AR IR VĖL VIENŲ VIENI?
VEDAMIEJI
Žavimės lietuvių tautos pabudimu ir Kovo 11-tosios rezultatais. Šiuo nuostabiu žygiu ir drąsa trumpai žavėjosi ir visas laisvas pasaulis. Aplinkybės leido tą gerą žinią paskleisti pasauliui. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kur yra Lietuva. Dabar vėl tyla. Kas bus toliau?
Nors skirtingais metodais ir aplinkybėmis, lietuvių tauta stebėtinai panašiai pasipriešino pavergėjams ir 1941 metais ir paskelbė nepriklausomybę. Tada Vakarai paliko mus vienus, be pagalbos, be komplimentų ir net be užuojautos.
Ką šiuo kritišku momentu turėtume daryti? Yra pavojaus, kad tautos, subėgusios prie alyvos oazės, gali mus vėl palikti užmarštyje prie Baltijos. Nepriklausomybės paskelbimas kovo 11, dar tebesant pilnai okupacijai, buvo tik šauklys
į darbą. Kokios gali būti derybos tarp pelės ir katės, jeigu Vakarai neras laiko to žaidimo stebėti? Iš čia kyla pareigos ne tik sukilusiems Lietuvoje, bet ir išeivijai. Ar Lietuva dar ilgai pasiliks tyloje, dalinai priklausys ir nuo išeivijos, priklausys nuo to, kaip garsiai ir atkakliai rėksime, prašydami dėmesio. Juk sunkiais pokariniais laikais išeivijai pavyko pralaužti tylą pasaulio opinijoje ir Lietuvą įtraukti į pavergtų tautų sąrašą. Ir dabar energingai raginkime tarptautinės politikos draugus, kad pasisakytų ui Lietuvą su tomis pačiomis teisėmis ir privilegijomis, kokias šiuo momentu gauna ir kitos Rytų Europos valstybės, tik ką atgavusios nepriklausomybę.
Mūsų sąjūdžio rezistencinis pobūdis, kol dar eina kova už pilną nepriklausomybę, tebėra būtinas. Esame susirūpinę nelygia kova ir laisvojo pasaulio laikinu nusigręžimu nuo Lietuvos problemų. Civilizuotos valstybės pradžia yra labai komplikuota. Gerai, kad galime pasinaudoti Lietuvos nepriklausomybės patirtimi. Tačiau po 50 metų tenka ne tik pasivyti civilizaciją, bet ir senas klaidas pataisyti. Yra proga padėti pagrindus idealiai Lietuvai su galimai pilnutine demokratija. Ar tai daryti sekasi? Pilnos nepriklausomybės agonija prailginta, parlamentui ir kitiems patriotams įtempti nervai, reikia politikoj užgrūdintų ir aukštos kultūros asmenų, kad nepradėtų piktų tarpusavio ginčų.
Šiuo metu ypač reikia rezistencinės diskrecijos. Laisvė turi ribas, nes turi ir įpareigojimus. Laisvė plepėti, nepatikrinus faktų, skelbti savo įsitikinimus, nerespektuojant kitų, gali tapti tos pačios laisvės išdavimu. Nereiktų politinėmis priemonėmis kovoti prieš skirtingą žmogaus galvojimą. Lietuvoje yra pereinamasis laikotarpis. Nors lietuvio priklausymas kompartijai savaime dar nėra mastas jo tautinei ir valstybinei ištikimybei nustatyti, vis dėlto, kai šiandien kompartijos žmonės mėgina pasisakyti už Lietuvos ateitį, yra suprantamas įtarimas bei nujautimas tų asmenų, kuriuos dar taip neseniai tie patys kompartijos žmonės, stropiai vykdydami Maskvos potvarkius, trėmė į amžino įšalo žemę. Dar per anksti
2 sveikinti Komunistų partiją, nors ir atsiskyrusią nuo Maskvos, nors ir savo vardą pakeitusią,— kol ji dar neįrodė, ar tikrai nuoširdžiai siekia pilnos nepriklausomybės Lietuvai, ar tik klastingai ruošiasi balsuoti už sovietine federaciją. Tautinis solidarumas reikalauja atlaidumo, bet lygiai reikalauja ir atsiprašymo už skriaudas ir įrodymo darbais, ne vien žodžiais.
Laikas atliks savo, tik šiuo momentu visiems reikia daugiau kantrybės — Lietuvoje ir išeivijoje. Yra galimybių šiuo kritišku momentu nepasilikti vienų vieniems, bet tos galimybės priklausys nuo kieto darbo ir tautinio solidarumo Lietuvoje bei nuo energingo pagalbos šauksmo ir draugų verbavimo išeivijoje.
k. a.
