Partizanai: Istorija ir dabartis

PROF. JUOZAS BRAZAITIS PRIE REDAKTORIAUS STALO

PAULIUS JURKUS

Minint prof. Juozo Brazaičio pirmąsias mirties metines, Vytautas Vaitiekūnas, jo gimnazijos klasės draugas, pasakė: ,,Ir kas galėjo tada tikėti, kad jis išaugs į tokį didį ir taip reikalingą žurnalistą”.

Juozas Brazaitis buvo bene didžiausia tos epochos žurnalistinė pajėga su dideliu intelektualiniu pasirengimu, psichologiniu tikrovės pažinimu, su nepaprastu darbštumu. Jis darė visa, kad tik Lietuva būtų gražesnė, tvirtesnė.

Su šiuo žymiuoju žurnalistu ir mano profesoriumi teko ir man 22 metus dirbti Darbininko redakcijoje Brooklyne, N.Y. Turėjau progos stebėti, kaip jis dirba, kaip jis sėdi prie redaktoriaus stalo.

* * *

Juozas Brazaitis-AmbrazeviČius buvo gimęs 1903 gruodžio 9 d. Ambrazevičiaus pavarde jis baigė gimnaziją, studijas, mokytojavo ir profesoriavo, rašė spaudoje, reiškėsi politinėje veikloje.

Vokiečių okupacijos metu gestapas norėjo jį suareštuoti. Arešto išvengė tik tokiu būdu, kad tą naktį jis buvo kitur. Turėjo slapstytis. 1944 metų pavasarį jau ėmė dundėti rytų padangės, Raudonoji armija grįžo į Lietuvą, nešdama naują okupaciją. Reikėjo pasitraukti iš Kauno ir iš Lietuvos. Iš Kauno miesto savivaldybės jis buvo gavęs reikalingus dokumentus pasikeisti pavardę. Dviračiu atvažiavęs į Tauragę, suplėšė savo senąjį asmens dokumentą ir išsirašė naują, pasivadindamas Brazaičiu. Pakeitė ir savo gimimo datą — penkerius metus pasisendino, įsirašė, kad gimęs 1898 gruodžio 9 d.

Nuo to laiko jis ir įsitvirtino visuomenėje, literatūroje, žurnalistikoje kaip prof. Juozas Brazaitis. Ambrazevičiumi išbuvo 41 metus, gi Juozu Brazaičiu tik 30 metų. Ir šiame straipsnyje naudosime tik jo naująją pavardę, nors ta veikla, kuri reiškėsi nepriklausomos Lietuvos laikais, buvo atlikta Juozo Ambrazevičiaus.

Įsijungia į spaudos darbą

Juozas Brazaitis Marijampolės gimnaziją baigė 1922 metais. Tai buvo dinamiškiausi, pilni entuziazmo jaunos respublikos metai. Visi skubėjo atstatyti Lietuvą. Savanorių karių šautuvai dar buvo įkaitę nuo kautynių, kaito ir moksleivių širdys. Jie jungėsi į jaunimo organizacijas, o tai buvo daugiausia ateitininkai, sakė patriotines kalbas, važinėjo su paskaitomis po kaimus, padėjo katalikiškai jaunimo organizacijai — pavasarininkams.

Spauda ir buvo tokia priemonė, kad per ją galėjai įtaigauti žmones, juos informuoti, išaiškinti svarbius reikalus, stiprinti Lietuvą. Juozas Brazaitis jau nuo 1921 metų bendradarbiauja spaudoje. Per Ateities žurnalą, skirtą moksleiviams ateitininkams, jis siekė ir kitą to meto spaudą, rašydamas korespondencijas, iškeldamas jaunimui svarbias idėjas.

Studijuoti atvyko į Kauną. Lietuvos universitete, teologijos filosofijos fakultete, filosofijos skyriuje studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijas baigė 1927 metais.

Lietuvosdienraštyje

Studijų metais aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime ir spaudoje. Jis buvo pastebėtas kitų subrendusių ir jau pasireiškusių redaktorių ir buvo pakviestas dirbti redakcijoje. Tuo metu Kaune ėjo valdžios oficiozas Lietuva.Į šį dienraštį ir buvo pakviestas Juozas Brazaitis. Tai buvo 1923 metai. Dirbo ketverius metus.

Lietuva,valdžios dienraštis, buvo įsteigtas 1919 sausio mėn. pirmoje pusėje Vilniuje, paskui su vyriausybe iš Vilniaus persikėlė į Kauną ir čia ėjo iki 1928 sausio 31 dienos.

Formaliai dienraštis buvo žinioje ministerio pirmininko, kuris skirdavo vyriausius redaktorius. Iš pradžių tokiu vyr. redaktoriumi buvo Albinas Rimka, po jo — dr. Vilius Gaigalas ir ilgesnį laiką — Balys Sruoga (1921-23). Trumpai redagavo dar Matas Bagdonas ir Mykolas Biržiška. Krikščionių demokratų laikais vyr. redaktoriumi buvo dr. Kazimieras Jokantas (1923-1925) ir dr. Juozas Purickis (1925-26), liaudininkų socialdemokratų laikais — Pranas Dailidė (1926), po 1926 gruodžio 17 perversmo trumpą laiką redagavo dr. K. Jokantas, o vėliau iki laikraščio sustojimo — Matas Bagdonas. Redakcijoje yra dirbę: A. Vienuolis-Žukauskas, Faustas Kirša, Justinas Strimaitis, Z. Kuzmickis, A. Gricius ir kiti.

Juozas Brazaitis į redakciją įsijungė krikščionių demokratų valdymo laikais. Jis dirbo prie dr. K. Jokanto, dr. Juozo Purickio, Prano Dailidės, vėl prie dr. K. Jokanto, Mato Bagdono. Iš dienraščio pasitraukė 1927 metų rudenį, kai pradėjo dirbti ,,Aušros" gimnazijoje.

Laikraštis pasižymėjo savo jaunatviškom idėjom, rūpesčiu stiprinti ir statyti valstybę, bet jotechnikinė forma buvo dar primityvi. Dar Lietuva neturėjo gerai parengtų spaustuvininkų. Niekas nesirūpino kokiu gražesniu, meniškesniu sulaužymu, išdėstymu. Vėliau, kai prof. J. Brazaitis dirbo Darbininkoredakcijoje, prisimindavo tuos laikus ir pats juokdavosi, kad straipsnius dėjo iš eilės, kaip kokias malkas. Ir to užteko to meto skaitytojui.

Patirtis šioje Lietuvosredakcijoje buvo labai svarbi jaunam žurnalistui. Vienas iš žymiausių to meto redaktorių ir publicistų buvo dr. J. Purickis, kuris Vyganto slapyvardžiu rašė aktualiausius politinius straipsnius, gynė Lietuvos reikalus. Rašė greitai ir greitai reagavo į visus iškilusius klausimus. Vėliau toks buvo ir prof. J. Brazaitis, greitai ir taikliai rašydamas aktualiausiais to laiko klausimais.

Studijuodamas literatūrą, jis buvo atviras ir literatūros bei dailės klausimams. Tad ir spaudoje jis įprato puoselėti literatūrines bei dailės temas.

Per visą savo žurnalistinę veiklą nuo 1921 iki 1974 metų, t.y. per 53 metus, daugiausia jis ir rašė literatūriniais, kultūriniais, visuomeniniais ir tik vėliau — politiniais klausimais.

Juozas Brazaitis, kaip lietuviškos rezistencijos vadovas, buvo toji nepajudinama uola. Iš jo tryško galinga ir gaivi idėjų ir minčių srovė, labai sunkiose aplinkybėse ugdanti mūsų atsparumų ir ištverme lietuvių tautos ir Lietuvos laisvei laimėti.

A. Damušis

Redaguoja Ateitį

Ateitis,ateitininkų jaunimui skirtas mėnesinis žurnalas, tuo metu atliko didelį pedagoginį, talentų auklėjimo vaidmenį. Beveik visi rašytojai į lietuvių literatūrą atėjo per Šį laikraštį. Ateitįišleido 1911 Jakštas-Dambrauskas kaip Draugijos žurnalo priedą. Jis tebeeina ir dabar. Pirmaisiais Ateitiesredaktoriais yra buvę: pats Jakštas-Dambraus-kas, S. Dabušis, L. Bistras, J. Mičiulis, J. Grinius, A. Januškevičius, A. Vaičiulaitis, A. Maceina, K. Rauba, A. Graževičius ir kiti.

Juozas Brazaitis Ateitįredagavo nuo 1928 liepos mėnesio iki 1929 birželio mėnesio. Prieš jį redaktorius buvo pedagogas A. Januškevičius, po jo — redakcinė komisija ir A. Vaičiulaitis.

J. Brazaitis buvo nuostabus mokytojas ir pedagogas, sugebėjęs jaunimą suprasti ir jį auklėti. Ir jo redaguoti Ateitiespuslapiai kaip tik ir pasižymėjo pedagoginiu jaunimo auklėjimu ir jo supratimu.

XX amžiausdienraštyje

Po Ateitiesredagavimo tik po dešimties metų grįžo prie redaktoriaus stalo. Tai buvo 1936 metais, kai Kaune išėjo dinamiškas ir modernus dienraštis XX amžius,pradėtas leisti rugpjūčio1 d., kai valdžia sustabdė krikščionių demokratų leistą Rytį.

Rytasnebebuvo atgaivintas. Jaunesnioje krikščionių veikėjų kartoje atsirado naujos idėjos ir projektai leisti naują, modemų, plačios apimties ir krikščioniškos minties dienraštį XX amžių.

Redakcinį kolektyvą sudarė: J. Brazaitis, dr. Pranas Dielininkaitis, dr. Jonas Girnius, kun. Stasys Yla, dr. Zenonas Ivinskis, dr. Antanas Maceina ir dr. Ignas Skrupskelis. Tai buvo katalikiškosios visuomenės pačios svarbiausios ir daug žadančios asmenybės. Paeiliui kiekvienas kolektyvo narys skyrė vieną dieną redakcijos darbui. Vyr. redaktoriumi išpradžių buvo kun. dr. Juozas Prunskis, nuo 1939 metų — dr. Ignas Skrupskelis, o okupantams bolševikams jį areštavus, iki laikraščio uždarymo — 1940 metų rugpjūčio 1 — vyr. redaktorius buvo prof. Stepas Kolupaila.

Šioje laikraščio redakcijoje prof. Brazaitis reiškėsi labai plačiai, telkė bei organizavo kultūrinio gyvenimo aprašymus, literatūros, teatro bei apskritai meno apžvalgas, rašė vedamuosius, puoselėjo įvairias politines aktualijas, telkė net humorą Mirga Marga skyriuje.

Jis mėgo humorą ir satyrą, sugebėjo surasti talkininkų šiam darbui, pasitelkė dailininką karikatūristą Telesforą Kulakauską, kuris kas savaitę šeštadieniniam numeriui nupiešdavo šmaikščias politines karikatūras. Dėl tų karikatūrų temų pasitarti ateidavo kaip tik pas prof. J. Brazaitį.

Šioje redakcijoje prof. Brazaitis buvo labai uolus darbininkas. Jei reikėjo, tuoj sėdo ir rašė, nežiūrėdamas nuovargio ar laiko. Dažnai kultūrinių įvykių aprašymai, vertinimai, recenzijos buvo parašomos tą pačią naktį, ir jau rytmetį visuomenė skaitė jas šiame dinamiškame dienraštyje.

ĮLaisvę dienraštyje ir žurnale

Jau pirmosios bolševikų okupacijos metais J. Brazaitis įsitraukia į pogrindine veiklą. Aktyviai dalyvavo 1941 metų sukilime, kurį paskelbė Lietuvos Aktyvistų Frontas 1941 birželio 23 d. Gi birželio 24 Liet. Aktyvistų Frontas Kaune išleido dienraštį Į Laisvę.Laikraščio pavadinimas nusakė jo paskirtį — tai veržimąsis į laisvę, kurios nebuvo nei bolševikų, nei vokiečių okupacijos metu. Prof. Juozas Brazaitis, tuo metu Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas, tvarkė valstybinius reikalus. Jis rėmė Į Laisvę dienraščio leidimą. Kai Laikinoji vyriausybė buvo panaikinta, J. Brazaitis buvo dienraščio redakcijos patarėjas, talkininkas. Vėliau dienraščio leidimą perėmė Spaudos žodžio bendrovė, kuriai pirmininkavo ir dienraštį redagavo Kazys Bauba, vėliau suimtas ir žuvęs Stutthofo kacete.

Vokiečiai Į Laisvędienraštį uždarė 1942 gruodžio 31, o jo vietoj davė leidimą leisti Ateitį.Tada Į Laisvębuvo pradėta leisti pogrindyje. Pirmasis numeris pasirodė 1943 metais sausio mėn. Pogrindyje buvo išleista viso 34 numeriai. Vokiečių gestapas nepačiupo nei redaktorių, nesurado nei spaustuvės. Į šį pogrindinį žurnalą įsitraukė ir Juozas Brazaitis, savo patarimais ir straipsniais prieš okupantą.

Žurnalo leidimas vėl buvo atgaivintas Vokietijoje, kur 1948 m. išėjo 3 numeriai. Nuo 1953 gruodžio 1 atgaivintas Amerikoje kaip trimėnesinis 64 puslapių žurnalas, leidžiamas Lietuvių Fronto bičiulių. Redaguoti ėmėsi prof. J. Brazaitis. Žurnalas tęsė pogrindinio žurnalo tradicijas, palaikydamas gyvą kovojančio krašto atminimą ir vykdydamas rezistenciją prieš tremties dvasią. J. Brazaitis suredagavo 17 numerių. 1959 liepos mėn. žurnalo redagavimas perkeltas į Čikagą. Po Brazaičio redaktoriais buvo: dr. V. Vardys, St. Daunys, A. Mažiulis, L. Valiukas, A. Kairys, J. Kojelis, V. Volertas, K. Čeginskas, Alė Rūta-Arbienė, Bern. Brazdžionis, V. Vaitiekūnas, V. Rociūnas.

Visą laiką prof. Brazaitis rūpinosi žurnalu, kad jis būtų aktualus, įtakingas, telkė bendradarbius, nesigailėjo triūso, kad žurnalo mintys pagyvintų ir visuomeninę veiklą.

Žurnale jis plačiai mėgdavo liesti Lietuvos partizanus, laisvės kovas, rūpestingai kaupė medžiagą apie okupacijas, rezistenciją, skatino rengti laisvės kovų minėjimus, partizanų vakarus.

Darbininkoredakcijoje

Į Ameriką atvykęs 1952 sausio mėn., prof. Juozas Brazaitis tuoj buvo angažuotas dirbti Darbininko redakcijoje. Iš New Yorko nenorėjo išvažiuoti, nes čia telkėsi lietuviškasis visuomeninis bei politinis gyvenimas. Be to, ir Darbininkoleidėjai — pranciškonai vertino šią žurnalistinę pajėgą ir tuoj prašė jį įsijungti į redakciją.

Darbininkasį Brooklyną buvo atsikėlęs prieš metus iš Bostono. Redakcija ir spaustuvė įsikūrė 710 Willoughby Ave. Namas buvo kieme, to namo pusrūsyje redakcija turėjo tik vieną kambarį. Iš garažo buvo padaryta spaustuvė. Redakcijos kambaryje vietos buvo maža, tik vienas didesnis stalas. Prof. J. Brazaitis atvykdavo į redakciją tik trumpam laikui. Tada vyr. redaktoriumi buvo prof. Simas Sužiedėlis, o redakcijoje dar dirbo Albinas Gražiūnas, kun. Viktoras Dabušis ir Paulius Jurkus.

Aptarę, kokius darbus reikia jam padaryti, jis išvykdavo namo ir kitą dieną jau atnešdavo parengtą rašinį ar sutvarkęs, suredagavęs kokį darbą. Tada Darbininkasėjo du kartu per savaitę, kiekvienas numeris turėjo 8 puslapius. Jam reikėjo daug medžiagos, ir jos gana daug parengdavo prof. J. Brazaitis. Mėgo jis skaityti įvairią lietuvišką spaudą. Tuoj įvedė skyrių — Spaudos apžvalga.

1953 metų pavasarį redakcija persikėlė į to paties namo antrą aukštą. Ten jau buvo erdvu. Užteko visiems vietos. Leidėjai, taupydami lėšas, iš redakcijos atleido Albiną Gražiūną, pertvarkė visą redakciją. Prof. J. Brazaitis dirbo pirmame kambaryje dešinėje, kitame kambaryje dirbo du redaktoriai, o galiniame kambaryje prof. Simas Sužiedėlis. Prof. J. Brazaitis redagavo pirmą ir antrą laikraščio puslapį, talkino įvairiems redakcijos darbams. Esant vyr. redaktoriumi prof. S. Sužiedėliui, vedamųjų Brazaitis beveik nerašė.

Pirmasis jo redaguojamas puslapis buvo skiriamas politikai, daugiausiai tarptautinei, antrasis puslapis turėjo spaudos apžvalgas, net knygų recenzijas, įvairius pasisakymus lietuviškais reikalais. Iš vyr. redaktoriaus pareigų 1964 m. pasitraukus S. Sužiedėliui, prof. J. Brazaitis rašė beveik visus vedamuosius ir atlikdavo kitus redakcinius darbus.

Surinkimas politinių žinių, jų suredagavimas buvo vienas iš pagrindinių jo darbų. Jis mėgo šį darbą. Mėgo pats informuotis, kad paskui galėtų kitus labai preciziškai ir tiksliai informuoti. Žinias imdavo iš kitų laikraščių: The New York Times, N. Y. Tribuneir kitų to meto dienraščių. Naudodavosi taip pat ir vokiečių, prancūzų bei rusų kalbomis leidžiamais laikraščiais. Tą gausią spaudą jis perskaitydavo, pasidarydamas arba ant paties laikraščio, ar šiaip ant popieriaus lapo įvairias pastabas.

Prof. J. Brazaitis turėjo retą apžvalgininko galią, — iš tos gausybės medžiagos sugebėdavo pasiimti tai, kas svarbiausia, ir visa tai paskui išdėstyti planingai, taikliai ir tiksliai.

Ta jo apibendrinimo — susintetinimo galia buvo tikrai nepaprasta. Kartą 1953 metų gruodžio, o gal jau 1954 sausio mėn. Baltų Namuose Manhattane, N. Y., buvo rengiamas pagerbimas jo 50 metų sukakties proga. Daug kas kalbėjo, išreiškė linkėjimus. Ir klausytojams tos visos kalbos pakibo kaip koks debesis, nežinojai nei pradžios, nei galo ir ką tai reiškia. Po visų tų kalbų žodį tarė pats prof. J. Brazaitis, visas kalbas gražiai susumuodamas, suvesdamas į planingą apžvalgą, išryškindamas svarbiausias idėjas. Tada ir to pagerbimo dalyviai suprato, koks tai šviesus prof. Brazaičio protas ir koks jis įžvalgus.

Toks apžvalgininkas jis buvo ir pirmame puslapyje. Ten nebuvo šiaip tik pabertos žinios. Jos būdavo sugrupuotos, suvestos į visumą, išryškintos, pabrėžta svarbiausioji vedamoji savaitės mintis. Pridėdavo ir smulkesnių, įdomesnių žinių, kad būtų patogiau ir lengviau laužyti. Nesitenkino tik viena nuotrauka, įdėdavo dvi, tris, kas buvo svarbiausia. Neužmiršdavo ir lietuviškos medžiagos. Kas buvo svarbiausia lietuviškame gyvenime, būdavo patalpinama pirmame puslapyje.

Šį Brazaičio sugebėjimą redaguoti, teisingai įvertinti padėtį ir net įžvelgti į ateitį pastebėjo ir amerikiečiai ir tuoj su juo užmezgė kontaktus. Telefoniniai pasikalbėjimai eidavo per mano stalo aparatą, tai tiksliai žinojau, kas ir iš kur skambina. Jo nuomonės klausėsi net tokie įtakingi laikraščiai kaip The New York Times, Wall Street Journal, kuris bene labiausiai klausinėjo ir konsultavo profesorių, kai reikalai lietė Rytų Europą, Sovietų Sąjungą. Jo nuomonės klausėsi ir Valstybės departamentas bei saugumo įstaigos. Darbininkoredakcija turėjo žinių, kad ir okupuotoje Lietuvoje partijos sekretorius Šumauskas pirmiausia paklausdavo spaudos referentą, ką tuo ar kitų klausimu rašo Darbininkas.

Prof. J. Brazaitis buvo kuklus žmogus, nesiekė kokios pompos, garbės, retai kam ir pasakydavo, su kuo jis susitikdavo, kokiu klausimu kalbėdavosi. Jei jis būtų buvęs kokio amerikiečių laikraščio ar žurnalo redaktorius, jis tikrai būtų buvęs vienas iš didžiųjų šio krašto publicistų.

Antram puslapiui jis surinkdavo daug įvairenybių iš kitų laikraščių padarydavo spaudos apžvalgą. Mėgo rašyti ir apie literatūrą, recenzuoti knygas. Ir šią medžiagą taip pat dažniausiai skelbdavo antrame puslapyje.

Šią naktį krito daugel lapų
Ir nuoga bus dabar klevuos, 
Tarnai ateis, lapus sušluos, 
ir aukso kauburėliai— 
Kapas vis prie kapo 
Ant tavo kelio sužėruos.

A. Jasmantas

Telkdamas medžiagą laikraščiui, jis pasirinkdavo aktualiausią, reikalingiausią temą. Rengdamas Daumanto „Partizanų" antrąją laidą, sukaupė daug medžiagos apie Lietuvos rezistenciją. Darbininkoatkarpoje Sūduvio slapyvardžiu rašė „Vienų vieni", kurią paskui išleido atskira knyga. Tai vienas iš pagrindinių veikalų apie lietuvių tautos rezistenciją. Apžvelgė ir įvertino kitų darbus. Jis sukaupė medžiagą ir knygai apie prof. Juozą Eretą, apie dr. Pr. Padalį, apie vysk. Pr. Brazį. Tomis knygomis kaip tik ir ryškino veiklias, talentingas asmenybes, kurios nuoširdžiai dirbo Lietuvai.

Dar prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikąatėjo pirmosios žinios iš Lietuvos pogrindžio apie kun. Zdebskio bylą. Prof. Brazaitis brangino šią medžiagą, tuoj suredagavo ir paskelbė. Kai atėjo pirmieji LKB Kronikosnumeriai, jis uoliai juos perrašė ir parengė spaudai. Jo sumanymas kaip tik ir buvo leisti LKB Kronikąatskirais tomais, nes kitaip ji išsibarstys ir nebeteks savo prasmės. Jis pats suredagavo pirmus 7 numerius, sudėjo į tomą, įvedė antraštėles, paaiškinimus. Šiems leidiniams jis davė aiškų, prieinamą stilių. Tokiu būdu vėliau leidžiami ir kiti LKB Kronikostomai. Šio tomo suredagavimas ir knygos paruošimas apie Pr. Padalį buvo jo paskutinieji žurnalistiniai darbai.

Reikia dar atsiminti, kad jis buvo žymus pedagogas bei literatūros profesorius. Jis buvo pirmasis, kuris iškėlė A. Jasmanto — A. Maceinos poezijos vertę ir jos grožį, suredagavo rinkinį „Gruodą". Ir šiaip stengėsi nušviesti Maceinos veiklą, jo raštus. Išvertė Maceinos vokiškai parašytą knygą „Pikto problemų" ir pasirūpino jos išleidimu. Rašė ir apie kitus poetus, rašytojus, juos tiksliai įvertindamas, iškeldamas jų literatūrinę vertę.

Į žurnalistiką ir bendrai spaudos darbą žiūrėjo rimtai, su profesiniu žvilgsniu. Pats kiekvieną straipsnį rašė du kartu. Pirma pasirašydavo ranka, o paskui jau perrašydavo mašinėle, daug ką keisdavo. Jo tikslas buvo taip parašyti, kad būtų lengva skaityti, kad skaitytojas atsimintų tai, ką jis skaitė, kad įsidėmėtų pagrindines, svarbiausias idėjas. Todėl ir jo vedamieji bei apžvalginiai straipsniai buvo įtaigūs, aptvarkyti, neužglušinti nereikalinga medžiaga.

Kai išeidavo laikraščio numeris, jis tuoj jį perskaitydavo. Kiekvieną dieną 3 val. popiet redakcija gerdavo kavą. Tai buvo studijinė valandėlė, lyg koks seminaras. Pirmiausia jis aptardavo, kas šiame numeryje gera, kas ne taip jau gera, ką reikia pataisyti. Visi aptardavo ką reikės parūpinti ateičiai. Jis buvo lankstus ir taktiškas redaktorius, mielai įtraukdavo ir kitus į svarstybas, mokėdavo juos pasigauti. Mielai priimdavo kiekvieno idėją iš šalies, kad tik laikraštis būtų įdomesnis, geresnis. Jei atsirasdavo koks klausimas, tuoj kviesdavo redakcijos posėdį, kad visi būtų painformuoti, kad būtų išklausytos ir kitų sugestijos.

Į redakciją paprastai atsilanko nemažai svečių. Jis dažniausiai ir buvo asmuo, kuris su svečiais kalbėdavosi. Atvykusieji iš Lietuvos visuomet kalbėdavosi su prof. Brazaičiu, nes jis įvairiais klausimais buvo labiausiai susipažinęs ir labiausiai pasirengęs kalbėti, informuoti, aiškinti.

Prisimenant kavos valandėles, reikia dar pastebėti, kad jis mėgo balsiai ką nors paskaityti. Skaitė su pamėgimu, su nuotaika. Mėgo humoristiką, ką surasdavo įdomaus, tuoj ir paskaitydavo, o skaityti sugebėjo: iš karto apžvelgdavo visą sakinį, pagaudavo jo intonaciją.

* * *

Daugelis, skaitydami veikalus apie lietuvius rašytojus, jo monografiją apie Vaižgantą, ne kartą apgailestaudavo, kad jis turi dirbti redakcijoje, verstis žurnalistika. Kaip literatūros istorikas, apžvalgininkas jis būtų daugiau padaręs. Jo kūryba būtų turėjusi dar didesnę išliekamą vertę. Bet jis buvo kovojančios tautos sūnus, jam labai rūpėjo padėti tautai, kad ji nepražūtų, kad greičiau atgautų laisvę. Tokiu atveju reikėjo tautą palaikyti, nuolatos ją stiprinti. O tai galėjo atlikti tokie žurnalistai — publicistai kaip prof. Brazaitis. Jis prisidėjo prie viso to, kas dabar vyksta tautoje. Jo išleisti tomai, jo žurnalistiniai straipsniai dar ilgai turės savo vertę. Jo knyga ,,Vienų vieni" dar ilgai bus pagrindinis veikalas apie tautos rezistenciją.