POLITINĖ DIFERENCIACIJA IR POLITINĖ KULTŪRA LIETUVOJE

VIKTORAS MAKOVECKAS

VIKTORAS MAKOVECKAS (g. 1959) — baigęs filosofijos mokslus, vienas iš jauniausių Lietuvos filosofų, Lietuvos Respublikos parlamento užsienio reikalų komisijos narys, Žaltvykslės — politinio, kultūrinio žurnalo redaktoriaus pavaduotojas. Šią paskaitą V. Makoveckas skaitė Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje. (Nuotr. V. Maželio)

Istorikams, tyrinėjantiems ir tyrinėsiantiems Lietuvos naujausiąją istoriją, neturėtų iškilti didesnių problemų dėl periodizacijos: 1918.02.16-1940.07.21 - Lietuvos Respublika, 1940.07.21-1990.03.11 — Sovietų Sąjungos kolonija, nuo 1990.03.11 — Lietuvos Respublika. Bet kas gi slypi ir slypės už šių datų? Kuo užpildomi šie laiko intervalai? Erdvė kaip buvo, taip lyg ir liko ta pati — švietė ir šviečia ta pati saulė (tiesa, švietė ir „radioaktyvioji" — Stalino), gyvenome ir gyvename ant tos pačios žemės. Tačiau gimė ir mirė žmonės, nuveikdami didelius ir mažus darbus, tie žmonės turėjo savo troškimus ir siekius, tikslus, vieni — juos pasiekdami, kiti — palūždami pusiaukelėje.

Daugiausia nepasiektų tikslų, neįgyvendintų svajonių — Sovietų okupacijos metais. Žymi dalis visam pasauliui savaime suprantamų veiklos sričių mums, lietuviams, buvo neprieinamos. O jei, kurios ir buvo prieinamos, tai jose galima buvo reikštis labai deformuotai, iškreiptai. Nebuvo laisvės nei rinktis, nei galimybių realizuoti save pasirinkus.

Viena iš labiausiai nualintų žmonių raiškos sferų Lietuvoje — politika (graikų k. politike — valstybės valdymo menas). Kaip teigia tarptautinių žodžių žodynai, politika — 1. valstybinių reikalų tvarkymo teorija ir praktika, 2. visuomeninė veikla, išreiškianti tam tikrų visuomenės sluoksnių interesus.

Drįsčiau teigti, kad pirmąja prasme tokios veiklos okupuotoje Lietuvoje nebuvo, nes nebuvo valstybės, taigi ir valstybinių reikalų. Antrąja prasme šis tas vyko (šis tas, sakau, neturėdamas omeny ginkluotos rezistencijos, nors tai irgi politika): egzistavo įvairios pogrindinės grupės, Lietuvos Helsinkio grupė, Katalikų Bažnyčios kronika, pagaliau Lietuvos Laisvės Lyga, tebeveikianti ligi šiol. Bet tai buvo greičiau nacionalinio pasipriešinimo judėjimas, o ne pozityvi, kurianti politika. Tokios paprasčiausiai negalėjo būti.

Nebuvo politikos tikrąja to žodžio prasme Lietuvoje ir pastaruosius dvejus metus, kai visi mes buvome Sąjūdyje ir Sąjūdis buvo mumyse. Daugumos jo lyderių, o ir mūsų visų širdyse ir protuose buvo viena — Nepriklausomybė.

Tikros politikos metas atėjo kartu su Kovo 11-ąja. Atėjo metas kurti valstybę. Savo jėgomis. Nes niekas už mus šio darbo nepadarys. Tačiau paaiškėjo, ir labai greitai, kad tai labai sunkus darbas. Net ne darbas, o menas. Čia reikia ir gabumų, ir išmanymo. Tačiau ar mes turime teisę dabar užsipulti parlamentą, kad jis ne toks, koks turėtų būti, kad jis daro daug klaidų? Juk patys išsirinkome. O rinkome, pridėję prie širdies ranką turime pasakyti, visų pirma tam, kad būtų de jure atstatyta Lietuvos valstybė. Apie visa kita mažai tegalvojome. O jei, sakysime, perrinktume dabar parlamentą — ar geresnį išsirinktume? Kokie esame, tokie esame.

Todėl toliau, rašydamas apie dabartinės Lietuvos politines jėgas, galvosiu daugiau apie ateitį (pasiremdamas dabartimi ir praeitimi), apie būsimą parlamentą ir galimą politinių jėgų lauko susidarymą.

* * *

Dabartinėje Aukščiausioje Taryboje daugiau kaip pusė deputatų nepriklauso jokiai partijai. Lyginant su normaliu demokratinės valstybės parlamentu, tai — nonsensas. Tiesa, daugumas iš jų atėjo į AT su Sąjūdžio vėliava, bet juk visų politinių jėgų, išėjusių į rinkimus, tos vėliavos buvo labai panašios, ryškiausias užrašas jose — Nepriklausomybė. ši padėtis negalėjo ilgai tęstis — paskelbus nepriklausomos valstybės pradžią, reikia pradėti kurti tą valstybę. Iškyla klausimas: kaip? Štai būtent šioje vietoje ir susidaro sąlygos tikrai politinei diferenciacijai. O tos diferenciacijos pirmas ženklas — Centro frakcijos atsiradimas Lietuvos Aukščiausioje Taryboje. Kadangi parlamentas — tai ne „karo visų prieš visus” arena, o parlamentinių frakcijų, atstovaujančių partijoms, ir jų koalicijų veiklos vieta. Čia mes tikriausiai nieko naujo neatrasime — tiesiog reikės perimti jau šiek tiek ilgiau demokratijos sąlygomis gyvenančių tautų ir jų parlamentų patirtį. Manau, kad, laikui bėgant, nepartinių deputatų Lietuvos AT turėtų gerokai sumažėti. O žvilgtelėjus kiek tolėliau, galbūt į Steigiamojo Seimo rinkimus, galima prognozuoti, kad dabartinis mūsų išrinktas parlamentas paruoš žymiai geresnį rinkimų įstatymą — panaudojant proporcine rinkimų sistemą, daugiamandates apygardas. Toks įstatymas neišvengiamai reikalautų, kad asmuo, norintis būti išrinktas į parlamentą, būtų partijos ar kokios kitos visuomeninės organizacijos narys. Tada išties išrinktume ne asmenybes — individualistus, o asmenybes — visuomenininkus, iškiliausius tų organizacijų atstovus, tikrai išreiškiančius tai organizacijai priklausančių bei jos programą remiančių žmonių, o ne visos tautos (kas yra neįmanoma), interesus. Tokiu atveju rinkiminėje kovoje konkuruotų programos. Visą tautą gali atstovauti tik parlamentas ar visuotinai išrinktas prezidentas. O parlamento esmė ir pagrindinė priedermė yra ta, kad jis, derindamas įvairių sluoksnių, grupių, partijų, organizacijų (į kurias natūraliai, esant ekonominio ir dvasinio gyvenimo įvairovei, jungiasi žmonės) interesus, per jų atstovus reprezentuoja įvairialypę, kūrybingą mūsų tautą.

Mūsų bėda, kad politinės struktūros vystosi žymiai greičiau nei ekonominės. Juk, objektyviai žiūrint, politinės partijos, kaip minėjau, paprastai atstovauja tam tikrų visuomenės sluoksnių interesus. Dabar aiškiai nesireiškia nei visuomenės sluoksniai, nei jų interesai (bent jau tie, kuriems galėtų atstovauti politinės partijos). Todėl ir atsiranda politinės jėgos, ketinančios atstovauti visiems, kurie ,,palaiko Lietuvos valstybingumą" (Kovo 11-osios partija). Antra vertus, gal tai ir gerai — bet tik su ta sąlyga, kad jau pasiskelbusios politinės partijos paruoštų ir pateiktų parlamentui alternatyvinius pagrindinių įstatymų projektus — galbūt tas padėtų išjudinti iš mirties taško mūsų ekonomikos, žemės ūkio reformą, tuo pačiu pagreitinant žmonių interesų diferenciaciją.

Daugiapartinė sistema Lietuvoje formavosi beveik trisdešimt metų (1896-1924). Šis laikotarpis turėjo pogrindinį ir legalųjį tarpsnį.

Idėjinės beveik visų Lietuvos politinių partijų ištakos — Varpo žurnalas ir varpininkų idėjos. Net ir Vincą Kapsuką galima laikyti Vinco Kudirkos mokiniu, tiesa, ne pačiu geriausiu. Aplink Varpąsusibūrusi lietuvių inteligentų grupuotė, pasivadinusi varpininkais, kritikavo okupacinės caro valdžios nacionalinio engimo politiką, siekė apriboti dvarininkų žemėvaldą, smerkė bajoriją ir kunigų sulenkėjimą, rūpinosi tautinės savimonės, lietuvių tautinės kultūros augimu. Pamažu kristalizavosi Lietuvos valstybės idėja. Varpininkai kėlė bendriausius nacionalinio atgimimo uždavinius, kurie būdingi visų tautų nacionalinio judėjimo pradiniam etapui. Pirmieji nuo varpininkų atskilo socialdemokratai, kurie 1896 m. įkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją. O pagrindinė varpininkų dalis 1902 metais įkūrė Lietuvos demokratų partiją, kurios pagrindiniai veikėjai, savo ruožtu, vėliau davė pradžią krikščionių-demokratų ir tautininkų politinėms srovėms.

Nors istorinės analogijos — ne pats geriausias argumentas politinės struktūros persigrupavimams prognozuoti, tačiau kol kas, bent jau formaliai, viskas vyksta labai panašiai.

Sąjūdis, pakėlęs į lemiamą kovą lietuvių tautą, po rinkimų ir Kovo 11 Akto tapo, bent jau politinėje erdvėje, nereikalingas. Tą, beje, patvirtino ir Kovo 11-osios partijos įkūrimas.

Vėl klostosi, kaip ir nacionalinio atgimimo laikotarpiu bei prieškario Respublikos laikais, trinarė politinių srovių sistema: kairė — centras — dešinė. Ir klostysis ji, aišku, taip pat gana ilgai ir sunkiai, kaip ir anksčiau.

Pavyzdžio dėlei prisiminkime, kaip atsirado Lietuvoje Tautininkų sąjunga. Keletas busimųjų šios krypties aktyvistų dalyvavo varpininkų veikloje, bendradarbiavo Varpe. Paskui — veikla Lietuvos demokratų partijoje (1902 m. vienu iš programos autorių buvo A. Smetona). 1907 m. pradedamas leisti Vilties laikraštis, kur jau formuojasi tautinė ideologija, nors čia bendradarbiauja ir krikščionys demokratai. 1914 m. tautininkai iš laikraščio pasitraukia ir pradeda leisti žurnalą Vairas, kur susispiečia jau visas būsimųjų sąjungos steigėjų „žiedas" — A. Smetona, M. Yčas, J. Kubilius, L. Noreika, A. Voldemaras, J. Tumas. 1917 m. Rusijoje įkuriama Tautos pažangos partija 0. Tumas, L. Noreika, J. Kubilius). 1919 m. M. Krupavičius įkuria Lietuvos žemdirbių sąjungą, 1922 m. įsikuria studentų organizacija ,,Neo-Lithuania". Ir pagaliau Šiauliuose 1924 metais šios srovės įvairių organizacijų atstovai įkuria Lietuvių tautininkų sąjungą. Taigi, jei skaičiuosime nuo 1907 m., Vilties pasirodymo, — 17 metų. Todėl drįstu teigti, kad ir dabar politinių struktūrų formavimosi Lietuvoje procesas vyks banguotai ir gana skausmingai.

Ypač audringa politinė diferenciacija Lietuvoje vyko 1918-1919 metais, t.y. po 1918 m. Vasario 16 d. Akto paskelbimo. Atrodo, kad dabar taip pat šis procesas įgauna ypatingą pagreitį: per birželio mėnesio dvi savaites paskelbtas Lietuvos liberalų sąjungos manifestas, Kovo 11-sios partijos iniciatorių kreipimasis, parlamente sukurta pirmoji — Centro — frakcija. Iki Kovo 11-osios

Sunkiai išskaitomu vardu viršelyje pasipuošusi, vėjo atpūsta per Atlantą, atklydo pas mus ŽALTVYKSLĖ — Lietuvos pelkių žiburėlis. Tai naujas politikos ir kultūros žurnalas. Gavome jau du numerius, įspūdis iš šių pirmųjų numerių labai geras. Žurnale propaguojamos demokratijos idėjos ir jų vystymasis, nuosaikiai rašoma aktualiais Lietuvos gyvenimo klausimais, ypač daug vietos skiriama Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui, partizanų poezijai. Lietuvos skaitytojas supažindinamas su pasauline literatūra. Žurnalą redaguoja Juozas Krivas ir redakcinė kolegija. Vienas iš redaktorių yra pas mus šią vasarą viešėjęs Viktoras Makoveckas. Štai kelios jo mintys iš Žaltvykslės nr. 2, kurios yra lyg ir šio naujo sambūrio credo:

„Taip, mes visi labai PAVARGOME. Nuo emocijų, mitingų, demonstracijų... Spektaklis, užtrukęs bemaž pora metų, baigėsi iškilmingu AKTO akordu. Nebeliko nei artistų, nei žiūrovų. Dabar visi privalome tapti piliečiais ir pradėti GYVENTI... Mūsų kelrodė žvaigždė yra europietiško liberaliojo humanizmo ir laisvės patirtis... ŽALTVYKSLĖ išves iš totalinio nuovargio. Kaip kad dažnai ji padėdavo mūsų seneliams ir tėvams, ėjusiems sunkiu ir klaidžių Rezistencijos keliu...”

Akto susikūrusios Demokratų partija, Tautininkų sąjunga bei kitos panašios organizacijos, kurios vienijo ar kitaip dubliavo Lietuvos Laisvės Lygos veiklą, savo uždavinį jau atliko — jos tikriausiai susilies su Kovo 11-osios partija.

Nuosekliausiai, sakyčiau, plečiasi krikščionių demokratų veikla. Akivaizdu, kad jie remiasi prieškarine savo patirtimi: atsikuria įvairios organizacijos (ateitininkai, karitietės, Katalikiškoji Mokslų Akademija, Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos fakultetas). Nuolat stiprėja Bažnyčios įtaka visuomenės gyvenime.

Tautininkų srovei, bent jau artimiausiu metu, atstovaus Kovo 11-osios partija. Tai, kaip regis iš Kreipimosi, bus respublikoniško tipo partija, sutelkianti dėmesį daugiau į respubliką (nepriklausomybę) nei į demokratijos — plėtojimą. Pasinaudodama Sąjūdžio, o taip pat ir žinomų žmonių autoritetu (Motieka, Mikelinskas), ši partija gali išaugti gana greitai, o, esant išoriniam pavojui nepriklausomybei, gali turėti nemažą įtaką visuomenėje. Tačiau nelabai aišku, kokiems visuomenės sluoksniams ji atstovaus.

Lietuvos demokratų partija, gyvavusi 1902-1920 metais, vėliau neišaugo į europietiškąją liberalų, centro partiją. Nors tai vargiai buvo įmanoma, ypač po 1926 metų perversmo. Dabar pradėjusi kurtis Lietuvos liberalų sąjunga turi labai rimtų ketinimų. Jei ją parems Moks

lo Akademija, Mokslininkų sąjunga, periferijos inteligentija, manau, ji atliks pagrindinį stabilizuojantį visuomenę vaidmenį. Liberalizmo idėjos — visiškai naujas reiškinys mūsų iš totalitarizmo sunkiai besivaduojančioje visuomenėje. Aišku, kad šios sąjungos kelias nebus rožėmis klotas. Tačiau akivaizdu, kad didžiausias intelektualinis potencialas artimiausiais 2-3 metais susikaups būtent čia. Asmenybės primato valstybės atžvilgiu idėja, liberalios ūkio politikos doktrinos dabar dominuoja Europoje (beje, ta pati Švedija jau pasuko šiuo keliu), todėl Liberalų sąjunga, pasiūlydama parlamentui modernios konstitucijos projektą, paruošdama pagrindinių ekonomikos įstatymų projektus, manau, bus ta jėga, kuri dar plačiau atvers duris Lietuvai į Europą.

LSDP įtaka gali plėstis, didėjant integracijai su Europa. Tačiau jų pasirinktas „švediškojo" socializmo modelis vargiai bus populiarus parlamente — vis dėlto jis daugiau išsivysčiusioms šalims, o ne pereinamuoju laikotarpiu iš socializmo į rinkos ekonomiką. Jau rudenį šioje, kairiųjų, pusėje galimi dideli persigrupavimai — LKP merdėjimas turėtų baigtis mirtimi. LKP mirs, o ką darys jos lyderiai? Problema.

Naujosios partijos savo veiklą pradėjo socialinių pasikeitimų laikotarpyje. Jei senosios tvarkos reprodukavimui pakanka įprastų būdų, naudotų dešimtmečiais, tai šią tvarką laužant ir kuriant naują, pateikiamos kitos idėjos, kiti visuomenės gydymo receptai. Pereinamosios būsenos paraklizmas — griovimas ir kūryba — iškelia daugybę problemų. Todėl turi atsirasti politinės jėgos, galinčios kurti: pateikti visuomenei naujų įstatymų projektus, ruošti naujos Konstitucijos variantus. Parlamentas turi turėti, iš ko rinktis. Kitaip neišvengiamos didelės klaidos ir netektys. O Aukščiausioji Taryba šiam politinės diferenciacijos procesui gali padėti, kuo greičiau parengdama naują rinkimų įstatymą į Steigiamąjį Seimą. Juk 1995-ieji ne už kalnų. Tik tuomet deputatai galės į mus ramia širdimi kreiptis šv. Pauliaus žodžiais: „Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. Taip jūs deramai elgsitės pašalinių akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi" (1 Tes 4, 10-12).