SKAITYTOJŲ ŽODIS
Gvildenkime ir toliau vidinės rezistencijos tema
š.m. sausio paskutinėmis dienomis paštu gavau Į laisvę 1990 m. rudeninį numerį, kurį su įdomumu perskaičiau. Dabar mums svarbu, kad nė viena siela, galinti kuo nors prisidėti prie Lietuvos laisvės žygio, nebūtų atstumta, apspjaudyta, „nurašyta į nuostolius”.
šiuo atžvilgiu Į laisvę rudens numeris nuteikia gerai, patraukia mąsliu, atsakingu, tolerantišku žodžiu. Atskirai norėčiau pažymėti M. Martinaičio straipsnyje pateiktą lietuvių literatūros rezistencinių motyvų gilią analizę, kuri, man regis, plėtoja kiekvieno doro lietuvio, ypač augusio okupacijos sąlygomis, savižiną. Šią aktualią vidinės rezistencijos temą reikėtų toliau gvildenti žurnalo puslapiuose ir atskleisti dramatiškas bei tragiškas peripetijas kūrėjo ir suvokėjo, besikankinusių įvairiuose totalitarinės sistemos užkaboriuose. Paviršutinišku optimizmu nudažytas vandenėlis negali nuplauti sielos ir stimuliuoti konstruktyvios dinamikos.
Česlovas Kalenda, Vilnius
KOVO VIENUOLIKTOSIOS METINĖS VILNIUJE
...Noriu pasveikinti su ateinančiomis šv. Velykomis ir palinkėti to tikrojo džiaugsmo, kuris vainikuoja Didžiojo penktadienio skausmą!
...Na, o mums Didysis penktadienis jau buvo. Mes jau atšventėme ir džiaugsmingąjį sekmadienį — šio mėnesio dešimtą dieną. Ji buvo skirta vaikams, mūsų ateičiai. Pavasario saulė šypsojosi pilna burna virš Nepriklausomybės aikštės. Spalvingais vėjo malūnėliais buvo apsmaigstyta visa aikštė. Visų vaikų rankose, ant vaikų karūnėlių su įrašais KOVO VIENUOLIKTOJI — visur visur aplinkui dūzgė vėjo sukami sparneliai. Aikštės pakraštyje stovėjo didžiulis storo popieriaus rulonas. Ridenamas jis klojo popierių, prie kurio it darbščios pavasario bitelės sušilę suplukę darbavosi vaikai. Spalvota kreida ir pieštukais jie piešė saulę, mamą, sesutę, broliuką, parlamentarus, Gedimino bokštą, namus ir rašė, rašė, ką tik jų galvelės sudūmojo. Tarp daugybės įrašų buvo ir toks: Landsbergi, nesirūpink, Lietuva bus laisva! Pasirodžius Landsbergiui, jie nešė jam asmeniškus savo laiškus, o šitą didįjį, 80-ties metrų ilgio, suvyniojo į ritinį jų tėveliai. Tą istorinį ritinį jie nunešė į parlamentą, apsibarikadavusį gelžbetoniniais blokais, vielų užtvaromis, prieštankiniais grioviais. O saulė švietė visą dieną, o vaikai linksminosi, vaišinosi obuoliais, meduoliais, paskui dainavo visi kartu ir vėl vaišinosi. Tikriausiai jie niekuomet neužmirš šitos pirmųjų Nepriklausomybės metinių šventės... (Iš laiško, rašyto 1991 kovo 12).
Jadzė S., Vilnius
Atsiliepiant į V. Skuodžio ir Z. Prūso straipsniuus
Žurnalo Į Laisvę Nr. 109 (146), 1990, radau du labai įdomius straipsnius.
Viename docentas V. Skuodis rašo apie Lietuvos pogrindį ir Molotovo-Ribentropo slaptus protokolus, kitas straipsnis Z. Prūso — apie Lietuvos kaimynus gudus.
Iš V. Skuodžio straipsnio sužinojau, kad Lietuvos kraštotyrininkai 1972 metais Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje „atrado" straipsnį apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus, ir tą tekstą išplatino. Tai, be abejo, tapo žinoma KGB, ir prasidėjo sekimas. 1973 kovo 27 d. Vilniuje, Kaune ir Rygoje vienu metu buvo atlikta daug kratų Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkų butuose. Buvo ištardyta apie 100 žmonių. ...Tarp tardomųjų buvo Kauno medicinos instituto VI kurso studentas Šarūnas Žukauskas.
Aš sakyčiau, kad kraštotyrininkų „antitarybinės veiklos" išaiškinimas ir prasidėjo Kauno medicinos institute, kur pulkininkas Zaksas turėjo stiprų „savųjų" tinklą, tiesiogiai agentams vadovavo, ir pats kartu tame slaptame darbe dalyvavo. Jis kiaurai pažinojo kiekvieną studentą. Išaiškinus Šarūną Žukauską Kauno medicinos institute, palaipsniui buvo susekti visi.
Mano įsitikinimu, kraštotyrininkus susekė, kratoms vadovavo, ir medžiagą saugumui pristatė prof. I. Zaksas. 1974-1975 mokslo metais jis mokėsi Maskvos KGB akademijoje. Po to, mano apskaičiavimu, jam buvo suteiktas slaptas generolo laipsnis. Vadinasi, 1972-1973 metais, kraštotyrininkų bylos metu, jis buvo slaptas pulkininkas — pakankamai aukštas laipsnis, vadovauti respublikos KGB kontržvalgybos skyriui.
Kartą, susiruošęs komandiruotėn į Šiaulius, kuriuos jis ypatingai globojo, Zaksas man pasakė, kad kelionės tikslas — Šiaulių kraštotyrininkai, kurie teikia jam daug rūpesčio. Aš niekaip negalėjau suprasti, kuo Šiaulių muziejaus darbuotojai bei kraštotyrininkai pavojingi komunistų valdžiai. Tai buvo paslaptis, ir Zaksas, kaip paprastai slidžiais klausimais, man neatsakė. Jis žinojo, kad aš Lietuvos patriotė ir netylėsiu. Grįžęs iš Šiaulių, Zaksas mano akivaizdoje kalbėjosi su draugu apie rūpesčius su kraštotyrininkais, ypatingai su kauniečiais. Kalbos tonas buvo optimistinis, matomai visi siūlai jau buvo jo rankose.
Tuo būdu Jūsų žurnalas padėjo užpildyti spragą kraštotyrininkų byloje. Beveik po dvidešimties metų aliejus išplaukė į paviršių!.
Norėčiau pridėti dar keletą žodžių dėl „Mūsų kaimynų — gudų". Kadangi Lietuvoje jie vadinami baltarusiais, tai prašau leisti ir man juos vadinti baltarusiais. Be to, B. Sereiskio lietuviškai-rusiškame žodyne, išleistame Kaune 1933 m., „gudas" verčiamas „beloruss", o Gudai — „Belorussija". Žodynas atžymi, kad gudo vardu valstiečiai kartais vadino nelietuvius ar kitos šnektos lietuvius.
Pokario metais, kai gavau gydytojos diplomą ir auginau dvi mažas mergaites — dvynukes, samdydavau merginą, kad galėčiau eiti į darbą. Tai dažniausiai būdavo iš kaimyninės Baltarusijos kolūkių pabėgusios jaunuolės, kurios Vilniuje ieškojo išsigelbėjimo.
Viena simpatinga ir padori jaunuolė, vardu Valė, man papasakojo įdomią istoriją. Jos kaimo gyventojai skaitė save lenkais (galėjo būti ir sulenkėję lietuviai, tačiau šito dabar niekas nežino). Išduodant pasą Valei, kaip ir jos seseriai Jadvygai bei kitiems, tautybė buvo rašoma baltarusių. Žmonės priešinosi, reikalavo teisybės, tačiau milicija griežtai perspėjo ir pagrasino: gyvenate Baltarusijoje, todėl privalote užsirašyti baltarusiais, jei nenorite turėti nemalonumų.
Tokia buvo valstybinė rusinimo politika.
Gyd. A. Zaksienė, Izraelis
