TIESA TAVE IŠLAISVINS

VIKTORAS NAKAS

VIKTORAS NAKAS, baigės istorijos ir politinius mokslus, visu nuoširdumu įsijungė į labiausiai šiuo metu Lietuvos reikalams naudingų informacijos darbų. Vadovauja Lietuvių Informacijos Centro Washingtono skyriui. Čia spausdinama Viktoro Nako paskaita buvo skaityta Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Devyniolikto šimtmečio britų politikas bei autorius Benjamin Disraeli kartą šitaip prasitarė: „Kuo daugiau žmogus žino, kas buvo padaryta, tuo didesnis bus jo pajėgumas žinoti kas darytina". Amerikoje populiarus aforizmas išreiškia maždaug tą pačią mintį: „Knowledge is power". Mokslas arba žinojimas tolygus galiai. Viena prasme, lietuvių pokario išeivija šią sąvoką yra puikiai įsisavinusi: tremtiniai, atvykę i šį kraštą, buvo pasiruošę begalo daug pasiaukoti. Ir kai kuriems teko tikrai daug atsižadėti, kad jų vaikai baigtų aukštuosius mokslus.

Tačiau informacija nėra vien tik priemonė pasiekti specifinius asmeninius, profesinius, bendruomeninius ar valstybinius tikslus. Jinai nėra tik ginklas įrodyti savo pranašumą ar nugalėti savo oponentus. Informacija pati savaime yra tikslas, nes jinai yra dalis tos Tiesos, su didžiąja raide „T", be kurios protaujančiam žmogui sunku gyventi. „Tiesa tave išlaisvins", — teigia kitas aforizmas. Tačiau Tiesa nevisada yra tik priemonė fizinei laisvei ar gerovei pasiekti, jinai gali būti tolygi dvasinei laisvei. Kuo daugiau jos turime, kuo geriau ją pažįstame, tuo esame arčiau dvasinės laisvės ir tobulybės. Todėl mūsų tikėjime Kristus sutapatinamas su Tiesa.

Vieniems tos informacijos, kuri yra tikslas savyje, daugiau reikia negu kitiems. Kai kuriems informacija be specifinio tikslo, informacija, kuri nėra naudojama kaip priemonė, mažai prasmės teturi. Užtat iš kai kurių taip mąstančių žmonių lūpų pasigirsta skundai prieš dykaduonius profesorius, kurie naudingo darbo neva nedirba, tik skaito knygas ir svajoja. Tokių antiintelektualinių protrūkių dažniau girdime plačiojoje Amerikos visuomenėje negu išeivijoje, kuri daugiau gerbia mokslą. Išeivijos lietuvius kartais slegia kitokia problema: mums informacija tampa ginklu, priemone, įgauna tokią didelę reikšmę, kad jinai priešpastatoma objektyvumui ir nuvertina informaciją kaip tikslą savyje, kaip tiesą. Informacija ir jos teikimas, sąmoningai ar nesąmoningai, sutapatinami su propagandos darbu. Nustatoma „teisinga" Unija ir nuo jos draudžiama nukrypti net vienu milimetru.

Normaliomis sąlygomis gyvenant, spaudimas informaciją pajungti politiniams ar ideologiniams tikslams nebūtų toks didelis. Tačiau, mūsų išeivijos visuomenė jau pusę šimtmečio dalyvauja džihade, šventame kare. Kas tas priešas, mums visiems aišku — okupantas, iš kurio melo arsenalo per 70 metų dalinami ginklai savo gausiems būriams. Dabar to priešo melo arsenalas pradeda ištuštėti, kovos lauke jis priverstas žingsnis po žingsnio atsitraukti. Bet gudruolis taupė geriausius ginklus iki galo ir dabar juos panaudoja. Batus įstalą daužančius grubius melagius pakeitė besišypsančiais amerikologais, kurie, puikiai valdydami anglų kalbą ir dar geriau suprasdami Vakarų galvoseną, stengiasi kuo daugiau tiesos pasakyti ir pridengti es-minį melą. Nors okupantas silpsta, vis vien nepasiduoda ir lieka pavojingas, ypač mažoms Pabaltijo šalims.

Užtat tokio psichologinio karo stovio sąlygose, kai kas daro spaudimą informacijos rinkėjams bei skleidėjams nesidomėti, nerinkti ir neskleisti tai, kas neigiama, nemalonu ar kontroversiška lietuvių tautoje ar valstybėje, nes tai, girdi, gali pakenkti Lietuvai. Šitaip manančių yra dvi grupės. Pirmiesiems atrodo, kad tegul tos neigiamos žinios būna skleidžiamos mūsų, tai yra, išeivių tarpe, bet reikėtų drausti jas perduoti nelietuviškai publikai. Antriesiems atrodo, kad bent kai kurių neigiamų žinių perdavimas net ii išeivijos tarpe esąs neleistinas. Tos grupės šalininkai reikalauja, kad žinioms būtų suteiktas ideologinis turinys. Tai reiškia, kad jeigu žinia nušviečia jų palaikomą grupę — ar tai būtų Laisvės Lygą, ar turbūt dabar net nepriklausomą Lietuvos Komunistų partiją — netokioj šviesoj, kurios jų šalininkai pageidautų, tai tokią žinią reikia keisti arba iš viso jos neskelbti.

Tiesos nutylėjimas ar bandymas žinias suspausti į tam tikrus ideologinius rėmus yra tolygus intelektualiniam nesąžiningumui, nuo kurio kelias į atvirą melą yra tiesus ir trumpas.

Lietuvių Informacijos Centras (toliau: LIC) atsisako pasiduoti tokiam spaudimui ir už tai yra sulaukęs priekaištų ne tik iš konservatyvių sluoksnių mūsų visuomenėje, bet net ir iš tokių, kurie save vadina liberalais. Kodėl tai atsisakome daryti? Turbūt pirmoj vietoj — savigarbos klausimas.  Tiesos nutylėjimas ar bandymas žinias suspausti į tam tikrus ideologinius rėmus yra tolygus intelektualiniam nesąžiningumui, nuo kurio kelias į atvirą melą yra tiesus ir trumpas.

Antra — filosofinis nusistatymas. Visi pilnu etatu dirbantys Religinei Šalpai bei jos sukurtam LIC gimė ir augo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Augdami Amerikos demokratinėje visuomenėje, buvome mokomi griežtai atskirti faktus ir žinias nuo nuomonių ir nusistatymų. Be to, gyvenimo patirtis atviroje, laisvoje šalyje lyg ir patvirtino skelbiamą šūkį, kad ,,tiesa tave išlaisvins". Esame laisvi — dvasiškai ir fiziškai laisvi, nes sakome tiesą. Tuo principu patikėję, stengėmės jį giliau įprasminti, tiesiogiai jį pritaikydami Lietuvai, kurią slėgė triuškinanti melo našta ir kurios dalelytę patys pajutome, kai išėjome į dvikovą su imperijos apologetais.

Trečia priežastis, kodėl siekiame objektyvumo ir atvirumo žinių skleidime, susijusi su pragmatizmu, konkrečiai su dviem pragmatiškais apskaičiavimais. Pirma, objektyviai pažvelgus į Lietuvos istoriją, įskaitant Mindaugo-Gedimino--Vytauto laikus, Basanavičiaus-Kudirkos-Valančiaus tautinį atgimimą, kovas už nepriklausomybės atstatymą bei tos nepriklausomybės du dešimtmečius, nacių ir sovietų okupacijas ir dabartinę Lietuvos būklę, summa sumarum galime ja didžiuotis ir linkėti, kad apie ją visa tiesa būtų pasakyta. Jeigu pasaulis tą visumą suprastų — ne tik Lietuvos trūkumus bei veiksmus, dėl kurių mes patys gėdinamės ar bent nesididžiuojame, bet ir jos laimėjimus, jos didžiulius išbandymus, jos ištvermę ir orumą, tai jis vis dėlto pasisakytų už laisvą Lietuvą, ne prieš ją. Kodėl? Ogi todėl, kad suprastų, jog Lietuva ne tik turi teisę į nepriklausomybę, bet ir yra pilnai jos verta. Šių metų įvykiai tai tik patvirtina. Pasak Tomo Venclovos, „Lietuva virto viena iš esminių laisvės simbolių visiems laikams".

 

Kai kam šitoks atvirumas bei optimizmas gali atrodyti naivus. Taip, jeigu netiki į tautą, jos perspektyvas, tai nuogas atvirumas tikrai gali atrodyti naivus. Jeigu jauti reikalą slėpti tam tikrus faktus apie Lietuvos praeitį ir dabartį, įrodai, kad pats abejoji tautos verte, ne visai tiki į tautos ateitį. Ir vienu ir kitu atveju, sprendimai apie atvirumą daromi pragmatizmo pagrindu. Skiriasi tik prielaida apie tautos kokybę.

Antras praktiškas apskaičiavimas grindžiamas darbo patirtimi. Jeigu LIC pavyko sukurti lietuvių žinių skleidimo agentūrą, turinčią Vakarų spaudos pasitikėjimą, tai įvyko kaip tik dėl to, kad apsieita be sąmoningo faktų iškraipymo ar nutylėjimo, pamokslavimų, pamokymų ir okupanto vanojimų bei kitokių ideologizuotų pasisakymų. Todėl Vakarų spauda pradėjo naudoti mūsų žinias, mūsų skleidžiamus dokumentus, į mus kreiptis dėl papildomų informacijų bei platesnės analizės. Esu tikras, kad jei būtume bandę pamokyti spaudą, jai išdėstyti ne tik faktus, bet ir įsakmiai pabrėžti, kokias išvadas jinai iš tų faktų turi susidaryti, LIC būtų žymiai mažiau ilgalaikės įtakos turėjęs.

Kai kas gali pamanyti, kad žurnalistai turėtų tik dėkoti, kad kas nors jiems suteikia ne tik faktus, bet ir visas reikalingas išvadas. Juk tai palengvina jų darbą. Tačiau, žurnalistai, net ir didžiausi tinginiai jų tarpe, už darbo palengvinimą, už viską aukščiau stato savo profesinę nepriklausomybę. Jie atmeta visa tai, kas gali sukompromituoti tą savarankiškumo vaizdą, kurį jie patys apie save yra sukūrę. Gal dėl to dažnas jų yra toks jautrus kritikai: joje jie įžiūri bandymą juos suvaržyti, jiems primesti kito mintį, kito pasaulėžiūrą.

Kaip keista bebūtų, dėl tos pačios priežasties žurnalistus gali neigiamai paveikti ir pagyrimas, jeigu jie tai supras kaip bandymą jiems pataikauti, juos nuginkluoti, kad rašytų tiktai pozityvius straipsnius. Į aukščiau minėtą džihadą prieš Sovietų imperiją Lietuvos vadai visai atvirai vilioja Vakarų spaudą tapti Lietuvos nepriklausomybės sąjungininke. Jie gyrė ir dėkojo žurnalistams, kad garsina Lietuvos nepriklausomybės kovą, prašė, kad ir toliau ne tik į Lietuvą kreiptų dėmesį, bet jai rodytų ir palankumą.

Subtilus spaudos viliojimas, jeigu jis lieka fone ir potekstėje, yra visai nebloga taktika, galinti duoti apčiuopiamų vaisių be didelės rizikos. Tačiau atviras ir pakartotinas dėkojimas bei angažavimas turbūt ilgainiui duos visiškai atvirkščius rezultatus. Pataikavimas spaudai beveik užgarantuoja, kad žurnalistai pasistengs į Lietuvą ir lietuvius iš naujo mesti kritišką, gal net ir negailestingą, žvilgsnį. Šių dienų Vakarų žurnalistas maždaug šitaip samprotauja: „Jeigu jie mane labai giria, labai man dėkoja, tai reiškia, kad aš paviršutiniškai ar tendencingai į reikalus žiūriu". Dar blogiau juos raginti, kad jie palaikytų tam tikrą politinę liniją, nes tai prieštarauja kiekvieno save gerbiančio žurnalisto bešališkumo ir savarankiškumo principams. Deja, Lietuvoje, kur vyksta taikingas karas dėl nepriklausomybės, politikams turbūt sunku priimti, kad Vakarų žurnalistai turi likti tik neutralūs stebėtojai.

Kalbant apie pozityvios įtakos darymą spaudai ir apie pataikymą į jų vakarietišką galvoseną, gerą pavyzdį teko matyti, kuomet Lietuvos ministrė pirmininkė kalbėjo Nacionaliniame spaudos klube Wa-shingtone gegužės mėnesio pradžioje. Susirinkusiems spaudos atstovams jinai aiškino, kad suprantanti, kodėl jie leidosi būti sovietų išvaromi iš Lietuvos. Su nekalta šypsena jinai pasakė, kad spauda pasitraukusi, nes nenorėjusi prieštarauti Amerikos politikai, kuri (jinai davė suprasti) irgi pataikavo Maskvai. Šis mandagus pasakymas turėjo būti smūgis kiekvienam tame kambaryje sėdinčiam žurnalistui, nes juo spaudos atstovai buvo apkaltinami dvigubu jų pačių svarbiausio principo — nepriklausomumo — pažeidimu. Jie nusileido ne tik Kremliaus valiai, kas įprasta, bet ir Baltųjų Rūmų valiai, kas žymiai rečiau pasitaiko. Toks premjerės pasisakymas turėjo žurnalistus priversti šiek tiek susimastyti, perprasti, jog spauda vis dėlto nelabai drąsiai gynė savo profesijos interesus Lietuvoje. Manau, kad tokios pastabos Lietuvai davė daugiau naudos, negu kitais atvejais dešimt kartų tarti padėkos žodžiai už spaudos dėmesį bei paramą.

Prie šio klausimo apie Lietuvos vadų santykius su Vakarų spauda sustojau ne todėl, kad jis man atrodo tik šiaip įdomus, šis pavyzdys šį tą pasako apie mūsų Informacijos Centre dirbančiųjų su spauda požiūrį į ją. Taip pat jis yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip mes, išeiviai, turėdami ryšius su dviem kultūrom ir dviem visuomenėm — Amerikos ir Lietuvos, — galime būti tiltu, kuris jas sujungia ir per kurį keliauja įvairi ir įvairaus lygio informacija.

* * *

Tiltų statymas tarp Lietuvos ir pasaulio kaip tik yra vienas iš aktualiausių išeivijos uždavinių. Tokios statybos potenciali apimtis begalo didelė. Informacijos srityje LIC per dešimtį metų pastatė ir išlaikė du tiltus. Pirmas savo svarbumu buvo tiltas tarp Lietuvos ir plačiojo pasaulio. Kai tik sąlygos Lietuvoje keitėsi, tą tiltą remontavome, tobulinome, nepasidavėme sentimentalizmui, kims sako, kad nereikia nieko keisti, o tik gėrėtis tuo, kas buvo pastatyta. LIC įsisteigus vadinamos brežnevinės stagnacijos laikais, dėl žinių reikėjo pasikliauti Lietuvos pogrindžio spauda bei turistų, grįžtančių iš Lietuvos, pasakojimais. Dėl to mūsų skelbiamos žinios Vakarų spaudai dažnai būdavo savaičių ar net mėnesių senumo.

Mikhailui Gorbačiovui perėmus valdžią, Lietuvoje sąlygos pasikeitė, varžtai buvo šiek tiek atleisti.

Greitosios akcijos simpoziumas Liet. studijų savaitėje, Dainavoje. Iš k.— moderatorė Ingrida Bublienė, Justinas Riškus (išdalinęs klausytojams medžiagą), Jurgis Riškus, Danguolė Kviklytė ir Viktoras Nakas. Nuotr. K. A.

Užtat buvo įmanoma karts nuo karto telefonu susisiekti su disidentais, dažniausiai buvusiais politiniais kaliniais, ir iš jų rinkti žinias. Tai buvo 1988-tais metais. Iš jų surinkę žinias ir jas išvertę į anglų kalbą, tuoj pat teleksu siųsdavome Vakarų spaudos korespondentams Maskvoje bei telefaksu pagrindinei spaudai Šiaurės Amerikoje. Tokiu būdu skleidžiamos žinios buvo nebe kelių mėnesių ar savaičių senumo, o vos kelių valandų. Žinių siuntimas Maskvon labai brangiai kainavo. Tačiau išlaidos buvo pilnai pateisinamos, žinant, kad laisvės daigai pradėjo dygti tokiu pavojingu metu, kada valstybinis aparatas juos vis dar bandė kapoti. Prisiminkime tik 1988 metų vasario 16-tosios ir rugsėjo 28-osios dienų įvykius. Tuo tarpu Vakarų spauda Maskvoje tiktai protarpiais dėmesį atkreipdavo į Lietuvą. LIC pagrindinis tikslas tuomet buvo sužadinti tos spaudos dėmesį, neleisti jai pamiršti apie tai, kas Lietuvoje vyko.

Ringaudui Songailai ir kitiems vadinamiems stagnatoriams praradus savo vietas Lietuvos Komunistų partijos vadovybėje ir Sąjūdžiui įsitvirtinus 88-tų metų gale — 89 metų pradžioje, LIC vėl pakeitė savo informacijos teikimo planą. Sąjūdžio įsteigta informacijos agentūra Vilniuje užmezgė tiesioginius ryšius su korespondentais Maskvoje. Užtat Centrui atkrito didelė finansinė našta. Su Sąjūdžio informacijos agentūra (arba SIA) neformaliai pasidalinta darbais. SIA-ai teko informuoti spaudą Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje, o LIC pasiėmė vadinamąjį Vakarų pasaulį. Nuolatinis ryšys tarp SIA ir LIC palaikomas telefaksu ir teleksu.

Sąjūdžio blokui 1990 vasario 24 d. laimėjus rinkimus ir perėmus Lietuvos parlamentą bei vyriausybę, LIC analogiškus ryšius įsteigė ir su Aukščiausiosios Tarybos informacijos biuru. Kaip tik su tuo biuru šiandien LIC ir palaiko glaudžiausius ryšius. Porą kartų į savaitę susisiekiama telefaksu, pagal reikalą pasikeičiama teleksais.

Informacija tarp New Yorko ir Vilniaus nekeliauja tik viena kryptim — iš Lietuvos čionai. Mes ne tik sužinome iš jų, kas darosi Lietuvoje, bet jiems taip pat suteikiame informaciją, kuri juos domina, pavyzdžiui, žinias apie Amerikos Kongreso žygius Lietuvai padėti, apie knygų bei vaistų siuntas į Lietuvą, svarbiausias Amerikos spaudos iškarpas apie Lietuvą. LIC tarpininkauja tarp spaudos ar organizacijų Vakaruose iš vienos pusės, ir Lietuvos iš kitos pusės. Štai pora tokių uždavinių pavyzdžių, kurie šiuo metu atliekami paskutinėmis dienomis. National Geographic žurnalas ruošia išsamų straipsnį apie Pabaltijo šalis, kuris turėtų pasirodyti lapkričio mėnesį. Prieš vykstant į Lietuvą, jų korespondentas kreipėsi į LIC, prašydamas įvairios informacijos, įskaitant Lietuvos vadų adresus bei telefono numerius. Korespondentui sugrįžus ir redakcijai pradėjus apipavidalinti jo straipsnį, National Geographic vėl kreipėsi į LIC, prašydamas patikrinti, ar straipsnyje nėra kokių faktinių klaidų. Į faktų tikrinimą LIC įjungė ir Aukščiausiosios Tarybos informacijos biurą.

Antras pavyzdys: JAV mūrininkų profsąjunga kreipėsi į LIC prašydama padėti jai susisiekti su buvusiu Lietuvos Darbininkų Sąjungos pirmininku Kazimieru Uoka, kurį profsąjunga nori atsikviesti į savo suvažiavimą. LIC koordinavo kvietimo pateikimą ir atsakymo perdavimą bei suvedė profsąjungos atstovus su išeivijos lietuviais, kurie parūpins Uokai vertėją.

Anksčiau minėjau, kad LIC pastatė ne vieną, o du tiltus. Antras tiltas buvo tasai, kuris jungia išeiviją su Lietuvą. Tą informaciją, kurią gauname iš Lietuvos, perduodame ne tik Vakarų spaudai, bet ir išeivijai. Žinias lietuvių kalba iš mūsų gauna 15 spaudos ir visuomeninių organizacijų. Per Draugą, Darbininką, Dirvą, Tėviškės Žiburius, Margučio radiją ir kitus pasiekiame tūkstančius išeivijos lietuvių. Dvigubai daugiau lietuviškų organizacijų prenumeruoja mūsų žinias anglų kalba. Šios žinios atlieka dvi funkcijas. Pirma, padeda išeivijai suprasti, kokios permainos vyksta Lietuvoje. Jos atsako į mūsų prigimtą žingeidumą, į tiesos ieškojimą, diasporos troškimą žinoti, kas darosi tėvų žemėje. Antra tų žinių funkcija — būti akstinu visokiai Lietuvą paremiančiai veiklai ir kelrodžiu jau įsisiūbavusiai veiklai. Užtat visai natūralu, kad žinių prenumeratorių tarpe yra greitosios politinės akcijos organizacijos bei jų atstovai Kalifornijoje, Čikagoje, Bostone ir kitur.

Šiame išeivijos informavimo darbe LIC vaidmuo yra unikalus. Tai vienintelė išeivijos organizacija veikianti kaip žinių agentūra ir bandanti akimirksniu perduoti žinias iš Lietuvos tai pačiai išeivijai. Tiesa, turime vieną konkurentą, bet jisai Lietuvoje: tai Vilniaus radijas užsieniui. Kai Vakarų spauda savo dėmesį sukoncentruoja į Lietuvą, tai LIC tiltas tarp išeivijos ir Lietuvos nebėra toks kritiškai svarbus. Tačiau, kaip pastebime paskutiniuoju laiku, Vakarų spaudos dėmesys Lietuvai yra protarpinis. Krizei Vidurio Rytuose įsiliepsnojus, Lietuva bei visa Sovietų Sąjunga gali būti ilgam laikui nustumtos į šalį. Tokiu atveju mūsų rolė įgauna didesnę svarbą.

Neseniai (rugpjūčio 10 d.) mokslininkas Alfredas Erichas Sennas iš Madisono universiteto nusiskundė Lietuvos Aide, kad ,,naujienos apie Lietuvą ateina į Ameriką tik epizodiškai". Su juo reikia sutikti. Net ir sudėjus LIC žinias kartu su Vilniaus radijo laidomis išeivijoje gyvenančiam lietuviui lieka daug neatsakytų klausimų, daug informacinių spragų. Mes ir nepretenduojame, kad mūsų pateikiamos žinios esančios išsamios. Spragų užpildymas, kaip ir galima atspėti, yra resursų klausimas, tokių resursų, apie kuriuos galima tik pasvajoti. Kad žinios išeivijon plauktų neepizodiškai, o pastoviai, ir ne srovele, o kaip reikiant srove, reiktų poros pilno etato korespondentų Lietuvoje. Žinoma, srovės, ne srovelės, tekėjimas iš Vilniaus į New Yorką ir iš New Yorko į visas kitas vietas keletą kartų padidintų žinių paruošimo bei skleidimo išlaidas.

Nesakau, kad LIC ruoštųsi tai realizuoti ir jam prašytų finansinės paramos. Atkreipiu dėmesį tik, kad visiems būtų aišku, kaip toli nuo tobulybės dar esame informacijos srityje. Žinoma, kai kurias spragas galima užkaišioti prenumeruojant Lietuvos spaudą. Bet atidžiai sekti penkis ar daugiau laikraščius ir žurnalus turbūt laiko teturi pensininkai ir politologai.

* * *

Žinių trūkumas gali turėti neigiamų pasekmių tiek išeivijai, tiek ir Lietuvai. Nepilnai orientuodamasi Lietuvos įvykiais, jos raida, išeivija gali pasielgti ne taip kaip ji turėtų, jeigu būtų daugiau žinių. Paimkime, pvz., Algirdo Brazausko viešnagę Amerikoje. Apie tai būtų galima daug rašyti, ypač apie tuos jo garbintojus čionai, kurie kadaise užstojo asmenis, svaidančius akmenis į svečius iš Lietuvos. Oficialiai išeivija Algirdą Brazauską priėmė kaip Lietuvos ministrės pirmininkės pavaduotoją. Tačiau, negaliu įsivaizduoti, kad Romualdas Ozolas, kitas premjerės pavaduotojas, būtų susilaukęs tokio šilto sutikimo. Atrodo, kad ponui Brazauskui buvo rodomas toks didelis palankumas kaip tik dėl jo vaidmens, vadovaujant Lietuvos Komunistų partijai.

Toks jo priėmimas Amerikoje vyko lygiai tuo pačiu metu, kai Lietuvoje grumiasi dvi svarbiausios politinės jėgos — nepriklausomi komunistai ir antikomunistai. Ta kova yra rimta ir intensyvi. Jos pavyzdžių galima rasti daug. Štai Tiesos rugpjūčio 11 d. numeryje atspausdintas ir per Laisvosios Europos radiją perduotas Kęstučio Girniaus reportažas apie Europos studijų savaitę Šveicarijoje. Tenai, pasak Girniaus, kilo audringos diskusijos, išgirdus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo Kazimiero Motiekos nepriklausomai Lietuvos Komunistų partijai mestą kaltinimą, kad pastaroji iš tiesų nesiekia nepriklausomos Lietuvos atstatymo.

Nesmerkiu Algirdo Brazausko, nesmerkiu ir nepriklausomos Lietuvos Komunistų partijos, pasisakančios, kad jinai netrukus pavirs socialdemokratų partija. Manau, kad derėjo išeivijos visuomenei susitikti su Algirdu Brazausku. Tačiau, negaliu užmerkti akių prieš faktą, kad kompartija buvo tolygi partokratijai, kad Lietuvos komunistai valdė ir tebevaldo galingą aparatą, kad Brazauskas, lygiai kaip ir Gorbačiovas, buvo demokratinio judėjimo iš apačios priverstas daryti nuolaidas, vykdyti reformas. Ar Brazauskas tikrai tiki į demokratiją ir į nepriklausomybę, ar jo partija tikrai išsižadės savo privilegijų ir neapykantą bei smurtą puoselėjančios ideologijos, parodys tiktai ateitis. Dabartiniai įvykiai Lietuvoje iš mūsų reikalauja tam tikro santūrumo. Lygiai, kaip mes piktinamės dėl šalimais mūsų gyvenančių nelietuvių kaimynų ,,gorbomanijos", galima suprasti, kodėl kai kurios grupės Lietuvoje, būtent tos, kurios dominuoja dabartinį demokratiškai išrinktą Lietuvos parlamentą, buvo nusivylusios išeivijos „brazausko-manija".

Vieni išeivijos didelį palankumą, parodytą Algirdui Brazauskui, supras kaip mūsų politinės kultūros stoką. Galbūt. Man bent atrodo, kad didesnė šios problemos dalis slypi tame, kad čia nesiorientuojama kas tenai, Lietuvoje, darosi. Užtat mums, kaip visuomenei, reikia pagal išgales stiprinti informacijos teikimo procesą, o individualiai ir patys turime kruopščiau rinkti žinias bei jas permąstyti.

* * *

Modernių susižinojimo priemonių ir nuolatinių ryšių su New Yorku dėka Washingtono skyrius yra pilnai integruotas į Lietuvių Informacijos Centro žinių rinkimo, paruošimo ir teikimo procesą. Kompiuteriais bei telefaksu dalinamės informacija bei darbais. Pavyzdžiui, visai natūralu, kad ir Washingtonas ir New Yorkas savo ruožtu prisidėjo prie National Geographic straipsnio patikrinimo bei Kazimiero Uokos atsikvietimo. Tačiau dėl darbo aplinkos New Yorko ir Washingtono uždaviniai skiriasi. Washingtono skyrius 1987 metais specialiai buvo įsteigtas plėsti ryšius su sostinės spauda bei įvairiom valdinėm ir nevaldinėm organizacijom.

Darbą su sostinės spauda galima padalinti į dvi pagrindines dalis. Pirmoji, tai pastovus ryšys perduodant žinias teleksu arba telefaksu. Kai pasidaro Lietuvoje „karšta", su kai kuriais sostinės žurnalistais palaikomas ryšys ir telefonu: mes juos informuojame apie vėliausius įvykius Lietuvoje, o kai kurie iš jų mus informuoja apie Baltųjų rūmų ar Kongreso nuotaikas Lietuvos atžvilgiu. Antroji veiklos dalis — tai svečių iš Lietuvos suvedimas su spaudos atstovais. Per paskutiniuosius porą metų, pvz., teko suvesti spaudos žmones su Arūnu Degučiu, Baliu Gajausku, Sigitu Geda, Arvydu Juozaičiu, Broniu Kuzmicku, Vytautu Landsbergiu, Alvydu Medalinsku, Albina Pajarskaite, Vytautu Radžvilu, Nijole Sadūnaite, Kaziu Saja, kun. Alfonsu Svarinsku, vyskupu Antanu Vaičium, Zigmu Vaišvila. Kitų iniciatyva suruoštuose pokalbiuose teko būti dar ir kitų svečių vertėju.

Svečiai iš Lietuvos nebūtinai susitinka tik su spaudos atstovais. Tenka kai kuriuos supažindinti ir su nevaldinių organizacijų atstovais, pvz., Katalikų Episkopato, Etikos ir politikos centro, Demokratijos puoselėjimo fondo ir panašiai. Dažnai su jais aplankomos kongresmenų įstaigos bei Valstybės departamentas.

Ryšių palaikymas su nevaldinėmis organizacijomis naudingas ir tuo, kad per jas karts nuo karto užmezgami ryšiai su ligi tol nepažįstamais žurnalistais. Tokiu būdu ryšių tinklas pamažu plečiasi.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atstatymą, paruošimas ir skleidimas žinių apie įvykius pačiam Washingtone įgavo naują reikšmę. Nors prioritetą vis dar atiduodame žinių apie įvykius Lietuvoje paskleidimui, tačiau Washingtono skyrius stengiasi kiek gali rinkti Lietuvą liečiančias žinias ir pačioje sostinėje. Įvairūs Kongreso pasisakymai, rezoliucijos, įstatymai bei Baltųjų Rūmų nuotaikos ir nusistatymai ne tik svarbūs Lietuvai, bet ir įvairioms greitosios akcijos grupėms, bandančioms Lietuvą paremti politine veikla.

Gana dažnai lietuviai klausia: kuo LIC skyrius Washingtone skiriasi nuo Vliko ir Bendruomenės įstaigų? Kai LIC įsteigė skyrių Washingtone, Bendruomenė neturėjo nei savo būstinės, nei pilno etato darbuotojos. Tuomet Vliko dėmesio centre irgi nebuvo darbas su Kongresu. Tiktai vien Altos remiamas Jungtinis pabaltiečių komitetas (JBANC), kurios įstaigai vienu metu sumaniai vadovavo Ginta Palubinskaitė-Meilienė, pastoviai su Kongresu dirbo. JBANC jokiu būdu negalint vienam atlikti visą politinį darbą su Kongresu, kartais tekdavo ir mums į tą veiklą įsijungti. Tačiau Vlikui ir Bendruomenei pradėjus kaip reikiant skirti resursus darbui su Kongresu, LIC paliko jiems politinės veiklos barus ir sukoncentravo dėmesį į informacinį darbą, šiandien Bendruomenė ir Vlikas daro politinį spaudimą Kongresui, o LIC vaidmuo yra iš Kongreso rinkti Lietuvai bei išeivijai reikalingas žinias ir, pagal pageidavimą, informuoti Kongresą apie Lietuvą ir išeiviją.

* * *

Su pagrindu savo pateiktoje temoje neįjungiau televizijos ar radijo kaip grynos informacijos priemonės. Darbas eterio bangomis skiriasi nuo mums įprasto darbo su spauda. Pagrindinė mūsų darbo dalis su spauda yra nuogų faktų perdavimas, kaip amerikiečiai vadina „cold, hard facts". Prie konkrečių faktų reikia pridėti tik tiek aiškinimų, kiek reikia, kad faktų prasmė būtų teisingai suprasta. Pavyzdžiui, šiais metais davėme pranešimą amerikiečių spaudai apie Sąjūdžio rengiamą Europos savaitę rugpjūčio 23 d. Jame be abejo pora sakinių buvo ir apie praeitų metų Baltijos kelio įvykius bei apie patį 1939 metų paktą.

Išėjus į eterį, televizijos bei radijo korespondentų nebedomina vien tiktai sausi faktai. Jie nori žinoti, kaip Lietuva ar išeivija vertina tuos faktus. Pavyzdžiui, kokia mūsų nuomonė apie Hitlerio-Stalino paktą? Tokiu atveju LIC atstovai, kalbėdami televizijoje, tampa tiek išeivijos, tiek Lietuvos atstovais. Atsakydami į klausimus, jaučiame ne tik atsakomybę prieš save, bet ir prieš lietuvių tautą. Tada reikia pasistengti, kad duodami pareiškimai ne tik atspindėtų asmeniškus įsitikinimus, bet ir tautos nuotaikas. Kalbant su laikraščių korespondentais, galima išsiaiškinti plonybes, yra vietos ne tik juodom bei baltom spalvom, bet ir pilkom. Dalyvaujant televizijos laidose, ypač kai oponentais būna Kremliaus atstovai, o diskusijos virsta debatais, sąlygos išsakyti pilkai nuspalvintus faktus dažnai dingsta.

Per trejus metus nesu radęs jokių magiškų receptų darbui su spauda bei televizija. Pastovus darbas, nuoseklumas, kruopštumas, intelektualinis sąžiningumas ir užsiangažavimas ne dienai, ne savaitei, o metams, dviems, trims yra tos savybės, kurios ilgainiui duos vaisių. Nemanau, kad yra tuščias pasigyrimas sakyti, jog iš visų organizacijų lietuvių išeivijoje bene vienintelė, kuri buvo pasiruošusi taikiai Lietuvos revoliucijai, buvo Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa bei jos Informacijos Centras. Ir ne dėl to, kad jinai būtų tokias permainas išpranašavusi, o todėl, kad mūsų techninė infrastruktūra ir mūsų organizacinė psichologija buvo nustatytos ilgalaikei veiklai, ilgos distancijos bėgimui. Mūsų organizacijos laimėjimus ir pasisekimus, kokie jie bebūtų, nustatė patys įvykiai Lietuvoje, mūsų štabo profesinis pasiruošimas ir išeivijos finansinė parama mūsų darbui.