DEMOKRATIJA NESENSTA

ARVYDAS JUOZAITIS

Kadaise G. Hegelis sukūrė loginę būties sistemą. Jo mokinys ir kritikas S. Kierkegaardas sąmojingai replikavo, pasakydamas, kad loginę sistemą sukurti galima, tačiau būties sistemos — ne. Ir, žinoma, danas buvo teisus. Ta teisumą šiandien mes galime jausti ne tik protu, bet ir visu savo europietiškuoju kūnu. Po egzistencialistinės ir fenomenologinės patirties jau nebedrįstame tarti, kad objektyvioji Pasaulinė Dvasia bent kiek tvirčiau įtakoja mūsų gyvenimus. Nors šie gyvenimai ir valdomi — bent jau Vakarų Europoje — racionalumo, tačiau kiek gilesnės logikos būties atžvilgiu jie nepripažįsta. Racionali sistema? — Taip. Būties sistema? — Ne.

Nes būtis kone tapusi ,,mano privačiu" reikalu.

Ir todėl visiškai teisus A. Camus šį privatumą nuvedęs iki loginės išvados: jeigu būtis priklauso tik man, vadinasi, galiu daryti su ja ką tinkamas. Taip savižudybės klausimas tampa pagrindiniu filosofijos klausimu.

Bet Europa — tai kartu ir demokratija, kuri reikalauja gyvybės, o ne mirties.

Priešrinkiminė demonstracija Vilniuje. Nuotr. L. Pučinsko.

Tačiau ar būties problema yra bent kiek susijusi su demokratijos dėsniais?

* * *

G. Hegelis buvo itin įžvalgus mąstytojas. Juk jis sakė: Pasaulinė Dvasia yra gudri. Šiandien mes galime kiek tinkami kartoti egzistencialistinę maldą ir vis dėlto jausime, kad šalia mūsų stovi nepermaldaujama realybė, kuri lemia mūsų gyvenimą. Galime kartoti, kad ,,būties nebuvo ir nebus, kad ji YRA dabar", tačiau Pasaulinės Dvasios dirbamas darbas kels mumyse amžinybės ilgesį. Ir net prieš savo valią mes ieškosime stabilių objektyvumo normų.

Viešame visuomeniniame gyvenime nėra stabilesnio ir patikimesnio dalyko už demokratiją. Būtent jai turime būti dėkingi už Europą, Dvasią ir Pažangą. Žinoma, kadaise jos funkcijas atliko krikščionybė, dabar gulinti tvarkos ir atsakomybės pamate. Ir dabar demokratija, kaip ir krikščionybė, „reikalauja kilnių pažiūrų į žmogaus būtybę, gilios jai pagarbos..." Taip teigė Lietuvių Fronto bičiuliai, aptikę savąja patirtimi nelygstamą europietiškojo gyvenimo vertę. Nelygstamoji Europa — amžina Europa. * * *

Šiandien atsigrįžtame į nutraukto gyvenimo pradmenis ir negalime nusistebėti daugeliu atradimų, kuriuose prieš pusšimtį metų ar dar anksčiau padarė mūsų tautiečiai. Dažnai suima siaubas vien pagalvojus, kiek toli mes būtume galėję nužengti, kiek pažinti ir dar daugiau atrasti...

Bet turime džiaugtis ir tuo, jog esame gyvi ir — o tai dar svarbiau — sugebame įvertinti prakilniausius praeities darbus. Ir kad esame žmonės ne vien biologine savo prigimtimi.

Todėl galime būti tikri, kad demokratija grįžta. Lietuviu Fronto bičiulių kolektyvinis darbas „Į pilnutinę demokratiją" aktualus šiandien ne vien pavadinimu ir temomis. Yra daug svarbesnė vertybė. Tai pats veikalo pasirodymo FAKTAS. Juk jį išleido tremtyje atsidūrę šviesuoliai, kai aplink žiojėjo prieblanda ir demokratijos socialinėje tikrovėje nebuvo. Šis faktas parodo mažiausiai du dalykus. Pirma, kad laisvės idėja nenugalima jokios tikrovės diktato ir, antra, kad žmonės, pažinę ir patyrę ją, gina ir tvirtina demokratiją nepaisydami jokių išorinių pavojų ir nelaimių. O juk mūsų tėvynainiai tuokart ką tik buvo praradę valstybę.

Tiek viena, tiek kita turėtų būti didžiai pamokoma. Ir tuo labiau pamokoma, kad gyvendami istorinio lūžio laikotarpiu esame reikalingi nepajudinamo objektyvaus pamato. Nes šiaip ar taip, Pasaulinė Dvasia vis vien dirbs savo darbą.

Jaustis galime tvirtai — to mus moko ir Lietuvių Fronto bičiuliai. Jų studija prasideda tema, kuri mus vienija per visus amžius — kultūra.

Vilnius,

1990 m. sausio 18 d.