiančių kalbėti apie kultūros raidą? Kaip šias kokybes apibrėžti? Kiek prisitaikymas prie oficialiosios doktrinos buvo lemtingas kūrėjui? Kokiais kriterijais remdamiesi aiškiname kultūrą kaip rezistencijos būdą?
Studijų savaitgalį atidarė Į laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, buvęs politinis kalinys, atsiminimų dvitomio „Gyvenimo akimirkos” autorius Liudas Dambrauskas. Įlaisvę fondo Studijų komisijos pirmininkas poetas Vaidotas Daunys savo įžanginiame žodyje atkreipė dėmesį į vėliausiame Literatūros ir meno numeryje paskelbtą pasikalbėjimą su Tomu Venclova, kuris liečia diskutuojamą temą ir kalba apie okupuotoje Lietuvoje kūrybos žmogų ištikusius du pasirinkimo kelius. Vieni, pasak Venclovos, saugoja tautos gyvastį, kiti — garbę. Vieni buvo valenrodizmo arba oportunizmo atstovai, kiti — disidentai. Tačiau, kaip pastebėjo Daunys, ir vienoje, ir kitoje pozicijoje esama noro išspręsti neišsprendžiamą situaciją kompromisiškai, su tam tikra metafizinės ir fizinės kaltės liekana. Tiesa, tai nebuvo du vieninteliai keliai. Dar galima buvo rinktis ne disidento-emigranto, o pogrindžio kultūros žmogaus kelią. Tai irgi garbę sergstantis kelias. Bet jame taip pat esama tos kaltės liekanų, nes kažkas kitas turėjo imtis vesti tuos tūkstančius vaikų, kurie mokėsi rašto, kalbos ir meno mokyklose. Buvo galima pasirinkti ir dar vieną kelią — susideginti, nusižudyti. Romas Kalanta yra šio kelio simbolis. Tačiau kaltės liekana, ypač metafizinė, ir čia lieka, jei asmuo yra Kristaus dieviškumą pripažįstantis žmogus.
„Aš esu atstovas tos kartos, kuri turėjo šiuos pasirinkimo kelius ir neturėjo savo kelio, —kalbėjo V. Daunys. — Ji brendo iš patirties. Ir ta patirtis yra brangiausia, ką ji turi. Ši patirtis (ne tiek gyvenimo, kiek išgyvenimo) yra kaip nuoga erdvė, kurioje tenka atpažinti save kaip pastangą ar tos pastangos trūkumą. Ir ši gyvos pastangos būtinybė dabar lemia mano paties kriterijų, kai žvelgiu į kultūrą, kuri kaip palikimas guli ant mano ir mūsų pečių, arba kurią dar tik renkamės, kuriame arba atmetame".
Katalikų mokslo akademijos sekretorius Mindaugas Bloznelis savo pranešime pastebėjo, jog norint ieškoti kriterijų sovietinio laikotarpio Lietuvos kultūrai įvertinti, pirmiausiai reikia suprasti tuos tikslus, kurių siekė sovietinė sistema, panaudodama kultūrą. Vienas svarbiųjų sovietinės kultūros tikslų, Bloznelio nuomone, buvo pridengti nusikalstamą sistemos esmę ir pateikti ją pasauliui kaip civilizuotą ir patrauklią. Antrasis — formuoti sovietinį žmogų, kuris būtų klusnus ir uolus totalitarinės sistemos komandų vykdytojas, kad net ir suvokęs jam pavestų užduočių amoralumą, neturėtų valios priešintis nurodymams. Kadangi pagrindinis lietuvių tautos uždavinys sovietinės okupacijos metais, pasak Bloznelio, buvo išsaugoti dvasinį potencialą, autentišką istorinę atmintį ir tuo būdu išlaikyti fizinį bei kultūrinį tautos identitetą, sovietinės Lietuvos kultūros reiškinius jis siūlė vertinti priklausomai nuo to, kiek jie padėjo ar kliudė minėtą uždavinį vykdyti.
Filosofas Romualdas Ozolas kėlė asmens būties problemą anos tragiškos epochos akivaizdoje. Jis kalbėjo: „Tie, kurie esame gimę dar iki karo, klausimą galime kelti tiktai taip: kodėl mes nemirėme fiziškai? Ir tik atsakę į šitą klausimą galime kalbėti apie gyvenimą. Vargu ar yra žmogus, kuris nebūtų sprendęs savižudybės klausimo: gali jis gyventi ar negali, turi jis jėgų šitai daryti ar neturi? Ir šia prasme, daugelis iš tų, kurie gėrė ir nusigėrė, galimas daiktas, tokiu baisiu būdu išsprendė šį filosofini klausimą, nors galbūt ne vienas iš jų buvo didis žmogus".
Mes labai nuosekliai perėjome visus šiuos etapus, kalbėjo Ozolas, ir mirtį pergyvenome turbūt ne vienąkart. Būtų buvę paprasta, jei išeitis būtų buvusi tik nepaklusti įsakymui. Moralinė problema buvo visai priešinga: kaip gyventi paklūstant įsakymui?
Kalbėdamas apie kultūrą R. Ozolas pastebėjo, kad tikrosios jos vertybės iš pradžių reiškėsi gana neapibrėžtom formom ir susikoncentravo į beveik stabmeldišką žemės šlovinimą. Po kurio laiko tai tapo MŪSŲ ŽEMĖS, o dar vėliau — Lietuvos šlovinimu. Savo kultūrą iškėlėme iš visiškos nebūties, sakė Romualdas Ozolas. Ir tai esąs toks įgijimas, kokio XX amžiuje lietuvių tauta nėra turėjusi.
Tačiau kitas filosofas — Arūnas Sverdiolas labai pesimistiškai, stačiai nihilistiškai, vertino sovietinėse sąlygose susiformavusį žmogų, kuris, kurdamas tam tikrą kultūros surogatą, pačią kultūrą paliko tarsi be galvos ir be perspektyvos. Jis teigė, kad jo karta (Sverdiolas yra gimęs 1949 m) nėra mačiusi Lietuvoje žmonių, kuriuos būtų galima gerbti.
Jam oponavo istorikas Rimantas Vėbra, pastebėdamas, kad taip samprotaudami ir šitaip susiniekindami, pasmerkiam save, kad mūsų vaikai ir apie mus taip kalbėtų. Laikantis tokios logikos reikėtų apkaltinti kiekvieną motiną, kad ji pratęsė tautos egzistenciją.
Frankfurto universiteto lituanistikos seminaro vedėjas Vincas Natkevičius kalbėjo apie Rytų Vokietijos literatūros ir jos kultūros integravimosi į vokiečių kultūrą problematiškumą, sugretino kai kuriuos panašumus bei skirtumus su sovietinės Lietuvos kultūros problemomis.
Seminare taip pat kalbėjo profesoriai Donatas Sauka, Vanda Zaborskaitė, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Mečys Laurinkus, savaitraščio XXI amžius redaktorius Arimantas Raškinis, buvęs politinis kalinys Albertas Dilys, poetas Kęstutis Rastenis. Savaitgalio rengėjus ir dalyvius sveikino svečias iš JAV Lietuvių Fronto bičiulių tarybos pirmininkas Algis Raulinaitis.
Susumuodamas kalbėjusiųjų mintis Vaidotas Daunys pasakė, kad to laikotarpio įvertinimas ir filosofinis apibendrimas dar turės gimti. Gimti iš tragedijos dvasios. Nebanaliai suvokti šitą tragediją yra nelengva, kadangi ji paliečia kiekvieną žmogų savaip, per konkretų jo likimą, konkrečią kiekvieno žmogaus patirtį. Ir vis dėlto atsiremti turime į ką, sakė Daunys, nurodydamas jau minėtąją garbės ir gyvasties priešpriešą, kurių susidūrime žmogui ir tenka pasijusti laisvam, prisiimant atsakomybę už savo pasirinkimą.
Vidmantas Valiušaitis
NAKTIS LIETUVOJE
Video filmas NIGHT OVER LITHUANIA, sukurtas režisieriaus Arvydo Reneckio, pagamintas VHS sistemos kasetėse, įkalbėtas anglų kalba, vaizdžiai pristato Lietuvos rezistencinę istoriją iki pat tragiškųjų 1991 sausio 13 įvykių, supažindina su kai kuriais rezistencijos dalyviais. Video kasetės kaina — 25 dol. Čekius išrašyti SOS Lithuanian American Community vardu ir siųsti adresu: Americans for Lithuanian Freedom, c/oDaiva Meilienė, 10948 S. Lombard Ave., Chicago Ridge, IL 60415. Dėl platesnės informacijos skambinti telefonu: 708-636-5347.
