ŠIRDIM Į ŠIRDĮ

Profesorius Stasys Žymantas gyvenime ir laiškuose

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

„Jus pakertate sakalams sparnus ir skundžiatės, jog tik varnos teskraido jūsų padangėje".

Vincas Krėvė

Penkiolika metų, kai mirtis išplėšė iš lietuvių tremties profesorių Stasį Žakevičių-Žymantą — akademiką, politiką ir rezistentą. Stebėtinai tylūs buvo tie metai, mums jį praradus; spauda — lyg žado netekusi. Tik iš anapus geležinės uždangos driokstelėdavo neapykantos žaibas, ir propagandos griaustinis piktai primindavo, jog jis tebėra „liaudies priešas".

Profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.

Pagarba ir gilus prisirišimas prie profesoriaus Žymanto verčia mane prabilti. Tai kukli pastanga įvertinti žmogų, kuriam lietuvių tauta lieka skolinga.

Ant stalo guli dešimtys išlikusių laiškų — jo brangi dovana. Teprabyla tie laiškai. Tenutraukia tylą ir mano prisiminimai, brangios drauge praleistos valandos.

Nelengvas buvo Stasio Žymanto kelias — kaip ir visų tų, kurie gyvena tautai, o ne sau. Stasį amžinai kankino įdealizmo stoka ir oportunizmo perteklius lietuvių išeivijoje. Žūtbūtinėje kovoje su priešu, jis ne kartą jautėsi tiktai ,,balsas tyruose", į kurio šauksmą daugelis ranka numojo. Būta išimčių. Kai kam atrodys keista, bet tos išimtys ėjo daugiau iš Lietuvių Fronto bičiulių, prie kurių jis artėjo. Nedėkingas gyvenimas pirštu parodė, kur dar liepsnoja tikroji rezistencijos dvasia.

„Auksas tiriamas ugnimi, geri žmonės — priešingumais", — sako Seneca. Žymantas buvo kietos kovos žmogus, bekompromisinis Lietuvos laisvės klausimu, kartais aštrus savo pasisakymais, tačiau širdy nekerštingas, visuomet džentelmeniškas, kultūringas, kartais sentimentaliai jautrus ir visuomet krikščioniškai atlaidus — net savo priešams. Didelis jautrumas, sunkūs išgyvenimai, žmonių nedėkingumas ir gyvenimo aitrumas gilino galbūt įgimtą melancholijos žymę, degino sveikatą, didino nusivylimą lietuviais, kuriems likimas lėmė kilnų kovos kelią, o tačiau jį paliko, vydamiesi pakalnėn riedantį doleri. Jis kiauriai permatė, kas Lietuvai dirbo ir aukojosi, o kas tik blefavo, ir tas jį kankino.

Tragiška Lietuvos padėtis neleido jam nurimti.,,Rodos stebėjai mane Vilniuje pakankamai, — rašė 1953 liepos 18, — noriu tikėti, kad nedaviau pagrindo mane įtarti partiškumu ar partiniu šališkumu. Ieškojau, ieškau ir ieškosiu tiesos, ar tai patiktų kam, ar ne. Teisinis, valstybinis dalyko tvarkymas man visad stovės aukščiau už kiekvieną partinį interesą".

BIOGRAFINIS ŽVILGSNIS -ŽYMANTO TĖVAI

Lietuvių Enciklopedija ne visai teisingai pažymi, kad Stasys Žakevičius-Žymantas (1908.IV.22— 1973.V1.19) gimė Kijeve, Ukrainoje. Kijeve jis buvo tiktai pakrikštytas, o gimė caro dėdės dvare Bariševkoje, kur jo tėvas buvo veterinaras to kunigaikščio lenktyninių arklių. Stasys užaugo stepėse, ir visur jam buvo ankšta, o kalnų net nekentė. Gal dėl to jį traukė ir Amerikos „laukinių vakarų" filmai su neaprėpiamais tyrumų plotais.

Stasio tėvas Romualdas Žakevičius (dar vadinamas Žekoniu) lankė Mintaujos gimnaziją, o universitetą baigė Tartu (Dorpate) ir mokėjo estiškai. Spaudos draudimo laikais, jis vienoje Tartu spaustuvėje mėgino atspausdinti kalbininko K. Jauniaus gramatiką. Leidėjas sutiko, tačiau nugirdęs apie spaudos draudimą Lietuvoje, darbą nutraukė. Tada studentai patys hektografavo 350 psl. knygą ir ją slaptai platino Lietuvoje. Priklausė „Kūdikio Draugijai", kuri Tartu universiteto senato buvo legalizuota 1906 metais ir gyvavo iki 1918 metų. Draugija turėjo apie 50 narių, jų tarpe Petrą Avižonį, Vladą Lašą, Petrą Kuzmą, Antaną Smetoną ir kitus.

Stasio motina Marija Staniulytė buvo svetimų auginta našlaitė. Marytę kur tai kaime prieš karą atrado Tartu universiteto studentas Vytautas Juškevičius, po Lietuvą važinėdamas ir rinkdamas tautosaką. Ji pasirodė gabi mergaitė, todėl buvo sudarytos sąlygos jai mokytis vokiškoje Rygos gimnazijoje. Būdama šešiolikos metų, ištekėjo už Stasio tėvo, ir abu išvažiavo į Ukrainą. Namų kalba buvusi lenkiška. Ten gimė Stasio brolis Romualdas, 1920 nelaimingai nuskendęs upėje. Stasio sesuo Jadzė ištekėjo už Jono Jablonskio, kurį bolševikai Minske nužudė, o pati mirė 1946 Vilniaus kalėjime.

Revoliucijos metu Stasio tėvas, sunkiai sirgdamas šiltine, susišaukė šeimą prie lovos, parodė Lietuvos žemėlapyje Pandėlį ir pasakė: „Keliaukit pas mano brolį kunigą Antaną Žakevičių". Ligoniui laimingai pasveikus, kelionę atliko visi drauge.

Gyvendamas pas dėdę kleboną, Stasys įsteigė pavasarininkų kuopą ir su jais veikė. Šeimai persikėlus į Kauną (motina dirbo kaip akušerė), Stasys bandė laikyti egzaminus į penktą „Aušros" gimnazijos klasę, bet iš lietuvių kalbos gavo kuolą. Nuėjęs pas gimnazijos direktorių Mykolą Biržišką, Stasys meldė jį palikti išbandymui gimnazijoje — sakė nenorįs stoti lenkų ar rusų gimnazijom Pasižadėjo iki Kalėdų gerai išmokti lietuviškai. Biržiška buvęs sujaudintas jo prašymo, patikėjo žodžiu ir jį priėmė. Po Kalėdų buvo patikrintas Stasio lietuvių kalbos žinojimas ir, visų nustebimui, įvertintas penketuku. Nuo to laiko Mykolas Biržiška nepaleido iš akių šio labai gabaus mokinio.

Universitete Stasys gal buvo pasukęs į kairę savo draugų Juozo Bulovo, Eugenijaus Meškausko, Aleksandro Baužos ir kitų įtakoje. Tas jam bematant išgaravo, gavus stipendiją į Europą ir JAV gilinti studijų. Universitete rašto darbais „krito į akį" prof. Roemeriui, kuris Stasį rekomendavo Rockefellerio stipendijai. Pirmiausia Stasys buvo pasiųstas į Sorboną. Ten studijavo ir kartu mokėsi anglų kalbos. Nuvykęs į Rockefellerio institutą, iš karto gavo stipendiją gilinti studijas Harvardo universitete.

Beje, Žakevičius buvo užkliuvęs per sveikatos tikrinimą. Turėjo kažkokią kraujo ligą (taip sakė JAV gydytojai) — nepagydomą, ką tai panašaus į leukemiją. Nežinia, ką jam gydytojai patarė, bet, pasiprašius gydytojų komisijos, toji praleido, nors visą gyvenimą jam tas kabėjo, kaip Damoklo kardas virš galvos.

Po metų Harvarde, gilino studijas Londone ir Oxforde. Ilgiau pasilikti ir doktorato padaryti neleido: prof. Vaclovas Biržiška verste vertė greičiau grįžti Lietuvon. Prof. V. Biržiška buvo administracinės teisės profesorius. Teko kartą Vienoje su juo išsikalbėti. Sakė administracinių mokslų nemėgęs, tos disciplinos dėstymas jam buvęs primestas ir jis administracinės teisės nelaikęs savo specialybe (humanitarinių mokslų fakultete prof. Vaclovas Biržiška dėstė bibliografiją, lietuvių knygos istoriją ir kitus kursus).

KARJEROS KELIAS

Baigęs 1933 m. Vytauto Didžiojo Universiteto teisių fakultetą, Stasys Žakevičius buvo paliktas prie universiteto ruoštis profesūrai, išrinktas jaunesniu ir tais pačiais metais pakeltas vyr. asistentu. 1939-1940 buvo Valstybės Tarybos bendradarbis, paruošęs valstybinės tarnybos įstatymo projektą. Lietuvoje kėlė administracijos reformos reikalą. Okupacijos metais — Vilniaus Universiteto docentas, Teisės mokslų fakulteto prodekanas ir dekanas. Aktyvus pogrindžio veikėjas, Lietuvių Aktyvistų Fronto narys (1940-41), Birželio Sukilimo dalyvis, Vilniaus Komiteto pirmininkas. Vokiečių okupacijos metais — Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjungos štabo vadas. Lietuvos pogrindžio vadovybės pavestas tarėsi Rygoje su Latvijos pogrindžio vadovybės atstovais, Vilniuje — su lenkų pogrindžio atstovais. 1944 išvykęs Vokietijon su Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Užsienio Delegatūrai steigti įgaliojimais — tos Delegatūros narys, 1945 — atkurtojo Vliko narys. 1946 Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Užsienio Delegatū-ros narys. 1950 — Lietuvių Rezistencinės Santarvės vicepirmininkas. 1957-59 metais dirbo Amerikos Balse (Muencheno Radijo Centre). Jį uždarius, emigravo Amerikon, tapdamas politiniu emigrantu, kokiais prieš šimtą su viršum metų tapo ne vienas senojo Vilniaus Universiteto darbuotoju ir veikėjų.

ANKSTYVA KARTI PATIRTIS

Lietuvoje ne vienam atrodė, jog Stasys Žakevičius lengvai lipo karjeros laiptais. Kiekvieną aukštesnę tarnybinę pakopą lydėjo pavydūs ir net užgaulūs komentarai. Ankstyvo profesoriavimo metais kursavo gandai jį iškilus esant prof. Mykolo Biržiškos žentu (vedė Marilę Biržiškaitę). Buvęs „prisitaikęs" prie sovietų ir nacių (pirmosios sovietinės okupacijos metais jis buvo paskirtas teisės mokslų fakulteto prodekanu, o nacių okupacijos metais — dekanu). Buvęs netikintis, gal net masonas (prof. Roemeris buvo masonas), gal ir prie tinginio (doktorato nepadarė). Užkliuvo ir vėlyvesnė politinė veikla, ypač jo slapti ryšiai su kraštu, kelią įtarinėjimų ir neatsakytų klausimų. Ir visa eilė kitų įžeidžiančių apkalbų, kurios aitrino jautrią jo širdį. Pagrindinė apkalbų priežastis — daugiausia pavydas: noras niekinti gabų žmogų, nuvertinti jo pasiektus laimėjimus, o žemiausia — net ir darbą, ir vilkti pasityčiojimui per purvą. Vienas lenkų veikėjas pasakė: „Kiekvienas politinį darbą dirbąs iškilesnis asmuo turi laikyti tokį nešvankų savo tautiečių elgesį „normaliu".

PIRMOJI PAŽINTIS SU PROFESORIUM

Prisimenu antruosius studijų metus Vilniaus Universiteto teisės mokslų fakultete, sovietų okupacijoje. Tėvelis buvo likęs be darbo. Turėjau savimi rūpintis. Gyvenau Akademiniuose Namuose, dalindamasis kambariu su vyresnio kurso draugu Jonu Merkiu (mirė partizanu, sovietų durklais užbadytas). Gera vilnietė mokytoja pakvietė mane mokyti lenkų grupę lietuvių kalbos, nors pats nė žodžio lenkiškai nemokėjau. Iškilo stipendijos reikalas. Buvau ateitininkas ir vilčių neturėjau. Tačiau Jonas Merkys ragino duoti prašymą — fakulteto prodekanas Stasys Žakevičius daug studentams padedąs. Ir kaip buvau nustebęs, kai Jonas pranešė pro-dekaną prastūmusį mano prašymą — paskirta pusė stipendijos.

Nacių okupacijos metais irgi turėjau studijuodamas rūpintis pragyvenimu. Darbą gavau valstybinėje alaus darykloje „Tauras" administracijos vedėju. Direktorius — buvęs Lietuvos Seimo narys Napoleonas Pimpė. Pasiteiravęs, ar Silvestras Dambrava, kurį jis gerai pažinęs, nėra mano giminė ir sužinojęs, jog tai yra mano Sibiran ištremtas tėvas, iš karto davė tarnybą. Gana dažnai Pimpę lankydavo dekanas Žakevičius. Kiekvieną kartą ilgai už uždarų durų tardavosi. Pasitraukiant direktoriui iš „Tauro", Žakevičius nelauktai man pasiūlė sekretoriaus vietą vesti dekanato administracijai. Be abejo, tai buvo abiejų planas. Siūlymą su džiaugsmu priėmiau, ir taip dekanas Žakevičius tapo mano viršininkas.

ŽAKEVIČIUS - VIRŠININKAS

Yra laimė turėti gerus viršininkus. Iš Napoleono Pimpės išmokau principingumo, griežtumo, tiesumo; mano akyse tasai asmuo buvo be priekaišto. Iki šiol giliai tebevertinu jo parodytą pasitikėjimą. Stasys Žakevičius parodė, koks turėtų būti modernus viršininkas. Buvo labai paprastas, didybės manijos — nė šešėlio. Patiko man jo laisvumas, amerikoniškos manieros: būdamas vienas kabinete, ir kojas užsimesdavo ant stalo. Ir tačiau, atėjus profesoriui, vyresniam amžiumi ar rangu, jis buvo paslaugus, respektuojantis „junior" — lyg atsiprašytų, jog jis yra dekanas. Buvo bešališkas ir visiems lygiai teisingas — tai nepaprastai kilnios savybės, kuriomis gėrėjausi ir kurių pats griežtai laikiausi gyvenime. Dekanas davė pilną akcijos laisvę, nelipdamas ant sprando, nežiūrėdamas per petį, ką ir kaip dirbu, nekontroliuodamas, nekritikuodamas, o pripažindamas ir gerbdamas darbą, rodydamas pasitikėjimą. Jisai pasitenkino tiktai bendro pobūdžio direktyvom, lyg būtų tikras, jog darbas bus atliktas greitai ir gerai. Dekanas buvo per daug taktiškas, kad klausinėtų apie asmeninį gyvenimą: draugus, įsitikinimus ar religinius jausmus. Šia prasme jis buvo džentelmenas ,,par excellence".

Prastų darbų dekanas iš esmės nepripažino — tiktai gerai ar blogai atliktus darbus. Ne kartą jausdavausi aš, jo sekretorius, nepatogiai, kai jis kokį šeštadienį, nepatenkintas valytojos darbu, pats plaudavo langus, kad tie blizgėdavo.

Jo siūlymu, teko laikinai perimti ir ekonominių mokslų fakulteto administraciją. Dekanu buvo prof. V. Jurgutis, Kartą, grįžęs iš posėdžio, prof. Žymantas man ir sako: „Galėtumei ir man būti toks geras, koks esi prof. Jurguciui, kuris senato posėdy taip tave išgyrė". Ir rimtai pridūrė: „Žinok, į tave kreipiamas dėmesys. Vėliau aš tau turėsiu kitų planų".

Kaip profesorius, docentas Žakevičius neturėjo kalbinės retorikos dovanos, nerodė stipraus balso. Prailgintos balsės „a" ir „u" primindavo vaikystėje lenkų kalbos įtaką. Paskaitas dėstydavo kone monotonu, periodiškai sukosėdamas ir dažniausiai vaikščiodamas, o ne sėdėdamas. Auditorijoje — visuomet rimtas, privačiai — linksmas, pilnas sąmojaus, net mėgstąs išdaigas.

Baigdamas universitetą, galvojau rašyti diplominį darbą pas prof Tadą Petkevičių iš tarptautinės privatinės teisės (tai buvo nauja įvesta disciplina), tačiau dekanai „įkalbėjo ligą". Sako: „Kodėl nebandai ką nors naujo? Labai reikalingas darbas iš administracinio proceso, kurio Lietuva neturi. Kodifikuoto proceso tėvynė esanti Austrija ir kitos trys Europos valstybės; atliktumei naudingą darbą Lietuvai". Taip jis mane ir „paspendė". Darbas buvo nelengvas jau vien dėl to, kad nė vieno žodžio ta tema nebuvo rašyta lietuvių kalba, įteikęs darbą, nežinojau ko jis vertas, o klausti nedrįsau. Įvertinus jį labai gerai, dekanas pasakė: „Na matai, gražiai pasitarnavai Lietuvai". (Žmona Marilė sakė, jog dekanas mano diplominio darbo egzempliorių pasiėmė į tremtį). Žodžiai „pasitarnauti Lietuvai" padarė savo: disertaciją doktoratui Leopold Franzens (Innsbrucko) Universitete rašiau iš administracinio proceso, nors tai buvo austrų „delikatesas" ir reikalavimai aukšti. Disertaciją dedikavau savo Motinai Sibire. Taigi dekano žodžiai „atlikti naudingą darbą Lietuvai" mane lydėjo ir ten.

Baigęs universitetą 1943 metų birželyje, buvau priimtas kandidatu į Vilniaus Apygardos teismą, o nuo 1944 metų kovo — paskirtas eiti Vilniaus apylinkės teisėjo pareigas. Apgailestaudamas pranešiau prof. Žakevičiui nebegalėsiąs dirbti dekanate, juoba, jog dar tęsiau studijas Vilniaus muzikos mokykloje ir Romualdo Juknevičiaus vedamoje Aukštesnėje vaidybos meno studijoje prie Vilniaus teatro. Dekanatas prašė tęsti darbą universitete, skiriant jam tiek laiko, kiek sąlygos leis — to turėsią pakakti. Sakė, jog okupacija darosi labai nerami, darbą pažįstu, nežinia, kokia bus universiteto ateitis. Marilė Žymantienė pasakojo dekaną buvusį laimingą mane valandai kitai dekanate sulaukusį.

IŠDRASKYTAS VILNIAUS UNIVERSITETAS

Kartą jis mane skubiai išsišaukė į universitetą. Mūsų fakultetą radome paverstą šiukšlynu — viskas įsibrovusių nacių smogikų atidaryta, išversta, išplėšta; studentų egzaminų lapeliai išmėtyti, dokumentai išdraikyti. Nebuvo aišku, ko jie būtų ieškoję. Tai buvo tikras vandalizmas. Tylėdami viską ilgai tvarkėme. Buvome gyvi liudininkai nacių okupacijos brutalumo, nukreipto prieš akademinį švietimą ir garsiąją Vakarų Europos kultūros instituciją — istorinį Vilniaus Universitetą. Atsimenu, sandėlyje rado paliktą gražų „Marconi" radijo aparatą. Nuvalęs dulkes, padavė man jį į rankas ir sako: „Pasilaikyk sau; jis primins tau Vilniaus Universitetą ir šią dieną". Tą aparatą ir šiandien laikau prarasta brangenybe.

Nepraradome vilties. Universitetas atsigavo. Senatas savarankiškai padarė nutarimą, nustatydamas sąlygas, kuriomis išklausę studentai galėjo baigti laikyti egzaminus, rašyti diplominį darbą ir gauti universiteto diplomą.

Per visą bendro darbo laiką niekad neišgirdau iš profesoriaus Stasio Žakevičiaus asmeniško nusiskundimo, apatijos ar nevilties ženklo. Tik kartais melancholišku žvilgsniu žvelgdavo pro langą į tolumas, kurias gali pasiekti tiktai mintis ar jausmas.

Atėjo laikas, kai darbas universitete ir teisme manęs nebeapsaugojo. Trečiasis Reichas gaudė lietuvius gatvėse sunkiajai karo pramonei ar bandydamas įvilkti į kariškas uniformas. Du kartu naciai buvo mane nutvėrę, ir tiktai Apvaizdos dėka išsigelbėjau. Turėjau bent laikinai palikti tėvynę, galvodamas grįžti. Taigi 1944 metais mūsų keliai išsiskyrė. Aš atsidūriau Austrijoje, o jis — Vokietijoje. Po karo emigravau į JAV, o jis — į Angliją. Ir taip tapome „Per pasaulį keliaujantieji žmonės".

KRITIKA AMERIKOS BALSUI

1953.VII.18 pasiekė pirmasis jo laiškas tremtyje. Dirbau Amerikos Balso lietuvių tarnyboje, ką tik atkeltoje iš New Yorko į Vašingtoną. Rašė iš Londono. Iš pirmų sakinių pastebėjau, kaip įdėmiai stebi lietuviškąjį gyvenimą. Tebėra užsigrūdinęs kovos žmogus, atviras ir kritiškas. Turėjo aštrių pastabų ir Amerikos Balsui.

 „Propaganda labai jautrus reikalas, — rašė jis. — Dažnai turėdavau ¡spūdžio, kad perdaug imama aiškinti jiems anapus apie juos pačius. O juk jie geriau žino, kas pas juos bloga ir kas gera. Žymiai svarbesnis dalykas yra tas, kad negalima varyti propagandos iš anksto ir dideliu rimtumu neapsvarčius, kaip ji gali ten atsiliepti. Reikia labai rimtai apsvarstyti visus aspektus, visus galimus padarinius ne tik šios dienos norimam rezultatui, bet ir rytojaus, ir už metų, ir už kelių. Atrodo, kartais propaguojami nekalti dalykai, o rezultatai gali būti baisūs". Jis pabrėžė reikalą „suvaldyti, sukontroliuoti bolševikų nekenčiamą masę (lietuvius), kad būtų galima jų veiksmus įprasminti... Jūsų boso nepažįstu, bet ar kartais neatrodo, kad jis galvoja, kad jis jau viską žino ir jam kitų nuomonės teirautis nereikia. O jei taip būtų, tai jau būtų blogai. Jei kas mano, kad jis jau viską žino ir jam mokytis nereikia, su kitų nuomonėmis skaitytis nereikia, tai toks žmogus daugiausia klaidų ir padaro. Kas stovi priešakyje tokio pavojingo ginklo, turėtų pasiteirauti kitų nuomonės... Man gaila, kad nedirba Balse Raila. Tai reto gabumo ir galva ir plunksna".

Po trijų menėsių jis vėl kartojo savo nepasitenkinimą Vašingtono radiju. Nemanydamas, kad pavyktų įtikinti, jis manė, kad lietuviams „lieka... muštis, kelti spaudoje reikalą, kovoti. Propaganda pasiutusiai aštrus ginklas, reikalaująs nepaprasto įsijautimo į padėtį ir psichologiją tų, kuriems ji daroma. Nes, priešingai, rezultatai gali būti atvirkščiai priešingi".

Laiške pabrėžė svarbą išsikovoti transliacijas lietuvių kalba per Laisvosios Europos radiją. Jis nežinojo, kad, būdamas Tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos (JAV regionalinės unijos) pirmininku, šį klausimą kėliau išsamiuose pasitarimuose su RFE vadovybe. Vienas aukštas pareigūnas, Jim Ascher, sakė pritariąs mano užimtai pozicijai, čia pat pastebėdamas, kad iš baltų tarnybų vadovybės Vašingtone, aš esąs vienintelis, kuris mano, jog yra nepaprastai svarbu kalbėti „Lietuvos balsu" iš Europos — ne vien „Amerikos balsu" iš Vašingtono. Nenoromis piršosi mintis, kad baltų „balsininkams" užteko to, kad jie buvo darbais apsirūpinę. Lyg ir baimintasi, kad programos per RFE galėjo sudaryti pavojų Amerikos Balso tarnybų egzistavimui ir paties tarnautojams.

Teisingai analizavo padėtį 1953.X.1 laiške Žymantas, rašydamas, jog jis „neturi vilties, kad dabartinėje mūsų vidaus konsteliacijoje būtų imtasi (transliacijas per RFE) žmoniškai suorganizuoti. Reikėtų stebuklo, kad žmonės imtų objektyviai žiūrėti ir pagal Lietuvos reikalą. Pasilieku nuomonės, kad Raila geriausias bolševikams galvą propaganda kvaršinti. Jis ne tik politiškai puikiai susigaudo, geras žurnalistas, bet aną pusę gerai supranta, psichologiją — geresnio nėra. Bet gal krapštys kokius veterinorius ar inžinierius..."

AMERIKOS BALSAS KALBA IŠ EUROPOS

1955 metų gegužės mėnesį buvau paskirtas į Muencheno radijo centrą Amerikos Balso lietuviškos programos redaktoriumi. Žymantas, atidžiai sekdamas programas iš Vašingtono ir Muencheno, lygino jas ir tuojau pastebėjo skirtumą, teikdamas savo kritiškas pastabas. Malonus buvo spalio 3 laiškutis: „Pasiklausiau Tavo reportažą iš vaikų stovyklos Holzhausene. Labai gerai. Taip ir reikia daryti. Šitaip yra gerai".

1956.VIII.5 laiške jis pasisakė dėl religinių programų turinio:

„Sakalauskas geresnis kunigas už visus. Kitus, tikruosius galite atstatyti, nes jie neišjaučia, formalūs; yra žodžiai, bet nėra jausmo. Pamokslų vedamoji linija turėtų būti Evangelijos aiškinimas, kaip tų pirmųjų krikščionių. Ten... veikia ypač jaunimą ir inteligentus komunistinė propaganda. Reikia tad duoti per pamokslus religijos (krikščionių tikėjimo) pagrindinius dėsnius, aiškinti (įtikinamai) Kristaus mokslą. Tai apaštalavimas, jei nori, bet ne tuščias, šabloninis, žodinis pamokslavimas. Tai tiesos Evangelijos — gilios, tikros; jas reikia aiškinti žmogiškai, įtikinamai. Meilė brolio broliui, pagarba artimui, etikos, doros tiesos..."

Ir toliau:

„Ką beduodant, reikia galvoje turėti du dalyku: 1) duoti jiems idėjų, užpildyti dvasinę tuštumą ir 2) visuomet atsiminti, ką sako ar gali sakyti bolševikinė propaganda.

Žmonės nenori bolševizmo — tai negatyvi „attitude", neduodanti jėgos, tikėjimo atsparos. Jie žino, ko nenori, bet nežino ko nori ar ko reikia norėti. Tai jiems reikia duoti. Jie nori geresnės, teisingesnės santvarkos, bet nežino kokios. Tai jūs turite duoti. Jie žino ko nekęsti ir nekenčia, bet nežino ką mylėti. Tuo labiau, kad Vakarai bolševikų propagandos nuvertinti jų akyse. Jie turi prisiminimą 1939 metų Vakarų, dar nuvertintų bolševikų ir negali susidaryti idėjinės atsparos, ko siekti. Ir tai reikia duoti ir duoti, kad susidarytų aiškų vaizdą, programą, ko turėtų siekti, norėti. Tada jų atsparumas prieš bolševizmą bus ne vien negatyvus, bet pozityvus".

Pats sėkmingai dirbęs okupacijų metu, Žymantas pateisino valenrodišką veiklą, jeigu tarnaujama ne savo naudai, o tautai. Jis pritarė latvių iš pat pradžių naudotai panašiai taktikai: stok, užimk postus, vadovaujančias vietas ir stumk lauk ruskius! Ir jis pasisakė prieš neatsargią propagandą, smerkiant ne komunizmą, o partijai priklausančius, be jokios išskyros.„Ar neskaudės kam širdį, — rašė jis, — tam, kas jau yra partijoje? Ar statys tuos į nepatogią padėtį, kurie ten nuėjo, nes per tai manė lietuviams geriausiai galėsią padėti. Ir tuos, kurie nėra partijoje, nustatys prieš tuos, kurie yra (kurstymas lietuvių neapykantos prieš lietuvius visais būdais vengtinas)... Negalima sudaryti įspūdžio, kad užsieny lietuviška veikla yra partiškai katalikiška. Aš tai sakau ne dėl nusistatymo prieš ką nors (nepriklausau jokiai partijai), bet išeidamas iš kovos prieš bolševizmą tikslingumo".

Tai buvo kontroversinės mintys, prašyte prašančios gilios įžvalgos, bet Žymantas rašė tai, ką galvojo ir kuo tikėjo.

BENDRO DARBO METAI

Praėjo nepilnas pusmetis, ir Stasys Žymantas pats įsijungė į radijo darbą Muencheno radio centre, Amerikos Balso lietuviškoje tarnyboje. Skyriaus viršininkas Juozas Laučka jį formaliai pakvietė, o mudu su dr. Pranu Padaliu, abu iš JAV atkomandiruoti redaktoriai, jo kandidatūrą nuoširdžiai rėmėme. Dabar Stasys atsirado ne patarėjo ar kritiko, o vykdytojo rolėje. Neapsivylėme, nors radijo sritis jam buvo nauja. Tebeturėjo lengvą „akcentą" dikcijoje, todėl tolinosi nuo mikrofono. (Bet ir tą kliūtį pamaži nugalėjo). Žinojo, kad radijo kalba nėra laikraščių kalba, kad per radiją kalbama, o ne skaitoma, kad Amerikos Balsas turįs būti patikimas ir įtikinamas, kad per jį turi sruventi šilta meilės srovė Lietuvai ir pavergtai lietuvių tautai. Dirbo ir mokėsi, mokėsi už visus daugiau, negailėdamas laiko ir jėgų. Pagautas idealistinės dvasios, jisai nuolat ir nuolat pasirodydavo su vertingais radijo tekstais. Amerikos Balsas buvo kasdieniniame kontakte su tauta, ir jis degė bendru troškimu sutelkti į transliacijas Lietuvai visa, kas yra geriausia. Tas ypačiai atsispindėjo valandėlėse jaunimui, bandant duoti ką nors naujo, nelaukto — parodyti, jog mūsų žodžiai plaukia ne iš biurokratinės pareigos, o iš lietuviškos širdies.

Kartą, šeštadienį, atėjęs į įstaigą baigti sekmadieninės programos, magnetofoninių juostų redagavimo „kajutėje" pro užuolaidos plyšį pamačiau Stasį Žymantą su chronometru rankoje besiklausantį religinės programos ir... giliai verkiantį. Tos ašaros tikrai pasiekė dangų. Jos patvirtino, jos Stasys visą gyvenimą buvo tikintis, tik tuo nesireklamavo. Aišku todėl, kodėl Stasys niekam neprikišo religingumo ar davatkiškumo — tokių nuodų jis savy neturėjo. Gerbė kiekvieno — net priešo — įsitikinimus ir giliai tikėjo, jog viso ko mastas yra sąžinė. Jis niekad nesužinojo, kad tąsyk aš buvau slaptas jo širdies skausmo liudininkas. Ir pagalvojau: „Dieve, tai tau ir masonas..."

NAUJAS BENDRADARBIAVIMO KELIAS

1956 metų birželio mėnesį Muencheno radio centro vadovybė pakvietė mane vadovauti Specialių įvykių tarnybai Europoje. Direktorius Aldo D'Alessandro tikėjo, jog nuo mano tarnybos pasisekimo priklausys Amerikos Balso ateitis Muenchene. Naujos pareigos ryšį su lietuvių skyrium gal net sustiprino. Mano įstaiga buvo centrinė, taigi pateikiama medžiaga ėjo į visus kalbų skyrius, o per juos — į Europą anapus geležinės uždangos.

Žymantas susidomėjo mano nauju darbu, kuris greitai augo ir plėtėsi. Jis praleisdavo valandų valandas — ir naktis — įstaigoje, kai išsijuosę ruošdavome galimai išbaigtoje formoje svarbiausius įvykius bei aktualijas. Viskas buvo dokumentuota garsinėm ištraukom, o kur reikia — su muzikiniais, garsiniais įvadais ir užsklandom ar muzikinėm iliustracijom. Darėme taip, kad klausytojai jaustųsi įvykių dalyviais, lyg jie patys būtų Londone, Vatikane, Paryžiuje ar Stockholme. Visos kalbų tarnybos penktadieniais „nemiegodavo", laukdamos savaitinio „news reel", kuriuo Amerikos Balso vadovybė ir Vašingtonas leido ir net rekomendavo užpildyti kad ir visą programą. Kartais mes dar ketvirtą valandą ryto siųsdavome žmogų į areodromą, kad jis mums atvežtų svarbią aktualiją, kurią „apvalę" ir paruošę tekstus, bematant perduodavo me visoms tarnyboms. Stasys Žymantas ir Vladas Dargis daug laiko praleisdavo dirbdami su specialių įvykių tarnybos štabu. Vašingtonas nusprendė pats perimti panašų formatą, bet biurokratinėse sąlygose tai pasirodė neperkandamas riešutas; niekas nenorėjo taip sunkiai dirbti.

Neatsigėrėjau savo buvusio viršininko Stasio rodoma iniciatyva tobulintis, kad Lietuvai siunčiamos programos būtų lietuvių tarnybos pasididžiavimas. Po kiek laiko jam buvo suteikta teisė eiti produktoriaus pareigas lietuvių tarnyboje. Išvykus man į JAV ilgesnių atostogų (home leave), bendrai susitarę pasikvietėme jį laikinai talkininkauti specialių įvykių tarnybai. Dirbo kaip jautis, neskaitydamas valandų, negailėdamas sveikatos. Dirbo, pelnytai užsikariaudamas visų pripažinimą.

Muencheno radijas tapo populiarus anapus geležinės uždangos. Tą rodė nenutraukiama srovė laiškų, tą patvirtino liudijimai viršininkų po jų įvykdytų kelionių į anapus uždangos esančius kraštus. Nauji metodai buvo kopijuojami Laisvosios Europos radijo; garsinės medžiagos pasikeitimas vyko su daugeliu Europos kraštų, naudojant perdavimo linijas, arba siunčiant savo atstovus įvykių vieton. Muencheno radijo centras darėsi savarankiškesnis, stipriau reiškė nuomonę. Ne visiems Vašingtone patiko mūsų pasisekimas Muenchene. Amerikos Balso vadovybė abejose Atlanto pusėse neišvengė tarpusavio susikirtimų. Vašingtonui nepatiko gana savarankiška Muencheno direktoriato laikysena. Direktorius D'Alessandro buvo grąžintas į sostinę ir pakeistas žemesnių kvalifikacijų asmeniu. Iškilus biudžeto problemoms, Vašingtono biurokratija padarė sprendimą — perorganizuoti Muencheno radijo operacijas. Senąjį vardą pakeitė kitas — Muencheno programos centras. Atkeltasis direktorius John Albert atliko mulo darbą, sugriaudamas kone viską, kas sunkiu darbu buvo pastatyta.

LENGVIAU GRIAUTI, NEGU KURTI

Grįžęs iš atostogų, radau lietuvius naikinančius programų archyvą. Toks buvęs naujo direktoriaus įsakymas. Kas buvo likę — išgelbėjau, imdamasis atsakomybę. Dalis buvo persiųsta kitoms radijo tarnyboms užsienyje (pvz., Vatikano radijui). 1958 rugpjūčio mėn. pabaigoje Muenchene kalbų tarnybos buvo uždarytos — palikti tik po vieną „korespondentą" Vašingtone esančioms tarnyboms aptarnauti. Dabar buvo koncentruojamasi į programų paruošimą Amerikos Balso anglų tarnybai (Worldwide English) Vašingtone. „Korespondentai" galėjo programas versti į savo kalbas. Lietuviai ėmėsi akcijos. Atvykus Kongreso narei Edna Kelly, kun. dr. Jonas Aviža ir kiti įteikė formalius protestus prieš kalbų tarnybų likvidavimą. Naujam direktoriui nesisekė.

Man teko pasilikti dar du metu ir būti pasikeitimų liudininku — matyti, kaip meilė profesiniam radijo darbui virto neapykanta jaunam direktoriui. Kone kiekvieną vakarą po darbo rinkdavomės tai vieno, tai kito „amerikono" pareigūno šeimoje, iškoneveikdami naujai įvestą mizeriją ir trokšdami, kad Muencheno įstaiga iš viso būtų uždaryta. Kilus krizei, atvyko iš Vašingtono Amerikos Balso menadžeris Barry Zorthian ir kalbėjosi su kiekvienu pareigūnu. Išaiškėjo tiesa. Direktorius gavo rimtą įspėjimą, įsakyta atstatyti senąją tvarką — kiek tas naujose sąlygose buvo įmanoma. Direktorius paėmė „atostogas", vicedirektorius padėtį aptvarkė, tačiau svarbiausi dalykai ir praeities laimėjimai prarasti.

Kalbų tarnybų uždarymas Muenchene buvo žala, kurios atitaisyti nebebuvo galima.

BENDRADARBIU LIKIMAS

Lietuvių korespondentu laikinai buvo paliktas Stasys Žymantas. Jis darė visa, ką galėjo, tačiau senojo entuziazmo nebebuvo. Daugelis lietuvių skyriaus tarnautojų atsirado „gatvėje", ieškodami naujų pragyvenimo šaltinių. Lietuvių skyriaus viršininkas Juozas Laučka jau anksčiau buvo grąžintas į Lietuvių skyrių Vašingtone, o vėliau ir redaktorius dr. Pr. Padalis. Pratęs Muenchene savarankiškai dirbti, Padalis negalėjo pakelti įsivyravusios Vašingtone jam neįprastos ir sunkios biurokratinės atmosferos, kuri varžė privatinę iniciatyvą, o verčiant rašinius iš anglų kalbos, buvo sunku galvoti apie tikrą kūrybinį darbą, skirtą Lietuvai. 1959 metų vasarą jis persikėlė į Arizonos universitetą profesoriauti.

Žymantas jautriai išgyveno tokį „finalą". Ypač jis gailėjo gabaus ir gero kolegos dr.Kajetono Čeginsko, atsidūrusio Švedijoje: „Kajetonas — dzūkas užsispyręs, ir jį labai vertinu. Bet jo kasdienybė šiurkšti: bibliotekoj padavinėja ir priiminėja knygas iš profesorių, studentų ir sargų, ir moka jam mažiau, kaip sargui... Puikus jis vyras, kiekvienu atveju toks skirtingas nuo jo amžiaus amerikoniškų išeivių lietuvių vadinamų inteligentų". Kiti tarnautojai persikėlė į Jungtines Valstybes (Obuolėnas, Stonys, Trilupaitis ir Vaitkus), Dargis grįžo į Angliją, dr. J. Sakalauskas ir A. Grinienė pasiliko Vokietijoje. Aš irgi prašiau būti grąžinamas į JAV. Pusšeštų darbo metų užteko ir man. Nenorėjau dirbti su direktorium, kuriam buvau reikalingas, bet kuris kenkė ne tik pavergtųjų kraštų žmonėms, bet ir geram Amerikos vardui.

Žymantas, kuris sakė, jog jis su Amerikos Balsu ,,ženijasi for keeps" irgi liko bedarbis. 1959 metų spalio mėnesį teko su Marile ir Stasiu atsisveikinti Muencheno aerodrome. Jis tą momentą jautriai aprašė 1959.X. 19 laiške: „Kai tave, seni, pabučiavau, vos susilaikiau nuo ašarų... Sunku sakyti negrįžtamą sudie bendram darbui... Kai prisimenu Muenchene mūsų bendrą darbą — man rodosi, tai buvo man vieni laimingiausių metų, ir norisi verkti — taip gaila to darbo".

Tą patį kartojo ir savo straipsnyje „Susitikimai su Padaliu" (Į Laisvę Nr. 70 — 1970 m.). „Iš visų jau beveik 30 metų išeiviško gyvenimo, tie treji metai, praleisti Muencheno radijo centro lietuvių skyriaus tarnyboje, man buvo pats maloniausias ir laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Prie to prisidėjo ne tik labai geros ir patogios darbo sąlygos, bet ir labai maloni, kultūringa ir draugiška lietuvių skyriaus vedėjo Juozo Laučkos laikysena visų tarnautojų atžvilgiu ir taipgi kitų dviejų „amerikonų" — Prano Padalio ir Vytauto Dambravos draugiška ir šilta lietuvių skyriaus darbo atmosfera. Pats darbas reikalavo nemaža įtempimo, pastangų ir rimto dėmesio, ypač artėjant programos transliacijų laikui. Visų mūsų patangos buvo nukreiptos į tai, kad tos Lietuvai skirtos programos klausytojams ne vien Lietuvoje, bet ir toliau už Uralo kalnų būtų juo įdomesnės, aktualesnės, širdžiai artimesnės... Apie savo darbo atsiektus rezultatus patirdavome iš gausių „anapus sienos" gaunamų laiškų ir parodyto juose susidomėjimo, įvertinimo ir iškeltų pageidavimų. Tas džiugino mūsų širdis ir skatino dar daugiau pastangų dėti į savo darbą".

„Širdim į širdį” tęsinys bus spausdinamas kitame numeryje.

Į LAISVĘ FONDAS

šiomis dienomis vėl spausdina papildomą skaičių Kęstučio K. Girniaus knygos PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE. Tad dar norintieji šią knygą ir kitus Į Laisvę Fondo leidinius įsigyti gali kreiptis šiuo adresu: Į Laisvę Fondas, A. Pargauskas, 8908 W. Butterfield Ln., Orland Park, IL 60462, USA. Bus prisiųstos knygos ir sąskaita.